Susidūrus su didžiuliu Savo gyvenimo iššūkiu, Jėzus tyliai pasišalino į Getsemanę. Jis jau anksčiau daugelį kartų buvo aplankęs šią nuošalią su Jeruzalės vaizdu alyvmedžių giraitę. Čia Jis pabūdavo vienumoje. Čia Jis galėjo išlieti širdį Savo dangiškajam Tėvui. Pabūdavo atokiau nuo minios suspaudimo. Taip Jis, bendraudamas su Dievu, galėjo išlieti Savo širdies troškimus. Šią naktį, kupiną amžinų pasekmių, Jis su Savimi atsivedė Petrą, Jokūbą ir Joną. Jis šiuo svarbiu žemės istorijos momentu troško draugystės ir palaikymo maldos. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu“ (Mt 26, 39). Suvokęs baisumus, kurie Jo laukė, Jėzus maldavo Tėvo paimti šią taurę, liūdesio taurę, kurią Jam reikėjo gerti. Jei įmanoma, Jis būtų išvengęs Judo išdavystės, Piloto teismo salės, romėnų botagų kirčių, erškėčių vainiko ir kryžiaus. Jėzus ne taip lengvai priėmė Savo ateinančias kančias. Getsemanėje Jis pilnai suprato, kad nuodėmė visiškai sugniuždys Jo gyvenimą ant Golgotos. Susidūręs su baisia fizine kančia, protiniu suspaudimu ir emocine trauma, Jėzus apsisprendė vykdyti Tėvo valią. Jėzaus malda Getsemanėje apibendrina pagrindinį Jo gyvenimo principą: „Tebūna ne Mano, bet Tavo valia“ – tai buvo Jėzaus gyvenimo įstatymas. Jis buvo atsidavęs Tėvo valios vykdymui. Tai buvo pamoka Jo mokiniams, kurią jie vėliau turėjo išmokti per 10 dienų aukštutiniame kambaryje. Būdami mieguisti, jie negalėjo gerai suprasti to momento svarbumo.
Trys žemiau išdėstytos Rašto ištraukos apibūdina Jėzaus ištikimą atsidavimą.
Pranašiškai kalbėdamas, psalmistas įdėjo šiuos žodžius į Gelbėtojo burną: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje“ (Ps 40, 9).
„Mano Siuntėjas yra su Manimi; Jis nepaliko Manęs vieno, nes visuomet darau, kas Jam patinka“ (Jn 8, 29).
„Tuomet Aš tariau: štai ateinu, kaip knygos ritinyje apie Mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios“ ( Hbr 10, 7 ).
Jėzaus atsidavimo tikslas
Jėzaus vienintelis siekis buvo vykdyti Tėvo valią. Visas Jo gyvenimas teikė Dievui šlovę. Jėzaus paklusnus atsidavimas Tėvui buvo kanalas, per kurį dangiškos palaimos liejosi į žemę. Šiandien taip pat Šventosios Dvasios galia yra liejama per atsidavusias širdis.
Ar jūs manote, kad Petras, Jokūbas ir Jonas girdėjo Jėzaus maldą Getsemanėje?
Ar manote, kad Jo nuoširdus maldavimas palietė jų širdis?
Jie galbūt buvo nustebinti Jo visišku atsidavimu vykdyti Tėvo valią. Šis visiškas atsidavimas galbūt padarė poveikį ir jų gyvenimams. Nors jie pilnai nesuprato Jo nenukrypstamos ištikimybės prieš Sekmines, Jo gyvenimo pavyzdys paliko jiems gilų įspūdį. Tai buvo aukštutiniame kambaryje per Sekmines, kur jie iš tikrųjų pradėjo suprasti, ko Jis bandė juos išmokyti. „Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą“ (Apaštalų darbai, 29 p.). Tai vyko aukštutiniame kambaryje, kai apaštalai buvo kartu su Dievu, kur jie tapo visiškai atsidavę Tėvo valios vykdymui. „Kristus užpildė jų mintis; Jo karalystės atėjimas buvo jų tikslas. Savo mąstymu bei charakteriu jie tapo panašūs į Mokytoją, ir žmonės „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“ (Apd 4, 13) (Apaštalų darbai, 35 p.).
Paklusnumas atlieka pasikeitimą
Petras po Sekminių tapo visai kitu žmogum. Jis daugiau prieš šventyklos vyresniųjų kaltinimus nedrebėjo iš baimės. Kai jis susidurdavo su šiais religiniais vadovais ir jie įsakydavo jam nustoti skelbti Jėzaus vardu, apaštalas atsakydavo: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Šventosios Dvasios įtakoje Jėzaus pavyzdys atliko pakeitimą. Kaip ir jo Mokytojo, Petro vienintelis tikslas buvo vykdyti dangiškojo Tėvo valią. Ir tai pajuto visi Šventąja Dvasia pripildyti mokiniai. Jie nebijojo būti persekiojami, įkalinami ir netgi dėl Jėzaus nubausti mirtimi. Kodėl ?
Apaštalai troško vykdyti Jėzaus valią. Jie padėjo į šalį savo asmenines ambicijas. Pažinti ir paklusti Kristui tapo svarbiausiu dalyku jų gyvenimuose. Panašiai ir tikėjimas, kuris veda į atsidavimą Kristaus valiai, yra svarbiausias dalykas kiekvieno krikščionio gyvenime. Elena Vait aprašo tokį atsidavimą:
„Paklusnumas, kurio reikalauja Kristus, tai atidavimas valios, kuri pripažįsta tiesą su jos pašventinančia galia ir drebančia prieš Viešpaties Žodį, ir tai yra Šventosios Dvasios darbas. Tai turi būti visos esybės pasikeitimas: širdies, sielos, ir charakterio… Tiktai prie aukuro ir tik iš Dievo rankos savanaudis gobšus žmogus gali gauti dangaus žibintą, kuris atskleidžia jo netinkamumą ir veda jį link Kristaus jungo priėmimo, Jo romumo ir nuolankumo išmokimo.
Kaip ir mokiniai, mes turime susitikti su Dievu paskirtoje vietoje. Tada Kristus atiduos mus Šventosios Dvasios vedimui, kuri veda mus į tiesos pilnatvę, pakeisdama mūsų savisvarbą į paklusnumą Kristui. Ji paima iš Kristaus lūpų išeinančias tiesas ir perteikia jas su gyvybinga galia paklusniai sielai. Taip mes galime priimti tobulą tiesos Autoriaus antspaudą“ (In Heavenly Places 236 p.).
Gilesnis atsidavimas
Kažkas nepaprasto atsitiko aukštutiniame kambaryje. Šventoji Dvasia suteikė gilų įtikinimą kiekvienam besimeldžiančiam mokiniui. Kristaus amžinos aukos ant kryžiaus šviesoje dabar jie pastebėjo, kad jų asmeninis atsidavimas buvo paviršutinis. Jie suprato, kad Dievas kvietė juos į žymiai gilesnį pasišventimą. Jie pastebėjo savo paviršutinišką atsidavimą Kristui. Jie atvėrė savo širdis pilnam Šventosios Dvasios darbui ir visiškai pašventė savo gyvenimus Jo valios vykdymui. Dievas tada turėjo skaidrius kanalus, per kuriuos galėjo išlieti Savo Šventąją Dvasią. Toks absoliutus atsidavimas Dievo valiai paruošia mūsų širdis gausiam Šventosios Dvasios išliejimui. Vėlyvasis lietus bus išlietas ant pasišventusių širdžių.
Kai jūs su malda apmąstysite šiuos žemiau pateiktus klausimus, paprašykite Dievo pagilinti jūsų pasišventimą.
1. Ar Šventoji Dvasia įtikina mane pašvęsti ką nors mano gyvenime dabar, šiuo momentu?
2. Ar yra kas nors, ką aš puoselėju, o Dievas galbūt kviečia mane atiduoti?
3. Paskaitykite visą 51 psalmę ir paklauskite Dievo, ko Jis nori jus išmokyti, kai ją skaitysite. Ypatingai apmąstykite skaitydami šias 51 psalmės eilutes:
„Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga. Nugręžk Savo veidą nuo mano nuodėmių ir panaikink visas mano kaltes. Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. Nevaryk manęs nuo Savo Artumo, nenuimk nuo manęs Savo Dvasios Šventos… Mokysiu nedorėlius Tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave“. (Ps 51, 10–13.15).
2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas
Apmąstydami perskaitykite šią ištrauką iš „Testimonies to Ministers“ 506 ir 507 p.
„Prašykite Viešpatį lietaus, ankstyvųjų lietų, Viešpatį, kuris sukuria perkūnijos debesis, gausiai duoda lietaus“ (Zch 10, 1). „Išliejo žemyn jums gausų lietų –ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus“ (Jl 2, 23). Rytuose ankstyvasis lietus iškrinta sėjos metu. Jis yra būtinas sėklos sudygimui. Gaivinančio lietaus įtakoje sudygsta gležnas daigelis. Vėlyvasis lietus iškrinta sezono pabaigoje, subrandina javus ir paruošia juos nuėmimui. Viešpats naudoja šiuos gamtos reiškinius, kad pavaizduotų Šventosios Dvasios darbą. Kaip drėgmė ir lietus yra duodami tam, kad paruoštų sėklą dygimui, o po to pribrandintų derlių, taip ir Šventoji Dvasia yra suteikiama, kad pakeltų dvasinį augimą nuo vieno laiptelio į kitą. Javų brandinimas vaizduoja Dievo malonės darbo užbaigimą sieloje. Dėka Šventosios Dvasios galios moralinis Dievo veidas yra ištobulinamas charakteryje. Mes turime būti visiškai pakeisti pagal Kristaus panašumą.
Vėlyvasis lietus, brandinantis žemės derlių, vaizduoja Dvasios malonę, kuri ruošia bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Bet jeigu ankstyvasis lietus neiškris, nebus gyvybės, daigelis neišdygs. Jeigu ankstyvasis lietus nepadarys savo darbo, vėlyvasis lietus nesubrandins sėklos. Turi būti „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“. Turi būti pastovus, veiksmingas krikščioniškas augimas, pastovi krikščioniško patyrimo pažanga. To mes turime intensyviai siekti su dideliu troškimu, su kuriuo mes gerbsime Kristaus, mūsų Gelbėtojo mokymą.
Daugelis praleis progą gauti ankstyvąjį lietų. Jie neturės visų privalumų, kuriuos Dievas paruošė jiems. Jie tikisi, kad tai, ko trūksta, jie gaus su vėlyvuoju lietumi. Kai malonė gausiai išsilies, jie ketina tada atverti savo širdis, kad ją gautų. Jie daro didžiulę klaidą. Darbas, kurį Dievas pradėjo žmonių širdyse, duodamas jiems šviesą ir žinias, turi būti pastoviai tobulinamas. Kiekvienas individualiai turi pastebėti savo būtinybes. Širdis turi būti ištuštinta nuo visų teršalų ir apvalyta, kad būtų galima pripildyti Šventąja Dvasia. Tai įvyksta išpažįstant ir apleidžiant nuodėmes su uolia malda ir pasišventimu Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną. Tas pats darbas, tik didesniu mastu, turi būti atliktas dabar.
Po to žmogui lieka tik prašyti palaimos ir laukti, kada Viešpats užbaigs dėl jo darbą. Dievas pradėjo darbą, Jis jį ir užbaigs, padarydamas žmogų tobulą per Jėzų Kristų. Bet neturi būti nepaisoma malonės, išlietos ankstyvuoju lietumi. Tik tie, kurie gyvena pagal gaunamą šviesą, gaus didesnę šviesą. Jeigu kasdien netobulinsime krikščioniškas dorybes, mes neatpažinsime Šventosios Dvasios apsireiškimo vėlyvajame lietuje. Jis gali kristi ant aplink mus esančių širdžių, bet mes jo neatpažinsime ir jo negausime.“
3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas
Jeigu Dievas daug labiau trokšta mums duoti Savo Šventąją Dvasią, nei tėvas nori duoti savo vaikams gerų dalykų, kodėl tada būtina melstis dėl Šventosios Dvasios nužengimo ant mūsų (Lk 11, 13)? Ar Dievas neskuba mus apdovanoti gausiomis palaimomis?
Šios dienos pamokoje mes atrasime atsakymus į šiuos gyvybiškai svarbius klausimus.
1. Koks yra pirmučiausias vėlyvojo lietaus tikslas? (žr. „Testimonies to Ministers“ 506 p.)
A. „Šventosios Dvasios jėga __________________________________________________.“
B. „Vėlyvasis lietus, padedantis subręsti grūdui pjūčiai, vaizduoja ____________________.“
2. Kodėl daugelis bažnyčios narių negalės gauti vėlyvojo lietaus? (žr. „Testimonies to Ministers“ 506 p.)
3. Kaip mokiniai pasiruošė tam, kad Sekminių dieną priimtų Šventosios Dvasios jėgą? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)
„Tai įvyksta _______________________ ir _____________________ nuodėmes su uolia ________________________ ir _______________________ Dievui, taip apaštalai pasiruošė Šventosios Dvasios išliejimui Sekminių dieną.“
4. Kas patirs Šventosios Dvasios išliejimą vėlyvuoju lietumi? (žr. „Testimonies to Ministers“ 507 p.)
A. „ Tik tie, kurie gyvena pagal suteiktą šviesą _______________________________________.“
B. „Jeigu mes kasdien netobulinsime ______________________________________________.“
Ankstyvasis lietus ir vėlyvasis lietus žemės ūkio darbų cikle veikia kartu nuo pradžios iki pabaigos. Galutiniam derliui gauti reikia jų abiejų. Šventosios Dvasios darbas yra panašus. „Dievo malonė yra reikalinga pradžioje, ji reikalinga kiekviename žingsnyje vėliau, ir tik Dievo malonė gali užbaigti šį darbą“ („Testimonies to Ministers“ 508 p.).
5. Ko turime visomis išgalėmis vengti krikščioniškame gyvenime ir ko mes turime kasdien siekti? (žr. Testimonies to Ministers“ 508 p.)
A. „Neturime laiko ilsėtis ______________________ ______________________.“
B. „ Mes galime gauti Šventosios Dvasios, bet ____________________________.“
C. „Jei mes neaugsime, jei ___________________________________________.“
Problema nėra Dieve. Jis labai trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią į mūsų alkstančias sielas. Problema yra ta, kad mes nesame pasiruošę gauti Dievo palaimų pilnatvę. Dangus atkakliai kviečia paskutinių laikų Dievo žmones pasiruošti vėlyvojo lietaus priėmimui. Jis kviečia mus į maldą, atgailą, išpažinimą, nusižeminimą ir atsidavimą. Ar jūs dabar nulenksite galvas ir išsakysite Dievui savo troškimą padaryti siekimą Jo Dvasios jėgos prioritetu jūsų gyvenime?