Kažkaip, nors mes tiksliai nežinome kodėl, tobuloje Dievo kūrinijoje atsirado nuodėmė ir pastaroji tapo atspirties tašku tam, ką mes vadiname didžiąja kova. Tačiau vieną dalyką mes net labai gerai žinome: mes, žmonės, esame šios didžiosios kovos centre. Tai kova, kurios nė vienas iš mūsų neišvengs.
Tačiau taip neturėjo būti, pradžioje taip nebuvo. Sukūrus pasaulį viskas buvo labai gera ir Dievo palaiminta. Nors Viešpats buvo pripažintas šios tobulos kūrinijos Išlaikytoju, Jis liepė Adomui ir Ievai rūpintis tuo, ką Jis dėl jų sukūrė. Didžioji kova atėjo į žemę šėtonui meilikavimu ir apgaule sugundžius Adomą ir Ievą, nukreipiant poros ištikimybę nuo Dievo sau. Jei jie būtų likę ištikimi tam, ką Dievas jiems buvo pasakęs, jei jie būtų paklusę Jo paprastiems įsakymams, mums pažįstamo pasaulio su visomis kančiomis, išbandymais ir vargais nebūtų.
„Šėtonas visuomet stengiasi klaidingai nušviesti Dievo charakterį, priversti žmones puoselėti neteisingą Kūrėjo sampratą ir žiūrėti į Jį su baime ir neapykanta, o ne su meile. Jis uoliai siūlo atmesti Dieviškąjį Įstatymą ir bando įtikinti žmones, kad šio Įstatymo reikalavimai jiems neprivalomi. Piktasis ir jo parankiniai visais amžiais vienodai persekiojo tuos, kurie bandė atsilaikyti prieš apgaulę. Visa tai galima atsekti patriarchų, pranašų, apaštalų, kankinių ir reformatorių istorijoje“ (E. Vait, Didžioji kova, 9 p.).
Reaguodamas į šią tragediją, Dievas, „prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1, 4) žinojęs, kad visa tai įvyks, sumanė išgelbėjimo planą. Pastarasis mums yra žinomas kaip Atpirkimo planas. Šis atpirkimas pirmiausia yra pastebimas Dievo susitikime su Abromu Pradžios 15, pasakojime apie Dievo perėjimą tarp skerdienos pusių. Ši sena apeiga Abromui buvo patikinimas; tuo pačiu ir mums visiems, kuriuos Dievas asmeniškai patraukė dalyvauti pateikiant nuodėmės problemai sprendimą.
Taip, Dievas pažadėjo prisiimti visą atsakomybę už visą žmogiškąjį maištą ir prisiimti padarinius už visą mūsų padarytą blogį. Tik tokiu būdu Dievas gali atkurti Savo santykius su žmonija, atkurti santykius tarp žmonių ir atkurti žmonijos santykius su kūrinija.
Būtent šiame kontekste matomas šėtono nepaliaujamas troškimas sudarkyti kūriniją ir sunaikinti Dievo tautą. Piktojo strategijos yra atskleistos Šventajame Rašte, kuriame gera ir pikta pasireiškia tarp brolių ir seserų, šeimų ir aplinkinių tautų. Piktojo strategijos matyti priespaudos, bado, vergijos, tremties ir nusivylimo laikotarpiais, kai mėginama atsistatyti po nelaimės, matyti pasidalijusioje ištikimybėje ir viliojančiose stabmeldiškose apeigose.
Šventajame Rašte Dievas nuolat nugali šėtoną ir sugriauna piktojo tikslus. Jėzaus kaip Emanuelio (Dievas su mumis) atėjimas atgavo iš Adomo ir Ievos pasiglemžtą teritoriją. Jėzus nugalėjo ten, kur Adomas pralaimėjo. Savo tarnystėje Jėzus parodė Savo galią kūrinijai ir pikto jėgoms. Prieš užžengdamas į dangų, Kristus įpareigojo Savo mokinius ir per Sekmines įgalino juos išplėsti Jo dangaus karalystės sienas.
Ant kryžiaus Jėzus laimėjo lemiamą pergalę. Iššūkis visada buvo šis – kam mes būsime ištikimi, nugalėjusiajai ar pralaimėjusiajai pusei. Nors pasirinkti turėtų būti paprasta ir aišku, kadangi kova ir apgavystės vis dar nuolat vyksta, todėl nepaliaujamai kovojama dėl mūsų širdžių ir protų. Tad mes viliamės ir meldžiame, kad šios pamokos atskleis kai kurias iš šių apgavysčių ir padės mums ne tik pasirinkti Kristų, bet likti su Juo, nes, kaip Jis pažadėjo: „kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 24, 13).
David Tasker, Pietų Ramiojo vandenyno divizijos lauko sekretorius, yra apgynęs Senojo Testamento daktaro laipsnį, tarnavo bažnyčioje pastoriumi gimtoje Naujojoje Zelandijoje, užėmė misijos prezidento pareigas Saliamono Salose, dėstė Ramiojo vandenyno adventistų universitete (Papua Naujojoje Gvinėjoje) ir Adventistų pažangių studijų institute (Filipinuose). Kartu su žmona Kerol (Carol) jis turi du susituokusius sūnus (Nataną ir Steponą) ir tris anūkus.