1950 metais Nobelio premijos laureatas airių rašytojas Samuelis Beketas (Samuel Beckett) parašė dramą „Laukiant Godoto“ (Waiting for Godot). Knygoje pasakojama apie du nelaimingus benamius, pakelėje laukiančius kažko vardu Godotas, kuris turėjo ateiti ir išgelbėti juos iš beprasmio ir apgailėtino gyvenimo.
„Jo vardas yra Godotas?“, – klausia Estragonas.
„Manau, kad taip“, – atsako Vladimiras.
Vladimirui ir Estragonui viliantis, kad Godotas ateis, juos ištinka ir žmogiškoji kančia, jiems tenka ir nuklysti, ir pažygiuoti, ir pašlubuoti, ir patrypčioti. Nuobodžiaudami, ne tiek dėl gyvenimo skausmo, kiek dėl beprasmybės, jie stengiasi daryti gera, pavyzdžiui, pakelia suklupusį aklą žmogų.
„Ateik, imkimės darbo!, – sako Vladimiras. – Po akimirkos viskas išnyks ir vėl būsime vieni, nebūtyje!“ Tačiau siekdamas Vladimiras parkrinta ir negali atsikelti.
Nepaisant daugybės pažadų, kad Godotas ateis, gyvenimas atrodo toks varganas, kad jie nusprendžia pasikarti. Neturėdamas virvės, Estragonas išsiveria špagatą, laikiusį jo kelnes, kurios nusmunka aplink jo kulkšnis. Mėgindami špagato stiprumą, jie traukia. Pastarasis nutrūksta ir abu vyrai beveik parkrinta. Jie nusprendžia surasti geresnę virvę ir pabandyti dar kartą vėliau.
„Pasikarsime rytoj, – sako Vladimiras. – Jei neateis Godotas.“
„O jei jis ateis?“, – klausia Estragonas.
„Būsime išgelbėti.“
Šis paslaptingas Godotas neateina, o tai reiškia, kad jie neišgelbėti. Žinoma, jie ir neturėjo būti išgelbėti. Beketo dramos esmė – parodyti gyvenimo absurdiškumą ir beviltiškumą.
Biblijoje požiūris į gyvenimą yra kitoks. Jis kitoks ir šio ketvirčio pamokoje apie apaštalo Pauliaus laiškus tesalonikiečiams.
Kaip du Beketo veikėjai, tesalonikiečiai susidūrė su įtampa, kova, net persekiojimais. Kitaip tariant, jų gyvenime, kaip mūsų visų, pasitaikė sunkių akimirkų. Būtų lengva suprasti, jei jie būtų pasidavę beprasmiškumui, nihilizmui ir pesimizmui, ką išreiškė Beketas savo dramoje. Vietoj to, tesalonikiečiai turėjo viltį, pagrįstą tuo, ką Kristus padarė dėl jų, viltį, nurodančią į didžiausią iš visų pažadų – Antrąjį atėjimą (iš kurio Beketas tyčiojosi). Nors Paulius priekaištavo tesalonikiečiams, nors buvo bėdų dėl elgesio bei teologijos (pažįstamas vaizdas?), būtent jiems ir mums Paulius užrašė nepaprastus, pakeliančius ir viltį teikiančius žodžius. Pastarieji yra vieni nuostabiausių visame įkvėptame Rašte.
„O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“ (1 Tes 4, 16–18).
Turbūt didesnės vilties ar šlovės ir būti negali.
Šį ketvirtį, tyrinėdami Pauliaus laiškus tesalonikiečiams, žvilgtelsime į ankstyvosios krikščioniškos Bažnyčios – iš tikrųjų miestietiškos Bažnyčios – gyvenimą ir pamatysime sunkumus bei iššūkius, su kuriais susidūrė tesalonikiečiai, įskaitant ir tuos, kurie kilo iš to, kad Kristus dar negrįžo! Įspūdinga ir tai, nepaisant, kad mūsų ir tesalonikiečių aplinkybės skiriasi, jog Pauliaus žodžiuose tesalonikiečiams dažnai atsispindi principai, padedantys spręsti klausimus ir problemas, su kuriomis susiduriame mes, laukiantys ne kažkokio paslaptingo Godoto, bet Viešpaties Jėzaus, kurio mirtis ant kryžiaus Pirmojo atėjimo metu garantuoja Jo sugrįžimą šlovėje.
Jon Paulien yra Loma Linda universiteto teologijos katedros dekanas