„Muzika – tai tarnavimo dalis Danguje“. Šie Šventosios Dvasios žodžiai buvo parašyti kiekvienos sielos paguodai ir padrąsinimui, kuri gali atrasti džiaugsmą šiame pasaulyje per meilę muzikai. Pats Dievas yra ir Šaltinis, ir Įkvėpėjas, ir Kūrėjas, ir Kompozitorius daugelio muzikos kūrinių. Dievui patinka muzika, todėl Jis nori, kad muzika taurintų, nuramintų, įkvėptų apmąstymams.
Pakartoto Įstatymo, 31 sk. aprašyta nuostabi istorija apie vieną puikų muzikos kūrinį Izraelio tautoje. Viešpats pasirodė Mozei ir Jozuei debesies stulpe ir tarė: „Moze, štai artinasi tavo mirties diena, ir visą Mano tautos istoriją užrašykite kaip giesmę… (Pak. Įst. 32). Ir išmokyk Izraelio sūnus giedoti šią giesmę, įdėk ją į jų lūpas“.
Įkvėptas asmeninio susitikimo su Dievu, po ypatingo muzikinio pasiruošimo, Mozė pradėjo tą darbą, mokydamas giesmę. Akivaizdu, kad tai buvo duetas, nes su Dievu padangtėje susitiko Jozuė ir Mozė, ir su tauta repetavo giesmę taip pat abu vadovai. Giesmės tekstą randame Pak. Įst. 32 skyriuje. Ši giesmė turėjo didelę auklėjamąją įtaką Dievo tautos šeimose. Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių (Pak. Įst. 32,46). Mozė ir Avinėlis paminimi kaip giesmės bendraautoriai Apreiškimo knygoje. Ir tikrai, iškilmingas giesmės tekstas guodžia Dievo tautos vaikus per visus amžius. Viešpats panaudojo žmogaus ypatumus suvokti muzikai ir jos įtaką žmogaus psichikai pačiais geriausiais tikslais – suteikti jėgų priešintis blogiui ir nuodėmes, atverti širdį atgailai prieš Dievą, gauti nuraminimą ir susitaikymą.
Angelai buvo sukurti, kaip būtybės, turinčios muzikinę dovaną, o ypatingai gabus giedoti keliais balsais tuo pačiu metu, buvo Liuciferis – visos angelų kareivijos vadovas.
Kūrėjas įdėjo į žmogų gabumus sudėti dainas, kurti muzikos kūrinius, dainuoti, groti, tuo išreiškiant savo vidinius išgyvenimus ir apmąstymus. Mūsų ausys sukurtos, kaip unikalus organas, jautrus įvairiai garsinei informacijai.
Yra įdomių duomenų apie garso suvokimą: „Klausos skylutės žmogaus klausos sistemoje reaguoja į dirgiklių energiją 10 000 000 kartų mažesnę negu prisiliečiant. Taip pat klausa nepalyginamai jautresnė nei lytėjimas. Ji labiau susieta su emociniais centrais ir neurologiniais pojūčiais negu regėjimas, todėl, kad tarp ausies ir tam tikro jausmų centro smegenyse (limbos sistemoje) yra tiesioginis ryšys (V. F. Chiss „Muzika ir klausos pažeidimai“ – Šveicarijos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų organizacija).
Tokios stipraus ir tiesioginio poveikio į smegenis negalėjo nepaisyti šėtonas ir, be abejo, jis nuolatos galvojo ir įgyvendino savo klastingus planus kaip panaudoti tokį poveikį žmogaus psichikai.
Psichologijoje yra toks terminas kaip „klausos kelias“ („Karališkasis kelias“). Tai kelias nuo garso pradžios iki rezultato, kuris pasiekiamas vieno ar kelių smegenų nervinių centrų dirginimu. Kiekvienas žodis, muzikos kūrinys ar paprasčiausias garsas turi savo klausos kelią. Pavyzdžiui: durų girgždesys arba trinamo į stikląsmėlio garsas turi tam tikrą klausos kelią. Rezultatas – stiprus sudirginimas ir nemalonus pojūtis, noras tuoj pat nutraukti šį garsą.
Jeigu mes girdime dūdų orkestro garsus, kuris groja maršą, tai mums norisi žygiuoti, judėti ar bent judinti koją ar ranką į taktą tokiai muzikai. Tų garsų klausos kelias iš anksto žinomas. Jis praeina klausos kanalu į rankų ir kojų judėjimo centrus, į širdies – kraujagyslių veiklos centrus, iššaukia dvasinį pakylėjimą, žmogus šypsosi (lūpų, akių judėjimo centrai) ir gali šis kelias baigtis laimės centruose.
Gedulingas maršas turi kitokį klausos kelią. Pateikdamas į smegenis, garsas sudirgina širdies veiklos centrą, sužadina anksčiau išgyventų dienų prisiminimus, veikia smegenų ląsteles, atsakingas už ašarojimą, žmogus gali apsivergti, nuliūsti, pajausti širdies skausmą ir t.t.
Klasikinė muzika turi savus klausos kelius. Iš esmės ji parašyta širdies darbo ritmu ( 60-70 dūžių per minutę), todėl palankiai veikia pagrindines viso organizmo funkcijas. Kai kurie kūriniai, muzikinės frazės, patekusios į smegenis ramina įjautrintus nervų centrus (pvz.: pykčio arba nepasitenkinimo), nutraukia streso būseną, skausmą, skatina augalų augimą, pagerina apykaitos procesus. Visa tai vyksta įtakojant dvasinei krikščioniškai klasikinei muzikai tokių kompozitorių kaip Bachas, Bethovenas, Mocartas, Bortnianskis. Bet kiekvienas kūrinys turi savo klausos kelią, savo įtaką ir savo rezultatą psichinei veiklai. Negalėtume tokiais puikiais rezultatais laikyti absoliučiai visus klasikos kūrinius. Klasikinė muzika principe, nėra be moralinių trūkumų. Didžiulę rolę klausymo rezultatams suteikia autorystė. Kokios nuotaikos būdamas kompozitorius rašė konkretų kūrinį, koks jo kūrimo tikslas, kokie buvo jo santykiai su Dievu, su savo artima ar atokesne aplinka, kas įkvėpė jį tam veikalui – visa tai turi įtaką klausantis kūrinio.
„Muzika buvo kuriama, kad tarnautų šventam tikslui, nukreiptų mintis į tai, kas tyra, kilnu, išaukštinta, kad sužadintų žmogaus sieloje ištikimybę ir dėkingumą Dievui. Koks didelis skirtumas tarp muzikos pritaikymo praeityje ir tos, kuri, toli gražu ne tauraus tikslo, kokiam ji neretai tarnauja šiandien.
Šiuolaikinė populiarioji muzika tarnauja kitokiems tikslams – sužadinti, atitraukti dėmesį, atimti, iššaukti netikusius įnorius ir t.t. Pats žinomiausias šiuolaikinis muzikos žanras, kuris turi didžiausią jaunimo auditoriją, yra rok – n – rolas.
Roko muzikos kilmės istorija
Rok – n – rolo terminas buvo suformuluotas Alano Frydo, kaip eufemizmas (tai palankesnis išsireiškimas) seksui automobilyje. Jau vien tai nurodo minties kryptį tyrinėjant šį muzikinį reiškinį. Naudojamas šiame žanre ritmas paimtas iš Vakarų Afrikos genčių ritualinės muzikos.
Vudu kulte naudojamas ypatingas ritmas, kuris ypatingu muzikos ritmo nuoseklumu ir užkeikimais pagoniškuose ritualuose gali įtraukti žmogų į transo arba ekstazės būseną. Gerai apgalvota ritmų sistema Vudu žyniai valdo kūną ir žmogaus psichiką lyg kokį instrumentą. Afroamerikiečiai pasigavę tuos ritmus, naudojo kaip šokių muziką, palaipsniui pereidami nuo bliuzo prie sunkesnių ritmų. „Sujungę juodaodžių rit – end – bliuzą su kantri – end – vestern baltaodžių 1955 metais iškilo ki tol nežinomas žanras „rok – end – roll“ (S. Šmidt – Džouz, Greivz. Rok – leksikon „Rainbek prie Harburgo“ 1979 m.). Toks rok – end – rolas tapo labai patraukliu baltaodžiam jaunimui ir per keletą metų jis pergalingai nužygiavo per visą vakarų pasaulį.
1954-55 metais muzikinę formą ir šio naujojo žanro techniką įsisavino vienas jaunas dainininkas ir gitaristasElvis Preslis – jaunuolis iš Pietų Amerikos, priklausė Baptistų bažnyčiai, vietinės bendruomenės chore įgijo muzikavimo patirties. Jis visus žavėjo savo talentu ir gražiu balsu. Perpratęs rok – n – rolo techniką buvo jaunimo garbinamas ir net pavadintas „rok – n – rolo karaliumi“. Didžiausiu savo pasiekimu laikė moralės ir dorovės revoliuciją ir maištą prieš Biblijos apribojimus žmonių elgsenoje. 40-ties metų pats tapo moralinio palaidumo auka. Tapo narkomanu ir mirė sulaukęs 40 metų, patenkintas stulbinančia sėkme savo socialinės ir moralinės revoliucijos bei laisvos meilės filosofijos rezultatais (Ž. M. Biuttneris. „Būk didžiu, grok garsiai, lik jaunu“. Kodėl roko muzikantai privalo vartoti narkotikus“ Ciurichas. 1986 m. spalio 10 d.).
Po pirminio rok – n – rolo, toliau iškilo daugybė kitokių šios muzikos stilių.
Dabartinė pop ir roko muzika turi savo skirtingus bruožus arba poveikio būdus psichikai:
- Kietas ritmas
- Monotoniški pakartojimai
- Garsas, superdažniai
- Šviesos efektai.
Ritmas
Ritmas stipriausiai veiki žmogaus organizmą. „Paprasti, bet galingi ritmai nuteikia žmogų atitinkamai reakcijai (judėjimui ritmu), nuo ekstazės iki haliucinacijų, nuo isterijos iki sąmonės netekimo“ (MichaelSagely, „Rhythmitist“, 1988). „Tokia muzika … ne pabrėžia natūralų ritmą …, bet ji akcentuoja nenatūralius ritmu, kurie sukelia netikėtus efektus (AlanFreed, Introduction to sex, 1996).
Muzikos ritmo suvokimas susietas su girdėjimo funkcijomis. Iš pradžių dominuojantis ritmas pagauna smegenų judėjimo centrus, po to stimuliuoja įvairias endokrinines sistemos hormonines funkcijas. Bet pagrindinis akcentas nukreiptas į tas smegenų sritis, kurios glaudžiai susietos su lytinėmis žmogaus funkcijomis. Mušamųjų dundesį naudojo bakchantės (dievo Bakcho orgijų moterys), norėdamos susikelti šėlsmą. Taip pat su panašiais ritmais kai kurios gentys vykdydavo mirties bausmes.
Tokioje tat terpėje (įtakoje) atsiduria analizavimo sugebėjimas, mąstymo blaivumas, logika. Pastaroji atbukinama, o kartais ir neutralizuojama. Tokių sutrikusių dorovinių minčių būsenoje atsiranda žalia šviesa ypač absurdiškoms (klaikioms) aistroms. Suardomi doroviniai barjerai, dingsta refleksai ir natūralios apsaugos mechanizmai.
Amerikos psichologė ir muzikos žinovė ŽanetPodell rašo: „roko jėga visada grindžiama seksualia jos ritmų energija. Tokie vaikų jausmai išgąsdino tėvus, kurie suprato roko muzikoje grėsmę savo vaikams ir, aišku, buvo teisūs. Rok – n – rolas ir jus priverstų judėti, šokti taip, kad pamiršite apie viską“ (JanetRodell „TheReferenceShelf“, 1987).
Ypatingą dėmesį noriu skirti dažnių įtakai, kurie naudojami roko muzikoje ir ypatingai veikia smegenis. Ritmas, kartu su superžemais (15-30 herc) ir superaukštais (80 000 herc) dažniais įgauna narkobruožų.
Jeigu rimtas dažnesnis nei pusantro takto per sekundę pritariant galingu superžemų dažnių įtaka, tai jis gali išaukšti žmoguje ekstazę. Kai ritmas lygus dviem taktams per sekundę tais pačiais dažniais, klausytojas panyra į šokio transą, panašų į narkotinį. Perviršio, kaip aukštų, taip ir žemų dažnių ritmai traumuoja smegenis. Roko koncertuose neretai įvyksta garso kontūzijos, garso nudegimai, klausos ir atminties traumos. Pink Floido koncerto metu atvirtoje erdvėje išniro apkurtinta žuvis iš šalia esančio ežero. Žmonėms toks nenatūralus ritmo ir garso dažnių derinys veikia nemažiau pragaištingai, būna, kad tokiuose koncertuose medikai konstatuoja mirties atvejus.
Monotoniški pakartojimai
Roką galima apibūdinti kaip monotonišką motorizuotą muziką, kurios įtakoje klausytojai atsijungia. Daugkartinio klausymosi dėka išsivysto gebėjimas greičiau atsijungti ir pasiekti pasyvumo būklę. Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir neatrodo sukeliančiu didelį pavojų, bet visa bėda , kad pasyvaus ir atsijungusio būsena yra svarbiausias būdas susijungiant su anapusinėmis jėgomis. Bejėgė auditorija net neįsivaizduoja, kad įsibraunama į viso organizmo šventų švenčiausiąją – sąmonę ir pasąmonę. Patenkantys į pasąmonės sritį tie impulsai iššifruojami, rekonstruojami, kad patektų per atmintį sąmojingajam „aš“, pereidami per visus sukauptus moralinius barjerus. Galutinis tokio įsiveržimo rezultatas – savižudybė, kolektyvinis smurtas, noras perpjauti partnerį peiliuko, įsiūto į džinsus ar marškinius ašmenimis ir t.t.
Garsas
Mūsų ausys sugeba išgirsti įprastinį garsą 55-60 decibelų. Stiprus garsas – 70 decibelų. Bet jei viršijamas normalus, intensyviai stiprus garsas, tai sukelia neįtikėtiną klausos stresą. Aikštelėje, kur sustatytos sienelės su galingais garsiakalbiais roko koncertuose, garsas siekia 120 decibelų, o aikštelės viduryje iki 140-160 decibelų (120decibelų atitinka kylančio reaktyvinio lėktuvo staugimui iš arti). Vidutiškas garso dydis grotuve su ausinėmis lygus 80-110 decibelų.
Adrenalinas: C9 H13 O3 N
Tokio garsinio streso metu iš inkstų (antinksčių) išsiskiria streso hormonas – adrenalinas. Taip vyksta visada, kai susidaro stresinė situacija. O kai dirgiklio poveikis nesiliauja, susidaro adrenalino perviršis, „kuris išdildo dalį informacijos, buvusios smegenyse. Žmogus tiesiog užmiršta kas jam buvo arba ko jis mokėsi ir jo protas degraduoja“ (B. Rauch, profesorius – psichologas, Vokietija). Neseniai Šveicarijos medikai įrodė, kad po roko koncerto žmogus reaguoja į dirgiklį apie 3,5 karto prasčiau nei visada.
Vienoje mokykloje užfiksuotas toks eksperimentas: po 10-ties minučių klausymo roko muzikos, septintokai kuriam laikui primiršo daugybos lentelę. Dvi valandas klausę roko koncerto, nesugeba atsakyti į paprasčiausius klausimus: Koks jūsų vardas? Kur jūs esate? Kokia šiandien diena, mėnuo, metai?
Adrenochromas: C9 H9 O3 N
Adrenalino formulė C9 H13 O3 N. Bet adrenalino perviršis sukelia jo dalinį skilimą į adrenochromą. Jo formulė C9 H9 O3 N. Tai jau naujas cheminis junginys, kuris žmogaus psichiką veikia savaip ir lyginamas su narkotiku. Tai savotiškas vidinis psichodelinis (keičiantis sąmonę) narkotikas, panašus į meskaliną arba psilocibiną.
Savaime adrenochromas yra silpnesnis negu sintetiniai narkotikai, bet jo poveikis panašus. Tai haliucinogeniniai ir psichologiniai narkotikai. Tačiau patekęs į kraują silpnesnis adrenochromas veikia kaip dirgiklis, sukeliantis poreikį gauti stipresnę dozę, ką jie ir gauna čia pat, koncerto metu.JonDiuri teigė: „Visa ko reikia mano kūnui, tai – seksas, narkotikai ir rok – n – rolas“ (R. Choffmann, „Roko istorija“, Frankfurtas, 1981).
Kitas žinomas roko muzikantas Erikas Klaptonas pareiškė: „Roko muzikantas be narkotikų – tai tik pusė žmogaus“ (R. Choffmann, „Roko istorija“, Frankfurtas, 1981).
Šviesos efektai
Toli gražu nėra nepavojinga tokia roko koncertų įranga, kaip šviesų efektai – kart nuo karto tamsą kertantys spinduliai įvairiomis kryptimis ir paįvairinti visokiomis konfigūracijomis. Daugeliui atrodo, kad tai tik koncerto atributika. Iš tikrųjų, tam tikras šviesų kaitaliojimas su tamsa susilpnina orientaciją, sumažina greitos reakcijos refleksą. Tam tikru greičiu šviesos blyksniai sąveikauja su alfa bangomis, kurios kontroliuoja dėmesio koncentracijos gebėjimą. Dažniams didėjant prarandama bet kokia kontrolė.
Vieni po kitų šviesos žybčiojimai muzikos ritmu, stimuliuoja mechanizmus, sąveikaujančius su haliucinacijomis, galvos svaigimu, šleikštuliu.
Jeigu šviesos efektams naudojamas lazerinis spindulys tai galimas:
- tinklainės nudegimas;
- atsiradimas joje aklos dėmės;
- orientacijos sumažėjimas;
- greitos refliukso reakcijos sumažėjimas;
Taigi visas roko techninis arsenalas nukreiptas paveikti žmogaus organizmą, jo psichiką, kaip kokį instrumentą. Muzika, kuri atsirado tarp mūsų jaunimo yra kaip atominis sprogimas, kaip neganda, atėjusi į mūsų aplinką, pasirodo, galinti totaliai pakeisti žmogaus individualią charakteristiką. Tuo pat metu įtakoja judėjimo centrus, emocijas, intelektualią ir lytinę žmogaus veiklos sferas. Neįmanoma ilgai būti roko įtakoje ir neįgauti gilių psichoemocionalių traumų.
Kokios roko muzikos įtakos pasekmės klausančiajam?
Kaip buvo anksčiau pasakyta – kiekvienas kūrinys turi savo „klausos kelią“ ir nuo to priklauso žmogaus elgesio pokyčių reakcija. Jeigu paveiktas nervų ląstelės sąveikaujančios su neigiamomis emocijomis, tai atsilieps ir elgesyje. Psichologai tvirtina, kad patys roko muzikantai ir kompozitoriai iš anksto žino, kuo gali baigtis tokie koncertai.
Roko muzikantas DžonDeite pasakė: „Rok – n – rolas – tai 90 proc. sekso“ (Žurnalas „Cirkas“, 1976 m. sausis).
Žemiau išvardyti roko kūrinių poveikio rezultatai žmogaus smegenims:
- Agresyvumas.
- Įniršis.
- Pyktis.
- Depresija.
- Baimės.
- Priverstiniai veiksmai.
- Skirtingo lygio transo būsena.
- Polinkis savižudybės (Paaugliams tai pasireiškia nuo 11-12 metų, bet klausantis roko muzikos, ta paaugliška psichikos ypatybė provokuojama arba sustiprėja ir vyresniame amžiuje).
- Nenatūralus prievartinis seksas.
- Negebėjimas priimti sprendimus.
- Bevalis raumenų tikas.
- Muzikos manija (poreikis nuolat skambančios roko muzikos)
- Mistinių polinkių vystymasis.
Dainininkė GreiSlik („DžeffersonEirplein“ grupė) sakė savo interviu: „Visai nesvarbu apie ką dainuojama tekstuose. Visos mūsų dainos kalba vieną ir tą patį: „būkite laisvi meilėje, laisvi sekse…“ (U. Rotach, „Ką tu privalai žinoti apie pop muziką…“ Ciurichas, 7 leidimas, 1984).
Grupės „MitaLoufa“ kompozitorius DžimasŠtaimanas pasakė: „Mane visada traukė superjausmai ir aš žinau, kad rokas tam – ideali priemonė. Kai tik išeinu į sceną aš išprotėju (žurnalas „Cirkas“, 1977 m. gruodis).
Kai kurie oficialių roko muzikantų pareiškimai apie jų koncertų paskirtį tiesiog stulbina.
Džonas Lenonas 1962 m. pasakė: „Aš žinau, kad „Bitlz“ turi tokį pasisekimą, kokio neturėjo jokia grupė iki šiol. Aš tikrai žinau, nes už šią sėkmę aš pardaviau savo sielą velniui“ (žurnalas „Pop“, 1976 m.)
Ilgai grojančioje plokštelėje „Pamąstymai – BlackSabbat“ rašoma: „Ir tu, vargše kvaily, laikantis rankose šią plokštelę, dabar žinok, kad su ja tu pardavei savo sielą, nes greitai ją apims toks pragariškas ritmas, velniška šios muzikos jėga. Ir tas muzikos tarantulo įgėlimas privers tave šokti be galo, be pertraukos (žurnalas „Cirkas“, 1977 m.)
Džiazas
Kartais klausinėjama: pavojinga ar nepavojinga džiazo muzika.
Vienas iš roko muzikos pavidalų yra džiaz – rokas, kuriam būdingos visos keturios šiuolaikinės muzikos charakterio savybės: kietas charakteringas ritmas, garsas, šviesos efektai, superdažniai. Džiazo ritmai taip pat paimti iš Vudu genčių, tik šie ritmai Amerikos jaunimui pateko kitais keliais.
Žodis „džiazas“ kyla iš dviejų žodžių vudu kalboje: „Ajaaizan“ – erotikos deivės ir „za-za“ – reiškiančio vyrišką lyties organą.
Pirmapradė šios muzikos paskirtis buvo naudojama kai kurių stabmeldiškų ritualų paryškinimui, padedančiam žmogui išeiti už sąmonės ribų ir sukelti ją ekstazę.
Naujajame Orleane pirmasis kompozitorius ir muzikantas, nusprendęs iškelti Vudu ritmus už savo genties ribų ir sukurti naują muzikos kryptį buvo Luji Armstrongas. Tai buvo naujiena muzikoje – DŽIAZAS. Jis sakė: „Šiame stiliuje turi įtakoti viskis, nikotino dūmai ir būtinai transo būsena“.
Džiazą toliau vystė Badi Boldenas ir Bondas Džonsonas. Jie priklausė pagoniškai Afrikos genčiai. Vudu ir abu šiuos ritualinius bruožus taikė savo elgesyje ir savo gyvenime. Abu buvo geri muzikantai, dega gyvenimus baigė psichiatrinėje ligoninėje.
Iš viso to galima daryti tam tikras išvadas – šėtonas negali paleisti jau sugautas savo aukas. Jo paties sukurta muzika yra gerai apgalvota „kaifuojanti“ arba „saldi“ gaudyklė trapiam, imliam, patikliam jaunimui.
Pranašystės Dvasia aiškiai perspėja visus – ir tėvus, ir vaikus: „Būtinas atsargumas, kad nepatektume į šėtono pinkles. Neretai muzika naudojama tarnauti piktam ir, tokiu būdu, tampa viena iš pačių stipriausių pagundų…
Šėtonas vilioja tokiais būdais, kurie laiko žmonių mases maloniame apakime, nieko nenutuokiančius apie jo paralyžiuojančią jėgą („Žinia jaunimui“, psl. 214).
„Muzika – ypatinga Dievo dovana, skirta mūsų sielos išaukštinimui, įkvėpimui ir apvalymui“ (E. Vait, „Švietimas“ psl. 167).
Viešpats šiandien kreipiasi į mus ir sako: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. Luko 21,36
Lidija Neikurs