Kartą su Žaku mes išvykome į kelionę. Jau pirmąją dieną įvyko kažkas nuostabaus. Buvo apie puse vienuoliktos vakaro. Mes ruošėmės miegoti ir apie šį bei tą šnekučiavomės. Po to, vienas kitam palinkėję labos nakties, atsiklaupėme prie savo lovų maldai.
Aš meldžiausi kaip visada: „Dėkoju Tau, Viešpatie, kad saugojai mane ir šią dieną“. Po to sekė trumpas išvardijimas visų tų dalykų, kurių išsipildymo aš norėjau kuo greičiau, keletas palaiminimų mano draugams ir giminaičiams ir, pagaliau, – palengvinantis „Amen“.
Aš atsistojau. Žakas dar klūpėjo. Palindęs po paklode, aš laukiau, kada jis baigs melstis. Praėjo penkios minutės, o Žakas dar tebesimeldė. Man buvo net nepatogu. Praėjo dar dešimt minučių – Žakas tebeklūpėjo! Aš jau pamaniau, ar jis neužmigo?
Taip prasidėjo mano draugystė su tuo žmogum, kurį aš slapčia vadinau „dvasiniu superžmogum“. Kiekvieną dieną – atkreipkit dėmesį, kiekvieną dieną – Žakas meldėsi ne mažiau pusvalandžio. Koks darbas! Bet atrodė, kad tai jam teikė džiaugsmo. O man reikėjo nemažai jėgų paprasčiausiai palaikyti tylą, kol jis meldėsi.
Tiesa, laikui bėgant aš pakeičiau savo įsitikinimą. Anksčiau aš galvojau, kad tiktai patys tikriausi veidmainiai arba dievobaimingi fantazuotojai gali padaryti kažką panašaus. Bet Žakas nebuvo panašus į tokius. Iš tikrųjų jis labai kantrus, stropus – visiškai „normalus“ krikščionis. Man kėlė nerimą tik tai, kad malda jam teikė malonumą. Ir vis dėlto jaučiau, kad būtent tokia malda jį darė laimingu krikščioniu. Tada aš rimtai suabejojau malda. Aš tame mačiau tik ceremoniją, reikalingą gyventi gerą krikščionišką gyvenimą. Nors meldžiausi nenoriai, bet tai dariau kiekvieną vakarą, nes maniau, kad kitaip neišvengsiu Dievo teismo.
Pamažėle maldos procesas man tapo juokingas. Aš net ėmiau pavydėti žmonėms, kurie skundėsi, jog jų malda pasiekia tik kambario lubas. Mano malda, atrodo, net neatitrūko nuo grindų. Galiausiai aš nustojau melstis ir pajaučiau, kaip ne keista – palengvėjimą.
Štai ką man teko patirti dėl maldos. Norėtųsi paklausti, o kaip jums sekasi šiuo klausimu? Ar jūs noriai meldžiatės? Ar malda jums teikia džiaugsmingų išgyvenimų? Jeigu malda jums yra tik įprotis ar pareiga, kurią privalote atlikti kiekvieną dieną, tai jūsų reikalai nekokie. Leiskite išvardyti keletą priežasčių iš savo patirties dėl nesėkmingos maldos:
1. Iki šiol jūs stengėtės tiktai „kalbėti maldą“ užuot tiesiog pasikalbėję su Jėzumi.
2. Jums malda – tai sunki našta. Galbūt motina jums vis sakydavo: „Neužmiršk pasimelsti!“, panašiu tonu, kaip sako “Neužmiršk išsivalyti dantis“ arba „Neužmiršk nusiplauti rankas!“
3. Kai kurios maldos, tos, kurias jums teko girdėti – atbaidė jūsų norą melstis, pavyzdžiui, tokia savęs pateisinimo malda: „Tėve, dėkojame Tau, kad mes ne tokie, kaip pagonys, nežinantys tiesos…“ Arba slegianti malda, kurios ir pabaigos nesimato”: pastorius meldžiasi jau dešimt minučių ir po to dar gali pasakyti „Viešpatie, šią ryto valandą mes nenorime daugiažodžiauti prieš Tave…“ Arba paskubomis ištarta bejausmė malda: „Būk gailestingas mums, Viešpatie, sustiprink mus, būk su pastoriumi, palaimink sergančius ir trokštančius, tvirtai vesk mus į amžinąją tėvynę. To prašome Jėzaus vardu, amen“. Jeigu jūsų praktika tokia, tai manęs nestebina, kad jūs nenorite melstis.
Jūs paprasčiausiai nežinote, kaip melstis. Ši knygelė papasakos jums apie tai. Su Dievo pagalba jūs išmoksite melstis su malonumu. Ir aš jus užtikrinu, kai malda jums teiks džiaugsmo, gyvenimas taps visiškai kitoks.
KODĖL REIKIA MELSTIS?
Senas kapitonas pasakojo savo išgyvenimus, kurių klausantis plaukai šiaušiasi. Aštuonmetis berniukas atidžiai jo klausėsi.
„Laivas atsitrenkė į uolą. Mes išgirdome kurtinantį traškesį. Ir į triumą pasipylė vanduo“.
„Ir ką jūs tada darėte?“
„Tada, mano berniuk, mums liko tiktai viena – melstis“.
„Jūs sakote tiesą, kapitone? Nejaugi padėtis buvo tokia beviltiška?“
Aš prisiminiau šią istoriją iš klaidingų nuomonių apie maldą kolekcijos todėl, kad joje atsispindi paplitusi nuomonė, tarsi malda – tai kažkokia išsigelbėjimo viltis mirštantiems, bailioms moterims ir vaikams.
Kaip toli nuo tiesos šie pasisakymai! Pažiūrėkite į Abraomą Linkolną, žmogų, kurį jokiu būdu negalima priskirti prie dvasiškai ribotų asmenybių. Kartą jis pasakė: „Aš labai dažnai klaupdavausi, nes buvau tvirtai įsitikinęs, kad neturiu daugiau į ką kreiptis“. Abraomas Linkolnas melsdamasis KLŪPI? Kaip? Atsirasti tokioje besimeldžiančiųjų draugijoje – neblogai. Tiesa? Žinau ir kitus įžymius maldos vyrus, pavyzdžiui, Martynas Liuteris, kuris kartą pasakė: „Mano gyvenime svarbiausia yra malda. Jeigu aš nesimeldžiu bent vieną dieną, tai mano tikėjimas ima vėsti“.
Yra dar vienas žmogus, didingesnis nei Liuteris ir Linkolnas, kuris labai dažnai melsdavosi – Viešpats Jėzus Kristus! Argi nenuostabu matyti patį Dievo Sūnų klūpintį maldoje?
Kai įvykdavo kas nors reikšmingo, Jis nusižeminęs atsiklaupdavo: po Savo krikšto (Lk 3, 21–22), prieš Savo mokinių pašaukimą (Lk 6, 12–13), Jo persimanymo metu (Lk 9, 28–31) ir Getsemanėje, prieš tai, kai buvo išduotas (Lk 22, 39–46). Jeigu Dievo Sūnus meldėsi kiekvieną kartą, net dėl paties menkiausio reikalo, tai kaipgi aš galiu gyventi laimingai be maldos“ Prisimenu, kaip kartą mes karštai ginčijomės: „Kodėl apskritai mes turime melstis?“ Ar yra įrodymų, kad smegenų energija, kurią išskiriam meldžiantis klūpėdami, kažkokiu būdu pasiekia Dievą? Juk Jis daro ką nori ir be mūsų maldos. Juk ir Biblija teigia, jog Dievas žino, ko mes stokojame, anksčiau, nei mes pasimeldžiame apie tai? (Mt 6, 8) Tad kodėl meldžiamės?
Nors aš žinau, kad tai naivūs klausimai, bet jie reikalauja atsakymo ir tikiuosi, kad mes juos rasime prieš užskleisdami paskutinį šios knygelės puslapį.
Bet pirmiausia pastebėsime, jog Dievo Sūnus maldą laikė svarbiu dalyku ir kvietė melstis: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“ (Mt 26, 41).
Būtent čia ir yra paslaptis. Malda reikalinga mums, o ne Dievui! Ji ne Dievą nuleidžia pas mus, bet mus pakelia pas Jį ir turi mums padėti pasidaryti panašiems į Jį. Bet kuriuo metu Jis yra pasiruošęs mums duoti tai, ko mes stokojame. Bet Viešpats žino, kas mums naudinga, o kas – ne. Be to, Jį džiugina, jeigu mes su pasitikėjimu prašome to, ką Jis maloniai nori mums duoti.
Mano tėvas būtų nepatenkintas, jeigu aš ką nors paimčiau, nepaprašęs jo leidimo. O kai aš paprašydavau, jis išpildydavo vos ne kiekvieną mano prašymą. Iš to, turbūt, galima padaryti išvadą, kad pasikalbėjimas stiprina abipusę pagarbą ir meilę. Kaip tai bebūtų, man norisi pateikti dar vieną Jėzaus pasakymą: „Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo“ (Mt 7, 11).
Paskutiniai trys šio pažado žodžiai labai svarbūs: „…kurie Jį prašo“. Dievas nori mums duoti, atsakydamas į tikėjimo maldą, tai, ko mums nebūtų davęs, jeigu mes nebūtume Jo prašę“. (E. Vait, Didžioji kova).
O tokių pokalbių galima išgirsti ne taip jau retai: „Šiandien aš dirbau keturias valandas, norėdamas padaryti darbą. Jei būčiau turėjęs elektrinį grąžtą, tai būčiau susidorojęs du kartus greičiau“.
„Elektrinį grąžtą? Aš jį turiu! Aš būčiau galėjęs jį tau duoti!“
„Na štai! Tai ko tu man anksčiau to nesakei?“
„Atleisk, bet aš nežinojau, kad jis tau reikalingas. Juk tu apie jį nieko neklausei“.
Atleisk, skaitytojau, už palyginimą, bet labai blogai, jeigu kažkas panašaus vyksta tarp Dievo ir mūsų! Juk mes žinome, kad Jis turi visa, ko mums reikia, ir tikim, kad Jis pasiruošęs duoti mums tai, ko mums reikia. Tad pradėkime nuolat su Juo bendrauti! Pradėkime naudotis turimais ryšiais su Dievu!
„Jūs neturite, nes neprašote“, – sako Jokūbas (Jok 4, 2).
O Jėzus pataria: „Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).
KAS YRA MALDA?
Malda – tai toli gražu, ne signalai nežinia kur ir kada nutolusiam Dievui ir ne stebuklingas ratas, kurį reikia pasukti, kai reikalinga skubi pagalba.
Malda labai svarbi ir veiksminga jėga, Ji – pokalbis su Dievu. Atkreipkite dėmesį: ne į Dievą, bet su Dievu. Malda ne išsipasakojimas, ne pranešimas, ne bereikšmiai plepalai, o reikšmingas, atviras pokalbis su Viešpačiu, kaip su mylimu ir gerbiamu draugu.
Dar kartą perskaitykite ankstesnį sakinį atidžiai, neskubėdami. Jis nusako maldos paskirtį. Aš norėčiau, kad vietoj žodžio „melstis“ mes sakytume „kalbėtis su Dievu“. Juk yra nemažai žmonių, kurie žodį „melstis“ sieja su tokiomis sąvokomis kaip nuobodulys, veidmainystė, dievobaimingas monologas arba amžiais nusistovėjęs paprotys. Imkime ir kartą visam laikui atsisakykime to neteisingo supratimo. Užmirškite savo nesėkmingus bandymus. Laikykite maldą tuo, kas ji iš tikrųjų yra: pokalbiu su Dievu, kaip su draugu, kurį myli, gerbi ir kuriuo pasitiki. Jeigu norite melstis, t.y. kalbėtis su Dievu kaip su draugu, tai iš pradžių reikia įsitikinti, kad Jis iš tikrųjų yra jūsų Draugas. Mūsų pokalbis, nepaisant, su kuo, visiškai priklauso nuo to, kokie mūsų santykiai. Be abejo, su palankiu kaimynu, kuris paskolino grąžtą, jūs kalbėsite ne taip, kaip su chuliganu, kurį užtikot leidžiantį orą iš jūsų dviračio padangų. Taip ir mūsų malda priklauso nuo mūsų santykių su Dievu. Jeigu jūs Jame matote diktatorių, kuris reikalauja tokio aukšto žmonių moralinio lygio, kurio jie nesugeba pasiekti, ir už tai jus baudžia, tai tokie santykiai atsispindės ir mūsų maldoje. Tada jūs neapkęsite jos taip, kaip neapkenčiate ir Dievo.
Jeigu Viešpats jums yra geraširdis senelis, kuris gyvena danguje, tai būtinai atsilieps į jūsų maldas. Galbūt jūs kaip ir anksčiau sau atrodysite labai dievobaimingas, bet su kiekviena malda smuksite vis žemiau, kol tapsite bedieviais.
Jeigu jūs sužinosite, kad Dievas jus myli visa širdimi, jeigu pastebėsite, kad Jis žino jūsų silpnybes ir supranta jūsų problemas, jeigu jūs suprasite, kad Jo įsakymas būti šventu tuo pačiu yra pažadas jus pašventinti, kitais žodžiais tariant, jeigu jūs matote, kad Dievas yra toks pat kaip Jėzus, tada jūsų malda, žodžiai ir prašymai taps jūsų sielos kvėpavimu. Tada jūs galėsite pasakyti: „Mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84,3).
Jeigu jūs pažįstate nuoširdžių krikščionių, dėkokite už tai Dievui ir vertinkite jų pavyzdį. Bet Dievo paveikslą niekada nesusikurkite žiūrėdami į žmones: nei į tėvus, nei į pastorių, nei į geriausią draugą, nepaisant to, kokie jie būtų pamaldūs. Nė vienas žmogus negali atvaizduoti Dievo Esybės. Vienintelis patikimas mūsų teisingo Dievo pažinimo šaltinis yra Jo Sūnus – Jėzus Kristus. Jeigu jūs norite matyti Dievą tokį, koks Jis iš tikrųjų yra, turite atidžiai ištirti Jėzaus gyvenimą. Tada jūs sužinosite, kad Kristaus tobulumas nepritaria nuodėmei ir kad Dievas supranta jūsų problemas bei gali padėti. Argi galima neatverti savo širdies tokiam Dievui?
Mokykloje – internate, kurį aš lankiau, buvo maždaug šeši šimtai mokinių. Vieno jų aš negalėjau pakęsti. Aišku, kad šios antipatijos priežastis buvo tarpusavio santykiai. Atėjo vasara ir aš jau nebegalvojau apie tą mokinį. Atostogoms įpusėjus, mes vėl susitikome. Jis netikėtai pasirodė mūsų darbo būryje. Aš savyje niurnėjau: „Per dvidešimt keturias valandas vienas iš mūsų turi išeiti“. Panašiai, turbūt, galvojo ir jis. O per tris savaites mes tapome tikrais draugais. Kas atsitiko? Tiesiog kasdien bendraudami, mes pamažėle geriau vienas kitą pažinome. Paaiškėjo, kad mes buvome susidarę neteisingą nuomonę vienas apie kitą. O dabar tarp mūsų buvo tikra draugystė. Taip nutinka ir su Dievu. Kuo daugiau mes apie Jį sužinome, tuo labiau keičiasi mūsų supratimas apie Jį. O tai padeda įgyti pasitikėjimą, kuris kiekvieną dieną auga ir yra draugystės su Juo pagrindas.
Kaip galima tai pasiekti? Tiktai per pokalbius, pasikeitimą mintimis. Ar bandėte su kuo nors sukurti draugiškus santykius su juo nekalbėdami? Be bendravimo negali būti jokių ryšių. Jeigu jūs norite pamilti Jėzų, tai kalbėkitės su Juo ir Jis kalbėsis su jumis. Tai ir yra maldos esmė.
Pradėkite melstis dar šiandien. Atverkite savo širdį Dievui – juk tai taip paprasta. Čia nėra nieko paslaptingo ar gilios teologijos. Ar jūs dėkingi už tai, kad Dievas – jūsų Draugas? Pasakykite tai Jam! Sakykite: „Viešpatie, aš dėkingas, kad Tu esi mano Draugas“. Tai ir yra malda! Jus kamuoja nuodėmės? Pasakykite tai Jam. Sakykite: „Viešpatie, mano nuodėmės man kelia nerimą“. Tai ir yra malda.
Jeigu norite, kad Jis atleistų jums, tai pasakykite tai Jam. Jūs turite rūpesčių? Jūs norite geriau pažinti Dievą? Jums reikia jėgos, galinčios įveikti jūsų blogus įpročius, nuodėmes? Jūs neturite pakankamai išminties, kad priimtumėte teisingą sprendimą? Jūs norite, kad jūsų malda taptų gyva, nuoširdi? Jūs galvojate apie giminaičius, žmones, kurie nepažįsta Dievo? Pasakykite tai savo dangiškajam Tėvui. Kiekvienos būtybės gyvybė yra Jo rankose. Jūs galite kreiptis į Jį bet kuriuo metu. Visą parą jūs galite turėti „tiesioginį ryšį“ su Visata, kurią valdo jūsų didis, teisingas Draugas. Maldos galimybės didelės! Jums reikia tik pasinaudoti jomis. Ką ne visada galima daryti santykiuose su žmonėmis, tu gali tai daryti su Dievu. Jūs atveriate Jo akims pačius paslaptingiausius savo širdies kampelius. „Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja!“ (Ps 62, 9)
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.