SAVĘS IŠTYRIMAS

Sekminės buvo tinkamas laikas, ir apaštalai buvo pasiruošę. Jėzus buvo jau pas Savo Tėvą. Jo auka buvo priimta prie Dievo sosto. Po to Jis gavo pažadėtą Šventąją Dvasią iš Savo Tėvo Jo žemiškiems apaštalams užbaigti Dievo duotą misiją. Jie kreipė dėmesį į savo Viešpaties patarimą. Jie ieškojo Jo maldoje. Jie patyrė gilią atgailą širdyje ir išpažino konkrečias nuodėmes, kurias Šventoji Dvasia priminė jų protams. Dešimties dienų laike aukštutiniame kambaryje jie suartėjo krikščioniškoj vienybėj. Lukas teigia, kad „visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32 ). Smulkmeniškas pavydas buvo pašalintas. Nesantaika ir susvetimėjimas išnyko. Asmeniniai konfliktai buvo išspręsti. Barjerai buvo sulaužyti.

Nors Biblija neduoda mums detalaus paaiškinimo, kas iš tikrųjų atsitiko aukštutiniame kambaryje, bet suteikia mums pakankamai informacijos nubrėžti kontūrus, kas iš tikrųjų vyko. Šių dienų pranašystės padeda mums detalėmis užpildyti tuos kontūrus ir nušviečia biblinius užrašus. Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, ką Elena Vait pabrėžia, yra tai, kad „šios pasirengimo dienos buvo gilinimosi į savo širdį metas. Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui“ (Apaštalų darbai, 29 psl.). Dešimt dienų aukštutiniame kambaryje buvo gilaus širdies ištyrimo dienos. Tai buvo apmąstymo ir savęs ištyrimo dienos. „Po Kristaus užžengimo, apaštalai susirinko kartu vienoje vietoje pareikšdami nuolankų prašymą Dievui. Ir po dešimties širdies ir savęs ištyrimo dienų buvo paruoštas kelias Šventajai Dvasiai įeiti į apvalytą, pašventintą sielos šventyklą“ (Evangelism 698 psl.). Apaštalai norėjo būti įsitikinę, kad nebuvo nusistatymų ar įpročių jų gyvenimuose, kurie užkirstų kelią Šventosios Dvasios išliejimui. Jie praleido laiką tyrinėdami savo širdis. Jie norėjo įsitikinti, kad jų motyvai buvo tyri.

Mūsų širdžių tyrimas

Per visą Bibliją Dievas įspėja mus skirti laiko savo širdžių ištyrimui. Apaštalas Paulius ragina mus: „Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų“ (Hbr 12, 15.). Šaknys išaugina stiebus, o stiebai atneša vaisius. Jeigu tavo širdyje šaknis yra karti, ji atneš pykčio, kritikos ar liežuvavimo daigus ir subrandins tragišką išardytų santykių vaisių. Visos nuodėmingos šaknys galiausiai atneš bjaurius vaisius.

Prieš daug metų mano žmona ir aš aplankėme Fort Ticonderoga naujajame Hampshire. Šis Revoliucinio karo fortas buvo strateginis karinis stebėjimo postas nuo 1775 iki 1779 metų. Žinodami, kad kai kurie turistai dažnai rasdavo strėlės smaigalius prie forto sienų, aš paklausiau mūsų gido, kur ieškoti. Jis nusišypsojo ir tyliai pasakė: „Tiesiog prie pagrindinių vartų“. Aš šiek tiek nustebau. Kaip ten galėjo būti strėlių smaigaliai, kai kiekvienais metais pro pagrindinius vartus praeidavo tūkstančiai žmonių? Kodėl jų nesurado anksčiau? Gidas paaiškino, kad geriausias laikas surasti strėlių smaigalius buvo, kai po ilgos Anglijos žiemos pavasario atlydys iškėlė juos į paviršių. Aš keletą kartų apmąsčiau mūsų gido paaiškinimą. Strėlių smaigaliai buvo tik keletą centimetrų nuo paviršiaus, bet reikėjo pavasario šilumos, kad jie iškiltų. Ar nuodėmės smaigaliai slypi tik širdies paviršiuje, kad švelnus Šventosios Dvasios lietus iškeltų juos į paviršių? Karalius Dovydas meldėsi: „Tirk mane, Viešpatie, ir bandyk, išbandyk mano norus ir mintis. Juk Tavo ištikimoji meilė man akyse, Tavo ištikimybė veda mane“ (Ps 26, 2–3).

Kai matome Dievo mylintį gerumą ir stebime Jo charakterio teisumą, mes pripažįstame savo silpnumą, ydas ir nuodėmes. Jo besąlygiškos meilės liepsnojančioje šviesoje ir tobulume mūsų širdys tampa nusižeminusios. Mes esame vedami į gilią išpažintį ir atgailą. Mes šaukiamės Jo išgelbėjimo ir teisumo, kurio tik Jis mums gali parūpinti. Kai mes esame priblokšti Jo šventumo, su pranašu Izaiju mes šaukiame: „Vargas man, nes esu žuvęs“ (Iz 6, 5;). Savęs  ištyrimas ne visada bus pats maloniausias patyrimas, bet jis yra būtinas. Savęs ištyrime mes klausiame Dievo: „Ar yra kas nors mano gyvenime, kas nesutinka su Tavo valia?“ Mes meldžiame: „Viešpatie, iškelk tuos nusistatymus iš širdies gilumos, kurie nėra panašūs į Jėzaus“.

Praktinis savęs ištyrimo pavyzdys

Elena Vait duoda mums praktinį  savęs ištyrimo reikalingumo pavyzdį: „Taip ir šeimoje, jei nors vienas narys yra prarastas Dievui, reikia pasitelkti visas priemones, kad jis būtų sugrąžintas. Tegul visi stropiai ir rūpestingai ištiria save. Patyrinėkite gyvenimo būdą. Pažiūrėkite, ar nėra kokios nors elgesio klaidos, dėl kurios ši siela puolė į nuodėmę“ (Paslėpti lobiai, 166 psl.).

Savęs ištyrimas kartais gali būti skausmingas. Šventoji Dvasia gali atskleisti  tokius dalykus apie mus, ko mes anksčiau nežinojome. Bruožai, kurių mes nepripažinome, gali būti iškelti į paviršių. Viešpats neatskleidžia šių savybių nepanašių į Kristaus, kad nenuviltų mūsų. Dabar Jis atskleidžia jas, kad galėtume išpažinti ir atiduoti jas Jam, kad gautume Jo atleidimą ir apvalymą. Jis nori išgydyti praeityje sugriautus mūsų santykius. Jis trokšta performuoti mūsų gyvenimus ir suteikti mums vilties pilną ateitį. Jis, vietoj susirūpinimo dėl praeities klaidų, trokšta duoti užtikrinimą dėl Jo vedimo ateityje. Jeigu mes padarėme klaidas, augindami savo vaikus, išpažinkime tai Dievui ir paprašykime Jo įgalinti mus padaryti būtinus pasikeitimus. Jeigu būtina, aptarkime klaidas, kurias mes padarėme, su savo paaugliais ir paprašykime jų atleidimo.

Savęs ištyrimo tikslas yra atskleisti tas mūsų gyvenimų sritis, kurios buvo paslėptos nuo mūsų akių. Mes visi turime aklumo problemą ir nepastebime savo charakterių trūkumų. Kartais Šventoji Dvasia veda mus atlikti dvasinę inventorizaciją, kad išsiaiškintume, kur yra tos užslėptos sritys. Psalmistas meldėsi: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“. (Ps 139, 23–24). Dievo tikslas šiame procese yra priartinti mus prie Savęs. Jis nenori, kad mes pasinertume į kaltę arba būtume pripildyti sąžinės graužaties dėl mūsų praeito gyvenimo. Jo tikslas yra vesti mus „amžinuoju keliu“. Nors yra sveika užmesti atvirą žvilgsnį į mūsų dvasinius gyvenimus, bet yra nesveika pasilikti mūsų praeities gyvenimų kaltėse. Pasilikimas savo kaltėse ir per ilgas buvimas savo klaidose mums suteikia nusivylimą.

Mūsų Viešpats yra didesnis nei mūsų klaidos ir galingesnis nei mūsų nuopuoliai. Žinoma, mums reikia žinoti savo būklę, bet žymiai svarbiau pažinti Jo malonę. Savo silpnumo supratimas paruošia mus gauti Jo stiprybę. Savo nuodėmingumo supratimas paruošia mus Jo teisumo gavimui. Savo abejingumo supratimas paruošia mus Jo išminties gavimui. Šventoji Dvasia gali vesti mus į sielojimąsi dėl puolusios prigimties, bet ten Ji mūsų nepalieka. Šventosios Dvasios įtikinimo tikslas yra vesti mus prie Jėzaus. Kai mes pripažįstame savo nuodėmes ir klaidas, per savęs ištyrimo procesą, mes galime dėkoti Dievui, kad Šventoji Dvasia veda mus arčiau prie Jėzaus. Šventosios Dvasios įtikinimo galia ruošia mus galingam Dvasios gavimui vėlyvuoju lietumi. Prieš tai, kai mus Dievas paruoš, Jis turi mus sudaužyti. Prieš mus pripildant, Jis turi mus ištuštinti. Prieš tai, kai Jis bus karūnuotas mūsų širdyse, savasis aš turi būti nuverstas nuo sosto. Koks nuostabus yra Jėzus, mūsų Gelbėtojas ir Viešpats. Jo didžiausias troškimas, kad mes atspindėtume Jo mylintį charakterį prieš laukiantį pasaulį ir stebinčią visatą. Jis nori paruošti mus dabar pačiam didžiausiam Šventosios Dvasios išliejimui per visą istoriją.

Su malda atsakykite į žemiau pateiktus klausimus.

1. Ar yra kas nors giliai besislepiantis manyje, kas užkirstų man kelią gauti  Šventąją Dvasią?

2. Ar aš sugebėsiu leisti Dievui išimti kažką iš mano gyvenimo, kas nėra harmonijoje su Jo valia?

3. Ar yra kas nors mano gyvenime, ko aš negalėčiau atiduoti?

2 dalis: Dievo patarimų apmąstymas

Su malda paskaitykite žemiau pateiktą ištrauką iš knygos „Apaštalų darbai“, 39–41 p.

„Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko.

Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos – juk aiškiai nusakytas būdas, kaip gauti jėgą? Kodėl mes nekalbame apie tai, nemeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai? Viešpats labiau trokšta suteikti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jam tarnauja, negu tėvai nori dovanoti gerus daiktus savo vaikams. Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti. Ypač jie turi melsti, kad Dievas gausiai Šventąja Dvasia pakrikštytų Savo išrinktuosius atstovus misijų srityje. Dvasios buvimas tarp Dievo darbininkų suteiks tiesos skelbimui jėgos, kokios negali suteikti visa pasaulio garbė ar šlovė.

Kad ir kur būtų pasišventęs Dievo darbininkas, Šventoji Dvasia jį lydės visur. Mokiniams pasakyti žodžiai yra pasakyti ir mums. Guodėja yra ne tik jų, bet ir mūsų. Dvasia suteikia stiprybės, kuri palaiko kovojančias, besigrumiančias sielas bet kokioje sunkioje situacijoje, neapykantos kupiname pasaulyje, ir padeda suprasti savo nesėkmes ir klaidas. Liūdesy ir negalioj, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai pasijuntame bejėgiai ir vieniši, – tokiu metu atsiliepdama į tikėjimo maldą Šventoji Dvasia paguodžia širdis.

Tai, kad žmogus keistomis aplinkybėmis patiria dvasinę ekstazę, dar nerodo, jog jis yra krikščionis. Šventumas nėra ekstazė; tai – visiškas atsidavimas Dievo valiai; tai – gyvenimas pagal kiekvieną iš Dievo lūpų išėjusį žodį; tai – mūsų dangiškojo Tėvo valios vykdymas; tai – pasitikėjimas Dievu, iškilus sunkumams, – tamsoje lygiai taip pat, kaip ir šviesoje; tai – gyvenimas ne regėjimu, o tikėjimu; tai – besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo meilėje.

Mums nebūtina tiksliai apibrėžti, kas yra Šventoji Dvasia. Kristus pasakė, kad Dvasia yra Guodėja, Globėja, „Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo“. Apie Šventąją Dvasią yra aiškiai pasakyta, kad vesdama žmones į visą tiesos pažinimą „Ji nekalbės iš Savęs“. (Jn 15, 26; 16, 13).

Šventosios Dvasios prigimtis yra paslaptis. Žmonės to negali paaiškinti, nes Viešpats jiems to neapreiškė. Lakią vaizduotę turintis žmogus gali sugretinti įvairias Šventojo Rašto vietas ir pagal savo žmogišką nuovoką jas sudėlioti, tačiau šių pažiūrų priėmimas nesustiprins Bažnyčios. Tokių paslapčių, kurios pernelyg gilios žmogaus supratimui, atžvilgiu geriausia patylėti.

Šventosios Dvasios tarnystė aiškiai nusakyta Kristaus žodžiais: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jn 16, 8). Būtent Šventoji Dvasia apkaltina dėl nuodėmės. Jei nusidėjėlis reaguoja į Dvasios raginimą, jis bus atvestas į atgailą ir supras, kaip svarbu paklusti dieviškiems reikalavimams.

Atgailaujančiam nusidėjėliui, alkstančiam ir trokštančiam teisumo, Šventoji Dvasia apreiškia Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kristus pasakė: „Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs […]. Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 16, 14; 14, 26).

Dvasia suteikiama kaip atgaivinanti jėga, kad įsigaliotų per mūsų Atpirkėjo mirtį iškovotas išgelbėjimas. Dvasia nuolat siekia atkreipti žmonių dėmesį į didžiąją Auką ant Golgotos kryžiaus, atskleisti pasauliui Dievo meilę bei atverti apkaltintai sielai Šventojo Rašto lobius.“

 3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas

Dvasios gavimas

Ar jūs kada nors pagalvojote, kodėl Naujojo Testamento bažnyčia turėjo tokį dvasinį gyvenimą, o mūsų bažnyčios turi tiek mažai? Kodėl taip gausiai buvo išlieta Šventoji Dvasia tada, o Jos galia taip silpnai jaučiama dabar? Kodėl ankstyvieji krikščionys buvo pilni Šventosios Dvasios, o kodėl dabar mes esame Jos stokojantys? Koks yra skirtumas? Gal būt mums yra laikas padaryti rimtus apmąstymus. Galbūt Šventoji Dvasia savęs ištyrimui skatina mus pažvelgti į savo širdį.

1. Ar pastaruoju metu pasikeitė Kristaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią Jo Bažnyčiai? (Apd 2, 37–39; „Apaštalų darbai“ 39 p. 2 pastraipa).

2. Kokios trys priežastys „Apaštalų darbuose“ 39 p. 2 pastraipoje pateikiamos dėl Šventosios Dvasios galios trūkumo tarp mūsų? Užbaikite sakinius, išdėstytus žemiau, ir paklauskite savęs, ar visos šios savybės pasireiškia tavo asmeniniame gyvenime.

„Nematome šio pažado išsipildant taip galingai… dėl to, kad ______________________.“

„Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime______________.“

„Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda_____________________________.“

Pagalvokite apie tai:

Ar aš asmeniškai tinkamai įvertinu Šventosios Dvasios dovaną, kurią pasiūlė Kristus?

Ar Šventosios Dvasios gavimas yra prioritetas mano gyvenime?

Ar „smulkmenoms“ skiriame visą laiką, vietoj to, kad prioritetu iškeltume amžinus dalykus?

3. Kokius praktinius žingsnius išdėstė mūsų Viešpats, kad paruoštų mus Šventosios Dvasios išliejimui? (Žr. „Apaštalų darbai“, 39 p. 3 pastraipa).

A. Apibrauk penkis veiksmažodžius žemiau pateiktuose sakiniuose.

„Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos? Kodėl mes nekalbam apie tai, nesimeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai?“

Apibendrinkite, ką šie penki veiksmažodžiai reiškia jūsų asmeniniame dvasiniame gyvenime.

B. Užbaikite žemiau pateiktus du sakinius.

„Kiekvienas Dievo darbininkas _______________________________________, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas.“

„Krikščionys turi ____________________________________________________.“

Mūsų Viešpats kviečia mus asmeniškai atverti savo širdis ir maldauti Dangaus Šventosios Dvasios dovanos taip pat, kaip ir susitikti mažomis pasišventusių tikinčiųjų grupelėmis, siekiant Šventosios Dvasios gavimo.

4. Ką Šventoji Dvasia darys tikinčiųjų gyvenimuose, kurie susiduria su išbandymais, iššūkiais, ir sunkumais? (Žr. Rom 8, 14–17; Ef 3, 14 –21; „Apaštalų darbai“, 39 p. 4 pastraipa).

5. Koks yra didžiausias įrodymas, kad Šventoji Dvasia pripildė mūsų gyvenimus? (Žr. „Apaštalų darbai“ 62 p. 6 pastraipa).

Didžiausias Šventosios Dvasios pripildyto gyvenimo įrodymas yra pakeistas gyvenimas. Tai yra, kai protas nukreiptas Dievo valios vykdymui. Tai yra troškimas įtikti Dievui kiekvienoje savo gyvenimo situacijoje (Jn 8, 29; Hbr 8, 10; 10, 7). Didžiausias Šventąja Dvasia pripildyto gyvenimo įrodymas nėra antgamtinių ženklų pasireiškimas. Šėtonas gali klastoti ženklus ir stebuklus. (Apr 14, 18–20; Mt 24, 24). Ar tu atversi savo širdį Šventosios Dvasios veikimui ir paprašysi Jos atskleisti tuos širdies gilumoje esančius dalykus, kurie dabar trukdo tau gauti pilnai Šventosios Dvasios galią?