„Apaštalų darbų“ knygoje malda parodyta kaip širdies plakimas mokinių tarnystėje. Jie susirinko kartu dešimčiai dienų ir nuoširdžiai laukė pažadėtosios Šventosios Dvasios. Po to, kai Šventoji Dvasia buvo išlieta, tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų“ (Apd 2, 42). Susidurdami su neįveikiamomis kliūtimis, mokiniai kreipėsi į savo geriausią draugą, Jėzų, kuris stovėjo Dievo sosto dešinėje, ir „sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Netrukus ankstyvoji Bažnyčia išsirinko diakonus, kad apaštalai „galėtų toliau atsidėti maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4). Kai Erodas įmesdino Petrą į kalėjimą, visa Bažnyčia karštai meldėsi ir apaštalas buvo stebuklingai išlaisvintas iš kalėjimo (Apd 12).
Maldos patyrimai aukštutiniame kambaryje pakeitė mokinių maldos gyvenimą likusiai jų tarnystei. Maldoje jie išsiugdė tikinčias širdis. Maldoje jie išmoko priklausyti nuo Visagalio. Maldoje jie išmoko pripažinti savo silpnybes ir siekti Jo stiprybės. Maldoje jie pripažino savo nemokšiškumą ir siekė Jo išminties. Mokiniai atvirai pripažino savo ribotumą ir šaukėsi Jo palaikančios jėgos. Jie pripažino, jog jie niekada nepasieks pasaulio su Evangelija be Šventosios Dvasios Artumo ir jėgos, veikiančios per juos. Sekminės buvo jų nuoširdaus tarpininkavimo pasekmė.
Malda: Palaimų šaltinis
Maldoje mes taip pat atveriame savo širdis viskam, ką Jėzus turi paruošęs mums. Mes atveriame savo sielas tam, kad priimtume Jo galios pilnatvę. „Malda – tai širdies atvėrimas Dievui kaip draugui. Ji reikalinga ne tam, kad Dievas sužinotų, kokie mes esame, bet kad mes galėtume Jį priimti. Malda priartina ne Dievą prie mūsų, bet mus pakelia prie Dievo” (Kelias pas Kristų, 91 p.)[1]. Visuose sveikuose santykiuose mes turime troškimą bendrauti su žmogumi, kuris mums rūpi. Malda atveria mūsų širdis kalbėtis su Dievu kaip su draugu. Aukštutinis kambarys buvo bendravimo su Dievu vieta, vieta, kur mokiniai meldėsi asmeniškai ir susijungdavo bendrai maldai. Jie „susirinkdavo kartu ir Jėzaus vardu pateikdavo savo prašymus Tėvui. Jie žinojo, jog danguje turi Atstovą, Užtarėją prie Dievo sosto. Pagarbioje baimėje jie lenkdavosi melsdamiesi ir kartodavo užtikrinimo žodžius, ‘Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.’ (Jn 16, 23–24) Jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!“ (Rom 8, 34) (Apaštalų darbai, 28 p.).
Mes taip pat turime Atstovą danguje, kuris kviečia mus atnešti savo naštas Jam. Mes turime draugą prie Dievo sosto, kuris kviečia mus išlieti savo širdį Jam. Mes taip pat galime remtis Jo pažadais. Mes taip pat galime tiesti savo tikėjimo rankas aukščiau ir aukščiau. Mes taip pat galime prašyti brangiausios Dangaus dovanos, kuri būtų išlieta ant mūsų. Jis kviečia mus ateiti prie sosto dabar ir remtis tais brangiais pažadais.
Didžiojoje kovoje tarp gėrio ir blogio, malda yra galingas ginklas nugalėti priešą. Dievo visatoje vienas iš pagrindinių principų – pasirinkimo laisvė. Dievas niekuomet neis prieš jūsų valią. Jis niekada nemanipuliuos, kad mes Jam tarnautume. Nors Jis kasdien dirba mūsų gyvenimuose, įkvėpdamas mus priimti teisingus sprendimus, tačiau Jis turi ribotas galimybes dėl mūsų pačių pasirinkimo. Kai mes suklumpame prieš Jį maldoje, Jis gerbia mūsų pasirinkimą dėl Jo pilnesnio dalyvavimo mūsų gyvenimuose. Dar prieš mums pasimeldžiant, Jo Dvasia įkvepia mus ir įtikina, tačiau Jo Dvasia nepripildys mūsų ir neįgalins, jei mes neprašysime maldoje.
Su malda skaitykite Šv. Raštą ir Elenos Vait ištraukas, užrašytas žemiau. Remkitės jais, tarsi jie būtų skirti jums. Atneškite šiuos dieviškus pažadus Viešpačiui, tikėdami kad Jis išpildys Savo Žodį.
Dievo pažadai
• „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13).
• „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16).
• „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26).
• „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mato 7, 7–8).
• „Dangus pilnas šviesos ir stiprybės, jei norime, mes galime iš ten semtis. Dievas laukia, kad išlietų mums Savo palaimas tuomet, kai mes artinsimės prie Jo ir gyvai tikėdami remsimės Jo pažadais. Jis sako, kad Jis nori suteikti mums Savo Šventąją Dvasią labiau negu žemiški tėvai nori duoti savo vaikams gerų dovanų. Ar mes pasitikėsime Jo žodžiu?“ (Historical Sketches, p. 152).
• „Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį.
Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui ir klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos siūloma mums semtis be saiko.“ (Apaštalų darbai, 39 p.).
• „Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams priklaupiant prieš Viešpatį bei atnaujinant pasišventimo Jam įžadus, Jis užtikrins Savosios Dvasios buvimą karu su Jos atgaivinančia, apvalančia jėga. Žengdami į priekį, kad atliktų savo kasdienines pareigas, jie bus tikri, jog neregima Šventoji Dvasia įgalins juos būti ‚Dievo bendradarbiais‘“ (Apaštalų darbai, 44 p.).
• „Tačiau artėjant žemės pjūčiai, yra pažadėta ypatinga malonė, kuri parengs Bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išsiliejimas palygintas su vėlyvuoju lietumi; ir būtent dėl šios papildomos jėgos krikščionys turi melsti Pjūties Viešpatį ‚Vėlyvojo lietaus‘. Atsakydamas ‚Viešpats sukurs perkūnijos debesis, gausiai duos lietaus‘. „Jis […] išliejo žemyn jums gausų lietų – ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus‘ (Zch 10, 1; Jl 2, 23)” (Apaštalų darbai, 42–43 p.).
Mes gyvename ypatingu žmonijos istorijos laiku. Visas dangus kviečia mus įsikabinti į Visagalio pažadus. Dievas trokšta padaryti kažką ypatingo Savo bažnyčiai. Jis kviečia mus ieškoti Jo visa širdimi, būti pripildytiems Šventąja Dvasia vėlyvajame lietuje tam, kad užbaigtume Jo darbą ant šios žemės. Ar mes maldoje remsimės Jo pažadais? Ar padrąsinsite kitus prisijungti prie jūsų maldoje prašant Šventosios Dvasios išliejimo? Ar skirsite daugiau laiko praleisti su Jėzumi maldoje?
2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas
Apmąstydami skaitykite ištrauką iš knygos Su meile iš Dangaus, 621 –622 p.[2].
„Prieš atnašaudamas Save kaip auką, Kristus ieškojo svarbiausios ir tobuliausios dovanos
Savo sekėjams, dovanos, kuri neišsenkamus malonės išteklius padarytų jiems pasiekiamus.
„Aš paprašysiu Tėvą, – pasakė Jis, – ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14, 16–18).
Šventoji Dvasia buvo pasaulyje ir prieš tai; nuo pat atpirkimo pradžios Ji veikė žmonių širdis. Tačiau kol žemėje gyveno Kristus, mokiniams nereikėjo kito padėjėjo. Tik netekę Jo Artumo jie pajuto, kaip jiems reikalinga Dvasia, kuri tada ir buvo atsiųsta.
Šventoji Dvasia yra Kristaus atstovė, bet neturinti žmogiškos asmenybės, todėl nepriklausoma. Apsivilkęs žmogiškumu Kristus negalėjo asmeniškai būti visur. Taigi tai dėl mokinių Jis ėjo pas Tėvą ir atsiuntė Dvasią kaip Savo įpėdinę žemėje. Tada jau niekas negalėjo turėti privalumų dėl savo gyvenamos vietos ar asmeniško bendravimo su Kristumi. Per Dvasią Gelbėtojas tapo prieinamas visiems. Šia prasme Jis yra arčiau žmonių, tarsi nebūtų įžengęs į aukštybes.
„O kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas ir Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“ Jėzus matė Savo mokinių ateitį. Jis regėjo, kaip vienas bus nukirsdintas, kitas nukryžiuotas, trečias ištremtas į negyvenamą salą jūroje, likusieji pasmerkti persekiojimui ir mirčiai. Jis padrąsino juos pažadu visuose sunkumuose būti su jais. Tas pažadas tebegalioja. Viešpats viską žino apie Savo ištikimus tarnus, kurie dėl Jo kali ar yra ištremti į negyvenamas salas. Jis guodžia juos Savuoju Artumu. Kai dėl tiesos tikintysis stoja prieš neteisingą teismą, jo pusėje stovi Kristus. Visi jam metami kaltinimai tenka Kristui. Kristus ir vėl nuteisiamas Savo mokinio asmenyje. Kai toks mokinys uždaromas kalėjime, Kristus guodžia jo širdį Savo meile. Kai kas nors dėl Jo numiršta, Jis sako: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ (Apr 1, 17–18) Gyvybė, paaukota dėl Manęs, išsaugoma amžinajai šlovei.
Visais laikais ir visose vietose, visuose varguose ir sunkumuose, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai jaučiamės bejėgiai ir vieniši, kaip atsakymas į tikėjimo maldą bus atsiųstas Globėjas. Aplinkybės gali išskirti mus su visais žemiškais draugais; bet jokios aplinkybės, joks atstumas neatskirs nuo dangiškojo Globėjo. Kad ir kur esame, kad ir kur eitume, Jis visada mūsų dešinėje, kad palaikytų, paremtų ir pradžiugintų.
Mokiniai vis dar nesuvokė dvasinės Kristaus žodžių prasmės, todėl Jis darsyk paaiškino. Jis apsireikšiąs jiems per Dvasią. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko.“ Jūs daugiau nebesakysite, kad nesuprantate. Daugiau nebematysite kaip per blankų stiklą. Jūs galėsite ‚suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį pažinimą.“ (Ef 3, 18–19.)
Mokiniai turėjo liudyti Kristaus gyvenimą ir darbus. Per juos Jis turėjo kalbėti visiems žemėje gyvenantiems žmonėms. Tačiau dėl Kristaus pažeminimo ir mirties jiems teko iškęsti didžiulius sunkumus ir nusivylimus. Kad po šių išgyvenimų jų žodis būtų taiklus, Kristus pažadėjo, kad Globėjas ‚viską primins, ką esu jums pasakęs‘.
„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, – tęsė Jis, – bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs.“
Jėzus atvėrė mokiniams platų tiesos kelią. Tačiau jiems buvo labai sunku atskirti Jo pamokas nuo Rašto aiškintojų ir fariziejų papročių bei taisyklių. Jie buvo išmokyti priimti rabinų mokymą kaip Dievo balsą, ir jis vis dar turėjo įtakos jų mąstymui, formavo jų jausmus. Žemiškos idėjos, laikini dalykai jų protuose vis dar užėmė daug vietos. Jie nesuprato Kristaus karalystės dvasinės prigimties, nors Jis taip dažnai jiems aiškindavo. Jiems galvoje viskas susipainiojo. Jie nesuprato, koks vertingas Kristaus aiškinamas Šventasis Raštas. Daugelį Jo pamokų jie beveik užmiršo. Jėzus matė, kad jie nesuvokia tikrosios Jo žodžių prasmės. Jis su užuojauta prižadėjo, kad Šventoji Dvasia visa tai jiems primins. Be to, liko nepasakyta dar daug dalykų, kurių dabar mokiniai suprasti negalėjo. Juos irgi turėjo jiems atskleisti Dvasia. Dvasia turėjo ugdyti jų nuovokumą, kad jie galėtų įvertinti dangiškus dalykus. ‚Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę‘– pasakė Jėzus.
Globėjas yra vadinamas ‚Tiesos Dvasia‘. Jo darbas – atskleisti ir palaikyti tiesą. Apsigyvenęs širdyje kaip Tiesos Dvasia, Jis tampa Globėju. Tiesoje yra paguoda ir ramybė, o mele – nei tikros ramybės, nei paguodos. Būtent per melagingas teorijas bei tradicijas protą užvaldo šėtonas. Nukreipdamas žmonių dėmesį į neteisingas taisykles, jis darko jų charakterį. Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie savęs Savo išrinktąją tautą.
Apibūdindamas mokiniams Šventosios Dvasios darbą, Jėzus stengėsi įkvėpti jiems džiaugsmą bei viltį, kuri džiugino Jo paties širdį.
Jis džiaugėsi ta gausia pagalba, kurią parūpino Savo Bažnyčiai. Šventoji Dvasia buvo brangiausia iš visų dovanų, kurias Jis galėjo siųsti nuo Savo Tėvo Jo tautos išaukštinimui. Ši Dvasia buvo duota kaip gaivintoja, be kurios Kristaus auka būtų buvusi nenaudinga. Blogio galia per šimtus metų tik stiprėjo, ir žmonės darėsi šiai šėtoniškai vergijai stulbinamai pavaldūs. Nuodėmei buvo galima pasipriešinti ir ją nugalėti tik galingai veikiant trečiajam Trejybės Asmeniui, kuris atėjo ne su kažkokia modifikuota energija, bet su dieviškos jėgos pilnatve. Tai Dvasia daro veiksminga tai, ką atliko pasaulio Atpirkėjas. Tai Ji apvalo širdį. Per Dvasią tikintysis tampa dieviškos prigimties dalininkas. Kristus atsiuntė Savo Dvasią kaip dievišką jėgą, kad būtų įveiktas visas paveldėtas ir įgytas polinkis į blogį ir Bažnyčia atspindėtų Jo charakterį.
Apie Dvasią Jėzus pasakė: “Ji pašlovins Mane”. Išgelbėtojas atėjo pašlovinti Tėvą parodydamas Jo meilę; taip ir Dvasia turėjo pašlovinti Kristų atskleisdama Jo malonę pasauliui. Žmonija turi atkartoti patį Dievo atvaizdą. Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį.
“Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo.” Žodžio skelbimas būtų nenaudingas be nuolatinio Šventosios Dvasios Artumo ir pagalbos. Tai vienintelis tikras dieviškos tiesos mokytojas. Tik tada, kai Dvasia palydi tiesą iki širdies, ji gaivins sąžinę ir keis gyvenimą. Žmogus galėtų perskaityti Dievo Žodžio laišką, galėtų susipažinti su visais jo įsakymais ir pažadais; bet jeigu Šventoji Dvasia neapšvies tiesos, jokia siela nekris ant Uolos ir nesuduš. Joks išsilavinimas, jokie privalumai, kad ir kokie dideli jie būtų, negali atverti šviesos nebendradarbiaujant su Dievo Dvasia. Evangelijos sėklų barstymas nebus sėkmingas, jeigu jų negaivins dangaus rasa. Šventoji Dvasia nužengė ant besimeldžiančių apaštalų dar prieš tai, kai buvo parašyta pirmoji Naujojo Testamento knyga, dar prieš tai, kai Kristui įžengus į dangų buvo pasakytas bent vienas evangelinis pamokslas. Tuomet jų priešai kalbėjo: “Jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu” (Apd 5, 28).
Kristus pažadėjo Savo Bažnyčiai Šventosios Dvasios dovaną, ir mums šis pažadas priklauso lygiai taip pat, kaip priklausė pirmiesiems mokiniams. Bet kaip kiekvienas kitas pažadas jis duotas su sąlyga. Daug yra tokių, kurie tiki ir pretenduoja į Viešpaties pažadą; jie kalba apie Kristų ir Šventąją Dvasią, bet iš to jokios naudos. Jie neatiduoda savo sielos vesti ir valdyti dieviškiesiems pasiuntiniams. Mes negalime naudotis Šventąja Dvasia. Tai Dvasia naudojasi mumis. Per Dvasią Dievas darbuojasi Savo žmonėse, iš Savo palankumo skatindamas “ir trokšti, ir veikti” (Fil 2, 13). Bet daugelis tam nepasiduoda. Jie nori patys sau vadovauti. Štai dėl to jie ir negauna dangiškos dovanos. Dvasia suteikiama tik tiems, kurie nuolankiai laukia Dievo, kurie tikisi Jo vedimo ir malonės. Dievo jėga laukia, kol bus jiems reikalinga ir jų priimama. Šis pažadėtasis palaiminimas, gaunamas per tikėjimą, atneša visus kitus palaiminimus. Jis suteikiamas iš Kristaus malonės turtų, ir Jis pasirengęs aprūpinti kiekvieną sielą pagal jos gebėjimą priimti.
3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas
Išpildant sąlygas
Prieš pat iškeliaudamas į dangų, Jėzus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Šventosios Dvasios dovaną. Tikėdami tuo pažadu, jie karštai meldėsi Šventosios Dvasios jėgos. Jie maldoje ieškojo Dievo dėl pažadėtos dovanos. Daugeliui krikščionių Šventoji Dvasia yra tam tikros rūšies miglota, neapibrėžta jėga. Ji yra labiausiai nesuprantamas Dievybės narys. Šiandienos pamokoje mes studijuosime Jėzaus pažadą dėl Šventosios Dvasios, Jos paskirtį ir Jos tarnystę mūsų gyvenimuose.
Kuo geriau mes suprantame Šventosios Dvasios tarnystę, tuo labiau mes trokštame Jos jėgos mūsų gyvenimuose. Kuo aiškiau suprantame Šventosios Dvasios tarnystę, tuo labiau mes ją vertiname ir stropiau ieškome Jos galingo dalyvavimo.
Geriau suprantant Šventosios Dvasios darbą, gilėja mūsų dvasinė patirtis. Mes prašysime Šventosios Dvasios pripildymo vėlyvojo lietaus galia.
1. Kokios praktiškos ribos varžė Jėzų, kol Jis buvo ant žemės? Kokį svarbų pranešimą padarė Jėzus Savo mokiniams „prieš iškeliaudamas“?
Apibendrinkite Jėzaus žodžius, užrašytus Jn 16, 7.
Skaitykite „Su meile iš dangaus“ 621 p. 4 pastraipą, kad užbaigtumėte žemiau pateiktus sakinius.
„Apsivilkęs žmogiškumu Kristus________________________________________________.“
„Per Dvasią Gelbėtojas______________________________________________________.“
„Šia prasme Jis yra_________________________________________________________.“
2. Kaip Šventoji Dvasia įgalina mus sutikti gyvenimo išbandymus, iššūkius bei nusivylimus? (žiūr. Jn 14, 18.26–27 „Su meile iš dangaus“ 622 p. 2 ir 3 pastraipos)
Šventoji Dvasia yra visada šalia mūsų esanti Bendrakeleivė, Draugė ir Padėjėja. Ji sustiprina mus išbandymuose, padrąsina nusivylimuose, vadovauja darant sprendimus ir įgalina mus atsispirti gundymams.
Šventosios Dvasios neriboja nei laikas, nei vieta. Ji vienu metu gali būti visur. Mes pilnai negalime suvokti šios dieviškos paslapties, bet tai tiesa. Šlovė Dievui! Jis per Šventąją Dvasią yra visuomet su mumis.
3. Išvardykite tris priežastis, kodėl Jėzus apibūdina Šventąją Dvasią kaip “Tiesos Dvasią” (Skaitykite” Su meile iš Dangaus”, 622 – 623 p.)
4. “Koks Šventosios Dvasios vaidmuo charakterio ugdyme? (Skaitykite „Su meile iš Dangaus“ 623 p. paskutinė pastraipa)
5. Koks yra pagrindinis Šventosios Dvasios darbas? (Skaitykite Jn 16, 13–14; „Su meile iš Dangaus“ 624 p. 3 pastraipa)
Šventoji Dvasia yra ypatinga Jėzaus dovana Jo bažnyčiai. Be Jėzaus dalyvavimo per Šventąją Dvasią mūsų gyvenimuose, mes esame bejėgiai atsilaikyti prieš priešą. Šventosios Dvasios buvimas mumyse suteikia mums džiaugsmą, ramybę, galią ir pergalę vaikščiojant kartu su Dievu. Be Šventosios Dvasios mūsų gyvenimai yra be jėgos ir be džiaugsmo. Mes gyvename labiau jausdami beviltišką pralaimėjimą nei užtikrintą viltį. Ar atversime dabar savo širdis Šventosios Dvasios tarnystei ir melsimės šia paprasta malda?
Brangus Jėzau,
Šiandien aš dėkoju Tau už Tavo Šventosios Dvasios pažadą. Labai dažnai aš negalvodavau ir neprašydavau, kad Ji pripildytų mano gyvenimą. Labai dažnai aš bandžiau gyventi krikščionišką gyvenimą savo jėgomis, nepasitikėdamas Šventosios Dvasios jėga, siekiant pergalių mano gyvenime.
Dabar aš atveriu savo širdį Tau. Aš remiuosi Tavo pažadu dėl Šventosios Dvasios. Aš atgailauju, kad kartais aš nesusikoncentruodavau į dvasinius dalykus, bet pasitikėdavau savo jėgomis.
Tikėdamas, kad Tu išpildysi Savo pažadą dabar, aš priimu Šventosios Dvasios dovaną. Ačiū, Viešpatie, kad suteikei man pačią brangiausią Dangaus dovaną.
Jėzaus vardu, amen.