Nuodėmių išpažinimas visada būdavo tikro atgimimo požymis. Išpažintis atveria širdį ir paruošia kelią galingam Dievo Dvasios išliejimui. Jei nuodėmės užvėrė sielos kanalus, Dvasia negali tekėti per mus ir veikti pasaulyje. Neišpažintos nuodėmės tampa kliūtimi Dievui veikti per Jo bažnyčią. Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.“ (Pt 28, 13) Mums dvasiniame gyvenime nesiseks, jei nebūsime sąžiningi sau ir Dievui. Neišpažinta nuodėmė yra sielos vėžys. Prieš Šventajai Dvasiai pripildant ir įgalinant mus, Dievas atskleidžia mums mūsų nuodėmes ir moko mus. Šventoji Dvasia leidžia suprasti: jei mes neišpažinsime nuodėmių, mūsų širdys taps neveiksnios. Jei nenorime išgirsti sąžinės priekaištų balso, mes niekada negausime Šventosios Dvasios lietaus išliejamos galios.
Mokiniai, susirinkę aukštutiniame kambaryje, nuolankiai kreipdamiesi į Dievą maldoje suprato, kad reikia nuoširdžiai išpažinti savo nuodėmes Dievui, o jei prireiktų, ir vienas kitam. „Po Kristaus žengimo į dangų, Šventoji Dvasia ne iškart nusileido. Šventoji Dvasia buvo suteikta tik praėjus dešimčiai dienų po Jo žengimo į dangų. Mokiniai šį laiką skyrė nuoširdžiai pasirengti tokios brangios dovanos gavimui. Po to, kai uoliai ištyrė savo širdis ir atsisakė savo stabų, jiems buvo išlieti didžiuliai dangaus lobiai. Dievo akivaizdoje nusižemino širdimis, stiprino savo tikėjimą, išpažino savo nuodėmes“. (This Day With God, 10 p.) Prieš Šventosios Dvasios išliejimą reikėjo pasiruošimo. „Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą“. (Apaštalų darbai, 28 p.) Jeigu paties Kristaus mokiniams reikėjo savo širdis paruošti ankstyvajam lietui norint pradėti Evangelijos skelbimą Sekminių galia, tai kiek labiau mes šiandien turime paruošti savo širdis galutinei žemės kulminacinei valandai? Jei jie atsidėjo maldai, apmąstymui, atgailai ir išpažintims, tai mes tam turime daug daugiau skirti laiko. Jei tada nuodėmė kliudė galingam Šventosios Dvasios išliejimui, tai tokiu pat būdu Ji veikia ir šiomis dienomis. Jei anuomet išpažintis parengė jų širdis priimti Šventąją Dvasią, išpažintis tą patį atlieka ir mūsų širdyse.
Konkrečių nuodėmių išpažinimas
Kaip pateikta Senajame Testamente – tarnavimas šventykloje yra esminis išpažinties esmės paaiškinimas. Izraelitai, suprasdami padarę nuodėmę, nešė savo aukas į šventyklą paaukoti. Kunigų 5–ame skyriuje aprašoma kas vyksta toliau, „kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo šių atvejų, išpažins nuodėmę, kuria nusidėjo“. (Kun 5, 5) Išpažintis visada buvo atliekama tam tikru būdu. Nusidėjusysis atvedęs ėriuką uždėdavo savo rankas ant aukos galvos ir išpažindavo konkrečią savo nuodėmę. Kalbėdama apie išpažinties svarbą, Elena Vait tvirtina, kad „Tikroji išpažintis yra ypatinga, išpažįstamos yra konkrečios nuodėmės. Vienos jų gali būti atskleidžiamos tik Dievui, kiti prasižengimai prisipažįstami nukentėjusiems žmonėms, trečias reikia išsipažinti viešai. Tačiau kiekviena išpažintis turi būti tiksli ir atliekama visiškai suvokiant savo kaltę.“ (Kelias pas Kristų, 41–42 p.)
Esate kupinas neigiamų minčių? Tariate aplinkiniams skaudinančius žodžius? Būnate nekantrus ar negeranoriškas? Atmestinai laikotės sabatos, būnate nesąžiningas grąžindamas dešimtinę? Nuodėmė užkemša mūsų dvasinės širdies arterijas. Tai ardo sielos kanalus. Ji blokuoja Dievo trokštamą palaiminimų išliejimą per mus. Sprendimas tam yra išpažintis. Kai atsiklaupę prieš mūsų atlaidų ir gailestingą Dievą išpažįstame Šventosios Dvasios mums atskleistas nuodėmes (žr. Kelias pas Kristų, 45 p.), gauname malonę, atleidimą ir laisvę nuo kaltės jausmo. Tai iškelia mums du esminius klausimus. Kada reikia prašyti atleidimo tų, kuriuos esame nuskriaudę? Kada reikia viešai išpažinti savo nuodėmes?
Nuodėmių išpažinimas Dievui ir žmonėms
Kokiais atvejais turėtume išpažinti savo nuodėmes tiktai Dievui? Apaštalas Paulius
stengėsi „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“. (Apd 24, 16) Mūsų sąžinė gali būti rami, kai išpažįstame savo nuodėmes Dievui. Jei po to, kai išpažinome nuodėmes Dievui, mūsų kaltės jausmas vis dar išlieka, galime užduoti sau šį klausimą: gal nuskriaudėme ką nors ar kam pakenkėme ir dėl to Šventoji Dvasia mums nurodo prašyti atleidimo tų žmonių? Jei susiginčijome ar buvome nekantrūs, pikti su kuriuo nors žmogumi, Šventoji Dvasia mums nurodo prašyti jo atleidimo. Toks ir yra esminis principas, nustatant, ar turėtume prašyti kito asmens atleidimo. Tokiu būdu „taisome sulūžusią tvorą“. Jei jūsų veiksmai sukėlė nesantaiką su kitu asmeniu, prašydami jų atleidimo galite sutaisyti šią „santykių tvorą“ ir paliudyti Dievo malonės jūsų gyvenime galią. Jei kalbėjote apie ką nors negeranoriškai, taisykite tvorą ten, kur ji sulūžusi. Eikite pas tą žmogų, su kuriuo kalbėjotės, ir bandykite atitaisyti jo reputacijai padarytą žalą.
Kada reikia viešos išpažinties? Tada, kada viešai nusidėjote. Jei išsižadėjote savo įsipareigojimų Kristui ir viešai pasisakėte prieš Jo vardą ir Jo Bažnyčią, vieša išpažintis dažnai tokiais atvejais būtų tinkama. Nors kartais atrodo, kad tai nėra būtina ir yra neišmintinga aiškinti nemalonias nuodėmės peripetijas, liudijimas apie Jo malonę ir mūsų sielvartą dėl to, kad nuvylėme Jį, gydo mūsų ir bažnyčios žmonių širdis.
Jėzus tebėra maloningas ir atleidžiantis Gelbėtojas. Jis vis dar apvalo mus nuo nuodėmės sukeltos kaltės ir gėdos. Kai nuoširdžiai išpažįstame Jam savo nuodėmes, mūsų širdys yra pasirengusios priimti Šventąją Dvasią, kuri veiktų mūsų širdyse. Siekdami Šventosios Dvasios veikimo mūsų širdyse, klaupkitės ir melskitės mąstydami:
1. Ar nėra nieko mano gyvenime, kas trukdo man gauti Šventosios Dvasios išliejimą?
2. Ar yra kokia nors nuodėmė, tūnanti giliai manyje, kurios aš dar neišpažinau ir nenugalėjau?
3. Ar yra kas nors, ką įskaudinau ar įžeidžiau, kurių turėčiau paprašyti atleidimo?
4. Ar aš visiškai priėmiau Dievo atleidimą, ar vis dar be reikalo tebejaučiu kaltės jausmą?
5. Ar visiškai pasitikiu, kad Jėzus turi galią atleisti mano nuodėmes?
(žr. Kelias pas Kristų, 41-42 p.)
2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas
Atidžiai perskaitykite šią ištrauką iš E. Vait „Apaštalų darbų“ knygos (28–36 p.).
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo”.
Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar Dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai.
Kristus kalbėjo Savo mokiniams: „Jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu […]. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti” (Jn 16, 7.13).
Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą. Tam jie turėjo palaukti, kol pradės savo darbą. Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas – buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išsiliejimas buvo Dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš dangaus Savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra Savo tautos Pateptasis.
„Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti”. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nužengė ant susirinkusiųjų. Tai liudijo, kad mokiniams suteikta dovana, įgalinanti juos laisvai kalbėti lig tol nemokėtomis kalbomis. Ugnies pasirodymas simbolizavo karštą užsidegimą, su kuriuo darbuosis apaštalai, bei jėgą, kuri lydės jų darbą.
„Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi”. Žydai buvo išblaškyti po visą pasaulį ir tremtyje išmoko kalbėti įvairiomis kalbomis. Daugelis iš jų tuo metu buvo Jeruzalėje, dalyvavo religinėse šventėse. Susirinkusieji kalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Ši kalbų įvairovė buvo didelė kliūtis skelbiant Evangeliją; taigi Dievas padarė stebuklą – suteikė apaštalams ypatingą gebėjimą. Šventoji Dvasia padarė jiems tai, ko jie patys nebūtų galėję pasiekti per visą savo gyvenimą. Dabar jie galėjo skelbti Evangelijos tiesas kitose šalyse, kalbėdami taisyklinga tų, dėl kurių jie darbuojasi, kalba. Ši stebuklinga dovana galingai liudijo pasauliui, kad jų užduotis turi dangaus ženklą. Nuo tada mokinių pasisakymai buvo tyri, paprasti bei tikslūs – nesvarbu, ar jie kalbėjo savo gimtąja, ar užsienio kalba.
„Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: ‘Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?!'”
Šis nuostabus reiškinys kunigus bei valdytojus be galo supykdė, tačiau bijodami žmonių smurto, savo niršto jie neparodė. Jie pasmerkė mirčiai Nazarietį; bet Jo tarnai, beraščiai galilėjiečiai visomis kalbomis, kuriomis jie kalbėjo, pasakojo Kristaus gyvenimo bei tarnystės istoriją. Kunigai norėdami kokia nors natūralia priežastimi paaiškinti stebuklingą mokinių galią, skelbė, kad jie pasigėrė šventei paruoštu jaunu vynu. Kai kurie neišmanėliai tuo patikėjo, bet protingesni iškart suprato, kad tai melas; o tie, kurie suprato skirtingas kalbas, stebėjosi, jog mokiniai kalba jomis itin taisyklingai.
Atsakydamas į kunigų kaltinimą, Petras atskleidė, kad šis reiškinys yra tiesioginis Joelio pranašystės išsipildymas – mat pranašas kalbėjo, kad tokia jėga nužengs ant žmonių ir padės jiems atlikti ypatingąjį darbą. Petras pasakė: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius! Šie vyrai nėra, kaip jūs manote, prisigėrę – juk dabar vos trečia dienos valanda, – bet čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš kiekvienam kūnui išliesiu Savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus. Taip pat ir Savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis Aš išliesiu Savosios Dvasios, ir jie pranašaus”.
Petras aiškiai ir galingai liudijo Kristaus mirtį ir prisikėlimą: „Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote, taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų mirties grobis”.
Kad pagrįstų savo poziciją, Petras nesirėmė Kristaus mokymu, nes žinojo, jog klausytojai turi tvirtą išankstinę nuomonę ir jo žodžiai šia tema nebus veiksmingi. Taigi jis kreipėsi į minią Dovydo žodžiais – to, kurį žydai laikė vienu iš savo tautos patriarchų. „Juk Dovydas apie Jį sako: ‘Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes Jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes Tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje ir neduosi Savo šventajam supūti'”.
„Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą. Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos […]. Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad Jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir Jo kūnas nesupūsiąs. Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai”.
Tai be galo įdomi scena. Štai iš visų pusių sueina žmonės pasiklausyti mokinių, liudijančių tiesą tokią, kokia ji yra Jėzuje. Jie braunasi artyn, susigrūda šventykloje. Čia pat stovi ir kunigai bei seniūnai, jų veidai pikti bei niūrūs, jų širdys vis dar kupinos neapykantos Kristui, jų rankos dar nenuplautos nuo kraujo, kuris buvo pralietas, nukryžiuojant pasaulio Atpirkėją. Jie tikėjosi pamatyti apaštalus sukaustytus baimės, išvydus tvirtą priespaudai bei žmogžudystei pasirengusią ranką. Tačiau šie buvo pakilę virš visų būgštavimų ir kupini Dvasios galingai skelbė Jėzaus iš Nazareto dieviškumą. Jie girdėjo, kaip mokiniai drąsiai skelbė, kad Tas, kuris taip neseniai dar buvo pažemintas, išjuoktas, nukankintas žiaurių rankų bei nukryžiuotas, yra gyvybės Kunigaikštis, dabar išaukštintas Dievo dešinėje.
Kai kas iš tų, kurie klausėsi apaštalų, aktyviai dalyvavo pasmerkiant bei nužudant Kristų. Jų balsai buvo įsilieję į bendrą Jo nukryžiavimo reikalaujantį šurmulį. Kai teismo salėje priešais juos stovėjo Jėzus ir Barabas, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau? Jie šaukė: ‘Barabą!'” (žr. Mato 27, 21; Jono 18, 40) Tada Pilotas atidavė Kristų į jų rankas sakydamas: „ ‘Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu Jame kaltės’ Į…J. ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’ O visi žmonės šaukė: ‘Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!'” (Jn 19, 6; Mt 27, 24–25)
Dabar jie išgirdo mokinius skelbiant, jog buvo nukryžiuotas pats Dievo Sūnus. Kunigai ir seniūnai ėmė drebėti. Žmones apėmė nerimas ir kaltės jausmas. „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: ‘Ką mums daryti, broliai?'” Tarp tų, kurie klausėsi mokinių, buvo ir pasišventusių, nuoširdžiai tikėjusių žydų. Apaštalų žodžius lydėjusi jėga įtikino juos, kad Jėzus iš tiesų buvo Mesijas.
„Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas”.
Prieš apkaltintų žmonių akis Petras iškėlė tą faktą, kad jie atstūmė Kristų, nes buvo apgauti kunigų ir seniūnų; ir, jeigu jie ir toliau kreipsis į tuos žmones patarimo bei lauks, kol šie pripažins Kristų, jie patys niekada nepriims Viešpaties. Šie įtakingi žmonės, nors dedasi pamaldžiais, siekia tik žemiškų turtų bei šlovės. Jie nenori eiti pas Kristų ir pasisemti šviesos.
Šioje dangiškoje šviesoje Šventojo Rašto vietos, kurias Kristus aiškino Savo mokiniams, dabar iškilo jiems prieš akis su tobulos tiesos spindesiu. Šydas, neleidęs jiems iki galo pamatyti to, kas buvo atlikta ant kryžiaus, dabar nukrito, ir jie aiškiai suvokė Kristaus misijos tikslą bei Jo karalystės prigimtį. Jie galėjo kalbėti su Išgelbėtojo jėga; ir jiems dėstant išgelbėjimo planą, daugelis klausytojų pajuto kaltę ir įtikėjo. Jų protuose nebeliko kunigų diegtų tradicijų bei prietarų, ir jie priėmė Gelbėtojo mokymą.
„Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius”.
Žydų vyresnieji tikėjosi, kad Kristaus darbas sulig Jo mirtimi baigsis; tačiau, vietoj to jie tapo nuostabių Sekminių dienos scenų liudininkais. Jie išgirdo, kaip mokiniai su lig tol neregėta jėga bei energija skelbė Kristų, o jų žodžius patvirtino ženklai bei stebuklai. Jeruzalėje, judaizmo tvirtovėje, tūkstančiai atvirai paskelbė tikintys Jėzų iš Nazareto esant Mesiją.
Mokiniai buvo apstulbę ir džiūgavo tokiu gausiu sielų derliumi. Šio nuostabaus laimikio jie nelaikė savo pastangų rezultatu; jie suprato, jog žengia į kito žmogaus darbus.
Nuo pat Adomo nuopuolio Kristus patikėjo rinktiniams tarnams Savojo Žodžio sėklą, kad ji būtų išbarstyta į žmonių širdis. Per visą Savo gyvenimą šioje žemėje Jis sėjo tiesos sėklą ir laistė ją Savo krauju. Atsivertimai, įvykę Sekminių dieną, buvo šios sėjos rezultatas, Kristaus darbo derlius, atskleidžiantis Jo mokymo jėgą.
Vien apaštalų argumentai, kad ir kokie aiškūs bei įtikinami jie būtų, neišsklaidė prietarų, kurie atsilaikė prieš tiek daug faktų. Tačiau Šventoji Dvasia su dieviška jėga nusiuntė argumentus tiesiai į širdis. Apaštalų žodžiai skriejo kaip aštrios Visagalio strėlės, apkaltinančios žmones jų siaubinga nuodėme – šlovės Viešpaties atstūmimu bei nukryžiavimu.“ (Apaštalų darbai, 30–35 p.)
3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas
Tikintis stebuklo
Tokius stebuklingus rezultatus mokiniai patyrė Sekminių dieną dėl trijų žemiau išvardytų
aplinkybių. Šios aplinkybės susiklostė tinkamu laiku: (1) Tėvas palankiai pasitiko namo žengiantį mūsų Viešpatį, (2) Mokiniai parengė savo širdis, ir (3) Jėzaus Evangelijos pasėta sėkla subrendo gausiam derliui. Atėjus tinkamam metui, kai širdys yra paruoštos nuoširdžia malda, didesne tikėjimo patirtimi, sąžiningo nuodėmių išpažinimo, Dangaus vedimu, Šventoji Dvasia yra išliejama.
1. Koks „ženklas“ buvo parodytas Kristaus pasekėjams, kad visas Dangus buvo pasiruošęs išlieti Šventąją Dvasią? (Žr. Apaštalų darbuose, 30 puslapio paskutinėje pastraipoje, ir 31 puslapio 1-oje pastraipoje.)
2. Kokia yra tikra „kalbų“ dovana? Kokiu tikslu suteikiama kalbų dovana? (Apd 2, 5–6 ir „Apaštalų darbuose“ 31 puslapio 2 pastraipoje.)
3. Ką kalbos „dovanos“ suteikimas per Sekmines atskleidžia jums apie Dievą? Ko tas faktas pamoko 21-ojo amžiaus bažnyčią? (Žr. Apd 2,7– 8; 1 Kor 12, 1–13; Apaštalų darbuose, 31 puslapio 2 ir 3 pastraipos).
4. Kokią Senojo Testamento pranašystę Petras cituoja norėdamas įrodyti, kad Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną buvo tikras? (Žr. Joelio 3, –5 ir Apaštalų darbuose 32 p.)
Pranašas Joelis Senajame Testamente pranašauja, kad Šventoji Dvasia bus išlieta ant:
A. „jūsų sūnų ir dukterų“ – Šventoji Dvasia yra teikiama nepriklausomai nuo lyties.
B. „jūsų senių, … jūsų jaunuolių“ – Šventoji Dvasia yra teikiama nepriklausomai nuo amžiaus.
C. „tarnų… ir tarnaičių“ – Šventoji Dvasia yra suteikiama nepaisant socialinio ar ekonominio statuso.
Šventoji Dvasia bus išlieta „visiems žmonėms“. Šventosios Dvasios dovana skirta ne tik „elitui“– ypatingai dvasingiems. Dievas Ją suteikia visiems, kurie atitinka minėtąsias sąlygas. Ji skirta visiems, kurie ieško Jo nuolankia širdimi, išpažinę savo nuodėmes ir tiki Jo pažadais. (Žr. Apaštalų darbų 39 p.)
Kokį poveikį padarė mokinių skelbimas žydų vyresniesiems, minioms Jeruzalėje ir patiems mokiniams? (Žr. Apaštalų darbų 34–35 p.)
5. Poveikis žydų vyresniesiems (Žr. Apaštalų darbuose 34 p. 6 pastraipa.)
6. Poveikis mokiniams (žr. Apaštalų darbų 34 p. 7 pastraipa ir 35 p. 1 pastraipa.)
7. Poveikis miniai (žr. Apd 2, 41– 42.)
Kai Šventoji Dvasia išliejama visa jėga, poveikis yra milžiniškas. Atvėrę savo širdis Šventosios Dvasios išliejimui, mes taip pat darysime didžiulį poveikį aplink mus esantiems. Dievas panaudos mus galingais būdais, kad pasiektų visus Savo karalystei. Galime tikėtis, jog Dievas atidarys nepaprastų galimybių duris, kad galėtume pasidalyti Jo žodžiu su šeimos nariais, draugais, kaimynais ir bendradarbiais. Tarpininkaujant žmonėms savo įtakos sferoje, Dievas padarys „nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Viljamas Keri (William Carey), šiuolaikinių misijų pradininkas, ragina savo pasekėjus „tikėkitės daugybės dalykų iš Dievo ir stenkitės padaryti didžių dalykų Jam“. Tikėjimu siekite gauti visa, ką Dievas gali jums duoti. Galite viltis, jog Jis veiks tokiais būdais, kurie jus nustebins.