PROGRESYVUSIS KREACIONIZMAS
Ar Dievui iš tikrųjų prireikė daugybės laiko, net milijonų ar bilijonų metų, kad visata ir pasaulis taptų tokie, kokie jie yra šiandien? Per pastaruosius du šimtmečius daugelis krikščionių perėmė šį požiūrį, norėdami suderinti Bibliją su šiuolaikinio mokslo nuomone1.
Tokie “progresyvieji kreacionistai”, kaip dr. Hughas Rossas ir dr. Robertas Nevmanas išpažįsta tikėjimą Biblijos neklaidingumu ir atmeta radikalesnes pažiūras, kaip teistinis evoliucionizmas (pvz., dr. Howardas Vanas Tillas), bet vis dėlto tiki Didžiojo sprogimo kosmologijos laiko lentele. Jų nuomone, įvairių gyvūnų rūšių (stebuklingą) atsiradimą skiria milijonai metų2.
Deja daugelio pasauliečių mokslininkų pastangos paaiškinti visatos kilmę grynai natūraliais procesais turi akivaizdžių trūkumų. Visatos atsiradimo pradžioje egzistavo tik vienas Dievas, tad joks žmogus negalėjo stebėti pirmųjų įvykių pobūdžio, sekos ar trukmės. Štai kodėl šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu mokslininkų nuomonės taip iš esmės skirasi3.
Prieš tūkstančius metų Dievas pasakė Jobui: “Aš tavęs klausiu, o tu Man atsakyk! Kur tu buvau, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!” (ST, Jobo knyga 38, 3-4). Stulbinantis šių klausimų poveikis tęsiasi lig pat šios minutės.
Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų Biblijoje yra tai, kad ji sutinka pati su savimi! Nors Dievas daugiau kaip per du tūkstančius metų panaudojo keturiasdešimt autorių ir nors jie rašė itin sudėtingomis temomis, Biblijoje nėra jokių prieštaravimų! Pirmuosius Biblijos užrašytojus Jobą ir Mozę paskutinysis autorius Jonas papildo, bet jokiu būdu jiems neprieštarauja. Taip yra todėl, kad Dievo Dvasia įkvėpė juos užrašyti tai, kas yra už jų riboto žmogiško supratimo ribų (NT, Petro antras laiškas 1, 21; Petro pirmas laiškas 1, 11).
Užtenka vien Pradžios knygos, 1-2 skyriaus, sudėtingų detalių, kad būtų paneigta progresyviojo kreacionizmo teorija. Ši diskusija turėtų būti aptarta atskirame straipsnyje. O kol kas mūsų tikslas yra parodyti, kaip absurdiška kelias pasaulio kūrimo dienas ištęsti iki milijonų metų, kad būtų pagrįstos pasaulietinės teorijos, ypač kaip į pirmąjį Pradžios knygos skyrių pažvelgiame visos Biblijos šviesoje. Pavyzdžiui, “visa atsirado” per vienintelį ištartą neįsikūnijusio Kristaus, “Žodžio” (NT, Evangelija pagal Joną 1, 1.3; 1, 14), žodį. O kaip dangų ir žemę kūrė antrasis dieviškosios Trejybės Asmuo? Kokį metodą Jis naudojo ir kiek laiko truko Jo kuriamasis darbas? Štai stulbinantis atsakymas: “Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, o Jo burnos alsavimu – visos jų galybės. […] Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado” (ST, Psalmynas 33, 6.9). Atkreipkite dėmesį, kad Dievas nesukūrė mažytės energijos kibirkštėlės, iš kurios ilgainiui, per bilijonus metų, kaip teigia Didžiojo sprogimo teorija, susiformavo žvaigždės ir planetos. Priešingai, “dangūs […] bei visa jų galybė” (ST, Pradžios knyga 2, 1) atsirado akimirksniu. Vadinasi, progresyvusis kreacionizmas neįmanomas. Antroji Senojo Testamento knyga tik patvirtina tai, kas pirmojoje pasakyta apie pasaulio kūrimo trukmę: “Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose” (ST, Išėjimo knyga 20, 11; 31, 17). Joks izraelitas, girdėdamas šiuos žodžius, nepamanė, kad kalbama apie ilgą laiko tarpą. Jie žinojo, kad Pradžios knygoje minimos šešios dienos tikrąja to žodžio prasme buvo dienos, nes visos jos buvo sunumeruotos (pirma diena… antra diena… ir t.t.) ir kiekviena iš jų prasidėjo rytu ir baigėsi vakaru, tai yra buvo 24 valandų trukmės. Tas pats pasakytina ir apie septintąją dieną sabatą, kurią visi žydai suprato kaip dieną tiesiogine prasme.
Pagrindinė “progresyviojo kreacionizmo” problema yra tvirtinimas, kad gyvūnai (ir net iki Adomo gyvenę žmonės) išmirė gerokai prieš tai, kai Adomas nusidėjo. Taip pažeidžiamas glaudus biblinis ryšys tarp nuodėmės ir mirties. “Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina” ir yra “pragaišties vergovėje” todėl, kad ji “buvo pajungta tuštybei – ne savo noru [t. y., dėl kažkokio sukūrimo metu gauto ir paveldėto defekto], bet pavergėjo valia” prakeikti kūriniją po to, kai Adomas nusidėjo (NT, Laiškas romiečiams 8, 20-22). Taigi gyvūnų pasaulyje iki nuopuolio ir prakeikimo mirties nebuvo. Svarūs argumentai, pateikti Laiške romiečiams 8, sužlugdo progresyvųjį kreacionizmą. Todėl labai svarbu suprasti karalystės, kurią Kristus pasiūlė Izraeliui ir kurią Jis įkurs, atėjęs antrą kartą, prigimtį. Daugeliu atžvilgiu tai bus iki nuopuolio egzistavusio pasaulio atstatymas. Karalystės laikotarpiu, už kurį Viešpats ragino mus melstis (NT, Evangelija pagal Matą 6, 10), “vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko, veršis ir liūtukas maitinsis kartu. […] Visame Mano šventajame kalne [t. y. karalystėje; palygink Izaijo pranašystę 2, 2] nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų” (ST, Izaijo pranašystė 11, 6-9). Baigsis bet koks iš gyvūnų pasaulio kylantis pavojus, nes Dievas išvarys “iš krašto plėšriuosius žvėris, ir jie gyvens saugiai net dykumoje ir miegos net miškuose” (ST, Ezechielio pranašystė 34, 25; palygink Ozėjo pranašystę 2, 18; Izaijo pranašystę 35, 9). Ši karalystė buvo visa ko atkūrimas [apokatastasis – “atstatymas, palygink Evangeliją pagal Matą 17, 11; Apaštalų darbus 1, 6). “Dievas tai nuo amžių paskelbė Savo šventųjų pranašų lūpomis” (NT, Apaštalų darbai 3, 21).
SUKŪRIMO SAVAITE
Šios ateinančios tūkstantmetės Kristaus karalystės charakteristikos (palygink Apreiškimą Jonui 20, 2-7) aiškiai rodo, kokie buvo gyvūnai iki nuopuolio. Pradžios knygoje 1, 30 teigiama, kad pasaulio pradžioje visi gyvūnai (“visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams”) buvo žolėdžiai, kaip ir Adomas su Ieva (29 eilutė). Tai visiškai eliminuoja tikimybę, kad kai kurie gyvūnai išnyko milijonus metų iki nuopuolio, o vadinasi, ir “progresyvųjį kreacionizmą”.
Kaip gali krikščionys tikėti, kad buvo “senoji žemė”, kai mūsų Viešpats pasakė, jog Adomą ir Ievą sukūrė “sutvėrimo pradžioje” (NT, Evangelija pagal Morkų 10, 6)? Mūsų Kūrėjas Kristus vėliau teigė, kad pranašų kraujas, įskaitant ir Abelio, kurį dėl jo ištikimybės Dievui nužudė jo vyresnysis brolis, buvo pralietas nuo “pasaulio sutvėrimo” (NT, Evangelija pagal Luką 11, 50). Iš tiesų, visi sunkumai, prasidėję po to, kai Adomas su Ieva buvo išvaryti iš rojaus, persekiojo žmoniją “nuo pradžios pasaulio, kurį Dievas sutvėrė” (NT, Evangelija pagal Morkų 13, 19).
Be to, visų angelų Kūrėjas Kristus (NT, Laiškas kolosiečiams 1, 16) pasakė fariziejams, kad gražiausias iš angelų, velnias, “nuo pat pradžios buvo galvažudys” (NT, Evangelija pagal Joną 8, 44; dar žr. Jono pirmas laiškas 3, 12. 15, kur paaiškinta, kad šėtonas įkvėpė Kainą nužudyti Abelį). Apaštalas Jonas kartojo vieną reikšmingą tiesą: “velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios” (NT, Jono pirmas laiškas 3, 8). Savaime suprantama, velnias sukilo prieš Dievą ne milijonus metų iki Adomo, nes vos sukūręs pirmuosius žmones, Dievas paskelbė, kad visa, ką Jis padarė, vis dar buvo “labai gerai” (ST, Pradžios knyga 1, 31). Taigi praėjo šiek tiek laiko tarp septintosios dienos vakaro ir Ievos sugundymo (ST, Pradžios knyga 3, 1; NT, Antras laiškas korintiečiams 11, 3; Apreiškimas Jonui 12, 9), kai šėtonas visomis savo kaip angelo jėgomis sukilo prieš Dievą (ST, Ezechielio pranašystė 28, 15; Izaijo pranašystė 14, 12-15) ir norėjo pasitelkti žemės karalių Adomą, gudriai apsukęs galvą jo karalienei. Apaštalas Paulius, turintis “Kristaus išmonę” (NT, Pirmas laiškas korintiečiams 2, 16), pasakė, kad neregimąsias Dievo savybes, kaip “amžinąją galybę ir dievystę”, “nuo pat pasaulio sukūrimo” žmonės aiškiai įžvelgė protu (NT, laiškas romiečiams 1, 20). Atkreipkite dėmesį, kad neregimus Dievo didybės atributus pasaulio sukūrimo metu įžvelgė ne gyvūnai, o žmonės. Vadinasi, nuo Pradžios knygoje aprašytų įvykių negalėjo praeiti milijonai metų.
Galime daryti išvadą, kad progresyvusis apreiškimas – kiekviena papildoma eilutė, patikimai nušviečianti ankstesnį apreiškimą, – aiškiai rodo, kad tikintieji, jog Dievas neklydo užrašydamas Savosios tiesos apreiškimą šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose, turėtų atsisakyti “senosios žemės progresyviojo kreacionizmo”.
John Whitcomb
Pastabos:
1. Iki atsivertimo studijuodamas Prinstono universitete, aš lankiau istorinės geologijos ir paleontologijos kursus. Vėliau mane, jauną krikščionį, šios išklausytos disciplinos stipriai veikė, ir aš kelerius metus mėginau suderinti Bibliją su šiuolaikiniu mokslu, remdamasis “pertrūkio teorija”, pagal kurią Pradžios knygos 1, 1 ir 1, 2 skiria ilgi amžiai. Norėdami galutinai atsisakyti šios kompromisinės pozicijos, žr. Whitcomb, Ankstyvoji Žemė (The Early Earth), Grand Rapids: Baker Book House, 1986, p. 141-158.
2. Labai įdomi Hugho Rosso idėjų analizė pateikta Johno MacArthuro knygoje Kova dėl pradžios (The Battle for the Beginning), Thomas Nelson, Inc., 2001, p. 57-71. Newmano ir Van Toll pažiūros išdėstytos J. P.Morelando ir Johno Marko Reynoldso redaguotoje knygoje Trys požiūriai į pasaulio sukūrimą ir evoliuciją (Three Views on Creations and Evolution), Grand Rapis: Zondervan Pub. House, 1999).
3. Žr., pavyzdžiui, Henry M. Morris Kad jų žodžiai būtų panaudoti prieš juos: Kreacionistams naudingos evoliucionistų mintys (That Their Words May Be Used Against Them: Quotes From Evolutionists Useful For Creationists), El Cajon: I. C. R., 1997).