Apaštalų požiūriai prieš Sekmines iš esmės skyrėsi nuo jų pozicijos po Sekminių. Praleidus 10 dienų aukštutiniame kambaryje, įvyko didžiulis pasikeitimas. Luko Evangelijoje pažymima, kad prieš pat Jėzaus mirtį, „tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Lk 22, 24). Tai, žinoma, neatrodo kaip grupė žmonių, kurie buvo pasišventę atskleisti Kristaus meilę miestams ir miesteliams, kuriuos jie buvo pakviesti pasiekti su Kryžiaus žinia. Tai neatrodo kaip tikinčiųjų grupelė, kuriai patikėta su Šventosios Dvasios galia savo pamokslais apversti pasaulį. Jų mąstyme vyravo asmeninės ambicijos. Skatinami asmeninių interesų, jie daugiau domėjosi, ką gaus sekdami Kristų, o ne save atiduodami nesavanaudiškam tarnavimui. Jie buvo užtikrinti, kad buvo pasiruošę valdyti su Kristumi Jo ateisiančioje Karalystėje, ir kiekvienas norėjo būti pranašesnis.
Petro pasitikėjimas išlindo, kai tvirtai pareiškė, jog jis pasirengęs dėl Kristaus eiti “ir į kalėjimą, ir į mirtį‘‘ (Lk 22, 33). Faktiškai, pagal Mato Evangeliją visi apaštalai išreiškė tą patį arogantišką, savimi pasitikintį požiūrį. Petras tvirtino Jėzui: „Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, vis tiek Tavęs neišsiginsiu. Taip kalbėjo ir visi mokiniai“ (Mt 26, 35). Verždamiesi į pirmą vietą, mokiniai nesuprato Evangelijos esmės. Jie atrodė kurti Jėzaus žodžiams: „Ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 27–28).
Sekminės padaro skirtumą
Sekminės viską pakeitė. Per tas 10 dienų aukštutiniame kambaryje mokiniai atidžiai ištyrė savo širdis. Jie suprato savo silpnumą ir maldavo Jo pastiprinimo. Jie suvokė savo silpnybes ir siekė neišsenkančios Jo galybės. Jie pripažino savo savanaudiškumą ir maldavo nusižeminusios nesavanaudiškos Jėzaus dvasios. Aprašydama jų patyrimą Elena Vait teigia:
„Laukdami pažado išsipildymo, mokiniai nusižemino savo širdyse nuoširdžiai atgailaudami ir išpažino savo netikėjimą. Prisiminę Kristaus prieš mirtį išsakytus žodžius, jie geriau suprato jų prasmę. Tiesos, kurios buvo išblėsusios jų atminty, vėl atgijo, ir jie kartojo jas vienas kitam. Jie priekaištavo sau, kad neteisingai suprato tai, ką kalbėjo Gelbėtojas. Prieš jų akis kaip procesija praslinko Jo nuostabaus gyvenimo scena po scenos. Apmąstydami Jo tyrą, šventą gyvenimą, jie jautė, kad joks triūsas nebus per sunkus, jokia auka nebus per didelė, kad tik jie galėtų savo gyvenimu paliudyti Kristaus charakterio gerumą. O, kad būtų galima dar kartą išgyventi tuos trejus praėjusius metus, jie elgtųsi visai kitaip!“ (Apaštalų darbai, 28–29 p.).
Kai apaštalai meldėsi kartu, nužemindami savo širdis prieš Dievą, Šventoji Dvasia atvėrė jų protams nusižeminimo, pasitikėjimo, paklusnumo ir tarnavimo pamoką, kurios Kristus iš jų taip laukė, kad jie suprastų. Mokiniai pasijuto atmestini, kai juos įtikino Šventoji Dvasia. Jie troško, kad galėtų tuos paskutinius tris su puse metų pragyventi iš naujo. Ar jūs kada nors taip jautėtės? Ar jūs kada norėjote sugrįžti ir ištaisyti savo praeities klaidas? Šventoji Dvasia ne tiktai įtikina mus dėl nuodėmės, Ji gydo mūsų sudaužytas širdis. Ji duoda mums viltį. Ji įtikina mus, kad Dievas turi geresnį planą mūsų gyvenimams. Ji įkvepia mus pasitikėti pažadais dėl geresnės ateities.
Pavyzdžiui, paimkime Petrą. Po Sekminių jis buvo visiškai kitas asmuo. Pripildytas Šventosios Dvasios, Sekminių dieną jis pamokslavo galingą pamokslą ir per vieną dieną buvo įtikinti bei pakrikštyti trys tūkstančiai žmonių. Kai žydų vyresnieji mėgino nutildyti jo liudijimą, jis drąsiai pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Pagyrūnas Petras tapo pasitikinčiu ne savimi, bet Viešpaties stiprybe. Arogantiškasis Petras išmoko nusižeminančio, nesavanaudiško tarnavimo pamoką. Paklausykite jo asmeninio liudijimo: “Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Nusižeminusios širdys yra širdys, kurias Dievas gali pripildyti Šventąja Dvasia. Tai yra širdys, kurios yra atviros gauti gausius Dievo palaiminimus.
Jėzus: mūsų pavyzdys
Įsivaizduokite Jėzų. Gelbėtojas paliko dangaus šlovę, kad ateitų į nuodėmingą pasaulį. Jis paliko bendravimą su Tėvu, angelų šlovinimą ir dangiškų būtybių garbinimą. Apaštalas Paulius aprašo Jėzaus patyrimą šiais žodžiais: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9). Jėzus ne tik tapo žmogumi, Jis tapo ir tarnu. Jis ne tik tapo tarnu, bet tapo paklusniu tarnu. Jis tapo ne tik paklusniu tarnu, bet Jis buvo paklusnus iki mirties. Jis ne tik mirė paprasta mirtim, bet Jis mirė baisia mirtimi už visus, kryžiaus mirtimi. Kristaus mirtis ant kryžiaus davė teisę tapti Vyriausiuoju Kunigu dangaus šventykloje, sėdinčiu Dievo dešinėje. Nuolankus paklusnumas visada duoda teisę didingumui. Dievas išaukština tuos, kurie pasiduoda nuolankumui.
Nusižeminimo apibrėžimas
Nusižeminimas yra meilės tarnavimo požiūris, kuris neiškelia savo svarbumo. Jis visada rūpinasi kitų reikmėmis. Nusižeminančioje širdyje savasis aš nėra visatos centras. Nusižeminimas iškelia į centrą kitus. Jis nusiteikęs davimui ne gavimui. Jis trokšta tik gero kitiems ir neišnaudoja kitų savo labui. Nusižeminimas yra viena iš charakteristikų, kurias Dievas vertina labiausiai. Perskaitykite su malda žemiau pateiktas tris ištraukas ir atsakykite į klausimus:
„Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save. Ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos , bet kitų“ (Fil 2, 3–4).
„Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).
„Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“ (Jok 4, 6).
1. Ką tai reiškia žmogui „laikyk kitus aukštesnius už save“?
2. Ką reiškia „sielos nužeminimas“? Kaip mes galime „užsidėti“ sielos nužeminimą?
3. Paaiškink, kodėl Dievas „priešinasi išpuikėliams, bet suteikia malonę nuolankiesiems“.
4. Kodėl nuolankumas yra toks svarbus vėlyvajam lietui gauti?
Per ateinančias dienas prašykite Dievo, kad duotų nusižeminusią dvasią. Maldaukite Jo iš širdies išimti išdidumą. Siekite proto, pripildyto troškimo tarnauti kitiems. Leiskite Dievui išimti savanaudiškumą ir šykštumą iš jūsų širdies. Šventoji Dvasia gali atskleisti išdidumą, savanaudiškumą, konkuruojančią dvasią arba troškimą būti pranašesniu. Jei Ji tai padarys, atverkite savo širdį Jėzaus apvalančiai galiai ir prisiminkite, kad Dievas dažnai nužemina mus, prieš mus pripildant – Jis dažnai nužemina mus prieš išaukštinant.
2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas
Apgalvodami perskaitykite šią ištrauką iš „Apaštalų darbų“ knygos, 41–44 p.
„Nuo pat pradžių Dievas dirbo Šventosios Dvasios pagalba per Savo įrankius – žmones, kad pasiektų Savo tikslą nupuolusios žmonijos atžvilgiu. Tai atsiskleidė patriarchų gyvenime. Ir dykumos Bažnyčiai, Mozės laikais, Dievas suteikė Savo Dvasią: „Savo gerąja Dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų“ (Neh 9, 20). Apaštalų laikais Jis galingai kovojo per Šventosios Dvasios veikimą dėl Savo Bažnyčios. Ta pati jėga, kuri palaikė patriarchus, kuri suteikė tikėjimo bei drąsos Kalebui ir Jozuei ir padarė apaštališkosios Bažnyčios darbą veiksmingą, įkvėpė ištikimuosius Dievo vaikus ir tolimesniais amžiais. Būtent per Šventosios Dvasios jėgą tamsiaisiais viduramžiais krikščionys valdiečiai padėjo paruošti kelią reformacijai. Ta pati jėga dovanojo sėkmę kilmingiems vyrams bei moterims, kurie pirmieji žengė šiuolaikinių misijų įtvirtinimo keliu bei vertė Bibliją į visų tautų bei žmonių kalbas ir dialektus.
Šiandien Dievas vis dar panaudoja Savo Bažnyčią tam, kad Jo tikslas taptų žinomas žemėje. Mūsų laikais kryžiaus pasiuntiniai keliauja iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, rengdami kelią Kristaus antrajam atėjimui. Dievo Įstatymo matas yra išaukštintas. Visagalio Dvasia jaudina žmonių širdis, ir tie, kurie sureaguoja į jos poveikį, tampa Dievo ir Jo tiesos liudytojais. Daugelyje vietovių galima pamatyti, kaip pasišventę vyrai ir moterys perteikia kitiems tą šviesą, kurios dėka išgelbėjimo per Kristų kelias tapo aiškus jiems patiems. Leisdami savajai šviesai spinduliuoti, kaip ir tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasia Sekminių dieną, jie gauna vis daugiau ir daugiau Dvasios jėgos. Taigi žemė bus nutvieksta Viešpaties šlovės.
Antra vertus, yra ir tokių, kurie, užuot išmintingai patobulinę esamas galimybes, bergždžiai laukia kažkokio ypatingo dvasinės atgaivos laikotarpio, kada jų gebėjimas apšviesti kitus labai sustiprėtų. Jie apleidžia dabartines pareigas ir privilegijas ir leidžia priblėsti savajai šviesai, laukdami to meto, kai be jokių savo pastangų jie gaus ypatingą palaiminimą, kuris juos pakeis ir padarys tinkamus tarnystei.
Laikų pabaigoje, kai Dievo darbas žemėje eis į pabaigą, nuoširdžias atsidavusių, Šventosios Dvasios vadovaujamų tikinčiųjų pastangas iš tiesų lydės ypatingi dieviškos malonės ženklai. Panaudodami ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus, krintančio Rytų šalyse sėjos bei derliaus brendimo metu, simboliką, žydų pranašai kalbėjo apie neįtikėtino masto dvasinės malonės atnaujinimą Dievo Bažnyčioje. Dvasios išsiliejimas apaštalų laikais buvo ankstyvojo, arba pirmojo, lietaus pradžia, atnešusi šlovingų vaisių. Dvasia išliks tikrojoje Bažnyčioje iki laikų pabaigos.
Tačiau artėjant žemės pjūčiai, yra pažadėta ypatinga malonė, kuri parengs Bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išsiliejimas palygintas su vėlyvuoju lietumi; ir būtent dėl šios papildomos jėgos krikščionys turi melsti Pjūties Viešpatį „vėlyvojo lietaus“. Atsakydamas „Viešpats sukurs perkūnijos debesis, gausiai duos lietaus“. „Jis […] išliejo žemyn jums gausų lietų – ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus“ (žr. Zch 10, 1; Jl 2, 23).
Bet jeigu Dievo Bažnyčios nariai šiandien neturės gyvo ryšio su visokeriopu dvasinio augimo Šaltiniu, jie nebus pasirengę derliaus nuėmimo metui. Jeigu jie nelaikys savo žibintų paruoštų ir degančių, iškilus ypatingam poreikiui, negaus papildomos malonės.
Tik tie, kurie nuolatos gauna naujos malonės, turės jėgą, atitinkančią jų kasdienines reikmes, bei gebės ta jėga pasinaudoti. Užuot laukę kažkokio meto ateity, kai veikiant ypatingai dvasinei jėgai jie per stebuklą taps tinkami sieloms laimėti, jie turi kasdien atsiduoti Dievui, kad Jis galėtų padaryti juos Jam tinkamais indais. Jie turi kiekvieną dieną išnaudoti tarnavimo galimybes, kurios jiems prieinamos. Jie turi kasdien liudyti apie Mokytoją, kad ir kur būtų – kokio nors kuklaus darbelio sferoje namuose ar visuomeniniame darbe.
Pasišventusiam darbininkui žinojimas, kad pats Kristus per Savo gyvenimą žemėje kasdien ieškojo Tėvo, kad gautų naujos taip reikalingos malonės, yra nuostabus paguodos šaltinis. Šis bendravimas su Dievu įkvėpdavo Kristų žengti į priekį, stiprinti bei laiminti kitus. Štai pažvelkite, kaip Dievo Sūnus priklaupė melsdamasis Savo Tėvui! Nors Jis – Dievo Sūnus, Jis stiprina Savo tikėjimą malda ir, bendraudamas su Dangumi, įgyja jėgų atsispirti blogiui bei tarnauti žmonėms. Kaip mūsų Vyresnysis Brolis, Jis žino poreikius tų, kurie, nors yra silpni ir gyvena nuodėmės bei pagundų pasaulyje, vis dėlto trokšta Jam tarnauti. Jis žino, kad pasiuntiniai, kurie Jo akyse tinkami darbui, yra silpni, klystantys žmonės; tačiau visiems, kurie visiškai atsiduoda Jo tarnystei, Jis pažadėjo dievišką pagalbą. Jo paties pavyzdys liudija, kad nuoširdus, atkaklus atsidavimas Dievui per tikėjimą – tikėjimą, kuris veda į visišką priklausomybę nuo Dievo ir besąlygišką atsidavimą Jo darbui, – užtikrina žmonėms Šventosios Dvasios pagalbą kovoje su nuodėme.
Kiekvienas darbininkas, sekantis Kristaus pavyzdžiu, bus pasirengęs priimti bei panaudoti jėgą, kurią Dievas pažadėjo Savo Bažnyčiai, nuimant žemės derlių. Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams priklaupiant prieš Viešpatį bei atnaujinant pasišventimo Jam įžadus, Jis užtikrins Savosios Dvasios buvimą kartu su Jos atgaivinančia, apvalančia jėga. Žengdami į priekį, kad atliktų savo kasdienines pareigas, jie bus tikri, jog neregima Šventoji Dvasia įgalins juos būti „Dievo bendradarbiais““.
3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas
Patiriant vėlyvąjį lietų
Per visą istoriją Dievas naudojo žmones, kurie prieš Jį nužemino savo širdis. Kai Dievas suranda žmones, kurie yra susidomėję daugiau Jo šlove nei savo, Jis naudoja juos galingai Jo karalystės išaukštinimui. Kai apaštalai nužemino savo širdis prieš Jo sostą, išpažindami savo nuodėmes, ir atiduodami save Jo valios vykdymui, jie patyrė gausų Šventosios Dvasios išliejimą.
1. Ar yra Šventosios Dvasios gavimas apribotas tam tikru laiko periodu? (žr. Ef 5, 18; Jn16, 7 ir „Apaštalų darbų“, 41–42 p.)
A. „Nuo pat ____________________ Dievas dirbo __________________ ____________________ pagalba per Savo įrankius – žmones, kad pasiektų Savo tikslą nupuolusios žmonijos atžvilgiu.“
B. „Tai atsiskleidė __________________ gyvenime.“
C. „_________________ laikais Jis galingai kovojo per Šventosios Dvasios veikimą dėl Savo Bažnyčios.
D. „Visagalio Dvasia jaudina žmonių širdis, ir tie, kurie sureaguoja į jos poveikį, tampa __________________________________________________________________.
2. Kokį pažadą mūsų Viešpats duoda tiems, kurie „leidžia savajai šviesai spinduliuoti, kaip ir tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasia Sekminių dieną“? (Apaštalų darbai, 42 p.).
3. Kodėl kai kuriems bažnyčios nariams nepasiseks gauti Šventosios Dvasios vėlyvojo lietaus? (žr. Mt 25,1–10 ir „Apaštalų darbai“, 42 p.).
4. Kaip Dievas apibūdina ypatingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą? (žr. Zch 10,1; Jl 2, 23 ir „Apaštalų darbų“, 42 p.)
Izraelio žemės ūkio cikle ankstyvasis lietus iškrisdavo rudenį, kad sudrėkintų sėklą augimui, tai buvo pirmoji sėja. Vėlyvasis lietus iškrisdavo pavasarį, baigiantis žemės ūkio darbų ciklui, subrandinti sėklą ir paruošti derliaus nuėmimui (Įst 11, 14). Gausus lietus buvo visiems izraelitams matomas kaip Dievo malonės ir palaimų ženklas. Dievo pranašai naudoja vėlyvojo lietaus ženklą, kad pristatytų galingą Šventosios Dvasios išliejimą prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą, jog įgalintų Jo bažnyčią skelbti Jo paskutinių dienų tiesos žinią pasauliui.
5. Kas gaus vėlyvąjį lietų? Kokios yra būtinos sąlygos gauti šį galingą Šventosios Dvasios išliejimą? (žr. „Apaštalų darbų“, 42 – 44 p.)
A. „Tik tie, kurie nuolatos _______________________.“
B. „Jie turi kasdien atsiduoti _____________________.“
C. „Kai krinta vėlyvasis lietus, „Jie turi kiekvieną dieną _________________________.“
D. „Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams _________________________________.“
Kokia privilegija! Kokia galimybė! Dievas trokšta išlieti Savo Šventąją Dvasią su vėlyvojo lietaus galia Savo bažnyčiai jau šiandieną. Ar jūs atversite savo širdis dabar ir paklausite Dievo, ar yra kas nors jūsų gyvenime, kas sulaikytų jus nuo pilno Šventosios Dvasios gavimo šiandieną?