Perskaitykite 1 Tes 2, 4–6 ir apibūdinkite kontrastą tarp Pauliaus motyvacijos tarnystei ir pasaulietinių alternatyvų, kurias jis paminėjo. Kodėl ne visada lengva pamatyti skirtumus, t.y., kaip žmonės gali apsirikti dėl jų pačių motyvų grynumo? Kodėl tai padaryti lengva?
Žodžiai pripažinti esą tinkami (1 Tes 2, 4) atspindi išmėginimą arba patikimumą. Apaštalai leidosi Dievo išmėginami. Tai buvo daroma įsitikinti, kad jų skelbiama Evangelija nebūtų iškraipoma, t.y. jų skelbimas turėjo atitikti gyvenseną.
Populiarūs tų dienų filosofai rašė apie savityros svarbą. Jei norite kažką pakeisti, mokė jie, reikia nuolat tirti motyvus ir ketinimus. Paulius šią idėją išplėtojo. Be to, kad tiria pats save, apaštalas leidžiasi būti ištirtas Dievo. Jis patvirtino, kad skelbimas atitiko Pauliaus vidinį gyvenimą. Aukščiausia prasme Dievas yra vienintelis, kuriam verta patikti.
Žmonėms reikia savivertės, kad jie galėtų veikti. Dažnai savivertę kuriame kaupdami nuosavybę, pasiekimų arba teigiamų nuomonių, susijusių su mumis, pagalba. Tačiau visi šie savivertės šaltiniai yra trapūs ir laikini. Tikra ir ilgalaikė savivertė yra randama tik Evangelijoje. Visiškai suvokę, kad Kristus mirė už mus, pradėsime patirti savivertę, kurios šiame pasaulyje niekas nepakeis.
Kaip 1 Tes 2, 5–6 papildo tris motyvacijas, užrašytas 3 eilutėje?
Meilikavimas nėra tinkamas motyvas evangelizuoti, nes susijęs su patikimu žmonėms. Paulius nėra skatinamas kitų žmonių nuomonės apie jį. Jis taip pat atmeta dar vieną žemišką tarnystės paskatą – pinigus. Žmonės, palaiminti kažkieno tarnystės, paprastai noriai duoda pinigus arba įsigyja jos produktus. Tai gali būti pagunda Dievo tarnams nukreipti dėmesį nuo vienintelės motyvacijos – patikti Dievui.
Kas jūsų gyvenime patinka Dievui ir kodėl? Kas ne ir kodėl ne?