Kai man buvo dvylika ar trylika metų, kartą išgirdau, kaip kažkas kalbėjo apie „Desperatišką (žūtbūtinę) maldos kovą“. Desperatiškai kovoti? Maldoje? Nieko sau perspektyva! Vieninteliai, kas man kėlė nusivylimą meldžiantis – tai bendruomenės pastorius, kuris mus dažnai taip ilgai laikydavo atsiklaupusius, kad maldos pabaigoje buvo girdimi tik atodūsiai ir grindų girgždėjimas.
Vėliau aš radau Biblijos tekstus, kurie patvirtino idėją apie desperatišką maldos kovą. Taip, pavyzdžiui, Jokūbas tvirtina, jog atkaklia malda galima daug ką pasiekti (Jok 5, 16). Pasakojama apie Jokūbą, kuris visą naktį grūmėsi su angelu, nežinodamas, kad tai Viešpats. Kai pagaliau pažino, kas stovi priešais jį, stipriai Jį sugriebė ir pasakė: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi“ ( Pr 32, 27). Ir per Jeremiją Dievas mums duoda pažadą: „Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite, rasite Mane“ (Jer 29, 13–14). Ir Psalmėse kalbama, kad žmonės, atsidūrę sunkioje padėtyje, šaukiasi Dievo naktį ir dieną (Ps 77, 2–10 ir kt.). Bet patį didžiausią įspūdį padarė Kristus Getsemanės sode: „Mirtino sielvarto apimtas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22, 44).
Kiekvieno krikščionio gyvenime būna periodų, kada reikia įtempti visas fizines, proto ir dvasines jėgas. Dievas – visagalis; Jis nepalyginamai galingesnis už šėtoną, bet velnias nenori pripažinti savo pralaimėjimo. Jeigu žmogui tenka kovoti dėl egzistavimo, tai jis stengiasi visomis jėgomis. Kas dėl dvasinio gyvenimo, tai mes turime kovoti žymiai ryžtingiau, nes nuo tos kovos baigties priklauso mūsų dabartinis ir amžinasis likimas. „Mes turime melstis, kaip Jis meldėsi. Mes turime kovoti iš visų jėgų, kaip Jis kovojo“ (E. Vait).
Fiziškai Dievui nieko nereiškia sutvarkyti mūsų puikų, malonų poilsį, bet mūsų kova taip, kaip ir malda, tarnauja mūsų gerovei. Jie stiprina mūsų „dvasinius raumenis“, verčia mus būti budriais velnio ir nuodėmės atžvilgiu, daro sugebančius gyventi krikščionišką gyvenimą ir padeda geriau suprasti meilę Kristaus, kuris kentėjo už mus.
Jėzus tai parodė palyginime apie nesąžiningą teisėją ir paprasčiausią našlę (Lk 18, 1–8). Iš pradžių teisėjas nenorėjo ginti jos teisių, bet našlė nenustojo jį prašiusi, ir galų gale jis nusprendė jai padėti. O Dievas juk ne toks, kaip nesąžiningasis teisėjas, Jis Savo žmonėms rodo teisingumą, „kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis“ (Lk 18, 7). Kokia šios alegorijos pagrindinė mintis? Jėzus tai aiškiai pabrėžė šio palyginimo pratarmėje, kad „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Tai pasakyta mums. Mes privalome tokie būti.
Kad pabrėžtų, jog ilga maldos kova svarbi mūsų labui, papasakojęs palyginimą, Jėzus uždavė reikšmingą klausimą: “Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18, 8)
Mano žmona keletą naktų sirgo sunkia bronchito forma. Mes dažnai meldėmės Dievą, kad Jis ją išvaduotų nuo stipraus kosulio ir ji galėtų užmigti. Aš savęs klausiau: kodėl Dievas neatsakė į mūsų maldas iš karto? Nejaugi Jis nematė mūsų nelaimės? Argi tai Jo visai nejaudino? Galbūt Jam buvo nesvarbu? Aš galvojau taip, kaip ir Jobas: „Išliesiu savo skundą, išsakysiu savo širdies kartėlį“ (Job 10, 1). Kai šiandien prisimenu tą momentą, tai suprantu: Dievas žino, ką Jis daro, ir daro, kas būtiniausia.
Kančios – nemaloni dalia ne tik žmogui, bet ir Dievui. Tik nuostabu, kaip Dievas panaudoja kančias, kad pasiektų Savo tikslą. Taip Jis elgėsi ir su Savo Sūnumi, kai Šis kentėjo Golgotoje. Aš mąstau apie Jėzų, kuris prieš pat mirtį sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46)
Šis beviltiškas šauksmas kartą nuskambės ir iš krikščionio lūpų, jei jis mokosi kentėti su savo Viešpačiu. Pasakyti ką nors panašaus – ne nuodėmė. Bet gerai, kad neviltis atsitrauks prieš gilią ramybę ir vidinį nusiraminimą, kai ir paskutiniai Jėzaus žodžiai ant kryžiaus taip pat taps jūsų: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią“ (Lk 23, 46).
Desperatiška maldos kova krikščioniui gali tapti svarbia patirtimi, bet vien dėl to mes neturime jos specialiai iššaukti. Neverta save kankinti ir sakyti: „Turiu kentėti ir kentėsiu“. Kuo glaudesnis bus jūsų ryšys su Jėzumi, tuo šlykštesnės bus jūsų nuodėmės ir tuo labiau jūs kentėsite, kad jų turite.
Kai kurie krikščionys stengiasi pakeisti ištikimybę Jėzui kančiomis. Bet viena be kitos beprasmiška. Taip jie apgaudinėja patys save ir mano, kad ašaromis ir raudomis galima pridengti savo pamėgtas nuodėmes. Bet tikrasis sielvartas – tai tokia sielos būsena, kai mes giliai suprantame savo kaltę prieš Dievą, būtent tai veda mus į nuoširdų pasišventimą Viešpačiui ir palaimintą gyvenimą. Mūsų nuodėminga prigimtis sugeba sukurti ir tokią klastą: mes galime pakeisti maldą į „kovą su Dievu“ teisingu pareigos vykdymu. Bet malda turi duoti mums jėgos, reikalingos parodyti paklusnumą Dievui. Jeigu jūs tik prašote supratimo, kaip geriau panaudoti savo jėgas ir dėl ko reikia kovoti, tai priklausote prie tų žmonių, kurie nors ir girdi Dievo Žodį, bet nė piršto nepajudina, kad pagal tai elgtųsi (Jok 1, 22).
Taigi kančios kovoje? Maldos kova? Jeigu jūs iš tikrųjų norite išmokti melstis, tai netrukus sužinosite, kas tai yra. Užbėgdamas už akių noriu pasakyti, kur maldos prasmė. Tai Dievo Dvasia kovoja su mūsų dvasia, kad mes įgytume krikščionišką budrumą. Ir tuo mes galime tiktai džiaugtis.
KĄ ATLIEKA ŠVENTOJI DVASIA?
Ar kada nors draugavote su žmogum, kuris nekreipė į jus jokio dėmesio? Tai neįmanoma, pasakysite jūs. Tiesa. Prisiminkite, kokį apibrėžimą mes davėme maldai: „Pokalbis su Dievu“. Iki šiol mes svarstėme, kaip palaikyti šį pokalbį. Dabar atėjo metas pagalvoti apie Dievo veiksmus. Jeigu Jis neatsako, kai meldžiamės, mes su Juo nesikalbame. Tai jau ne malda.
O kaip Dievas maldoje mums atsako? Meta iš dangaus akmenį su pririštu rašteliu, kuriame praneša: „Tęsk toliau, Mano vaike, Aš tave girdžiu“? Ar reikia laukti, kad Jis atsakytų žaibu, griaustiniu ar regėjimu? Ar mes galime Jį išgirsti?
Kartais Viešpats atsako būtent taip. Bet Jis parodė, kaip norėtų kalbėti su mumis – žymiai įspūdingesniu ir suprantamesniu būdu. Paulius rašo: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: “Aba, Tėve!” Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 15–16).
Argi nenuostabu? Kai meldžiamės Tėvui, Šventoji Dvasia patvirtina, kad mes esame vieningi su Dievu! „O kad Jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė“ (1 Jn 3, 24). Todėl Paulius mums pataria: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais“ (Ef 6, 18).
Ar jums tai neatrodo per daug fantastiška? Tada tegul šis apaštalo pasiūlymas įsigali jūsų gyvenime. Dievas jums tai pažadėjo ir nėra nieko patikimesnio, nei Dievo pažadas. Pasitikėkite Dievo Žodžiu, maldoje remkitės pažadais ir jūs pajusite, kaip Dievo Dvasia susijungia su jumis ir atskleidžia jums Tėvo valią. „Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1Kor 2, 9–10). Kai skaitome šiuos žodžius, tai, tikriausia, galvojame apie naująją žemę. Bet pagrindinė šio Rašto teksto mintis tokia: maldoje Dievo Dvasia mums atskleidžia dieviškas paslaptis, kurių mes negalime suvokti.
Tad nenuostabu, kad Jėzus dažnai kalbėdavo apie Šventąją Dvasią. Dvasia – Tėvo jėga, kuris padeda, nukreipia ir atskleidžia, veikia maldoje. Ji sukuria ryšį tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. Todėl Jėzus norėjo parodyti mums, kaip dangiškasis Tėvas trokšta „suteikti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“. Šventoji Dvasia – tai ne paslaptinga jėga ir ne vaiduoklis ar „įdvasinta sąmonė“. Tai asmeniška Esybė. Jėzus žadėjo, kad Šventoji Dvasia padės mums patarimais, įtikinės mus dėl nuodėmių, dėl Kristaus teisumo ir būsimojo teismo. Ji perduos tai, ką Jai sako Tėvas, nusakys ateitį, pašlovins Kristų ir apskelbs apie Jį kaip apie nusidėjėlių Gelbėtoją (Jn 16, 7–15). Kaip Šventoji Dvasia tai padarys? Iš esmės, per Žodį, per Bibliją (2 Pt 1, 21). Jėzus sako: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63).
Taigi jei norite patys išgirsti Dievo Dvasios kalbą, tam jūs turite maldą ir Biblijos tyrinėjimą padaryti nepertraukiamą. Per Rašto įkvėpimą Ji kalba asmeniškai tau. Tuo metu, kai skaitote Bibliją, Ji įtvirtina jūsų širdyse tai, kas joje parašyta. Taip ji tampa jūsų esybės dalele. Būtent tai turėjo galvoje Jėzus, sakydamas, jog Jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.
Malda ir Biblijos tyrinėjimas bus veiksmingesni, jeigu jūs išmoksite melstis su atversta Biblija. Jūs galite melstis apie kiekvieną Biblijos eilutę, bet geriau pradėti viena iš evangelijų: Mato, Morkaus, Luko ar Jono. Neskubėkite, tegul ties kiekviena knyga jūs užtruksite keletą savaičių arba net mėnesių. Atidžiai įsiskaitykite kiekvieną ištrauką ir melskitės teisingo jos supratimo. Kiekvieną kartą skaitykite tik tiek, kiek reikalinga maldai. Kitą ištrauką pradėkite tik tada, kai būsite įsitikinę, jog pakankamai smulkiai pakalbėjote su Dievu apie ankstesnįjį. Žinią, kurią jame radote, padarykite tos dienos kelrodžiu, o vakare dar kartą ją apmąstykite.
Jeigu jūs Dievo Žodį savo gyvenime padarysite kelrodžiu ir vadovu, pajusite, kad Šventoji Dvasia jums vadovauja. Dvasia niekada neteigs priešingai Raštui. Ji negali prieštarauti pati Sau. „Įspūdžiai ir jausmai negali būti patikimi įrodymai, kad žmogus yra Viešpaties vadovaujamas, nes šėtonas įteigia tokius įspūdžius ir jausmus būtent tada, kada jis galvoja, kad žmogus jo neatpažino. Todėl jie negali būti patikimi vadovai“.
Kuo gi mes galime pasitikėti? Žinoma, aiškiais Biblijos posakiais ir su jais suderintu Dvasios veikimu.
Jeigu mes neturime kokio nors ypatingo nurodymo iš viršaus, aiškumą turime gauti iš ilgo pokalbio su Dievu, palenkti savo valią Dievo valiai, atsisakant išdidumo ir savimeilės.
Kaip iliustraciją papasakosiu atsitikimą iš savo gyvenimo. Aš devynis mėnesius dirbau Australijoje ir kaupiau pinigus, norėdamas nuskristi į Angliją, į Njuboldo koledžą. Bet aš turėjau finansinių sunkumų ir pinigų pakako tik nuskristi iki artimiausio oro uosto. Todėl turėjau dirbti dar pusę metų, o po to iškilo dar viena problema: stoti į Afondalio koledžą Australijoje, kur kaip tik tuo metu prasidėjo nauji mokslo metai, ar geriau padirbėti dar pusę metų, susitaupyti pinigų, o po to mokytis Anglijoje. Vieni patarinėjo vienaip, kiti – kitaip. Aš, žinoma, norėjau skristi į Angliją.
Artėjo diena, kada turėjau priimti galutinį sprendimą. Aš nenorėjau pasitarti su Viešpačiu, bijodamas, kad Jis nepritars mano norams. Atrodo, buvo sekmadienis, ir aš ilgai vaikščiojau miške. Man buvo aišku, kad prieš Dievą reikia būti sąžiningu. Kai aš taip su savimi kalbėjausi, Jo Dvasia man įteigė – visiškai paklusti Jo valiai ir, pagaliau, aš įsitikinęs pasakiau: „Mano Dieve, aš pasiruošęs iš Tavęs priimti „ne“ lygiai taip, kaip ir „taip“. Koks naudingas buvo šis žodis. Atrodė, kad nuo mano sielos nusirito sunki našta. Aš vėl kalbėjausi apie tai su Dievu, apsvarstydamas visus „už“ ir „prieš“ ir galiausiai subrendo sprendimas, kad geriausia būtų padirbėti ir pasiruošti kelionei į Angliją. Nuo to momento manyje neliko nė mažiausios abejonės, kad tai buvo Dievo valia.
Vėlesni įvykiai mano gyvenime parodė, ką Dievas man ruošė. Mes turime visiškai paklusti Dievo valiai. O kada meldžiamės, Šventoji Dvasia mums atskleidžia Jo valią.
Bet prisiminkime: Dvasia nori su mumis kalbėti pirmiausia apie Dievo Žodį, atskleisti mūsų nuodėmes, nurodyti į Kristaus teisumą. Jeigu jis mums perduoda tiesioginius nurodymus, tai jie yra papildoma pagalba.
SUSIKAUPIMAS MALDOS METU
Kažkas jaunimo vakare su liūdesiu pasakojo, kad vienas jaunuolis užmigo klūpodamas vakarinės maldos metu. Kitas norėjo jį apginti ir pasakė: „Argi tai blogai – užmigti kalbantis su Dievu?“
Atrodo, tame nėra nieko blogo – taip ilgai kalbėtis su Dievu, kol neužmiegi. Bet čia yra viena problema, kurią mes turime apsvarstyti. Mūsų malda tampa neišraiškinga, mintys klajoja nuo vienos temos prie kitos, mes pradedame kartoti išmoktas frazes, kol nenuklystame į svajonių ir mieguistų jausmų pasaulį.
Gera kovos su išsiblaškymu maldos metu priemonė – malda balsu. Lengviau sekti temą, jeigu jūs girdite savo balsą. Kad mintys neklajotų, leiskite duoti keletą patarimų:
1. Visada melskitės konkrečiai. Stenkitės nesižavėti bendromis frazėmis, o kalbėti tik tai, kas jus ypatingai jaudina. Tokiu būdu užuot meldęsi apskritai už „misionierius tolimose šalyse“, geriau pasimelskite už tuos, kuriuos gerai pažįstate. Arba pasirinkite miestą, kuriame vyksta evangelizacija, ir melskitės už jį. Venkite paplitusių ir nieko nereiškiančių posakių. Melskitės konkrečiai, įvardydami visas nuodėmes ir prašydami Dievo pagalbos, kuri jums dabar reikalinga.
Kartą pastebėjau, kad mano žodžiai, intonacija, net pauzės buvo panašios viena į kitą. Išsigandęs to, pasiryžau tokiam žingsniui: aš daugiau nebenorėjau vartoti nė vieno sakinio, nė vieno posakio, kuriuos iki šiol dažnai kartodavau. Taip mano patefono plokštelė buvo sulaužyta. Reikėjo sukti galvą, kad rasčiau naujų minčių, suformuočiau naujus sakinius. Po įnirtingos kovos su savo ankstesniais įpročiais, malda man tapo neapsakomu džiaugsmu.
Veiksmingam mūsų maldos gyvenimui reikia naujo patyrimo bendravime su Dievu. Kalbėkite su Juo kiekvieną dieną, bet kiekvieną kartą kitaip; tada jūsų mintys nenuklys nuo temos.
2. Gausinkite savo dvasines žinias. Jeigu jūs geriau suprasite, kas vyksta danguje ir žemėje, tai galėsite ilgiau apie tai kalbėti su Dievu. Mąstykite apie Dievo šventumą, Jo meilę ir ištikimybę. Kiekvienas Jo pažadas gali pasitarnauti giliai jaudinančiai maldai. Kuo labiau jūs tyrinėjate Bibliją ir mąstote apie Dievo Žodį, tuo daugiau savo maldose galite pasakyti Dievui.
3. Atminkite, kad Dievas dalyvauja maldoje. Nors mes Dievo nematome, kiekvienas jūsų turi supratimą apie Jo sostą ir dalyvavimą. Pamirškite jus supantį niūrų pasaulį ir įsivaizduokite dangų.
4. Dažniau mąstykite. Krikščionybėje tai daugiau negu išsilaisvinimas iš nereikšmingų minčių ir susikaupimas tik viename supratime. Tikras susikaupimas – tai ne svajonės apie tikrovę, o proto pasinėrimas į dvasinius apmąstymus, kurie turi realius vertybes ir gali sutaurinti jausmus.
„Būtų gerai kiekvieną dieną skirti vieną valandą Jėzaus gyvenimo apmąstymams. Mes turime savo vidiniu mąstymu apžvelgti visą Jėzaus gyvenimą žemėje su visomis smulkmenomis ir ypač paskutines Jo dienas“ (E. Vait).
Jūs išmoksite geriau susitelkti savyje, jeigu perskaitysite Biblijos tekstą, kuriame yra pagrindinė mintis: „Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą“ (1 Jn 5, 12) ir tada vieną – dvi minutes pabūkite ramiai prieš maldą. Po to, kai pasakysite „Amen“, neskubėkite atsistoti. Pabūkite dar tris minutes tyliame apmąstyme apie Dievą.
Taip po kiekvienos maldos išmokite „laukti Dievo“. „Kantriai laukiau Viešpaties; Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 2). Šių brangių akimirkų metu, kai mes kalbamės su Dievu ir esame Jo Dvasios įtakoje, Jis gali atskleisti mums Savo meilę ir pranešti Savo valią. Dėka apmąstymų, malda taps turiningesnė, jūs išmoksite susikaupti.
Sąryšyje su malda Biblijoje kartais minimas ir pasninkas, pavyzdžiui, Mk 9, 29; Apd 14, 23. Jėzus rekomenduoja pasninką ir duoda keletą pasiūlymų (Mt 6, 16–18). Kartais pagal šėtono valią kai kurie žmonės tampa fanatiškai atsidavę pasninkui. Per tai kyla nemažai klydimų. Vis dėlto krikščionims, siekiant prašyti Dievo tikros pergalės, ypatingo palaiminimo ar tiesioginio nurodymo, būna net būtina malda ir pasninkas visą dieną.
5. Mes jau kalbėjome, kad maldoje reikia būti atkakliems. Jeigu jūs šių patarimų laikotės, bet jūsų mintys vis tiek išsiblaškiusios, nepasiduokite. Kovokite su išsiblaškymu, prašykite Dievo pagalbos ir sėkmė ateis. „Jeigu dvasia nukrypsta, mes turime ją grąžinti, ilgalaikiais pratimais mes galų gale išmoksime susikaupti“ (E. Vait).
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.