Niekada nepamiršiu, ką teko išgyventi siaurame nelygiame kalnų kelyje. Mes važiavome 90 kilometrų per valandą greičiu ir staiga priešakyje pasirodė staigus posūkis. Žinoma, buvo lengvabūdiška taip greitai važiuoti, bet aš nemačiau perspėjimo ženklo ir todėl nesitikėjau, kad bus toks pavojingas posūkis. Aš staiga atsidūriau tokioje situacijoje, kai galima tik sušukti: „Brangusis Viešpatie, padėk!“
Tai buvo paprasta, niekuo nepasižyminti malda, bet Dievas ją išgirdo. Aš pajutau, kaip nepaprasta jėga ir neįprastu būdu sulaikė automobilį kelyje. Visi liko sveiki ir gyvi, sprogo tik viena padanga, ir mūsų nervai buvo visiškai sukrėsti.
Krikščionių įsitikinimas, kad Dievas gali ir nori jiems padėti sunkią minutę, yra daug svarbiau nei visos kitos apsaugos priemonės. Dievas laukia, kad mes vengtume beprasmiškos rizikos ir stengtumės, kiek tik įmanoma, saugoti savo gyvybę, bet jeigu patenkame į pavojų, galime skubiai pasimelsti ir paprašyti Dievo pagalbos.
Anksčiau man neduodavo ramybės mintis, kad Dievas, galbūt, per daug užsiėmęs ir negirdi mano neatidėliotino prašymo. Kaip Jis gali iš karto rūpintis daugelio maldavimais, kurie tuo pačiu metu Jam keliami? Gal kokios nors svarbios asmenybės naudojasi prašymų pirmenybe? Galbūt jūs jau buvote patekę į sunkias situacijas, bet jums tapdavo ramiau, kai kreipdavotės į Dievą. Jis pats mus kviečia: „Šaukis Manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu Mane šlovinsi“ (Ps 50,15).
Jeigu mes šloviname Dievą, Jis padeda mums nelaimėse. Dovydas, būdamas pavojuje, taip meldėsi: „Būk man gailestingas, Dieve, nes žmonės mane mindžioja, visą laiką jie mane vargina. Kai apima baimė, aš pasitikiu Tavim“ (Ps 56, 2. 4). „Šiurpas ima nuo priešo riksmų, nuo nedorėlių šauksmų. Jie neša man pikta, įnirtingai mane puldinėja. Bet aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats mane išgelbės“ (Ps 55, 4. 17). Jis taip kalbėjo, kai jam reikėjo bėgti nuo priešų.
Danielius nuoširdžiai kreipėsi į Dievą, ir Dievas apgynė jį liūtų duobėje.
Nepaklusnusis Jona Dievui meldėsi didžiulio jūros gyvūno pilve. Jo malda buvo nuoširdi ir rimta, todėl Dievas žuviai įsakė išmesti Joną į sausumą.
Nors Dievas pasiruošęs mums padėti sunkumuose, Jis ypač mielai mums padeda, kai pavojuje atsiduria mūsų dvasinis gyvenimas. Pats Jėzus parodė, jog to turime labiau bijoti, negu grėsmės mūsų fizinei gyvybei (Mt 10, 28). Mes turime išmokti nedelsdami kreiptis į Dievą, kai mus ištinka gundymai. Ir jeigu jūsų gundymai bus dažni, kaip ir mano, tai būsite nuolat pasiruošę melstis.
Jėzus pataria: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41).
Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus siūlo budėti ir melstis. Tikra malda reikalauja proto, valios ir kūno įtraukimo. Netikslinga melstis pergalingo gyvenimo, jeigu mes po to delsiame stoti į ryžtingą kovą, kad su Dievo jėga jį pasiektume. Netikslinga prašyti valdyti mūsų apetitą, jeigu po maldos mes bėgame prie šaldytuvo.
Mes turime budėti ir melstis. Ar tai leistina, jeigu sėdime prie televizoriaus, žiūrime kriminalinius ir kitus abejotinos vertės filmus ir dar drįstame melstis: „Viešpatie, neleisk, kad jie man darytų neigiamą įtaką“? Išjunkite televizorių ir viskas! Malda neatstoja veikimo, o padeda jam pasiruošti. Jėzus tai patvirtina tokiais žodžiais: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21,36). Ypač svarbu suprasti maldos reikšmę, jeigu norime atsikratyti kokių nors blogų įpročių.
Kai kurie jų gali taip stipriai mumyse viešpatauti, kad mes su jais sunkiai išsiskiriame. Jūs niekada neatsikratysite žalingo įpročio, jeigu dėl to nesimelsite. O jeigu melsitės ir daugiau nieko nedarysite, tai ši yda pasiliks su jumis ilgiau, jei ne visam laikui. Mes niekada neįveiksime nuodėmių, jeigu apie jas tik galvosime; bet jeigu žvelgsime į Jėzų, tai įveiksime. Jeigu prašysite pergalės, tai turite viskuo pasitikėti Jėzumi. Mums nereikia taip melstis: „Viešpatie, padėk man išsilaisvinti iš tos nuodėmės“, jeigu esate įsitikinę, kad vis tiek ją darysite. Jūs galite laimėti tik tada, kai visiškai įsitikinę pasakysite: „Viešpatie, nuo dabar atiduodu save su visomis savo nuodėmėmis į Tavo valdžią. Prašau, atleisk man ir duok man jėgos. Pasitikiu Tavo Žodžiu, kad Tu neleisi gundymų virš mano jėgų (1 Kor 10, 13). Jėzaus vardu prašau pergalės ir dėkoju, kad Tu padedi man laimėti. Tvirtai nusprendžiau daugiau nenusidėti, koks stiprus bebūtų gundymas. Siųsk man Šventosios Dvasios jėgos ir įsitikinimo, kad Tu gali mane išgelbėti“. Po to atsistokite ir užsiimkite kuo nors naudingu, kas reikalauja visų jūsų jėgų, dėmesio ir atitraukia nuo problemų. Apie tai galvojo ir Jėzus, kai sakė: „Budėkite ir melskitės!“
Dar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į nuostabią Jėzaus maldą. „Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: “Tėve, dėkoju Tau, kad Mane išklausei“ (Jn 11, 41). Jėzus ištarė šiuos žodžius tada, kai dar nebuvo Lozoriaus iškvietęs iš kapo. Jis dėkojo Savo Tėvui už tai, kad Jis išklausė Jo maldą. Tai – tikėjimas. O tikėjimas – tai pasitikėjimas Dievu, kiekvienos išgirstos maldos pagrindas. Todėl Jėzus pasakė: „Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“ (Mt 21, 22).
Viešpaties brolis Jokūbas taip pat sakė: „Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo. Toksai žmogus tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties“ (Jok 1, 6–7). Jeigu jūs malda kovojate už pergalę, neklauskite, ar bus iš tikrųjų jums ji dovanota, ar ne, o manykite, kad pergalė jūsų. Dievas ją pažadėjo; Kristus gyveno ir mirė, kad jums ją parūpintų. Dabar viskas priklausys nuo jūsų. Jo pergalę laikykite sava ir gausite jėgos maldoje. Jums tai daryti reikės ne vieną kartą, kai jus apniks gundymai, jūs vėl patirsite pergalę. Melskitės iš karto, kai tik pajusite gundymą. Nelaukite, kol gundymas taps sunkiai nugalimu. Palikite šėtoną už durų. Pergalė prieš blogus įpročius nelengva. Tai vyksta sunkioje, varginančioje kovoje, bet labai svarbu laimėti. Apie tai Jėzus ir kalba: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“ (Mk 9, 43). Taip Jėzus paaiškina, kad buvimo su Dievu amžinybėje džiaugsmas vertas bet kokios aukos. Kokios bebūtų problemos, kokie beištiktų gundymai, su Dievo pagalba jūs galite pasiekti pergalę!
Ryžtingai priešinkitės šėtono gundymams! Kai tik pajusite gundymus, klaupkitės ir pasikliaukite Dievu. „Išgirdę uolią maldą, dreba visa šėtono svita“ (E. Vait). Žiūrėkite į Jėzų, kuris nori jus padaryti laisvus. Anksčiau ar vėliau jūsų dabartinė silpnybė taps Dievo jėgos įrodymu, kuri bus jums dovanota kaip atsakas į visiško pasitikėjimo maldą.
MALDOS JĖGA
Aleksandro Didžiojo rūmuose gyveno žymus filosofas. Jis beveik niekada neturėjo pinigų. Kartą jis nusprendė paprašyti carą pagalbos. Aleksandras šiltai jį priėmė, išklausė ir brangenybių saugotojui įsakė išduoti filosofui tiek pinigų, kiek šis paprašys. Iždininkas, žinoma, nustebo, kai filosofas paprašė apie 50 000 dolerių. Jis nesiryžo jam išmokėti tokią sumą ir nutarė pasitarti su caru ir sužinoti jo nuomonę. Kai Aleksandras išgirdo, kokios didelės sumos filosofas užsiprašė, tuoj pat įsakė iždininkui: „Nedelsdamas jam išmokėk. Filosofas man parodė didelę garbę. Didelė suma, kurios jis paprašė, kalba apie tai, kokiu turtingu ir didžiu jis mane laiko“.
O kiek jūs prašote Visatos Valdovo? Koks turtingas ir kilniaširdiškas Jis jūsų supratimu? Daug kas gali mums trukdyti melstis, bet blogiausia, jeigu mes patys esame neryžtingi, bijome, abejojame ir negalime patikėti, kad Dievas pasiruošęs atverti dangaus langus ir išlieti palaimas (Mal 3, 10). Kartą Čarlzas Špurgeonas tikintįjį palygino su žuvimi, kuri plaukia atviroje jūroje ir vis dėlto bijo gerti vandenį, nes būgštauja, kad neatsidurtų sausumoje. Dievas mūsų žinioje paliko visus dangaus turtus. Kristuje Jis davė pačią didžiausią ir neįkainojamą dovaną ir per Jį Jis pasiruošęs išpildyti bet kokį prašymą: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums“ (Jn 16, 23). Mes nieko neturime savo. Dvasiškai mes esame bankrutavę. Bet Jėzus turi begalinius dangaus turtus ir mus kviečia paimti iš Jo „sąskaitos“ tiek, kiek mes norime. „Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).
Kai meldžiamės, mums reikia tik tikėti Dievo ištikimybe ir Jo didžiadvasiškumu. Tikėjimas nėra mistika. Jame pasireiškia priklausomumas. Kai mums ko nors reikia, neturėtume sumišę savęs klausti: ką daryti – atsiduoti Dievui ar sau? Galbūt jums kas nors yra sakęs: „Daryk patį geriausia, ką tik gali, o likusį palik Dievui“? Man atrodo, kad tai negudrus ir pavojingas patarimas. Dievui mes turime palikti ne „likusį“, o viską – „nuo“ ir „iki“. Juk Jis negali mums duoti ir paties mažiausio, jeigu mes net pačiame mažiausiame pasitikime savo jėgomis. Bet Viešpats mums padės ir parodys Savo galybę, jeigu visiškai Jam atsiduosime.
Kartą, norėdamas išmokyti Savo mokinius vienos svarbios tiesos, Jėzus prakeikė figos medį. Kai kitą dieną jie vėl ėjo pro šalį, Petras sustojo. „Rabi, štai figmedis, kurį Tu prakeikei, nudžiūvo“.
Jėzus atsakė: „Turėkite tikėjimą Dievu. – ir paaiškino, – Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą’, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, tai jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 14.21– 24).
Apaštalas Jokūbas taip pat apie tai rašė: „Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas“ (Jok 1, 6). Ir dar kartą tai pakartojame Jėzaus žodžiais: „Tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23) „Tebūnie jums, kaip tikite“ (Mt 9, 29).
Ar jus jaudina šie nuostabūs pažadai? Galbūt jūs galvojate: ‚Taip, tikėjimas, man reikia didelio tikėjimo“. Tai klaidingas kelias. Kai mokiniai prašė Jėzaus sustiprinti tikėjimą, Jis taip atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17, 6).
Mus gelbsti ne didelis tikėjimas, o paprastas vaikiškas tikėjimas didžiu Dievu. Galbūt mes galvojame, jog mums reikalingas „didelis tikėjimas“, kad geriau suprastume savo priklausomumą nuo Dievo. Pradėkite nuo to, kad pasitikite Dievu dideliuose ir mažuose reikaluose. Melskitės: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mk 9, 24)
Prisiminkite Georgijaus Miulerio istoriją. Jis nieko neturėjo, tik galimybę Jo prašyti, – nieko daugiau jis ir nenorėjo. Miuleris tvirtai nusprendė padaryti kai ką gero Anglijos našlaičiams vaikams. Ir kai jam buvo 63 metai, jis kaip atsakymą į savo maldą gavo daugiau kaip 6 000 000 markių. Už tuos pinigus jis Bristole įsteigė prieglaudas tūkstančiams našlaičių ir rūpinosi, kad jie būtų gerai auklėjami. Kiekvieną dieną jo tikėjimas iš naujo buvo išbandomas. Kiekvieną dieną jis gaudavo naujų įtikinančių dieviškos pagalbos įrodymų, liudijančių, kad Dievas pasiruošęs padėti tiems, kurie į Jį kreipiasi su tikėjimu ir viltimi.
Kai skaičiau Georgijaus Miulerio gyvenimo istoriją, man atrodė, kad jis, tikriausia, turėjo nepaprastos jėgos ir buvo apdovanotas kažkokiu ypatingu talentu. Aš buvau įsitikinęs, kad niekas iš mūsų, net tikėjimo ir vilties malda negalėtų to pasiekti. Bet pats Miuleris galvojo kitaip. Jis pasakė: „Nesiduokite šėtono apgaudinėjami. Jis nori mus įtikinti, kad negalite pasiekti tokio tikėjimo ir jį gali turėti tik tokie žmonės, kaip aš. Tai netiesa. Jeigu aš, pavyzdžiui, pametu raktą, tai prašau Viešpaties padėti man jį surasti ir laukiu atsakymo į maldą. Jeigu kas nors ateina kitu laiku, negu buvome susitarę, o aš neturiu laiko jo laukti, aš prašau Viešpaties, kad Jis jį paskubintų ir laukiu atsakymo iš Dievo. Jeigu aš nesuprantu kokio nors Biblijos teksto reikšmės, tai prašau Dievo, kad Šventoji Dvasia mane pamokytų. Ir tada aš tikiuosi, kad Jis tai padarys ir, žinoma, nenurodydamas, kada tai įvyks. Kai aš turiu skelbti Dievo Žodį, prašau Viešpaties pagalbos ir … laukiu, kad Jis bus šalia manęs todėl, kad tvirtai tikiu, jog Jis man padės dėl Savo brangaus Sūnaus“.
Mes savęs neįvertiname, bet niekada nereikia neįvertinti Dievo. Jis atsako į mūsų maldas ne todėl, kad mes to verti, o todėl, kad to vertas Kristus, kurio vardu mes prašome.
Aš gavau patį nuostabiausią atsakymą į maldą, kai Jėzus atėjo į mano gyvenimą ir nuplovė mano nuodėmes. Kiekvieną dieną aš prašau Dievo pakartoti tą stebuklą. Tai didelis prašymas, didžiausias iš visų prašymų, kuriuo jūs kada nors kreipsitės į Dievą. Jis laukia, kad jį išpildytų. Jeigu jūs nepakankamai meldžiatės dėl savo išsivadavimo, tai padarykite tai dabar.
Pirmiausia melskitės paties svarbiausio; ne kad Dievas jus mylėtų (Jis tai daro ir be to), o kad Jis atleistų jūsų nuodėmes ir priimtų į Savo šeimą. Tada jūs būsite palaiminti, nes Dievas atsakys į jūsų maldas. Atsiduokite Dievui. Mokykitės Jo prašyti ko nors svarbaus ir didelio, atskleiskite Jam visus savo norus. Ir jūs kiekvieną dieną jausite, kaip Dievas jus išmėgina ir tuo pačiu metu jums padeda.
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.