Atsiverskite pirmosios Biblijos knygos pirmąjį skyrių ir perskaitykite pirmąją eilutę. Pastarojoje neparašyta apie Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes, apie Antrąjį atėjimą, apie Jo prisikėlimą iš mirusiųjų. Neparašyta apie mirusiuosius, apie Permaldavimo dieną, neparašyta net apie septintąją dieną – sabatą.
Pirmose Biblijos eilutėse šie mokymai nepristatyti, nes pastarieji, ir su jais susijusios tiesos, yra beprasmės, jei nepaisome to, kad „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“.
Pasaulio sukūrimas yra pamatinė Šventojo Rašto tiesa. Visi kiti bibliniai mokymai: Dievo Sūnaus įsikūnijimas, kryžius, Kristaus antrasis atėjimas ir t.t., yra pagrįsti tiesa, kad mūsų Viešpats sukūrė pasaulį.
Todėl pasaulio sukūrimas minimas ne tik pirmuose Biblijos puslapiuose, bet pirmose penkiose Mozės knygose, pranašų raštuose, psalmėse, evangelijose, apaštalų laiškuose bei Apaštalų darbų ir Apreiškimo knygoje. Ir beveik visais atvejais teologinis kontekstas reikalauja, kad pasaulio sukūrimas būtų suprantamas tiesiogine prasme.
Pavyzdžiui, Paulius rašė: „Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusižengimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis“ (Rom 5, 14). Paulius ne tik tiesiogiai susieja Adomą su Jėzumi, bet Laiško romiečiams 5 skyriaus kontekstas nurodo į išganymo planą, itin svarbią doktriną, kurią suprantame tiesiogine prasme, t.y. esame puolę kūriniai, kuriems gresia amžina pražūtis arba suteikiamas amžinasis gyvenimas!
O štai čia pats Jėzus citavo Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuje užrašytus žodžius: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 4–6). Jei Jėzus tikėjo pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, būtų neišmintinga elgtis priešingai.
Mūsų bažnyčios pavadinimas tiesiogiai liudija apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas. Nors yra žmonių, kurie nori įtraukti į mūsų teologiją evoliuciją, septintosios dienos adventistai žino, kad tai neįmanoma, nes taip sugriautume mūsų tikėjimą. Septintosios dienos darvinistai nėra ir negali būti septintosios dienos adventistais.
Šį ketvirtį pasinersime į mokymą apie pasaulio sukūrimą, kuris aprašytas Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose, ir tyrinėsime šio mokymo reikšmę mūsų įsitikinimams, įskaitant moralę, nuodėmę, santuoką, prievaizdavimą ir t.t. Nors bus daroma prielaida, kad pasakojimas apie pasaulio sukūrimą turi būti suprantamas pažodžiui, tyrinėjant paaiškės, kodėl turime daryti būtent tai, nes kitu atveju daugeliui mūsų pamatinių mokymų kiltų rimtas pavojus.
Pavyzdžiui, Evangelija. Tikint evoliucija išeitų, kad Viešpats įsikūnijo į išsivysčiusią šimpanzę, sukurtą skausmingo ir žudikiško natūralios atrankos ciklo pagalba, siekiant sunaikinti mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26). Kodėl mirtis būtų priešas, jei tai viena iš Dievo pasirinktų priemonių kurti žmones? Nejaugi Viešpats pražudė daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad galiausiai sukurtų žmogų pagal Savo paveikslą (Homo sapiens)? Jei evoliucija yra tiesa, tada Jėzus atėjo išgelbėti žmoniją nuo proceso, kurį Dievas naudojo kurdamas pasaulį.
Akivaizdu, kad maišant biblines tiesas su nepagrįstomis Šventuoju Raštu nuomonėmis, sukuriamas absurdas, kuris turėtų rūpėti sąžiningai tiesos ieškančiam asmeniui. Tyrinėjant Bibliją šį ketvirtį, pamatysime dar daugiau priežasčių, kodėl pasaulio sukūrimą per šešias dienas turime suprasti tiesiogiai. Tai labai svarbu viskam, kuo mes tikime. Atmesdami pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, iš esmės pakeistume tai, kuo save laikome.
L. Džeimsas Gibsonas (James Gibson) yra Loma Linda Universiteto žemės mokslų tyrimų instituto (www.grisda.org) direktorius. Jis yra parašęs daug straipsnių, nusakančių ryšį tarp pasaulio sukūrimo ir mokslo.