TAMSA TO NESUPRATO
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.“ ( NT, Evangelija pagal Jonà 1, 1-9 ).
Kartą manęs paklausė: „Nejaugi manote, kad Viešpats teikia mums daugiau šviesos negu žmonės?“ Aš atsakiau, kad Jo šviesa mums nauja, nors tai ta pati sena brangi šviesa, sklindanti iš tiesos Žodžio. Mus pasiekia tik silpnos jau atėjusios šviesos prošvaistės. Mes maksimaliai neišnaudojame šviesos, kurią Viešpats mums jau davė, todėl negauname jos daugiau. Mes negyvename šviesoje, nors ji jau išlieta ant mūsų.
Mes vadiname save įsakymų besilaikančiais žmonėmis, tačiau nesuprantame, kaip toli siekia Dievo Įstatymo principai ir kokie jie yra šventi. Daugelis, kurie dedasi tiesos mokytojais, iš tikrųjų nesuvokia, ką jie daro, mokydami Dievo Įstatymo, nes gyvai nepažįsta Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Skaitydami apie Liuterį, Knoksą ir kitus garsius reformatorius, mes žavimės tų ištikimų Dievo tarnų jėga, tvirtybe bei drąsa ir užsikrečiame juos įkvėpusia dvasia. Mes trokštame sužinoti, kaip iš silpnų jie tapo stipriais. Nors šie garsūs žmonės buvo Dievo įrankiai, jie nebuvo idealai. Jie darė klaidų, ir didelių klaidų. Mes turėtume mokytis iš jų dorybių, bet jie neturėtų būti mums kriterijus. Šie žmonės turėjo retą talentą vykdyti reformacijos darbą. Juos inspiravo aukštesnė jėga, tad derėtų išaukštinti ir garbinti ne žmones, Dievo įrankius, o Viešpatį Jėzų, kurio valia ant jų nužengė Jo šviesa ir jėga. Tie, kurie myli tiesą ir teisumą, kurie perėmė šių pavyzdinių kovotojų postus, tešlovina Dievą, visokeriopos šviesos Šaltinį.
Kokia sumaištis kiltų krikščioniškame pasaulyje, jeigu staiga būtų paskelbta, kad angelai atvers žmonėms visus dieviškų tiesų pažinimo lobius! Dangaus atmosfera susitelktų aplink Dievo pasiuntinius angelus, ir visi godžiai gaudytų kiekvieną žodį iš jų lūpų. Žmonės imtų rašyti knygas, kurios atkreiptų dėmesį į angelų žodžius. Tačiau į mūsų pasaulį buvo nužengusi svarbesnë Būtybė už angelus. Buvo atėjęs Pats Viešpats, kad užlietų žmones dangaus šviesa. Jis pasiskelbė esąs viena su Tėvu, pilnas malonės ir tiesos, Dievo apsireiškimas kūne.
Viešpats Jėzus, neregimojo Dievo atvaizdas, paaukojo Savo gyvybę, kad išgelbėtų žūstantį žmogų, ir o, kokią šviesą bei jėgą Jis neša su Savimi! Jame įsikūnijo visa Dievo pilnatvė. Kokia paslapčių paslaptis! Žmogaus protui sunku suvokti Kristaus didybę ir atpirkimo paslaptį. Buvo iškeltas gėdingasis kryžius, vinys prikalė Kristaus plaštakas ir pėdas, nuožmioji ietis pervėrė Jo šoną, ir atpirkimo kaina už žmoniją buvo sumokėta. Tyrasis Dievo Avinėlis Savo kūne užnešė ant kryžiaus mūsų nuodėmes. Jis užnešė mūsų širdgėlą.
Elena Vait