Prieš pat užžengimą, Jėzus apaštalams davė ypatingus nurodymus „laukti Tėvo pažado“ (Apd 1, 4). Ką Jis turėjo omenyje? Ar jie paprasčiausiai turėjo nieko neveikdami sėdėti aukštutiniame kambaryje – ar jie turėjo suvaidinti ypatingą vaidmenį, paruošiant savo širdis dangiškos dovanos gavimui? Ar buvo kažkas, ką jie turėjo padaryti? Jei taip, tai ką? Ir svarbiausia, ką iš jų patyrimo aukštutiniame kambaryje mes galime sužinoti apie Šventosios Dvasios išliejimą?
Komentuodama šias dešimt laukimo dienų, su dieviška įžvalga Elena Vait pateikia mums šį vertingą vaizdą: „Po Kristaus užžengimo apaštalai buvo susirinkę kartu vienoje vietoje su nuolankia malda Dievui. Ir po dešimties širdies ir savęs ištyrimo dienų, buvo paruoštas kelias Šventajai Dvasiai įeiti į apvalytas bei pašvęstas sielų šventyklas“ (Evangelizacija, 698 p.). Galingame skyriuje „Sekminės“ ji priduria: „Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą“ (Apaštalų darbai, 28 p.).
Dėl ko jie turėjo atgailauti? Galiu įsivaizduoti, kad dėl kažko buvo. Jokūbas ir Jonas tikriausia atgailavo dėl nekantrumo ir išdidumo. Petras tikriausia dėl tikėjimo trūkumo, o Tomas – dėl jo abejonių. Visi apaštalai klaupėsi prieš Dievą ir atvėrė savo sielas. Jie pripažino, kad tai už jų nuodėmes Jėzus buvo prikaltas prie to žiauraus medžio. Gelbėtojas mirė už jų savimeilę, jų troškimą pirmauti, jų išdidumą ir širdies kietumą. Šventoji Dvasia atvedė šiuos besimeldžiančius mokinius į gilų jų nuodėmingumo suvokimą. Nuoširdžioje atgailoje tik „Dievo gerumas“ veda mus visus į tikrą atgailą (Rom 2, 4).
Būtų neįmanoma nuoširdžiai atgailauti dėl nuodėmių, jeigu Jėzus neduotų atgailos dovanos. Apaštalų darbų 5 skyriuje apaštalai liudijo Jėzų, kurį „Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (31 eil.). Elena Vait primena mums, kad „mes taip pat negalime atgailauti be sąmonę pažadinančios Kristaus Dvasios. Be Kristaus mums negali būti ir atleista“.
„Kristus skatina kiekvieną gerą poelgį. Tik Jis vienas gali įkvėpti mums pasibjaurėjimą nuodėme. Kiekvienas tiesos ir tyrumo troškimas, kiekvienas nuodėmingumo suvokimas įrodo, kad Jo Dvasia veikia mūsų širdyse“ (Kelias pas Kristų, 29 p.).
Atgailos apibrėžimas
Atgaila yra gilaus liūdesio dėl nuodėmės išraiška. Mes nenorime užgauti To, kuris, nepaisant mūsų nuodėmingų veiksmų, požiūrių ir pasirinkimų, mus taip labai myli. Pripažindami Jo didžiulę meilę mums, mes bjaurimės visu tuo, kas Jį liūdina visose srityse. Bet atgaila apima žymiai daugiau, nei nusisukimą nuo nuodėmės. Ji apima ir širdies pasikeitimą. Dalykų, kuriais mes kažkada džiaugėmės, dabar neapkenčiame. Kartu su Dovydu mes šaukiame: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo Savo Artumo, nenuimk nuo manęs Savo Dvasios šventos“. (Ps 51, 12–13). Tikrai atsivertusi širdis trokšta įtikti Jėzui kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje.
Per visą Apaštalų darbų knygą atgaila ir Šventosios Dvasios priėmimas yra labai susiję. Baigdamas savo pamokslą per Sekmines, Petras įspėjo klausytojus: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“. (Apd 2, 38). Apd 3, 19 eilutėje jis kreipiasi į mus kaip į artimiausią auditoriją: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“. Elena Vait apibrėžia šį atnaujinimą iš Viešpaties kaip vėlyvąjį lietų. (Ankstyvieji raštai, 86 p.). Kai mes ateiname į atgailą – į gilų liūdesį dėl nuodėmės – Dievas paruošia mūsų širdis Šventosios Dvasios priėmimui.
Apibendrinkime, ko mes išmokome apie atgailą:
1. Atgaila yra gilus širdies liūdesys dėl nuodėmės, kuris veda prie troškimo įtikti Jėzui kiekvienoje mūsų gyvenimo sferoje.
2. Atgaila yra Dievo dovana. Be Šventosios Dvasios, dirbančios mūsų gyvenimuose, vedant mus į atgailą, nėra įmanoma patirti nuoširdžią atgailą.
3. Atgaila ne tik įtraukia mūsų veiksmų pasikeitimą, bet taip pat gilų mūsų požiūrio pasikeitimą.
4. Atgaila paruošia mūsų širdyse vietą apsigyventi Šventajai Dvasiai.
5. Atgaila yra būtina gauti vėlyvąjį lietų ir būti galingu Jėzaus liudytoju paskutinėje žmonių kartoje.
Ar yra jūsų gyvenime dalykų, kuriuos jums parodo Šventoji Dvasia, jog jie nėra harmonijoje su Dievo valia? Ar turite tam tikrų nuostatų, kurios neatitinka Jėzaus nuostatoms? Ar jūs sąmoningai laikotės įpročių, kurių turėtumėte atsisakyti? Kur mūsų Viešpats veda tavo gyvenimą? Kokius žingsnius Jis pataria žengti? Ar tu pasiruošęs nusižeminti prieš Dievą nuoširdžioje atgailoje ir paprašyti Jo atleisti tau už tavo nuodėmingus nusistatymus?
Laodikėja – tai teismo laiko bažnyčia, pavaizduota Apreiškimo knygoje, kaip pilna dvasinio išdidumo. Ji teigia esanti turtinga įvairiais dalykais ir nieko nestokojanti. Dievas apnuogina jos pretenzingumą ir veidmainystę, teigdamas, kad ji yra drungna ir pernelyg patenkinta, ir Jis pataria jai „tad būk uolus ir atsiversk“ (Apr 3, 19).
Ar jūs girdite Šventąją Dvasią, kalbančią jūsų širdims? Kodėl nekrentate ant kelių ir neatgailaujate? Pasakykite Dievui, kad jūs ne tokie norite būti. Paprašykite Jo atskleisti giliai viduje užslėptas vietas, kurios neatitinka Jo valios. Atsisakykite visų dalykų, kuriuos Jis jums parodo. Kai jūs atsiliepsite į Dvasios kvietimą, tada jūs krisite ant kelių, gailėdamiesi dėl nuodėmių. Dievas pripildys jūsų širdį pilnai Šventąja Dvasia.
2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas
Apmąstydamas paskaitykite šią ištrauką iš „Apaštalų darbų“ 28–30 p.
„Kai mokiniai grįžo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę, žmonės žvelgė į juos, tikėdamiesi pastebėti jų veiduose liūdesį, sumaištį ir pralaimėjimo kartėlį; tačiau išvydo tik pasitenkinimą bei triumfą. Mokiniai nebeliūdėjo dėl žlugusių vilčių. Jie buvo matę prisikėlusį Išgelbėtoją, o išsiskiriant duotas Jo pažadas nuolatos skambėjo jiems ausyse.
Paklusdami Kristaus įsakymui, jie laukė Jeruzalėje Tėvo pažado išsipildymo – Dvasios išsiliejimo. Ir laukė ne dykinėdami. Šventajame Rašte pasakyta, kad jie „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24, 53). Be to, jie susirinkdavo kartu ir Jėzaus vardu pateikdavo savo prašymus Tėvui. Jie žinojo, jog danguje turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 23–24). Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34)
Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip! Jeigu jie galėtų dar kartą išvysti Mokytoją, kaip uoliai stengtųsi jie parodyti, kaip karštai Jį myli ir kaip nuoširdžiai gailisi, jei kada nors nuliūdino Jį netikėjimo žodžiais ar darbais! Bet dabar jie tik guodėsi mintimi, kad jiems atleista. Mokiniai pasiryžo kiek įmanoma išpirkti savo netikėjimą, drąsiai išpažįstant Kristų pasaulio akivaizdoje.
Mokiniai karštai meldė progų kasdieniniame bendravime kalbėti žmonėms žodžius, kurie vestų nusidėjėlius pas Kristų. Atmetę visus skirtumus ir bet kokį norą būti pranašesniam, jie suartėjo krikščioniškoje bendrystėje. Jie vis labiau artinosi prie Dievo ir vis geriau suprato, kokią turėjo privilegiją artimai bendrauti su Kristumi. Liūdesys užliedavo jų širdis, pagalvojus, kiek kartų jie skaudino Jį savo nenuovokumu, nesugebėjimu suprasti pamokų, kurias jų pačių labui Jėzus stengėsi jiems išdėstyti.
Šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui. Jie neprašė palaiminimų tik sau. Juos slėgė sielų gelbėjimo našta. Jie suprato, kad Evangelija turi būti nešama į pasaulį, ir reikalavo Kristaus pažadėtosios jėgos.
Patriarchų laikais Šventosios Dvasios veikimas dažnai pasireikšdavo gana ryškiai, bet niekada neatsiskleisdavo jo pilnatvė. Dabar, paklusdami Išgelbėtojo žodžiui, mokiniai maldavo šios dovanos, ir danguje Kristus juos užtarė. Jis paprašė Dvasios dovanos, kurią galėtų išlieti ant Savo žmonių.
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo“.
Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai.“
3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas
Atitinkant sąlygas
Pilni vilties ir laukimo jausmo, mokiniai susirinko aukštutiniame kambaryje. Jie buvo visiškai užtikrinti, kad Kristus išpildys Savo žodį. Su nusižeminusiomis širdimis jie atgailavo už savo tikėjimo trūkumą. Jie žinojo, kad, kai jie atitiks sąlygas, Šventoji Dvasia atsiųs jiems galingą jėgą.
1. Kokia buvo mokinių reakcija į Kristaus užžengimą? Kodėl ši reakcija nustebino minias Jeruzalėje? (žr. Lk 24, 50 – 53 ir „Apaštalų darbai“, 28 p.).
2. Kodėl mokiniai buvo pilni tokios vilties ir užtikrinimo tuoj pat po Kristaus užžengimo? (žr. Apd 1, 1–4 ir „Apaštalų darbai“, 28 p.).
Mokiniai tikėjo Jėzaus žodžiu. Jie pasitikėjo Jo pažadu. Jie pakluso Jo įsakymui. Jie laukė aukštutiniame kambaryje, uoliai siekdami Šventosios Dvasios išliejimo. „Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius: ‚Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.‘ (Jn 16, 24).“
3. Kai mokiniai laukė Jėzaus pažado išsipildymo, kokius penkis ypatingus dalykus jie darė? (žr. „Apaštalų darbai“, 29– 30 p.).
4. Koks buvo didžiausias Dievo tikslas įgalinant Jo mokinius Šventosios Dvasios išliejimu? (žr. Apd 1, 8 ir „Apaštalų darbai“, 29 p.).
5. Kokį pasikeitimą Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną padarė mokinių gyvenimuose? (žr. Apaštalų darbai, 38 p.).
Dievas trokšta kažką padaryti mumyse, kad galėtų kažką padaryti per mus. Jis trokšta kažką padaryti mums, kad Jis galėtų kažką daryti su mumis. Jis trokšta pakeisti mūsų charakterius, kad Jis galėtų suteikti galios mūsų liudijimui. Kas mes esame yra žymiai svarbiau, nei ką darome. Tu gali „daryti“ „nebūdamas“, bet tu niekada „nebūsi“ „nedarydamas“. Pakeisti charakteriai veda mus į aktyvų liudijimą ir tarnavimą. Kodėl neatveri savo širdies Jėzui, kad ir dabar, ir nepaprašai atskleisti Jo charakterį tavo gyvenime?