Jau keletą minučių sėdžiu priešais švarų popieriaus lapą ir negaliu nuspręsti, kaip geriau pradėti skyrių.
Aš žinau, ką noriu pasakyti, bet negaliu taip paprastai imti ir parašyti. Su malda elgiamasi kitaip. Melstis – tai reiškia atverti širdį, o ne burną todėl, kad joje kalba ne protas, siela. Malda – tai ne pranešimas, o pokalbis, prašymas. Asmeninė malda skirta ne žmonėms, bet Dievui. Šventoji Dvasia žadėjo išvaduoti iš trūkumų ir Tėvui atnešti tobulą maldą. Malda – „sielos kvėpavimas“. Toks aiškinimas parodo, kad melstis mums natūralu ir naudinga. Kuo natūralesnė malda, tuo mažiau rūpinamės, kaip ji skamba, tuo maloniau kalbėtis su Dievu.
Kadangi Dievas yra geriausias mūsų Draugas, Jis nori, kad mes bet kuriuo metu nesivaržydami kalbėtumės su Juo. Anksčiau mes kalbėjome, kad malda – tai pokalbis su Dievu, kaip su Draugu, kurį mes mylim ir gerbiam. Draugystė be abipusės pagarbos negalima. Familiarumas pražūtingas. Jis sugeba sugriauti bet kokius ryšius, taip pat ir krikščionio ryšį su Viešpačiu.
Kai kurie krikščionys vengia aiškių, konkrečių maldų ir todėl puola į kraštutinumus. Jie taip nepagarbiai kalbasi su Dievu, lyg tai būtų žmogus. Jeigu jūs linkę į Dievą kreiptis kaip į bendradarbį, tai prisiminkite, kas nutiko prie Sinajaus kalno (Iš 19 sk.). Perskaitykite perspėjimą, užrašytą Hebrajams 12, 28–29: „Deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ ( Hbr 12, 28–29).
Palyginkite šį tekstą su Hebrajams 4, 16: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 16). Taip ateinama prie tikrai harmoningos maldos, kuriai būdinga meilė Dievui, pagarba Jo autoritetui ir galybei.
Ar prisimenate fariziejų, atėjusį į šventyklą ir besimeldžiantį: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės…“? Šis žmogus klydo. Jam egzistavo tik dvi klasės. Dievas ir jis priklausė vienai, o likusieji – kitai. Nors jis galvojo, kad kalbasi su Dievu, iš tikrųjų tai buvo tik monologas. Aš taip pat dažnai kalbėdavausi pats su savimi, užuot kalbėjęsis su Dievu.
Labai sunku atskirti tikrą nusižeminimą nuo veidmainiško. Kai kurie yra nusižeminę net ir nežinodami apie tai, o kiti, atvirkščiai, galvoja, kad yra nusižeminę, nors iš tikrųjų taip nėra. Jeigu mes norime kreiptis į Viešpatį prašydami, tai turime tikrai nusižeminti. Galvodami apie tai, koks kilnus ir galingas yra Dievas, mes neišdrįsime lengvabūdiškai prie Jo priartėti. Prie Dievo sosto angelai gieda: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas“ (Apr 4, 8). „Dievas kelia šiurpą šventųjų taryboje, visi Jo pagarbiai bijo“ (Ps 89, 8). Žinodami tai, mes pagarbiai ateiname Dievo akivaizdon, remdamiesi Jėzaus teisumu, o ne lengvabūdiškai ir pasipūtę.
Galbūt jūs norite pradėti naują maldos gyvenimą? Gerai. Tiesa, dar reikia daug ko išmokti. Vis dėlto jau dabar galima pradėti melstis. Prisiminkite, kad krikščioniui malda yra gyvybingai svarbi. Žinokite, Dievas – jūsų Draugas ir padeda melstis. Jam galima patikėti visa, kas jus jaudina. Stilius ir sakinių sandara maldoje neturi reikšmės. Reikia tik jaustis laisvai, būti atviras ir sąžiningas prieš Dievą.
Ar norite išmokti melstis? Tada prašykite, kaip prašė mokiniai: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Ar norite, kad jūsų nuodėmės būtų atleistos? Tada melskitės, kaip muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! (Lk 18, 13). Ar norite tapti tikru krikščioniu? Tada kalbėkite, kaip Dovydas: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ (Ps 139, 23–24). „Mes su vaikišku paprastumu galime mielai ir smulkiai pasakyti Viešpačiui, ko mums reikia“. „Rimtą maldą, kuri išreiškia mūsų pačius giliausius norus, mes tariame taip, tarsi prašytume draugo padaryti paslaugą , ir laukiame, kad jis iš tikrųjų išpildys mūsų prašymą. Tai – tikėjimo malda“ (E. Vait).
Prašau, neskaitykite toliau. Nulenkite galvas, išsakykite Dievui pačius slapčiausius savo jausmus ir prašykite išmokyti jus melstis.
KOKIOJE POZOJE MELSTIS?
Besimeldžiančiojo poza turi reikšmės, nes malda:
1) išreiškia mūsų santykius su Dievu;
2) padeda susidaryti teisingą požiūrį į Jį.
Iš Evangelijos žinome, kad fariziejus stovėjo išdidžiai išsitiesęs, o muitininkas nulenkė galvą ir mušėsi į krūtinę, prislėgtas savo kaltės.
Biblijoje apie tai galima rasti nemažai pasakymų. Psalmė 95, 6 mus kviečia: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją! Pranašas Danielius „ puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo Jį“ (Dan 6, 11). Jėzus meldėsi atsiklaupęs. Getsemanės sode Jį apėmė toks didelis sielvartas, kad Jis puolė ant Savo veido ir meldėsi (Mt 26, 39; Lk 22, 14). Kai Steponas meldėsi paskutinį kartą, jis meldėsi klūpėdamas (Apd 7, 60). Kai Petras prašė Dievo sugrąžinti Tabitai gyvybę, jis nulenkė kelius (Apd 9, 40). Apaštalai ir pirmieji krikščionys taip pat meldėsi atsiklaupę (Apd 20, 36; 21, 5). Paulius teigia: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą“ (Ef 3, 14).
Ir jūs, kai melsitės, jeigu yra galimybė, nulenkite savo kelius. Tai būtina, kad nelaikytumėte tokius veiksmus žeminančiais ir negarbingais. Atsiklaupdami prieš Dievą, mes Jam sakome: „Jėzau, Tu – aukščiausias Valdovas, tiktai Tu valdai mano gyvenimą. Aš paklūstu Tau ir visiškai priklausau nuo Tavęs“.
Bet Jėzus ne visada klaupėsi melsdamasis. Melsdamasis prie Lozoriaus kapo, Jis, tikriausia, stovėjo, nukreipęs akis į dangų (Jn 11, 41). Prie stalo Jis, tikriausia, melsdavosi sėdėdamas arba stovėdamas (Lk 9, 15–16; 22, 17.19; 24, 30). Ne atsitiktinai Savo klausytojams Jis yra pasakęs: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus…“ (Mk 11, 25).
Suprantama, aš jums nenurodau, kokiais atvejais reikia stovėti, sėdėti, klauptis. Bet asmeninėje maldoje vis dėlto geriau atsiklaupti. Tai daro ne tik gerą poveikį mūsų santykiams su Dievu, bet bus liudijimas aplinkiniam pasauliui. Ir net jeigu šalia jūsų nieko nėra, jūsų atsiklaupimas maldos metu parodys šėtonui, kam jūs priklausote.
Mūsų namuose nebuvo centrinio šildymo ir žiemą būdavo labai šalta. Todėl galvojau, jog Dievas, žinoma, atleis man už tai, kad aš meldžiuosi šiltoje lovoje, o ne klūpėdamas. Ir kas iš to išėjo? Mano malda nugrimzdo į „žiemos miegą“. Man reikėjo stipraus postūmio, kad vėl pradėčiau kalbėtis su Dievu. Viešpats priims ir tą, kuris dėl ligos negali atsiklaupti ir meldžiasi mintyse. Bet kol jūs sveiki, netingėkite ir atsiklaupkite prieš Dievą.
Tradicinės maldos pozos: nuleista galva, užmerktos akys, sudėtos rankos – nors tai gerai, bet Biblijoje tikslaus nurodymo nėra. Svarbu pas Dievą ateiti žvaliai ir atsidavusiai, kad nepultum į gundymą.
Su maldos valanda elkitės kaip su kažkuo ypatingu. Galite pradėti ir dabar. Praeis nedaug laiko ir klūpėjimas prieš Dievą taps pačiu svarbiausiu dienos išgyvenimu.
KUR GALIMA MELSTIS?
„Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1, 35).
Mes galime melstis ir automobilyje, ir dantų gydytojo kėdėje, ir bibliotekoje, ir darbo vietoje, ir baseine, ir gatvėje. Bet įprastai savo nuolatines maldas krikščionys meldžiasi ypatingoje vietoje. Ten jie gali būti vieni patys ir be trukdymų ateiti pas Dievą.
Jėzus mokė: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 5–6).
Taigi maldai reikia turėti tam tikrą vietą. Danielius turėjo kambarį mansardoje. Kur jūs meldžiatės? Miegamajame? Daržinėje? Rūsyje? Ant aukšto? Garaže? Visai nebūtina, kad patalpoje būtų gražūs baldai ir būtų jauku. Svarbu, kad ten būtų galima jaustis laisvai ir be trukdymų kalbėtis su Dievu.
„Pasirinkite vietą tyliai maldai. Jėzus turėjo keletą tokių vietelių, kur Jis bendravo su Dievu, ir mes turime turėti kažką panašaus. Dažnai būna reikalinga nueiti ten, kaip kukliai ta vieta beatrodytų, kad pabūtumėte vienudu su Dievu“ (E. Vait).
Žinoma, krikščionys neturi užsidaryti savyje, atsiskirdami nuo aplinkinio pasaulio, bet kartais jiems reikia uždaryti duris, vedančias į išorinį pasaulį. Kai jūs kalbatės su Dievu, tegul visi smalsuoliai lieka nuošaly. Niekas neturi teisės jus ten trukdyti: nei sutuoktinis, nei tėvai, nei vaikai, nei geriausi draugai. Todėl vertėtų jų paprašyti, kad jums netrukdytų, kai jūs bendraujate su Viešpačiu.
Nelengva būna rasti patalpą, kur būtų galima netrukdomai melstis. Ypač, jei gyveni ne vienas. Bet kur mes bebūtume, Jėzus mums parodo, kaip reikia įveikti nepalankias aplinkybes. Jis neturėjo nuolatinių namų. Jis visą laiką keliavo ir dažnai Jį lydėjo didelės minios žmonių. Jis apsistodavo Marijos, Mortos ir Lozoriaus namuose Betliejuje, bet dažniausia melstis Jis išeidavo ant kalno arba į alyvmedžių giraitę, arba kur nors, kur Jam netrukdė. Lukas rašo: „O Jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis“. „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten Jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Lk 5, 16; Lk 6, 12).
Matas papildo: „Atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir, atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas“ (Mt 14, 23).
Gera bendrauti su Dievu mažame kambarėlyje, bet kada yra galimybė, aš mieliau meldžiuosi gamtoje, miške, pajūry ar paežerėje, sode.
Rinkitės patys, kas jums labiau tinka, juk kiekvienas linkęs į ką nors savo. Raskite vietą tyliai maldai, ir ten su jumis bus Dievas.
SU KUO MES TURIME MALDOJE BENDRAUTI?
KAIP MELSTIS – BALSU AR MINTYSE?
Į ką melsdamiesi turime kreiptis: į Tėvą, Sūnų ar Šventąją Dvasią? Ar mes galime maldoje kreiptis į Jėzų? Turime melstis balsu ar mintyse? Ar šėtonas girdi mūsų maldas ir ar jis tuo ką nors laimi?
Mes įvertinome maldą kaip pokalbį su Dievu, tarsi Jis būtų mūsų Draugas, kurį mylim ir gerbiam, ir tuo atsakėme į klausimus.
Kas yra Dievas – triasmenė Esybė. Dievas – Tėvas, kalbėk su Juo; Dievas – Sūnus – kalbėk su Juo; Dievas – Šventoji Dvasia, kalbėk su Ja. Tėve mes matome Vadovą, Sūnuje – Tarpininką, o Šventojoje Dvasioje – Pagalbininką. Nors kiekvienas iš jų atlieka Savąją tarnavimo dalį, bet kiekvienas Asmuo yra mūsų draugas maldoje.
Dažniausia mes meldžiamės Tėvo Sūnaus vardu ir padedant Šventajai Dvasiai (Mt 6, 6; Jn 14, 6; 16, 23; Rom 8, 26). Kaip mes galime kreiptis į Tėvą? Dovydas dažniausiai vartojo kreipinį „Dieve“ (pvz. Ps 51). Danielius teikė pirmenybę kreipiniui „Viešpatie“ (Dan 9, 19). Jėzus Savo maldas pradėdavo kreipiniu „Tėve“ (Jn 17, Lk 23, 34.46) ir Savo mokinius mokė tarti: „Tėve, kuris esi danguje…“ (Mt 6, 9). Biblijos pavyzdžiai, kurių reikia prisilaikyti, rodo, kad reikia kreiptis į Tėvą Jėzaus vardu ir padedant Šventajai Dvasiai. O ar negalima maldoje kreiptis tiesiogiai į Jėzų? Žinoma, galima. Mes galime kalbėtis asmeniškai su Gelbėtoju. O ar galiu tiesiogiai kreiptis į Šventąją Dvasią? Taip. Juk Ji mus palaiko ir padrąsina; Šventoji Dvasia džiaugiasi, kaip ir Tėvas, kai kalbamės su Ja.
Mes galime laisvai pasirinkti, į ką iš trijų Dievybės Asmenybių kreiptis maldoje, juo labiau, kad kiekvienas Jų dalyvauja mūsų maldoje.
Taigi kalbėk su Tėvu. Šlovink Jo didybę, galybę ir meilę. Dėkok Jam už tai, kad už mus atidavė mirčiai Savo Sūnų.
Kalbėk su Jėzumi. Dėkok Jam už auką, parodytą, pavyzdį ir Jo tarpininkavimą meilės išpildyme.
Kalbėk su Šventąja Dvasia. Dėkok Jai už vadovavimą, už Jos Artumą ir pagalbą.
Jūs nustebsite pamatę, kokios šios skirtingos maldos vieningos ir padeda jums pamatyti Dievą kaip Kūrėją ir tuo pačiu metu kaip vieningą Dievą. Jeigu jūs taip meldžiatės, tai jaučiate, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia arti jūsų.
Iš Biblijoje esančių Jėzaus maldų (Jn 11, 41–42; 17; Mt 26, 39.42) matome, kad Jis dažniausia meldėsi balsu.
Mūsų jėga tame, kad mes galime bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje mintyse kalbėtis su Dievu. Bet didelę reikšmę turi ir tai, jeigu mes savo asmeninę maldą tariame balsu. Jaunystėje man buvo labai sunku maldos metu susikaupti. Bet kai pradėjau melstis balsu, ta problema išsisprendė.
Pažįstu žmonių, kurie bijo garsiai melstis. Jie tai grindžia tuo, kad šėtonas išgirs ir sužinos apie jų gundymus ir silpnybes. Bet aš asmeniškai netikiu, kad jis pajėgs įsikišti į mūsų „teologinį ryšį“ su Dievu. Jeigu jūs tuo neįsitikinę, tai melskitės taip: „Brangusis Viešpatie, prašau Tavęs, aptverk mane maldos metu ir pasirūpink, kad šėtonas manęs negirdėtų“. Po to galite be jokių rūpesčių giedoti, verkti, melstis, nes šėtonas neišdrįs net pažvelgti į jus. Jėzus žadėjo: „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu“ (Jn 14, 13).
Tad apibendrinkime samprotavimus: Dievas – mūsų Draugas; Jis nori, kad mes su Juo kalbėtumės balsu. Jis dalyvauja mūsų maldos metu ir neleidžia šėtonui sutrukdyti mūsų pokalbį su Dievu.
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.