Balandžio 26 – gegužės 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 1–3; Hbr 1, 1–3; Apd 13, 14; Mk 2, 23–28; Jn 5, 1–9; Iz 65, 17.
Įsimintina eilutė: „Ir pridūrė: Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).
Dauguma krikščioniškų konfesijų sekmadienį laiko „poilsio“ ir garbinimo diena (nors dauguma krikščionių sekmadienį nesiilsi). Sekmadienio „laikymasis“ yra taip paplitęs tarp šiuolaikinių krikščionių, kad daugelis tiki, jog ši diena yra „krikščioniškoji sabata“.
Taip buvo ne visada. Priešingai, kadangi krikščionybė yra izraelitų religijos tęsinys, krikščionys neatmetė įvairių simbolių, įskaitant septintosios dienos – sabatos. Kurį laiką ankstyvieji krikščionys vadovavosi tik Senuoju Testamentu, todėl nestebina tai, kad alternatyvi garbinimo diena buvo pasiūlyta krikščionims praėjus daugiau nei šimtmečiui po Kristaus užžengimo į dangų. Be to, ne anksčiau nei ketvirtajame šimtmetyje, kai buvo išleistas Konstantino įsakymas švęsti sekmadienį, tai tapo dominuojančia bažnyčios politika. Deja, net ir po protestantiškosios reformacijos beveik visi krikščionys laikėsi sekmadienio, nepaisant Biblijos mokymo, kad tikra septintoji diena yra sabata.
Šią savaitę mokysimės apie Kristų ir sabatą.
I. AR SABATA SKIRTA TIK ŽYDAMS? (Iš 20, 8–11)
Nors daugelis septintąją dieną laiko „žydų sabata“, Biblija atskleidžia, kad ši diena yra senesnė už žydus daugeliu šimtmečių. Sabatos šaknys siekia pasaulio sukūrimą.
Pradžios 2, 1–3 parašyta: Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą. Tai aiškiai rodo, kad sabata Dievo kūryboje užima svarbią vietą. Septintoji diena buvo ne tik palaiminta, bet ir pašventinta. Kitaip tariant, šiam laiko paminklui Dievas taikė kai kurias iš Savo savybių.
1. Palyginkite sabatos įsakymą Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15. Kaip šį įsakymą suderinti su teiginiu, kad sabata skirta tik žydams?
Akivaizdžiausias skirtumas tarp šių dviejų įsakymų tekstų – sabatos šventimo priežastis. Išėjimo knygoje yra tiesioginė nuoroda į Pr 2, 3, paminint, kad Dievas „palaimino“ ir „pašventino“ septintąją dieną. Kita vertus, Įst 5, 15 dėmesys atkreipiamas į tai, kad Dievas išvadavo Izraelį iš vergijos Egipte, todėl reikia švęsti sabatą. Paisant Pakartoto Įstatymo knygos teksto, daugelis mano, kad sabata skirta tik žydams. Tačiau šis argumentas visiškai nedera prie Išėjimo knygos teksto ir pasaulio sukūrimo, kai Dievas padarė sabatą visai žmonijai.
Be to, Įst 5, 15 nuoroda į išvadavimą iš Egipto simbolizuoja išgelbėjimą Kristuje. Taigi sabata yra ne tik pasaulio sukūrimo, bet ir atpirkimo simbolis. Šios dvi temos Biblijoje yra susietos viena su kita (Hbr 1, 1–3; Kol 1, 13–20; Jn 1, 1–14). Tik dėl to, kad Jėzus yra mūsų Kūrėjas, Jis galėjo tapti ir mūsų Atpirkėju. Septintoji diena – sabata simbolizuoja abi Jėzaus darbo puses.
Kiekvienas gali teigti, jog turi atilsį Kristuje. Sprendžiant iš asmeninės patirties, kaip septintosios dienos, arba sabatos šventimas padeda jums rasti atilsį Kristuje?
II. LAIKAS POILSIUI IR GARBINIMUI (Lk 4, 16)
Pasak Kol 1, 16 ir Hbr 1, 2, Kristus buvo tiesiogiai įsitraukęs į pasaulio sukūrimą prieš įsikūnijimą. Šios eilutės atskleidžia, kad visa, kas yra sukurta, atsirado per Jį. Paskui Paulius išreiškė, kad Kristuje yra sukurta net tai, kas neregima (Kol 1, 16–17). Žinoma, tai reiškia sabatos dieną. Nors įsikūnydamas Kristus atliko svarbiausią vaidmenį, Jis vykdė Tėvo įsakymus (Jn 15, 10). Ankstesnėse temose mokėmės, kad Jėzus prieštaravo tam tikriems papročiams arba tradicijoms ir išnaudojo kiekvieną galimybę ištaisyti religinį elgesį, kuris nebuvo pagrįstas Dievo valia. Jei Jėzus būtų ketinęs panaikinti sabatos įsakymą, Jis turėjo daug galimybių tai padaryti.
Daugumoje Senojo Testamento eilučių sabata įvardijama kaip poilsio diena. Daugelyje šiuolaikinių kalbų žodžio „poilsis“ supratimas gali paskatinti manyti, kad sabata turėjo būti skirta miegui ir atsipalaidavimui. Išties, galima mėgautis šia veikla sabatos dieną, tačiau žodis „poilsis“ iš tikrųjų reiškia veiklos „nutraukimą“, „sustabdymą“ arba „pauzę“. Sabata yra laikas, kai galima atsipūsti nuo įprasto pirmųjų šešių dienų darbo ir praleisti laiką su Kūrėju ypatingai.
Kristaus laikais izraelitai laikė savaitines pamaldas sabatos dieną (žr. Lk 4, 16). Tie, kurie gyveno Jeruzalėje, lankė šventyklą. Pastarojoje sabatą pamaldos skyrėsi nuo kitų savaitės dienų pamaldų. Kituose pasaulio kraštuose izraelitai statė sinagogas. Tai buvo bendruomenės rinkimosi ir garbinimo vieta. Sabatomis, jei susirinkdavo mažiausiai dešimt vyrų, vykdavo pamaldos (minjan).
2. Ką šios eilutės pasako apie tai, kaip sabatos laikėsi pirmieji krikščionys? Ką tai sako apie teigiančiuosius, kad sabata buvo pakeista į sekmadienį prisikėlimo garbei? Apd 13, 14. 42. 44; 16, 13; 17, 2; 18, 4; Hbr 4, 9.
Atsižvelgiant į izraelitų šaknis, buvo natūralu, kad pirmieji krikščionys garbino Dievą tą dieną, kuri užrašyta Senajame Testamente. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Jėzaus užžengimo į dangų, pagal savo įprotį Paulius vis dar lankė sinagogą sabatos dieną (Apd 17, 2). Nėra biblinių įrodymų, kad pirmieji krikščionys būtų šventę sekmadienį (pirmąją savaitės dieną) vietoj sabatos.
III. LAIKAS GĖRĖJIMUISI (Mk 2, 27–28)
Daugelis tų, kurie švenčia sabatą, ne visada supranta, ką tai reiškia. Kaip kai kurie fariziejai Jėzaus laikais, net šiandien žmonės įspraudė sabatą į taisykles ir nuostatus (o kiti šią dieną padaro beveik niekuo nesiskiriančia nuo kitų dienų). Sabata turi būti žavimasi. Ši diena neturi būti našta, nes tai šventa diena.
Tuo metu, kai žemėje vaikščiojo Jėzus, kai kurie religiniai vadovai sabatą apjuosė papildomais trisdešimt devyniais įsakymais. Jie argumentavo, kad jei žmonėms pavyks vykdyti šiuos trisdešimt devynis įsakymus, tuomet sabatos bus laikomasi tobulai. Dėl tokių geranoriškų įsakymų sabata, kuri turėjo būti džiugesio diena, virto, tiesą sakant, našta.
3. Atidžiai perskaitykite Mk 2, 23–28. Kodėl mokiniai skabė varpas? Ar tekstas pasako, kad Jėzus tai darė kartu su mokiniais? Kokie bibliniai įsakai buvo laužomi, jei tokių buvo?
Jėzui ir Jo alkaniems mokiniams einant per lauką sabatos dieną, mokiniai nusprendė pasisotinti nuskabytomis varpomis. Nors laukas jiems nepriklausė, Mozės Įstatymas tai daryti leido (žr. Įst 23, 26). Tačiau savaip aiškindami Mozės Įstatymą (žr. Iš 34, 21), fariziejai mokinių elgesį prilygino Įstatymo laužymui. Matyt Jėzus neskabė varpų. Vis dėlto, Jis skyrė laiko ir apgynė mokinių elgesį. Jėzus priminė fariziejams, kad net Dovydas kartu su savo išalkusiais palydovais valgė padėtinės duonos.
Mk 2, 27–28 užrašytas Jėzaus mokymas, kad sabata buvo padaryta žmonių naudai, o ne atvirkščiai. Kitaip tariant, sabata padaryta ne būti garbinama, bet suteikti galimybę garbinti. Kaip Dievo dovana visiems žmonėms, sabata nėra skirta tapti našta, bet išvadavimu. Tai tikras būdas patirti atilsį ir laisvę Kristuje.
Kokie yra kai kurie dalykai, paprastai daromi per savaitę, kurių negalite daryti sabatą? Apmąstykite šį klausimą ir savo atsakymus pasiruoškite pristatyti klasėje.
IV. LAIKAS GYDYMUI (Lk 13, 16)
Sukūręs pasaulį Dievas pasakė, kad visa buvo „labai gera“ (Pr 1, 31), ir be abejo tobula visais atžvilgiais. Tačiau nuodėmė pakenkė kūrinijai. Blogio padariniai pastebimi visur. Nors žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, jie pradėjo sirgti ir mirti. Dažnai sakoma, kad mirtis yra gyvenimo dalis; tačiau mirtis yra gyvenimo priešingybė, o ne gyvenimo dalis. Mums niekada nebuvo lemta patirti mirties.
Paisant pradinio Dievo sumanymo žmonijai, nestebina, kad kai kurie iš Jėzaus didžiausių išgydymo stebuklų buvo padaryti sabatos dieną.
4. Apžvelkite pasakojimus apie išgydymus sabatos dieną Mk 3, 1–6; Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9; 9, 1–14. Ko šie stebuklai moko apie tikrąjį sabatos tikslą?
Kiekvienas išgydymo stebuklas sabatos dieną yra įspūdingas ir parodo tikrąjį septintosios dienos tikslą. Prieš Jėzui išgydant žmogų su padžiūvusia ranka (Mk 3, 1–6), Jis klausė retorinio klausimo: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ (Mk 3, 4). Jei žmogus turi galimybę išvaduoti iš kančios išlaisvinimo dieną, kodėl gi to nepadarius? Tiesą sakant, stebuklas su moterimi, kuri visiškai negalėjo išsitiesti, parodo išvaduojantį sabatos tikslą (Lk 13, 10–17). Kritikuojamas dėl išgydymo, Jėzus paklausė: „Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?“ (Lk 13, 16)
Išvadavimo tema taip pat akivaizdi ligonio, sirgusio trisdešimt aštuonerius metus (Jn 5, 1–9), prie Betzatos tvenkinio išgydyme, ir pasakojime apie neregio išgydymą (Jn 9, 1–14). Atsakydamas į fariziejų kaltinimus, neva stebuklingai išgydydamas Jėzus nesilaikė sabatos, Jis priminė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir Aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Jei Dievas neleistų išgydyti, tuomet žmonės nebūtų išgiję. Dievas nedelsia malšinti žmonių kančias.
Ko derėtų pasimokyti iš šių religinių vadovų klaidų? Kaip išankstinis nusistatymas gali apakinti mus, kad nebematytume net akivaizdžiausių tiesų?
V. NAUJA KŪRINIJA
Sabata ne tik primena mums Dievo sugebėjimą kurti, bet ir nurodo į Jo pažadus atkurti. Iš tiesų, kiekvienas išgydymas sabatos dieną patikino dėl amžinojo atkūrimo pažado. Unikaliu būdu sabata pasiekia ir anksčiausią žemės istoriją, ir žmonijos galutinį likimą. Vėlgi, galima pasakyti, kad sabata nurodo ir į pasaulio sukūrimą, ir į atpirkimą.
Kartą Dievas jau sukūrė šį pasaulį, tačiau dėl nuodėmės kūrinija buvo išniekinta, tačiau tai netruks amžinai. Išgelbėjimo plano esmė – atkurti ne tik žemę, bet, kur kas svarbiau, žmones, kurie yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir kurie bus atkurti pagal Jo paveikslą, ir kurie gyvens naujojoje žemėje. Pats Dievas, sukūręs pirmąją žemę, Dievas, kurio darbą minime kiekvieną septintąją dieną, padarys naują žemę. (Pagalvokite, jei mums įsakyta prisiminti pasaulio ir žmonijos sukūrimą kartą per savaitę ypatingu būdu, tuomet tai yra labai svarbu.)
5. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokia žinia, kuri gali būti susieta su sabatos reikšme, užrašyta kiekvienoje iš eilučių?
Iz 65, 17; Iz 66, 22; 2 Pt 3, 9–13; Apr 21, 1; 2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 5
„Ji [sabata] skelbia, jog Tas, kuris viską sukūrė danguje ir žemėje ir per kurį viskas laikosi, yra Bažnyčios galva, ir kad Jo galia mes esame sutaikyti su Dievu. […] Taigi sabata yra mus pašventinančios Kristaus galios ženklas. Ir jis duodamas visiems, kuriuos Kristus pašventina. Kaip Jo pašventinančios galios ženklas, sabata duota visiems, kurie per Kristų tampa Dievo Izraelio dalis“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 258 p.).
Ką praktiškai galima daryti, kad Dievo galybė jus pašventintų? Tai yra, dėl ko kasdien tenka apsispręsti, kas arba padeda, arba trukdo šiam kūrybiniam procesui jumyse?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nuo pat didžiosios kovos pradžios danguje šėtonas siekė panaikinti Dievo Įstatymą. Norėdamas pasiekti savo tikslą, jis sukilo prieš Kūrėją ir, nors išvartytas iš dangaus, tęsia tą pačią kovą žemėje. Šėtonas nuolat ryžtingai siekia tik vieno – apgauti žmones ir priversti juos nusižengti Dievo Įstatymui. Nesvarbu, tai pasiekiama atmetant visą Įstatymą ar tik vieną iš jo įsakų – rezultatas visiškai toks pat. Tas, kuris nusižengia vienu dalyku, nepaiso viso Įstatymo. Jo pavyzdys ir poveikis kitiems rodo, kad jis nusižengė. Jis lieka kaltas ir dėl visų įsakymų (Jok 2, 10)“ (E. Vait, Didžioji kova, 543 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į E. Vait ištrauką penktoje šios temos dalyje. Tai išsamesnė nuoroda nei įžangoje. Kaip sabata ir tai, ką su pastarąja krikščionys padarė, padeda suprasti šėtono siekį užsipulti Dievo Įstatymą?
2. Šiose eilutėse (Mk 3, 2; Lk 13, 14; Jn 5, 18; 9, 16) Jėzus buvo apkaltintas nesilaikąs sabatos. Perskaitykite Iš 20, 8–11 ir įvertinkite šio kaltinimo esmę. Ką galima pasakyti teigiantiesiems, kad šios ištraukos įrodo, neva Jėzus nesilaikė sabatos?
3. Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį trečios dalies klausimą. Kokie yra kai kurie dalykai, iš kurių sabata jus išvaduoja, iš kurių negalite išsivaduoti kitomis savaitės dienomis, nes būtina atlikti žemiškas pareigas?
4. Apmąstykite asmeninį sabatos patyrimą. Ar pastaroji jums yra išvadavimo, poilsio ir laisvės diena, ar vergystės ir įtampos diena? Kaip galima išmokti džiaugtis sabata, kad tai būtų žavesio diena, kaip rašė Izaijas: „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms“ (Iz 58, 13)?