„Ar jūs pasimelsite šį rytą kartu su mumis?“ Galbūt šis klausimas jus nelabai nudžiugino. Galbūt jūs mieliau sutiktumėte visą dieną nešioti plytas, negu puse minutės viešai pasimelsti. Jeigu tai tiesa, tai šis skyrius jums bus iššūkis, bet kartu jis jums ir padės. Kieno geras asmeninės maldos gyvenimas, tas su džiaugsmu melsis ir bendrijoje. Kaip tik tokios maldos gali tapti naudinga patirtimi.
Malda susirinkimuose ir malda grupėse – tai asmeninės maldos išplėtimo būdas. Tai, ko jūs išmokote asmeninėje maldoje, daug kuo tinka ir viešai maldai. Mes suprantame, kad vieša ar bendra malda yra tokia malda, kai pamaldų ar kokio nors susirinkimo metu meldžiamasi balsu. Biblijoje yra daug tokios maldos pavyzdžių. Labiausiai aš mėgstu Saliamono maldą įšventinant šventyklą. Būtinai ją perskaitykite (1 Kar 8, 23–53).
Vieša malda, kaip ir Saliamono, gali būti galingas liudijimas Dievui ir suteiks didelę pagalbą aplinkiniams. Jeigu jūs laikysitės šių taisyklių, tai jums bus lengviau melstis bendruomenėje.
1. Atsipalaiduokite. Jūs nesuklydote, atsipalaiduokite. Galvokite apie tai, kad Šventoji Dvasia žadėjo jums padėti (Rom 8, 26), ir Ji pildo Savo pažadą. Nieko baisaus, jeigu jūs kalbate užsikirsdamas. Jūsų tikėjimo broliai įvertins nuoširdžią maldą ir džiaugsis, kad jūs prašote Dievą už jus.
2. Pasimelskite. Prieš bendrą maldą pasimelskite. Pašvęskite save Viešpačiui, pasinaudokite Jo pagalba. Prašykite, kad jūsų kukliems žodžiams suteiktų Savo teisumą ir priimtų jūsų maldą.
3. Pasiruoškite. Jei kuris nors turi melstis pamaldose ar jaunimo valandos metu, reikėtų iš anksto jam apie tai pasakyti, kad pasiruoštų. Jeigu jus pakvies melstis, pagalvokite apie tai, ką jūs norite pasakyti maldoje. Pasiruoškite pagal temą, kurią svarstysite tą dieną. Bet nesistenkite savo maldą suformuluoti iš anksto žodis žodin, nes tada ji bus panaši į biurokratišką kalbą.
4. Kalbėkite trumpai. Užtenka keleto sakinių. Jeigu jau turite nedidelę patirtį, galite melstis ilgesnę maldą, bet turėkite saiko jausmą. Ilgos, daugiažodės maldos vienodai vargina tiek angelus, tiek ir tikinčiuosius, taigi nepriimtinos. Kaip taisyklė, viešų maldų trukmė tik keletas minučių.
5. Kalbėkitės su Dievu. Ar kada girdėjote, kai maldoje sakomas pamokslas? Nedarykite tos klaidos! Jūs neturite nei mokyti klausytojus, nei puikuotis savo Biblijos pažinimu. Kalbėkitės su Dievu! Atverkite Jam savo širdį, prašykite konkretaus palaiminimo visiems susirinkusiems. Atminkite, kad jūs meldžiatės Dievo už aplinkinius.
6. Neskubėkite, kalbėkite garsiai ir aiškiai. Daugelis bendruomenėje kažkodėl kalba greitai ir tyliai, ypač, jei jie jaudinasi. Todėl stebėkite save, tarkite žodžius garsiai ir aiškiai, kad visi jus gerai suprastų. Jūs nustebsite, kaip greitai tai padės jums nusiraminti.
7. Elkitės nepriverstinai. Žinoma, negerai, jei jūs kalbate paprasta šnekamąja kalba arba, pavyzdžiui, laikote rankas kišenėse. Nėra nuodėmė parodyti užplūdusių jausmų, jei jie nuoširdūs, o ne dirbtiniai. Galbūt, čia reikėtų paminėti ir tokį faktą: kartais meldžiamasi nenatūraliu balsu. Tai klausytojus atstumia, nes jiems atrodo, kad jiems rodomas vaidinimas. Paklauskite draugo, ar jūs neturite šios ydos? Jeigu jums pasakys, kad turite, kuo greičiau atsikratykite šio įpročio.
8. Negalvokite apie save. Jūs meldžiatės už visus susirinkusius. Taigi kalbate tik daugiskaita (mes, mus, mūsų…) ir stenkitės įsivaizduoti visų dalyvaujančiųjų norus bei reikmes.
9. Atsiklaupkite. Neseniai buvau vienoje konferencijoje. Ji vyko erdviuose maldos namuose, o per visą susirinkimo laiką mums nė karto nepasiūlė atsiklaupti maldai. Gal mes tapome per daug tingūs? Ar per daug „apsišvietę“, kad pripažintume savo priklausomumą nuo Dievo? Viešpatie, paragink mus atsiklaupti prieš tave – šiandien mes turime tokį poreikį labiau, nei bet kada. Trumpas palaiminimo ir padėkos maldas galima melstis stovint ir sėdint, nulenkus galvas, o kitais atvejais pamaldose nulenkite kelius, kad parodytumėt savo atsidavimą Viešpačiui. Jeigu naudojama stiprinanti aparatūra, pasistenkite, kad mikrofonas būtų tinkamai pastatytas ir galėtumėte atsiklaupti ir tuo parodyti pavyzdį susirinkusiems.
10. Maldos pabaiga turi būti aiški ir tiksli. Man nekartą teko girdėti tokias maldas, kurios baigiasi taip netikėtai, kad aš jaučiausi kaltas. Man atrodė, jog aš turiu prašyti Dievą už tai atleidimo, kad tiesiog nuo Jo pabėgau, nepasakęs net „viso gero“. O kitos maldos užbaigiamos visiškai klaidingai; jos slegiančiai tęsiasi, kol galiausiai nutylama. Pasistenkite maldą užbaigti posakiu, kuris priverstų susimąstyti, ir duokite klausytojams suprasti, kad jūs artėjate prie pabaigos, kad jie galėtų visa širdimi pasakyti „Amen“.
Tais atvejais, kai bendruomenė maža ir dauguma gali pasimelsti, ar net visi nariai, ar maldos rate, ar Biblijos valandą, ar bendraujant su draugais, ar šeimoje – tokia malda vadinama grupine malda. Melstis tokiose nedidelėse grupėse labiau naudinga. Čia malda gali būti labiau asmeniška. Čia ne taip svarbi forma ir galima melstis ilgiau. Maldoje galite apsiriboti vienu dviem prašymais, nes kiti taip pat ko nors prašys.
Kai meldžiatės, prisiminkite Jėzaus pažadą: „Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).
Be to, grupėje mes galime melstis vienas už kitą, pasakant vardą. Gerai, kada kas nors pasako, kad jis už mus meldžiasi, bet dar geriau, jeigu mes tai girdime maldoje.
Malda grupėje leidžia kreiptis į Dievą su ypatingais pageidavimais. Jeigu daug žmonių meldžiasi už kurį nors konkretų žmogų ar kreipiasi į Dievą su ypatingu prašymu, tai suteikia didelę palaimą.
Toliau, melsdamiesi grupėje, mes galime džiaugtis bendravimu Kristuje. Ypatingai naudingas pamokymas šeimos rate. Maldas galima kurti sąryšyje su pranešimais apie meilės pasireiškimą ir Dievo rūpinimąsi konkrečių žmonių gyvenime. Galima cituoti savo mėgstamus Biblijos tekstus, giedoti giesmes, klauptis ratu ir susikibti rankomis, kad dėka bendravimo su Kristumi galėtume eiti prie daug nuoširdesnio bendravimo. Štai kokias galimybes atskleidžia grupinė malda.
Tačiau nereikia užmiršti: kokia gera bebūtų grupinė malda, ji negali pakeisti asmeninės maldos. Pergalingo gyvenimo Kristuje paslaptis glūdi individualioje maldoje. Jeigu jūs daugiau melsitės grupėje, negu vienumoje, jūsų malda taps formali. Tokiu atveju jūs priklausote nuo dvasinės grupės būklės, o ne nuo jėgos, kurią nori dovanoti Dievas.
Maldos ratas – tai ne savo nuodėmių išsakymo vieta. Nevardykite savo klaidų girdint kitiems. Taip elgdamiesi, jūs neįgysite nei palaimos, nei dvasinės ramybės. Vieša išpažintis visiškai pakerta jūsų ir kitų žmonių orumą. Žinoma, grupėje galima pasakyti savo reikmes ir trūkumus, bet neleistina paskelbti savo asmeniškų nuodėmių, už kurias jūs atsakote tik prieš Dievą.
Grupinėse maldose taip pat nereikėtų melstis už visus savo giminaičius ir draugus. Žinoma, Dievas neprieštarauja, kad jūs melstumėtės už ką nors, bet tai reikia daryti protingai, o ne tiesiog išvardijant visus giminaičius. Ir vis dėlto tokie žodžiai netinka maldos ratui. Galbūt vienas ar du žmonės kelia jums nerimą. Tada apie juos pasakykite grupei ir pasimelskite už juos. Bet viskas turi būti saikingai ir vietoje. „Visi turi laikyti savo krikščioniška pareiga melstis kiek galima trumpiau. Pasakykite Viešpačiui tiesiai, ko jūs norite“ (E. Vait).
Jeigu prisilaikysite šių taisyklių, patirsite džiaugsmą bendroje maldoje.
KO GALIME TIKĖTIS?
Atėjo metas paklausti: ko apskritai mes galime tikėtis iš savo maldų? Mes privalome turėti omenyje, kad per savo maldas galime patekti į sunkias situacijas. Pavyzdžiui, Danielius buvo įmestas į liūtų duobę todėl, kad meldėsi, bet dėka maldos jis liko gyvas.
Jeigu nesimelsite, labai greitai pasireikš jūsų nuodėminga prigimtis. Jūs greitai pastebėsite neigiamus savo charakterio bruožus: nekantrumą, egoizmą, tingumą, nerūpestingumą, garbės troškimą. Jie pragaištingi. Bet nereikia pulti į paniką! Jūs patekote į tą „liūtų duobę“ todėl, kad meldėtės. Bet ir ten jūs „nežūsite“, jeigu nenustosite melstis.
Dovydas, nugalėjęs liūtą (1 Sam 17, 32–37), dažnai būdavo situacijose, kurios atrodė be išeities: „Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia man kaklą! Klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja pasiremti. Patekau į gilius vandenis, ir bangos mane skandina. Pavargau besišaukdamas pagalbos, išdžiūvo man gerklė. Akis pražiūrėjau, belaukdamas Tavo pagalbos“ ( Ps 69, 2–4).
Ir vis dėlto jis žinojo, kad yra išeitis: „O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie. Malonės metu, Dieve, išklausyk manęs, paisydamas Savo didžio gerumo“ (Ps 69, 14). Dovydo gyvybę išgelbėjo nuolatinės maldos. Jis žinojo, kad Dievas jo nepaliks. Jo šūkis gali būti pavyzdžiu kiekvienam besimeldžiančiam krikščioniui: „Tuomet mano priešai trauksis, kai tik Tavęs šauksiuosi; žinau, kad Dievas užstoja mane. Dievu, kurio pažadą šlovinu, Viešpačiu, kurio žodį garbinu, Dievu pasitikiu ir nebijau; ką gali mirtingasis man padaryti?“ (Ps 56, 10–12).
Malda parodys jūsų silpnybes dvasiniuose santykiuose. Vis dėlto galite būti patenkinti, nes ji taip pat patvirtina, kad Dievas visagalis. Jeigu atgailausite: „O Viešpatie, aš siaubingai blogas!“, iš karto pridurkite: „Bet Tu, Viešpatie, begaliniai gailestingas ir galingas“.
Kai melsitės, aptiksite spąstus ir bedugnes, uolas ir neįveikiamus mūrus – nebijokite! Melskitės! Tada jūs kartu su Dovydu galėsite pasakyti: „Juk per Tave galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą“ (Ps 18, 30).
Be to, jūs galite tikėtis, kad maldos bus išgirstos. Tai, žinoma, jūs jau žinote, tiesa? Taip pat ir Petro draugai žinojo, jog Dievas išgirs jų maldas dėl apaštalo. Jie buvo tvirtai įsitikinę, ir kai Rodė nutraukė maldą, kad pasakytų, jog Petras stovi prie durų, ją išbarė.
„Brangioji Rode, – pasakė jie, – tu, tikriausia, per daug susijaudinusi. Visa tai tave taip paveikė, kad tu jau nebegali protingai mąstyti“.
„Bet Petras tikrai stovi už durų“, – paprieštaravo ji.
„Rode, prašome. Jeigu ten apskritai kas nors stovi panašus į jį, geriausiu atveju tai jo angelas sargas. Juk Petras sėdi kalėjime! Sukaustytas. Taigi arba tu dabar atsigulsi ir nusiraminsi, arba nutilsi ir melsiesi kartu su mumis dėl jo išlaisvinimo!“
O Petrui pabodo laukti ir jis ėmė dar atkaliau belstis į duris. Kai jie pagaliau išėjo pažiūrėti, tai su nuostaba įsitikino, kad prieš juos iš tikrųjų stovėjo apaštalas. Pirmiausia jis norėjo sužinoti, kodėl draugai jį privertė taip ilgai laukti (Apd 12, 5.11–17). Šie įsitikinę krikščionys buvo labai nustebinti, kad jų malda buvo išgirsta.
Gerai, kad Dievas girdi kai kurias mūsų maldas nepaisant mūsų netikėjimo. Bet tūkstančius prašymų Jis girdi tik tada, kai mes tikime.
Toliau jūs turite orientuotis į tai, kad malda pamažu keis jūsų gyvenimą. Pasikeis jūsų požiūris, norai ir įpročiai, galbūt rasite naujų draugų, pakeisite profesiją, atsiras naujas skonio jausmas. Tai jums naudinga. Jūsų gyvenimas taps ryškesnis, spalvingesnis ir laimingesnis. Žodžiu, nebijokite permainų, kurios įvyks dėka maldų.
Dabar jūs išmokote melstis ir turite nuolatinį ryšį su Dievu. Kambario sienos nebegali būti kliūtis jūsų maldai. Leiskite sielai laisvai kvėpuoti. Siena galite laikyti tik dangų, o riba – tik visatą.
Jūs perskaitėte beveik visą knygelę. Bet vis tiek esate tik kelio pradžioje. Pabaigoje norėčiau paprašyti padėti į šalį šią knygutę ir pačiam parašyti jaudinančią istoriją apie maldą, ne pieštuku popieriuje, bet visu savo gyvenimu – širdimi, protu, balsu. Atsakykite Dievo Dvasiai, palaikykite bendravimą malda ir jūsų ryšys su Dievu taps nuoširdesnis ir tvirtesnis.
Mes turime būti daug aukščiau to, kas čia parašyta. Priimkime drauge sprendimą ir iš karto pradėkime jį vykdyti: suteikime maldai tokią vietą savo gyvenime, kokios ji nusipelno.
Atsaku į maldą Kristus mums dovanoja jėgų iki mūsų gyvenimo pabaigos, ir mes visada būsime geriausi Jo draugai.
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.