KODĖL MALDA KARTAIS LIEKA BE ATSAKYMO

Tikite ar ne, bet kartais malda būna pavojinga! Vienas labai išdidus žmogus buvo pakviestas pasimelsti pamaldose. Jis atsistojo prieš mikrofoną ir pradėjo labai gražiai kalbėti. Jis taip užbaigė: „Viešpatie, mes prašome Tavęs, pažemink mus Savo akivaizdoje. Amen“. Jo malda ir intonacija jį patį taip stipriai paveikė, kad jis dvasios įkvėptas nulipo nuo paaukštinimo ir … apsijuokė: jis norėjo atsisėsti ant kėdės, bet atsisėdo ant grindų. „Dėkok Dievui, – pašnibždėjo jam pastorius, kuris padėjo jam atsistoti, – kad Jis taip greitai išgirdo tavo maldą“.

Reikia būti labai atidžiam prašant, nes Dievas gali atsakyti. Bet pirmiausia reikia galvoti apie kitą pavojų, kad mūsų maldos gali likti be atsakymo.

Daugelis tvirtina, kad Dievas atsako į kiekvieną maldą, bet į kai kurias atsako „ne“. Manau, kad tai ne taip. Iš tikrųjų yra maldų, į kurias Dievas tiesiog neatsako; yra ir tokių, kurias Jis išklauso kelis kartus. Turime žinoti, kodėl taip nutinka, nes niekas mūsų taip nenuvilia, kaip neatsakyta malda. Tai gali taip paveikti žmogų, kad jis visiškai nusigręš nuo Dievo.

Šiame skyriuje norėčiau pabandyti paaiškinti, kodėl kai kurios maldos lieka be atsakymo. Yra dešimt pagrindinių priežasčių. Kad išvengtume neatsakytų maldų, pirmiausia turime rasti to priežastį. Po to su Dievo pagalba galime pašalinti savo klaidą. Pirmiausia peržiūrėkime pirmąsias penkias:

1. Pamėgtos nuodėmės. Tai tokios nuodėmės, kurių mes nenorime atsisakyti. „Nedorėlių auka Viešpats bjaurisi, o teisiųjų malda Jam patinka“ (Pat 15, 8). Klaidos, kurių mes neapkenčiame ir su kuriomis kovojame – tai nėra pamėgtos nuodėmės. Mes visi turime silpnybių, bet privalome sąžiningai išsakyti jas Dievui. Jokiu būdu neturime jų slėpti. Dovydas sako: „Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje, Viešpats nebūtų klausęsis“ (Ps 66, 18).

„Pamėgtos nuodėmės“ ir užsispyręs Izraelio tautos nepaklusnumas buvo toks bjaurus Viešpačiui, kad Jis Jeremijui uždraudė už juos melstis. „O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk Manęs, nes Aš tavęs neišklausysiu“ (Jer 7, 16). Dievas pasakė vieną sąlygą, kuriai esant, Jis pasiruošęs išklausyti tautą: „Jeigu Mano tauta, vadinama Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, Aš išgirsiu Savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą“ (2 Met 7, 14).

Kartą mano draugas, dar būdamas paauglys, pasislėpęs rūkė storą cigarą. Netikėtai atėjo tėvas. Normanas bandė greitai paslėpti cigarą už nugaros. Kad nukreiptų tėvo dėmesį, jis lyg tarp kitko jo paklausė, ar leistų jam nueiti į cirką?

Normanas niekada neužmirš tėvo atsakymo: „Mano berniuk, – pasakė jis ramiai, bet griežtai, – pirmiausia tu turi išmokti niekada nieko neprašyti, jeigu tuo pat metu stengiesi už nugaros paslėpti rūkstančią nuodėmę“.

Kai kalbu apie „pamėgtas nuodėmes“, visada prisimenu šį atvejį. Nereikia už nugaros slėpti savo nuodėmių.

2. Piktnaudžiavimas Dievo palaimomis. Viešpats išpildo mūsų prašymus, kad mes dar labiau supanašėtume su Kristumi. Tarkim, jūs meldžiatės sėkmės prekyboje ir Dievas jums ją siunčia. Jeigu jūs gautais pinigais tarnaujate velniui, tai, žinoma, Dievas daugiau neatsakys į jūsų maldas. Juk Jis nenori padėti jums eiti tuo keliu, kuris veda į pražūtį. „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 3).

3. Egoistiniai prašymai. Ši yda yra susijusi su ankstesne. Tokia malda skamba maždaug taip: „Viešpatie, palaimink mane ir padėk man darbe. Jeigu Tu nori, tai padaryk taip, kad aš darbe būčiau paaukštintas. Padėk palaikyti santykius su šia mergina ir, prašau, pasirūpink, kad Ralfas tame manęs neaplenktų. Rytoj būk su manimi pas dantų gydytoją ir padaryk taip, kad viskas išeitų kaip galima geriau. Juk aš taip sunkiai pakeliu skausmą…“ Tokioje maldoje gali ir nebūti ko nors blogo. Bet tos maldos tonas egoistiškas. Kas taip meldžiasi, tas, pasak Jokūbo, negauna nieko.

4. Nepakankamas paklusnumas Dievo valiai. Mes jau kalbėjome, kad Šventoji Dvasia  maldoje mums tarpininkauja tame, kas patinka Dievui (Rom 8, 27). Bet Dievas negali iš esmės Jai prieštarauti. Jeigu jūs norite pagudrauti egzamino metu ir Jo prašysite, kad jūsų gudrybės nepastebėtų, jokiu būdu nesitikėkite, kad Jis išklausys jūsų maldą.

Mūsų maldos turi būti konkrečios. Tačiau kiekvienoje maldoje turime ištarti: „… tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ (Lk 22, 42)

Šiuos žodžius Jėzus ištarė Getsemanėje. Jo žmogiška Esybė drebėjo nuo minties apie būsimus sunkius išbandymus, bet Jis pakluso Savo Tėvo valiai ir dėka to, meilės ir pareigos jausmas paėmė viršų. Jeigu Jis būtų meldęsis: „Tėve, atimk nuo Manęs tą kančių taurę“, ir Dievas būtų atsakęs į šią maldą, tai išgelbėjimo iš nuodėmės planas būtų buvęs sugriautas. Bet Jėzus nevilties minutę išlaikė Savyje ramybę ir todėl ištarė: „Tebūnie Tavo valia!“

Mes turime paklusti Dievo valiai bent jau todėl, kad Jis viską mato geriau už mus. Jis žino, kaip seksis ir kas mums bus naudinga, o kas žalinga. Taip, pavyzdžiui, galima išvengti nelaimingų santuokų, jeigu jaunuoliai nesielgtų pasitikinčiai savimi, o tuo klausimu ieškotų Dievo valios. Viešpats nenori ką nors paslėpti arba sulaikyti nuo mūsų, bet Jis neleidžia įvykti tam, kas mums pakenktų.

Dievas atmeta mūsų egoistiškas maldas todėl, kad Jis mus myli. Vieną gražią dieną „mes sužinosime, kad dėka mūsų maldų, kurios liko be atsakymo ir nuviltomis, mes gausime neišsenkančią palaimą“ (E. Vait).

Tiesa, kartais Dievas išpildo ir egoistiškas maldas. Bet tada mums tenka atsakyti už pasekmes, nes tiktai taip mes galime įsitikinti, kad Jis veda mus teisingu keliu.

Geras pavyzdys gali būti Ezekijo istorija. Būdamas žydų karaliumi, jis gyveno prisibijodamas Dievo. Kartą jis susirgo, ir Dievas liepė jam pranešti, kad jis mirs, nes atėjo laikas. Bet Ezekijas ėmė skųstis likimu. Jis meldėsi ir gailiai verkė dėl Dievo „griežtumo“. Galiausiai Dievas išgirdo jo maldą ir dovanojo jam dar penkiolika metų (2 Kar 20, 1–6). Bet nuo tos dienos dvasinis Ezekijo gyvenimas ir jo laimė ėmė blėsti (2 Met 32, 25).

Jo sūnaus Manaso gimimas praėjus trims metams turėjo pačias pražūtingiausias pasekmes. Po tėvo mirties jis paveldėjo Judo sostą. Visus įstatymus, kuriuos Ezekijas buvo panaikinęs dėl tautos gerovės, jis vėl įvedė. Manasas tautą  „…suvedžiojo …daryti daugiau pikta už tautas, kurias Viešpats buvo sunaikinęs per izraelitų antplūdį“ (2 Kar 21, 1–6.9.16).

Prieš mirtį Manasas atsivertė į Viešpatį ir apraudojo savo kaltę, bet padarytą žalą atšaukti jau nebeįmanoma. Vėliau, kai šalis buvo išgrobstyta ir Izraelis buvo išvestas į nelaisvę, Dievas pranešė, kad visa tai įvyko per Ezekijo sūnų Manasą (Jer 15, 4). Jeigu Ezekijas laiku būtų pasimeldęs: „Tebūnie ne mano, o Tavo valia!“!

5. Netikėjimas. Yra skirtumas, ar mes meldžiamės: „Jeigu tai yra Tavo valia“, ar sakome: „Tebūnie Tavo valia“. Malda „jeigu tai Tavo valia“ dažnai naudojama kaip tikrojo atsidavimo Dievui pakaitalas. Kartais tais žodžiais mes bandome atitverti save nuo nusivylimų ir sakome tai, kad vėliau nepripažintume, jog Dievas mums neatsakė. Bet visa tai patvirtina mūsų abejones ir netikėjimą.

Ką Dievas pažadėjo, tą Jis išpildys; mes galime pasitikėti Jo Žodžiu. Tik nereikia Jam nurodinėti, kada ir kaip Jis turi išpildyti Savo pažadus.

Daugelis krikščionių yra teisūs, darydami tokias išvadas: jeigu prašome, kad Dievas mums vadovautų, pirmiausia mes turime pasistengti sužinoti Jo valią! Tik tada, kai sužinosime, ko Jis iš mūsų laukia, iš tikrųjų galėsime pajungti save Jam ir pasakyti: „Tebūnie Tavo valia“.

6. Išsiblaškymas. Paulius aiškino: „Aš melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu“ (1 Kor 14, 15).

Taip, malda – tai ne tik dvasios lavinimas, bet ir proto. Paulius nurodė, kad ji bus beprasmė, jeigu bus kažkokia bereikšmė kalba (1 Kor 14, 14). Susijaudinimas, jausmų perteklius gali užvaldyti ir tikintįjį, bet aiškia kalba, konkrečiais prašymais ir protingu pokalbiu. Dievas nori, kad jūs Jam tiksliai pasakytumėte, ko jums reikia.

7. Nekantrumas. Kai Lozorius sirgo ir kvietėsi Jėzų ateiti bei išgydyti jį, Jėzus specialiai uždelsė. Kodėl? Jis norėjo išbandyti ir sustiprinti Savo pasekėjų tikėjimą. Tuo Jis ruošė dirvą dideliam stebuklui (Jn 11, 1–44). Dažnai taip pat atsitinka ir su mūsų maldomis. Kartais Dievas mums sako „taip“, kartais „ne“, o kartais „palauk!“. Jeigu mes nekantrūs arba pradedame abejoti, tai nieko negausime.

Laukdami turime visapusiškai ir giliai apsvarstyti savo paskatinimus. Jau kelis kartus aš atsisakiau savo prašymų po to, kai juos apmąsčiau. Jeigu Dievas mus priverčia laukti, mes mokomės ir kantrumo, ir pasitikėjimo Juo. Kartais, galbūt, mums norisi kartu su psalmistu sušukti: „Kodėl Tu, Viešpatie, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“, „O Viešpatie, Galybių Dieve, kiek ilgai degsi pykčiu, kai Tavo tauta Tave maldauja?“ (Ps 10, 1; 80, 5). Arba drauge su Jobu: „Kodėl slepi Savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu? (Job 13, 24)  Tiesa, vėliau Jobas atgailavo dėl savo nekantrumo. Jis pasakė: „ Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau“ (Job 42, 3). Dovydo įgyta patirtis matosi jo žodžiuose: „Būk kantrus ir lauk Viešpaties“ (Ps 37, 7), „Juk aš dar šlovinsiu Jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą“ (Ps 42, 6).

Jeigu Dievas visada ir iš karto atsakytų į mūsų maldas, tai mes greitai imtume tai laikyti Jo pareiga ir užmirštume savo priklausomumą nuo Dievo. Kai buvau Anglijoje, tai dešimt mėnesių kiekvieną dieną meldžiau Dievo, kad Jis iki mokslų pabaigos padėtų man susirasti žmoną. Praėjo metai, bet niekas nepasikeitė. Vis dėlto aš buvau įsitikinęs, kad Jis jau sprendžia tą klausimą. Po keleto savaičių dėka nuostabaus „atsitiktinumo“ aš sutikau merginą, kurią Dievas man skyrė. Po metų mes susituokėme. Laukimas man išėjo į gera.

Ne visada mes gauname atsakymus į savo maldas taip greitai, kaip to norėtume. Gali atsitikti taip, kad gauname ne tai, ko Dievo prašome. Bet Jis žino, kas iš tikrųjų mums naudinga ir todėl dovanoja daug geresnį dalyką, nei mes Jo prašėme; tik nereikia mums nusivilti ir prarasti tikėjimą.

Bet nereikėtų laukti vienareikšmiško atsakymo: „Kai meldžiamės žemiškų palaimų, kartais gali praeiti kažkiek laiko, kol mums bus duotas atsakymas,.. bet, jeigu mes prašysime nuodėmių atleidimo, mums niekada nereiks laukti“ (E. Vait).

8. Išdidumas. Kai Dievas girdi mūsų maldas, Jis turi teisę tikėtis, kad mes Jį pašlovinsime (Ps 50, 15). Jeigu mumyse atgyja savimeilės dvasia, tai Jis negali atsakyti į mūsų maldas.

Paulius gavo daug Šventosios Dvasios dovanų, bet Dievas jam paliko „dyglį kūne“ (2 Kor 12, 7), – tai, tikriausia, buvo sunkios kūno kančios, – kad jis nebūtų išdidus ir neišsiaukštintų. Tris kartus apaštalas atkakliai Jo prašė išlaisvinti iš to sunkumo. Kai Viešpats atsakė jam, šis nuolankiai tai priėmė ir nusiramino, išgirdęs tokius žodžius: „Gana tau Mano malonės, nes Mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9). Dievas duoda Savo jėgos žmonėms, kai jie suvokia, jog patys jie – niekas. O kas yra išdidus ir garbėtroška, tas nieko negauna.

9. Pasitikėjimas savimi, įžūlumas. Kas yra pasitikėjimas savimi? Pasitikėjimas savimi – tai šėtono sukeltas, iškreiptas tikėjimo atspindys. Per tai jis sėkmingai klaidina krikščionis. Jam pasisekė su Adomu ir Ieva, bet su Viešpačiu – ne (Pr 3, 1–7); Mt 4, 1–11).

Pasitikėjimas savimi – tai pasikliovimas Dievo pažadais, nevykdant su jais susijusių sąlygų. Viena moteris, serganti plaučių vėžiu, rūkydama cigaretę, pasakė: „Aš žinau, kad Dievas man padės. Aš to meldžiausi ir tvirtai tikiu, kad Jis išlaisvins mane iš ligos, kaip yra žadėjęs“.

Pasitikėjimas savimi yra reikalauti iš Dievo to, ko Jis mums nežadėjo. Vienas žmogus pasakė: „Šią savaitę aš išbandysiu Dievą. Aš prašiau Jo pašalinti nuo manęs visus gundymus – būtent visus – ir esu įsitikinęs, kad Jis tai padarys. Juk Jis pasakė, kad padarys viską, jeigu mes tvirtai tuo tikime!“

Pasitikėjimas savimi yra nurodinėti Dievui, kada ir kaip Jis turi išpildyti mūsų maldas. Vienas studentas, prieš atvykdamas į jaunimo vakarą, meldėsi: „Viešpatie, aš noriu, kad mergina, kurią man skyrei, šį vakarą apsirengtų raudonomis kelnėmis, o ūgis būtų maždaug 1 metras 68 centimetrai ir kad ji būtų atitinkamo svorio…“

Pasitikėjimas savimi yra spręsti kai kuriuos reikalus, kuriuos gali įvertinti vien Dievas. Jona meldėsi: „Tad, Viešpatie, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“ (Jon 4, 3). Galbūt krikščionis norėtų mirti, kai jį kamuoja neišgydoma liga, bet negalima laikyti klaida, jei jis meldžiasi mirties, Bet Jonos prašymas kilo iš jo sielvarto ir gailesčio sau. Jis visiškai negalėjo spręsti: ar jam geriau mirti, ar toliau gyventi. Jo malda buvo įžūli.

Pasitikėjimas savimi yra prašyti Dievo to, ką mes esame gavę iš Jėzaus Kristaus. „Viešpatie, prašau, atleisk man blogą poelgį, kurį padariau 1969 metų vasarą. Aš dėl to nerimauju, ką tada padariau“. Jeigu jūs jau nuoširdžiai meldėte atleidimo, tai kartojant šį prašymą, Dievas sako: „Kaip? Kokį blogą poelgį? Nejaugi šis užrašas neištrintas?“

Pasitikėjimas savimi yra mėginimas pakeisti paklusnumą Dievui malda. „Tu metei gerti vyną?“ „Dar ne. Bet aš jau penkis mėnesius uoliai dėl to meldžiuosi“. „Ar tu jau buvai pas gydytoją dėl auglio?“ „Ne, aš tuo reikalu kreipiausi į Dievą ir pasitikiu Juo, tikėdamas, kad Jis man padės“.

Jeigu mes iš tikrųjų bendraujame su Kristumi, mylime Jį, sekame Juo, pasitikime ir paklūstame Jam, tai mūsų maldos neliks be atsakymo. Jis pažadėjo: „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15, 7). Tik tada, kai visa širdimi imsime sekti Jėzų, galėsime melstis Jo vardu ir gausime atsakymus į savo maldas. „Nė viena nuoširdžiai tikinčio malda nebus beprasmė, jeigu ji tariama su visišku pasitikėjimu ir nuoširdžiai“ (E. Vait).

10. Nenorėjimas atleisti. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. „O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 12.15).

Jūs negalite prašyti Dievo to, ko patys sąmoningai nedarote. „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25).

Tik nesakykite Dievui, kad jau atleidote tam, kuris jums suteikė skausmą. Pasakykite tai, esant galimybei, pačiam žmogui, jeigu jis net ir neprašė jūsų atleidimo. „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).

Jei esame pasiruošę atleisti, tai galime bet kuriuo metu bendrauti su Dangumi. Jeigu vis dėlto ant ko nors pykstame arba širdyje nešiojamės liūdesį, tai atskiria mus nuo Dievo.

Galima išvengti bet kurios iš minėtų klaidų, jeigu patikėsim, kad Dievas mums padeda. Niekas neturi silpninti ir trikdyti mūsų maldos gyvenimą. Tai pažadėjo Dievas. „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę“ (1 Jn 5, 14–15).

MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI  2012 M. Edvinas Galacheris.