Martynas Liuteris yra pasakęs: „Šiandien aš turiu daug darbo, todėl aš turiu daug melstis“. Atkreipkite dėmesį: kuo daugiau jis turėjo darbo, tuo daugiau jis meldėsi.
Šėtonas stengiasi gudrumu pasiekti tai, ko jis negali padaryti jėga. Jis žino mūsų silpnybes ir kaip tik tenai nukreipia savo smūgius. Todėl Jėzus mus kviečia: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Kai šėtonas mato, kad ruošiatės kalbėtis su Dievu, jis ima jums šnibždėti, kad jūs neturite laiko, bando nukreipti dėmesį nuo asmeninės maldos į būsimus reikalus. Neleiskite jam pasiekti savo! Maldai mes skiriame pirmą vietą savo gyvenime. Kas šiandieną svarbiausia? Darbas, valgis, mokslas, pokalbis, miegas, poilsis? Malda svarbesnė už visa tai kartu paėmus.
Jūs negalite tikėtis pagalbos iš Dievo, jeigu Jis jums mažiau reikšmingas nei visa kita. Dievas nori mus palaiminti visame kame, jeigu mes Jam paklūstame. Bet jeigu mes ką nors laikome lygiu Jam ar net aukščiau už Jį, tai jums padarys nepataisomą žalą.
Kai aš laikiau egzaminus, visada meldžiausi greitai arba stengiausi apsieiti be maldos. „Dievas juk žino, – mąsčiau aš, – kad man reikalingas laikas pasiruošti egzaminams“. Paskutiniai metai specialiojoje mokykloje man buvo labai sunkūs ir labai svarbūs. Bet su Dievo pagalba aš pasiryžau ir egzamino dieną, nepaisant nuotaikos, Jam skirti pirmąją vietą. Aš dažnai buvau gundomas pakeisti šį sprendimą, bet iš karto prašiau Dievo, kad Jis man padėtų. Aš padėdavau vadovėlius į šalį ir kalbėdavausi su Viešpačiu tiek laiko, kiek reikėjo. Taip pat likus pusvalandžiui iki egzamino, aš išeidavau pasivaikščioti ir dar kartą pasikalbėdavau su Dievu bei prašydavau Jo man padėti.
Pirmomis egzamino minutėmis aš taip pat meldžiausi. Aš ne paprasčiausiai prašiau gero pažymio, bet kad Jis man padėtų aiškiai mąstyti ir parodyti geriausias savo savybes. Aš taip pat ryžtingai meldžiausi ir už bendramokslius, ypač už tuos, kuriems buvo sunkiausia. Ir Dievas mane išklausė! „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Kadangi malda – tai „sielos kvėpavimas“, mes galime kiekvieną laisvą akimirką panaudoti pokalbiui su Dievu, nekreipiant dėmesio, kur esame ir ką darome. Paulius taip pat mums siūlo: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais“ (Ef 6, 18). „Be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17) „… būkite… ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). Dovydas taip pat elgėsi: „Būk man gailestingas, Viešpatie, nes visą dieną šaukiuosi Tavęs“ (Ps 86, 3). Ir Jėzus pabrėžia, kad reikia visą laiką palaikyti ryšį su Tėvu: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės“ (Lk 21, 36).
Ką jūs pagalvotumėte apie žmogų, kuris rytais ilgai miega, po to greitai atsiprausia, apsirengia ir, išbėgdamas iš namų, žmonai greitomis taria: „Viso gero“? Ką jūs pasakytumėte, jeigu po sunkios darbo dienos jis užtruko darbe ir siaubingai pavargęs grįžta namo ir taria žmonai: „Iki rytojaus, mano brangioji“ ir griūva į patalą? Toks gyvenimas užsibaigtų šeimynine tragedija. Tai galima palyginti su daugelio krikščionių santykiais su Dievu, ir nesunku atspėti, kas būtų toliau – dvasinė savižudybė. O jeigu mes rytą pasimelsime Dievui, tai būsime susijungę su Juo visą dieną, kiek daug darbo beturėtume. Jėzus – mums gyvenimo pavyzdys. „Labiausiai Jis buvo laimingas, jei galėdavo palikti darbą, kad galėtų pasikalbėti su Dievu. Dažnai ankstyvą rytą Jį buvo galima rasti atsiskyrusį, kur Jis atsidėjęs, susikaupęs, mąstydamas tyrinėjo Šventąjį Raštą arba meldėsi“ (E. Vait).
Dovydas taip pat žinojo, kokią palaimą teikią malda ankstyvą rytą. Jis sakė: „O aš, Viešpatie, šaukiuosi Tavęs, kas rytą Tave sveikina mano malda“ (Ps 88, 14). „Klausykis mano maldos šauksmo, mano Karaliau ir mano Dieve, maldauju Tave!
Viešpatie, auštant Tu girdi mano balsą, auštant kreipiuosi į Tave malda ir laukiu“ (Ps 5, 3–4).
Kad rytais reguliariai melstumės, reikalingas ryžtas, savikontrolė, planingumas. Jūs greitai priprasite prie tokios maldos ir jums bus sunku ją nutraukti.
Nesiteisinkite, kad negalite laiku atsikelti. Reikia tiktai vakare anksčiau eiti miegoti.
Jeigu jūsų darbo planai neleidžia jums skirti laiko maldai, pakeiskite juos. Kai buvau viengungis, tekdavo padirbėti antrame darbe. Aš neturėjau nė vienos laisvos minutės maldai. Miegojau mažai, negalėjau laiku pietauti, tapau irzlus ir nervingas. Tokiais atvejais reikia veikti ryžtingai. Fizinė ir proto sveikata svarbesnė už viską. Nuo to momento pirmąją vietą mano gyvenime užėmė Dievas. Aš privalėjau pakeisti savo nuomonę – aš pradėjau pasitikėti Dievu, kad Jis padės man ir duos kas man reikalinga. Geriau patiems skirti laiką maldai, nei laukti, kada tai padarys Dievas. „Niekas nė vienos dienos ir nė vienos valandos negali jaustis tvirtai be maldos. Melskis: „O Viešpatie, panaudok mane kaip Savo nuosavybę. Visus planus aš atiduodu į Tavo rankas. Panaudok mane šiandien Savo tarnavime. Būk manyje ir duok man jėgų, leisk man užbaigti savo darbus su Tavo pagalba!“ Tegul tai būna kasdieninis tavo prašymas. Kiekvieną rytą atsiduok Viešpaties valiai. Parodyk Jam savo planus, kad jie išsipildytų taip, kaip Dievas Savo išmintimi tau parodys. Kiekvieną dieną atiduok savo gyvenimą į Dievo rankas ir tada jis vis labiau panašės į Kristaus gyvenimą“ (E. Vait).
„TĖVE MŪSŲ“ MALDOS PAVYZDYS
Kai mokiniai išgirdo, kaip meldžiasi Jėzus, jie priėjo prie Jo ir paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1).
Žinokite, kad melstis galima išmokti. Jeigu jūs neturite polinkio melstis, tai nereiškia, kad jūs negalite melstis – jūs tiesiog nesimokėte teisingai melstis. Lengviausia išmokti pagal, tarkim, tėvų arba artimo draugo pavyzdį. Deja, auginant vaikus labai dažnai su malda elgiamasi atsainiai ir neretai net krikščioniškų šeimų vaikai nėra teisingai išmokyti.
Vienoje šeimoje buvo labai daug svečių. Kai vaišės buvo ant stalo, mama paprašė savo dukters prieš valgį pasimelsti. „Bet aš visiškai nežinau, ką turiu sakyti“, – atsakė mergaitė. „Sakyk tai, ką aš visada sakau“, – patarė mama. Mergaitė paklusniai nuleido galvą ir pradėjo melstis: „Brangusis Viešpatie, ir kodėl tokią karštą dieną, kaip šiandien, pas mus susirinko tiek daug svečių?“ Jeigu ir mums teko girdėti tokių maldų pavyzdžių, tai patikėkite, Biblijoje galima rasti visiškai kitokių, puikių pokalbių su Dievu pavyzdžių. Iš jų aš pasirinkau tris. Paimkite į rankas Bibliją, jums geriau patiems perskaityti šias maldas.
Pirmoji malda – tai Dovydo išpažintis už savo kaltę 51 psalmėje. Jis prisipažįsta ir atgailauja dėl įvykdytos paleistuvystės bei žmogžudystės. Skaitykite ir stenkitės kartu su Dovydu pajusti nusižeminimą ir atgailą.
Po to jūs suprasite, ką Dovydui reiškė malda: jis nuoširdžiai ir paprastai atvėrė savo širdį Dievui. Jo žodžiuose buvo ne tik atsidavimas Dievui, bet ir viltis, kad Tėvas neatims Savo meilės. Dovydas pripažįsta savo silpnumą ir neapkenčia savo nuodėmių. Jis visiškai nebando pateisinti ar sumenkinti savo kaltės. Jis nenusivilia, bet prašo pasigailėjimo, apvalymo ir atnaujinimo, tiki, kad Dievas noriai jam atleis: „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (Ps 51, 19). Maldos pabaigoje jis išreiškia įsitikinimą, kad Dievas atleis. Kaltės jausmas ir sąžinės graužimas liko praeityje. Jo nusikaltimai liko praeityje. Dabar jis galėjo drąsiai žvelgti į ateitį. Kai Dovydas baigė melstis, jis dar labiau nei iki tol ėmė vertinti Dievo meilę ir neapkęsti nuodėmės. Ši Dovydo atgailos psalmė – nepaprastas maldos pamokymas.
Kitas pavyzdys yra Danieliaus knygoje (Dan 9, 3–19). Danielius buvo Babelėje ir giliai susimąstė apie savo tautos ateitį. Paimkite Bibliją ir perskaitykite. Pasistenkite suprasti pranašo išgyvenimus ir jo prašymus padarykite savais.
Ar supratote, kuo Danielius laikė maldą? Minčių ir jausmų kaita, kaltės, Dievo teisingumo ir gailestingumo pripažinimu. Atkreipkite dėmesį, ką jis kalbėjo apie savo priklausomumą nuo Dievo: „Ne dėl savo teisumo mes sudedame savo maldavimus priešais Tavo veidą, bet dėl Tavo didelio gailestingumo“ (Dan 9, 18).
Trečios maldos jūs tikriausia laukėte. Tai „Tėve mūsų“. Perskaitykite ją. Ją rasite Mato 6, 9–13.
Turbūt pastebėjote, kad Jėzaus malda labai trumpa. Kaip tik prieš tai Jis kalbėjo apie keletą žmonių, kurie manė, jog Dievas nori girdėti ilgus, iškalbingus kreipimusis į Jį (Mt 6, 7). Dabar Jis paaiškino, kad maldos turinys svarbesnis už apimtį.
Iš tikrųjų, tenka stebėtis, kokia paprasta Jėzaus Kristaus malda. Tais laikais tas paprastumas religinius vadovus veikė atstumiančiai, bet šiandien visiems, norintiems išmokti melstis, ji labai padeda. Jėzaus pavyzdys – visų geriausias, jis rodo, ko Dievas iš mūsų maldų laukia: atsidėjimo, rimties, paprasto vaikiško atlaidumo, kaltės pripažinimo, dalyvavimo kitų reikmėse, kovos pergalei pasiekti, Dievo ir Jo tikslų didingumo pripažinimo.
Bet iš karto kyla klausimas: ar galima visas nurodytas ar bet kurias kitas maldas naudoti kaip pavyzdžius kalbantis su Dievu? Mūsų maldos turi eiti iš širdies. Ir vis dėlto aš kelis kartus atsiklaupęs atsiversdavau 51 psalmę ir Dovydo atgailos maldą darydavau savo prašymu atleidimo ir apvalymo. Taip ir jūs galite „Tėve mūsų“ laikyti savo malda. Žinoma, būtų geriau, kad jūs ją tartumėte labiau nuo savęs, pavyzdžiui, taip: „Mano dangiškasis Tėve! Tu šventas. Skatink mane Tave šlovinti. Tu – Viešpats. Ateik ir užbaik Savąjį darbą. Tegul Tavo valia pildosi mano gyvenime taip, kaip ir danguje. Duok man visa, kas reikalinga mano gyvenime. Atleisk man mano kaltes, kaip ir aš atleidžiu kiekvienam, kuris elgiasi su manimi neteisingai. Neleisk man tapti neištikimam Tau, apsaugok mane nuo pikto. Tau priklauso visa valdžia ir jėga, ir šlovė per amžius. Amen“.
Be abejo, šios maldos – Ps 51; Dan 9, 3–19 ir Mt 6, 9–13 – jums padės jeigu jūs daug kartų jas skaitysite. Taip pat reikėtų susipažinti ir su pirmąja Kristaus malda.
ŠLOVINIMAS IR PRAŠYMAI
Malda panaši į mūsų kvėpavimą: įkvėpimas – iškvėpimas. Sielos iškvėpimas – tai šlovinimas ir dėkingumas Dievui. Prašymas atitinka įkvėpimą – mes atveriame širdį ir rankas, kad gautume Dievo palaiminimą. Kaip negalima tik įkvėpti ar tik iškvėpti, taip ir malda negali būti vien garbinimas be prašymo.
Kiekvienas žingsnis paruošia kitam. Dievo palaiminimas mus įpareigoja Jam padėkoti, o mūsų šlovinimas paskatina Viešpatį dar labiau laiminti.
Dažnai užmirštame, kad maldoje turi būti pagarbinimas ir padėkojimas. Net jeigu mes ko nors prašome Dievą, mes Jam dėkojame.
Berniukas atliko akrobatinius numerius ant garažo stogo. Staiga jis suklupo ir pradėjo greitai slysti žemyn. Tuoj tuoj nukris. Išdykėlis išgąstingai sušuko: „Padėk, brangusis Viešpatie, padėk!“ Ir tą pačią akimirką jis kelnėmis užsikabino už vinies ir pakibo. „Jau viskas tvarkoje, brangusis Viešpatie, – atsiduso jis, – gali nesijaudinti dėl mano prašymo. Mano kelnės mane sulaikė“. Koks nedėkingumas! Juk Biblijoje pasakyta: „Dėkodami ženkite pro vartus į Jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite Jam, šlovinkite Jo vardą“ (Ps 100, 4). „Balsu Jo šaukiausi, ir šlovės giesmė buvo man ant liežuvio“ (Ps 66, 17).
Danielius „puldavo ant kelių tris kartus per dieną, melsdavosi savo Dievui ir šlovindavo Jį“ (Dan 6, 11). Ir Paulius mums duoda gerą patarimą: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6).
Taigi, jei norite išmokti kalbėtis su Dievu, tai mokykitės pirma Jį šlovinti ir Jam dėkoti. Mes turime kiekvieną maldą pradėti ir užbaigti šlovinimu ir padėka. To mus Savo pavyzdinėje maldoje moko Jėzus. Mes turėsime didelę patirtį, jeigu nesėkmėse dėkosime Dievui. Po bendravimo su Juo užsimiršta visi sunkumai ir mūsų nuotaika pagerėja. Jau kelis kartus aš norėjau pasiskųsti Dievui savo sunkia dalia, bet vidinis balsas man priminė: „Pradžioje nors kartą padėkok Jam!“
O kai šlovinau Jo gerumą ir kantrumą, kai dėkojau už Jo Sūnaus auką, už Šventosios Dvasios dovaną, už Jo angelų apsaugą, už Bibliją, už savo gyvenimą, už savo šeimos, savo draugų gerovę, už valgį ir drabužius, už pažadėtąjį dangų amžinajame gyvenime, man tapdavo gėda ir aš jau nebegalėjau skųstis ir niurnėti. Tai prilygsta priekaištauti žmogui, kuris padovanojo milijoną, o toje sumoje buvo viena surūdijusi moneta.
Prašyti maldoje mums sekasi lengvai. Vis dėlto ir čia mes galime suklysti. Jeigu mes ko nors prašome Dievo, tai nereiškia, kad mes norim Jį įkalbėti arba ko nors iš Jo išreikalauti. Mes tiesiog turime atvirai Jam pasakyti apie savo rūpesčius ir norus. Šiandien man gėda dėl tų maldų, kurias meldžiausi anksčiau. Jos skambėjo maždaug taip: „Viešpatie, padaryk taip, kad aš gerai išlaikyčiau egzaminus, padėk man gauti gerą tvarkaraštį, paragink mano tėvus, kad jie atsiųstų kuo daugiau pinigų, kad aš galėčiau kuo geriau praleisti atostogas“.
Mūsų maldos „duok man“ parodo mūsų egoizmą. Mes labiau rūpinamės savimi, negu kitais ir medžiaginė gerovė mums svarbesnė už dvasinę. Žinoma, nėra nieko baisaus, jei mes paprašome Tėvo padėti medžiaginiai, bet mūsų norus Jis gali išpildyti tik tada, jeigu mums tai labai svarbu.
„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Pavyzdinė Kristaus malda rodo, kad mes turime melstis dėl savo žemiškų poreikių (Mt 6, 11). Bet kuo didesnė maldos patirtis, tuo daugiau laiko mes skiriame išsakymui Viešpačiui savo dvasinių reikmių, pavyzdžiui, pasiekti pergalę prieš nuolatinius gundymus, turėti drąsos liudyti apie Jėzų – ir, atitinkamai, žymiai mažiau laiko skiriame medžiaginėms reikmėms. Biblijoje pasakyta: „Melskitės vieni už kitus“ (Jok 5, 16).
Dievas nori, kad mes savo maldomis padėtume savo artimiesiems įgyti išsigelbėjimą. Jeigu mes nesimeldžiame už savo pažįstamus, kaimynus, bendradarbius, bendramokslius, draugus ir gimines, tai uždarome prieš juos vartus į dangų. Todėl prašymai už kitus tegul būna svarbi jūsų maldų dalis. Būkite konkretūs: ištarkite vardus ir sakykite Dievui, ko jūs linkite tiems žmonėms. Ir kada Dievas, būdamas maloningas, išpildys jūsų prašymą ir padės tiems, kurių vardu jūs prašote, jūsų džiaugsmas bus didžiulis.
Ar jūs bandėte melstis už žmogų, kuris jūsų nekenčia? Taip geriausia pasiekti, kad į neapykantą neatsakytume neapykanta. Juk jūs negalite sąžiningai melstis už tą, kurio nekenčiate. Todėl Viešpats pasakė: „O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6, 27). Jėzus, kęsdamas negailestingus persekiojimus, šitaip meldėsi paskutinę maldą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Taigi atminkite, kad maldą sudaro šlovinimas ir prašymas. Patariu jums melstis malda, sudaryta pagal šį principą:
1. Šlovinkite ir dėkokite Dievui.
2. Prašykite Jo patenkinti jūsų dvasines reikmes. Pirmiausia reikia apsivalyti pačiam, juo labiau, jei ruošiesi melstis už kitus.
3. Prašykite Jo padėti kitiems.
4. Prašykite Jo duoti viską, kas būtina.
5. Dar kartą pašlovinkite ir padėkokite Jam.
Pamėginkite melstis pagal šią paprastą schemą ir jūs pajusite palaimintus rezultatus.
Aš turėjau draugą. Jis ateidavo pas mane kai jam buvo reikalinga mano pagalba. Tai buvo netikras draugas. Aš turėjau dar vieną draugą. Jis padovanojo man daug ką, bet neprašė nieko. Ir šis buvo netikras draugas. Dabar aš turiu ypatingą draugą. Jis dažnai kalbasi su manimi, jis pasiruošęs pasidalyti viskuo ir nesigėdija ko nors manęs paprašyti. Aš jį vadinu tikru draugu.
Taip yra ir maldoje.
MALDOS TRUKMĖ
Aš tikiuosi, kad iki šiol malda jums teikia džiaugsmą. Šioje knygoje mes parodėme ir praktinę maldos pusę. Nesigėdykite ir atverkite savo širdį Viešpačiui. O visi patarimai turi tik pastiprinti jūsų naują maldos gyvenimą. Galbūt jums kelia nerimą, kad tokie žmonės, kaip Martynas Liuteris, kiekvieną dieną melsdavosi keletą valandų, nors jų maldos nebuvo tuščiažodžiavimas. Bet kaipgi galima, paklausite jūs, taip ilgai melstis?
Prisimenu, kaip kartą rimtai nusprendžiau: šį vakarą melsiuosi ketvirtį valandos, nors man tai nelabai patiko. Pradžioje pažvelgiau į laikrodį, o kai pagalvojau, kad jau numatytas laikas praėjo ir atsimerkiau pasižiūrėti į laikrodį, laikas lyg kad buvo sustojęs. Paaiškėjo, jog aš meldžiausi tik tris minutes.
Kristus melsdavosi daug valandų. Lukas rašo: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten Jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Lk 6,12).
Mes klystame, nustatydami maldos trukmę. Su ja, kaip ir su draugyste: ji išyra, jeigu tauškiame visokius niekus tik tam, kad ką nors pasakytume, arba kai kalbame abejingai, nenoromis. Ir atvirkščiai, ilga draugystė būna tada, kai galvojama apie draugą, dažnai, neskubant kalbamasi su juo. Taip ir mūsų draugystė su Dievu.
Gerai prisimenu pirmą pokalbį su vienu draugu. Jis truko maždaug penkias minutes. Tolesni pokalbiai trukdavo jau 10–30 minučių. Labai greitai mes galėdavome išbūti kartu ištisas valandas, kalbėdavomės, juokaudavome. Bet mes ne visada taip ilgai kalbėdavomės. Kiekvienas mūsų gyvenome savo gyvenimą. Mes turėjome skirtingus interesus, bet kai mes susitikdavome, rasdavome laiko pasikalbėti iš širdies. Taip ir jūsų draugystė su Dievu tvirtės, jeigu jūs su Juo kalbėsitės. Kuo artimesni būsite vienas kitam, tuo jūsų pokalbiai taps ilgesni ir gilesni. Tai vyksta savaime. Net jeigu ištisą dieną jūs dažnai su Juo kalbatės, tai pastebėsite, kad yra laiko be trukdymų atverti Jam savo širdį. Juk jūs Jį mylite.
Taigi kiek laiko reikia melstis? Aš negaliu nustatyti tai minutėmis, bet noriu duoti keletą patarimų:
Melskitės, kol nepajusite Dievo didybės.
Melskitės, kol apvalytas gyvenimas netaps labiau pageidautinas nei visa kita.
Melskitės, kol neįsitikinsite, kad Dievas atleido jūsų kaltes ir Jėzus jus nepriėmė.
Melskitės, kol tvirtai nesužinosite, kad Dievas duoda jums tai dienai reikalingos jėgos ir išminties.
Melskitės, kol neapgalvosite savo draugų ir savo reikmių.
Melskitės, kol neišnyks vidinės tuštumos jausmas, kol nepajusite Jėzaus Kristaus Artumo ir kol Jėzus netaps pačia brangiausia asmenybe jūsų gyvenime.
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.