Prieš keletą metų, mano tarnystės pradžioje, buvau pakviestas surengti Dvasinio pakylėjimo savaitę krikščioniškoje pradinėje mokykloje. Savaitės bėgyje man tapo akivaizdu, jog du mokytojai rimtai konfliktavo. Jų neigiamas požiūris į vienas kitą reguliariai užvirdavo darbuotojų susitikimuose. Jei vienas pasiūlydavo idėją – kitas jai prieštaraudavo. Jei jie abu dalyvaudavo susirinkime, ore tvyrodavo įtampa. Buvo akivaizdu, kad jie visiškai nemėgo vienas kito.
Savaitės pabaigoje pamokslavau apie Kristaus užtariamąją maldą Evangelijoje pagal Joną 17. Atėjo laikas Jėzui palikti Savo mokinius. Netrukus Jis bus išduotas ir nukryžiuotas. Jis prisikels iš kapo ir pakils pas Tėvą. Jo rimta malda atspindi tai, kas yra Jo širdyje. Tai atskleidžia Jo mintis likus truputėliui laiko prieš Jo mirtį ant kryžiaus. Gelbėtojas buvo susirūpinęs Bažnyčios vienybe. Jis meldėsi: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Kristus troško, kad nustotų tarp Jo mokinių esantys nesutarimai, pavydas, pirmenybės siekimas ir konfliktai. Jis meldėsi, kad jų vienybė, nepaisant visų jų skirtumų, pasauliui parodytų Jo meilės galią.
Besidalijant žinia su studentais ir mokytojais apie Jėzaus širdies troškimą, įvyko kažkas ypatingo. Paskutinį Dvasinio pakylėjimo savaitės vakarą suplanavome kojų plovimą ir duonos laužimą. Šventoji Dvasia prasiveržė. Dievas veikė galingai. Tie du mokytojai, kurie išgyveno tokį priešiškumą vienas kitam, dabar suklupo prie vienas kito kojų. Dievo Dvasia sulaužė barjerus. Jie apsikabino, išpažino savo neigiamus nusistatymus ir meldėsi kartu.
Išvarytas pirmavimo troškimas
Mokiniai prieš Sekmines turėjo taip pat ir savanaudiškų ambicijų. Pastūmėta sūnų troškimo pirmauti, Jokūbo ir Jono mama prašė Jėzaus kiekvienam iš jų pirmųjų vietų jų įsivaizduojamoje greitai ateisiančioje žemės karalystėje.
„Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mt 20, 21). Savaime suprantama, kad šis prašymas kitų mokinių tarpe sukėlė pavydą ir susiskaldymą. Jie paprasčiausiai nebuvo pasiruošę Šventosios Dvasios išsiliejimui Sekminių jėga. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Jėzus ragino juos praleisti aukštutiniame kambaryje dešimt dienų bendroje maldoje. Nes eilės tvarka vienybė turi būti prieš Šventosios Dvasios išliejimą.
Kai jie ieškojo Dievo maldoje, Šventoji Dvasia sujungė jų širdis kartu krikščioniška meile. Apaštalų darbuose yra įrašai: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais“ (Apd 1, 14). Tie užrašai tęsiasi Apaštalų darbuose 2, 1 :“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.“ Komentuodama mokinių patyrimą aukštutiniame kambaryje, Elena Vait rašo: Atkreipkite dėmesį, jog tai įvyko po to, kai mokiniai susijungė tobuloje vienybėje, kai jie jau nebesiekė pirmųjų vietų, tada Šventoji Dvasia buvo išlieta. Jie visi buvo vieningi. Visi skirtumai buvo palikti. Ir liudijo mokiniai po Dvasios išliejimo apie vieną ir tą patį. Pažvelkite į žodžius: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos.“ Apd 4, 32. Dvasia To, kuris mirė, kad nusidėjėliai galėtų gyventi, atsispindėjo visoje įtikėjusiųjų bendruomenėje.
Mokiniai neprašė sau palaiminimo. Jie buvo prislėgti rūpesčio dėl žūstančių sielų. Jiems reikėjo nešti gerąją žinią į visus pasaulio kraštus ir jie maldavo Kristaus žadėtosios jėgos. Štai tada ir išsiliejo Šventoji Dvasia, ir tūkstančiai atsivertė per vieną dieną“. (Liudijimai bažnyčiai , 8 tomas, 20–21 psl.).
Per tas dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai išpažino smulkius skirtumus vienas kitam. Jie atgailavo dėl savo pavydo ir išdidumo. Jų širdys prisipildė meile Kristui, kuris atidavė Savo gyvybę už juos ir kuris dabar užtarinėjo juos būdamas Tėvo dešinėje. Jų savanaudiškos ambicijos buvo nuskendę meilėje Kristui.
Mokiniai patyrė, jog „vienybė su Kristumi sukuria vienybę tarp vienas kito. Ši vienybė yra pats įtikinamiausias Kristaus didingumo ir dorybės bei galios pašalinti nuodėmę įrodymas pasauliui“ (E. Vait, Komentarai, Septintosios dienos adventistų Biblijos komentarai, 5 tomas, 1148 p.).
Biblinės vienybės pagrindas
Keletas praktiškų klausimų dėl vienybės. Ar vienybė reiškia, kad nėra nuomonių skirtumų? Kaip mokiniai, būdami skirtingos asmenybės ir turėdami įvairius nusistatymus, galėjo tapti visiškai vieningais? Ar vienybė sąlygojama visiškai nevienodų asmenybių susiliejimą į kažkokį dangišką minčių vienodumą? Čia yra pateikiami penki pagrindiniai principai, kurie suformuoja vienybę, apie kurią kalbėjo Kristus:
- Mes turime vieną Kūrėją. Dievas iš vieno kraujo sukūrė tautas. Mes turime vieną supratimą, kad turime vieną Tėvą. Jis mus sukūrė (Apd 17, 26).
- Mes turime vieną Gelbėtoją. Mes esame viena tiesoje, jog Jis išgelbėjo mus (Ef 2, 14–22).
- Mes turime vieną paveldą. Mes esame Kristaus kūno dalys, apdovanotos Dievo tarnystei. Kai kurie turi didesnes dovanas nei kiti, bet kiekvienas tikintysis turi dovanas, kurios yra vertingos statant Kristaus kūną (1 Kor 12, 4–11. 18–21).
- Mes turime vieną žinią. Mokiniai buvo sujungti vienos turimos tiesos žinios, kuri išskyrė juos iš pasaulio (Ef 4, 12–13; Apr 14, 6–12).
- Mes turime vieną misiją. Mokiniai buvo suvienyti Kristaus paliepimo su žinia pasiekti pasaulį. Jų nuosavos ambicijos, išdidumas ir pirmumo troškimas buvo sudeginti ant pasižadėjimo nešti žinią pasauliui aukuro (Mt 28, 18–20).
Kai mokiniai leido laiką ieškodami Dievo maldoje, Šventoji Dvasia apšvietė jų protus, kad jie turi vieną Kūrėją, Gelbėtoją, paveldą ir misiją. Dalykai, sujungę juos, buvo daug didesni, nei bet kas juos skyrusio. Ir jie suprato, kad juos skyrusieji dalykai buvo visiškai nereikšmingi. Elena Vait aprašo jų vienybę šiais žodžiais:
„Šie pirmieji mokiniai išsiskyrė savo akivaizdžia įvairove. Jie turėjo tapti pasaulio mokytojais, taigi atstovavo patiems įvairiausiems charakterio tipams. Kad būtų sėkmingai atliekamas darbas, kuriam jei buvo pašaukti, šiuos žmones, besiskiriančius savo prigimtinėmis charakteristikomis bei gyvenimo įpročiais, turėjo apjungti jausmai, mintys bei veiksmai.
Ši vienybė buvo Kristaus tikslas. Jis siekė suvienyti juos su Savimi. To darbo, kurį Jis atliko dėl jų, našta atsispindi Jo maldoje Tėvui: „Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs… Aš juose ir Tu Manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs ir juos myli taip, kaip Mane mylėjai“ (Jn 17, 21.23). Jis nuolatos meldėsi, kad jie būtų apvalyti tiesa; ir meldėsi Jis įsitikinęs, žinodamas, kad šis Visagalio įsakymas duotas dar prieš pasaulio sukūrimą. Jis žinojo, kad Karalystės Evangelija bus skelbiama visoms tautoms; Jis žinojo, kad tiesa, ginkluota Šventosios Dvasios visagalybe, laimės kovą su blogiu, ir krauju sutepta vėliava vieną dieną triumfuojančiai suplevėsuos virš Jo sekėjų galvų“ (Apaštalų darbai, 17. 18 p.).
„Jausmų, minčių ir veiksmų vienybė“ yra nuostabus posakis. Kas konkrečiai yra jausmų vienybė, minčių vienybė ir veiksmų vienybė? Jausmų vienybė nurodo į nuoširdžią meilę bei pagarbą vienas kitam. Nepaisant charakterių skirtumų, per Kristų šie ankstyvieji krikščionys mylėjo vienas kitą, kas buvo akivaizdu juos stebintiems. Apaštalas Jonas patarinėjo tikintiesiems šiais žodžiais: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7). Minčių vienybė nurodo į vienodos esmės tikėjimo sistemą. Mokiniai buvo suvienyti Kristuje ir Jo mokymuose. Juos suvienijo jų pasitikėjimas Jo mokymu. Jo išmokytos tiesos supratimas suvedė juos kartu. Jo palaikomų doktrinų pripažinimas suteikė jiems vienodą požiūrį. Veiksmų vienybė nurodo į jų misijos supratimą ir priėmimą. Mokiniai buvo susikoncentravę atlikti Mokytojo jiems duotą užduotį. Jie buvo užsidegę pranešti Jo meilės žinią pasauliui. Jie buvo pasinėrę į dalijimąsi žinia kur tik yra įmanoma. Jie nebūtų leidę savo skirtingiems charakterio bruožams, nevienodiems požiūriams į įvairius dalykus ar asmeniniams patikimams stoti kelyje atliekant Kristaus misiją. Tai veda mus prie kritiškai svarbių klausimų mūsų gyvenimams šiandien. Kodėl maldoje suklupus nepermąstyti penkių klausimų, parašytų žemiau? Naudokis jais kaip maldos temomis. Jeigu tu studijuoji šį vadovėlį mažos grupelės aplinkoje, tikriausia norėtum aptarti šiuos klausimus prieš meldžiantis dėl jų.
- Ar būna toks metas, kai mano asmeninė nuomonė sukelia konfliktą namuose ar bažnyčioje? Ką aš galiu padaryti, kad sumažinčiau šį konfliktą?
- Jeigu aš jaučiu priešiškumą kokiam nors bažnyčios nariui, kokius praktiškus žingsnius galėčiau žengti, kad sumažinčiau konfliktą?
- Jei aš buvau nors kartą be reikalo įžeistas ir dabar jaučiu sunkumą bendrauti su tuo, kuris mane įskaudino, kaip aš galėčiau imtis iniciatyvos nutiesti tiltą per prarają santykiuose?
- Jei aš esu vietinės bendruomenės vadovas, ką aš galiu padaryti, kad skatinčiau vienybę?
- Kaip asmeninis įsijungimas į misiją skatina bendruomenės vienybę? Ar aš esu kaip nors įtrauktas į sielų laimėjimo darbą? Jei ne, kodėl nepaprašius Jėzaus nuvesti mane į tai, ką Jis norėtų, kad aš daryčiau?
2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas
Apmąstydami perskaitykite ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“ 35 – 39 p.
„Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą.
Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme – šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu.
Kristaus lavinami mokiniai buvo įpratę jausti Dvasios poreikį. Dvasios mokomi jie įgijo aukščiausią kvalifikaciją ir išėjo atlikti savo viso gyvenimo darbo. Jie jau nebebuvo neišmanėliai ir nekultūringi. Jie jau nebebuvo nepriklausomų, pavieniui dirbančių asmenų grupė arba nesutariantys, konfliktuojantys žmonės. Jų viltys nebebuvo sudėtos į pasaulio didybę. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje […]. Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 2, 46; 4, 32). Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13).
Sekminės atnešė jiems dangišką apšvietimą. Tiesos, kurių jie negalėjo suprasti, kol Kristus dar buvo su jais, dabar atsiskleidė. Su lig tol nepatirtu tikėjimu bei užtikrintumu jie priėmė Šventojo Žodžio mokymą. Jiems nebereikėjo tikėti, kad Kristus – Dievo Sūnus. Jie žinojo, kad, nors apsirengęs žmogiškumu, Jis iš tiesų buvo Mesijas. Taigi jie išdėstė savąją patirtį pasauliui su pasitikėjimu, žadinančiu įsitikinimą, kad Dievas su jais.
Jie galėjo drąsiai tarti Jėzaus vardą – argi Jis nebuvo jų Draugas ir Vyresnysis Brolis? Artimai bendraudami su Kristumi, jie sėdėjo kartu su Juo danguje. Kokia ugninga kalba jie perteikė savo idėjas, liudydami apie Jį! Jų širdys buvo kupinos tokio stipraus, tokio gilaus, tokio toli siekiančio geranoriškumo, kad jie nenustygo keliauti iki žemės pakraščių bei liudyti apie Kristaus jėgą. Jie degė troškimu tęsti Jo pradėtą darbą. Jie suprato, kaip skolingi yra dangui, bei savo atsakomybę už jiems patikėtą darbą. Sustiprinti suteiktos Šventosios Dvasios, jie žengė į priekį, trokšdami tęsti kryžiaus triumfą. Dvasia juos gaivino bei kalbėjo per Juos. Jų veidai spinduliavo Kristaus ramybę. Jie pašventė savo gyvenimą Jo tarnystei, ir jų veiduose atsispindėjo jų visiškas nuolankumas.
Kai Kristus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Dvasią, Jo žemiškoji tarnystė jau artėjo į pabaigą. Jis jau stovėjo kryžiaus šešėlyje, puikiai suprasdamas, kokia kaltės našta guls ant Jo, kaip nuodėmių Nešėjo. Prieš atiduodamas Save kaip atnašaujamą auką, Jis pranešė mokiniams apie didžiausią ir vertingiausią dovaną, kokią tik Jis buvo suteikęs Savo sekėjams – dovaną, kuri priartins prie jų beribius Jo malonės šaltinius. Kristus pasakė: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 16–17). Gelbėtojas kalbėjo apie metą, kai ateis Šventoji Dvasia, kaip Jo atstovė atlikti galingo darbo. Blogiui, kuris kaupėsi per šimtmečius, turėjo būti pasipriešinta Šventosios Dvasios jėga.
Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evangelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[…] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai – […] lyg Viešpaties angelas“ (Zch 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo.
„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4, 33). Mokiniams darbuojantis, į Bažnyčią atėjo rinktiniai žmonės, kurie išgirdę tiesos žodį, pašventė savo gyvenimą darbui dėl kitų, įžiebiant viltį, kuri pripildė jų širdis ramybės bei džiaugsmo. Jų neišgąsdino jokie grasinimai. Viešpats kalbėjo per juos, ir jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą, vargšai išgirdo skelbiamą Evangeliją bei vyko dieviškos malonės stebuklai. Štai taip galingai gali veikti Dievas, kai žmonės atsiduoda Jo Dvasios vedimui.
Pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią neapsiriboja jokiu amžiumi ar rase. Kristus skelbė, jog dieviškasis Jo Dvasios veikimas lydės Jo sekėjus ligi pabaigos. Nuo Sekminių dienos iki šių laikų Guodėja atsiunčiama visiems, kurie visiškai atsiduoda Viešpačiui bei Jo tarnystei. Pas visus, kurie priėmė Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją, Šventoji Dvasia ateina kaip Patarėja, Apvalytoja nuo nuodėmių, Vedlė ir Liudytoja. Kuo artimiau tikintieji gyvena su Dievu, tuo aiškiau ir galingiau jie liudija apie Atpirkėjo meilę bei Jo išgelbėjančią malonę. Vyrai ir moterys, kurie per ilgus persekiojimų bei išbandymų šimtmečius džiaugėsi galingu Dvasios veikimu jų gyvenime, pasauliui buvo kaip ženklai ir stebuklai. Angelų ir žmonių akivaizdoje jie atskleidė keičiančią atperkančios meilės jėgą.
Tie, kurie per Sekmines gavo jėgą iš aukštybių, vien dėl šios priežasties dar nebuvo išlaisvinti iš tolimesnių pagundų bei sunkumų. Liudijant tiesą ir teisumą, juos ne kartą puolė visos tiesos priešas, kėsinęsis į jų krikščionišką gyvenimą. Jie buvo priversti visomis Dievo suteiktomis galiomis „tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“. Jie kasdien meldė naujos malonės, kad galėtų vis labiau artintis prie tobulybės. Veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais. Kai nusižeminę jie kasdien atsiduodavo keičiančiai Šventosios Dvasios įtakai, gaudavo dieviškumo pilnatvę ir buvo formuojami pagal dievišką pavyzdį.“
3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas
Susivienijimas misijoje
Per dešimt dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai susivienijo taip, kaip Jėzus ir meldėsi Savo užtariamojoje maldoje Evangelijoje pagal Joną 17. Kai tik jie tapo vieningi, tada jie buvo pasiruošę priimti pažadėtąją Šventą Dvasią. Jėzaus tarnystės žemėje pasėtos sėklos sudygo atnešti gausų derlių po per Sekmines išlietos Dvasios palaimos lietumi.
- Kaip Jėzaus žemiškoji tarnystė veikė įvykius Sekminių dieną? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.)
Gelbėtojas būdamas žemėje negalėjo matyti Savo darbo pilnos apimties. Tiesa pasakius, kai Jėzus mirė, Jo darbas atrodė buvęs nesėkmingas. „Kaip pasaulio Atpirkėjas, Kristus nuolat susidurdavo su tariama nesėkme. Jis, gailestingumo pasiuntinys į mūsų pasaulį, atrodo, menkai teatliko darbą, kurį troško atlikti pakeliant ir gelbėjant žmones“ („Su meile iš Dangaus“, 632 p.).
Jėzaus darbo pilnas vaizdas pasirodė tik po Jo įžengimo į dangų, per Sekmines.
Aprašant Naujojo Testamento bažnyčios augimą, apaštalas Paulius priminė Korinto tikintiesiems: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai“ (1 Kor 3, 6 – 9).
Sėkmė Dievo darbe ateina, kai suvokiame, kad mūsų darbas yra būti ištikimiems Dievui. Galbūt mes niekada nematysime savo darbo pilno rezultato, bet jeigu mes darome savo darbą, Dievas panaudos kitus, kurie darydami savo dalį, pasieks nuoširdžias sielas gerąja žinia.
- Apaštalų darbų 1, 14; 2, 1; ir 2, 46 Lukas rašo, kad mokiniai buvo „vieno nusistatymo“. Ką tai reiškia? Kokia reikšmė būti „vieno nusistatymo“ bažnyčiai šiandiena? (žr. „Apaštalų darbų“ 35 p.).
- „Vieno nusistatymo“ reikšmė yra….
- Buvimo viename nusistatyme reikšmė bažnyčiai šiandiena yra..
- Kaip Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną veikė mokinių liudijimą? (žr. Apd 4, 20. 31. 33; 5, 42; ir Apaštalų darbai, 35–36 p.)
- Koks Šventosios Dvasios išliejimo Sekminių dieną rezultatas? (žr. Apd 2, 41; 4, 4; 5, 15; 6, 7; 9, 31; ir „Apaštalų darbai“ 37 p.)
- Ar Jėzaus pažadas dėl Šventosios Dvasios buvo nors kiek ribotas Sekminių dieną? (žr. Lk 11, 13 ir „Apaštalų darbai“, 38 ir 39 p.)
Šventosios Dvasios pažadas yra skirtas kiekvienai kartai. Dievas nori padaryti mumyse ir per mus daug daugiau nei mes galime įsivaizduoti. Pabaigos laike Sekminės bus pakartotos dar didesniu mastu. Dievo jėga bus išlieta pilnutinai, kad pabaigtų Jo darbą žemėje. Kai Dievo žmonės susivienys dėl vienos žinios, judėjimo ir misijos, Dievas išlies Savo Dvasią gausiai tam, kad pabaigtų Savo darbą žemėje.