TIKĖDAMI IR PAKLUSDAMI MES KEIČIAMĖS

TIKĖDAMI  IR  PAKLUSDAMI  MES  KEIČIAMĖS

Elena Vait

Evangelijoje išdėstytas Kristaus mokymas tobulai atitinka per pranašus skelbtą ir Senajame Testamente atskleistą Kristaus mokymą. Senajame Testamente pranašai kalbėjo per Kristaus pasiuntinius lygiai taip pat, kaip apaštalai skelbė Jo Žodį Naujajame Testamente, ir tarp tų mokymų nėra jokio prieštaravimo. Tačiau šėtonas visada stengėsi ir tebesistengia savo melagystėmis pakirsti Dievo Žodžio jėgą. Jis mėgina apgaubti paslapties skraistėmis tai, kas yra aišku ir paprasta. Jis moka tai daryti. Jis žino Dievo charakterį ir subtiliai patraukia pasaulį į savo pusę. Būtent dėl to, kad buvo sumenkinta Dievo Žodžio galia, į pasaulį prasiskverbė nuodėmė. Adomui patikėjus šėtono melagystėmis, pradėjus neteisingai suprasti Dievo charakterį, jo gyvenimas pasikeitė ir buvo sudarkytas. Jis nepakluso Dievo įsakymui ir padarė būtent tai, ko Viešpats jam neleido daryti. Per savo nepaklusnumą Adomas nusidėjo. Tačiau jeigu jis būtų atlaikęs šį išbandymą ir likęs ištikimas Dievui, jis nebūtų atvėręs priešui vartų į mūsų pasaulį.

Žmonėms patikėjus šėtono melagystėmis apie Dievą, pasikeitė jų charakteris ir likimas. Tačiau jeigu jie būtų likę ištikimi Dievo Žodžiui, jų protas ir charakteris būtų buvęs pakeistas taip, kad tiktų amžinajam gyvenimui. Tikėjimas, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (NT, Evangelija pagal Joną 3, 16), keičia širdį ir kuria žmoguje Dievo atvaizdą.

Paulius iki savo atsivertimo, kaip ir daugelis šiandien, buvo be galo ištikimas iš kartos į kartą perduodamam pasišventimui. Tačiau jo įsitikinimai buvo pagrįsti netiesa. Jis tikėjo formomis ir ceremonijomis, taigi tai buvo tikėjimas be Kristaus. Jo uolumas dėl Įstatymo neturėjo nieko bendra su Kristumi ir todėl buvo beprasmiškas. Jis girdavosi, jog tobulai vykdo Įstatymą, tačiau Įstatymui prasmę suteikusio Kristaus atsisakydavo. Jis buvo tikras, jog yra teisus. Paulius rašė: “Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus nazariečio vardu. Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau” (NT, Apaštalų darbai 26, 9-10). Kurį laiką Paulius elgėsi ypač žiauriai ir manė, kad dirba Dievo darbą. Vėliau jis pasakė: “Taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo” (NT, Pirmas laiškas Timotiejui 1, 13). Taigi jo nuoširdumas nepateisino jo elgesio ir nepavertė tiesos klaida.

Tikėjimas yra terpė, per kurią protą pasiekia tiesa arba neteisybė. Ir tiesa, ir klaida priimama tokiu pačiu proto veiksmu, tačiau yra esminis skirtumas tarp mūsų tikėjimo Dievo Žodžiu ir žmonių kalbomis. Apsireiškęs Pauliui, Kristus apkaltino šį persekiojant Jį Patį per Jo šventuosius, ir Paulius priėmė Jėzuje esančią tiesą. Dievo jėga pakeitė jo protą bei charakterį, ir jis tapo nauju žmogumi Kristuje Jėzuje. Jis taip tvirtai priėmė tiesą, kad nei žemė, nei pragariškos jėgos nebegalėjo sudrebinti jo tikėjimo.

Yra daug tokių, kurie šaukia: “Tereikia tikėti, tik tikėti”. Paklauskite jų, kuo reikia tikėti. Gal velnio melagystėmis apie šventą, teisingą ir gerą Dievo Įstatymą? Savo begalinę ir neįkainuojamą malonę Dievas lieja ne tam, kad paneigtų Savo Įstatymą, o tam, kad jį įtvirtintų. Ką gi nusprendė Paulius? Jis rašė: “Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. […] Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, o {Ar tada įsakymas jau nebegaliojo? – Ne} aš {Paulius} numiriau. […] Taigi Įstatymas {Gal stovintis skersai kelio laisvei ir ramybei? – Ne} šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras” (NT, Laiškas romiečiams 7, 7-12).

ĮSTATYMAS  NEGALI  ATLEISTI

Paulius suprato, kad Įstatyme nėra jėgos, kuri galėtų atleisti už jo pažeidimus. “Įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus” (NT, Laiškas romiečiams 3, 20). “O ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė Savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią” (NT, Laiškas romiečiams 8, 3-4).

Viešpats matė mūsų, nusidėjėlių, būklę. Jis suprato, kad mums reikalinga malonė, ir, kadangi mylėjo mus, Jis suteikė mums malonę bei ramybę. Malonė reiškia palankumą tam, kuris to nevertas, tam, kuris pražuvęs. Faktas, kad esame nusidėjėliai, užuot atribojęs mus nuo Dievo gailestingumo ir meilės, paverčia Jo meilės mums apsireiškimą pozityvia būtinybe, kad būtume išgelbėti. Kristus pasakė: “Ne jūs Mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų” (NT, Evangelija pagal Joną 15, 16).

Kai Adomas nusidėjo, buvo pasirūpinta jo grąžinimu į tiesos kelią. Atėjus metui, gyvybės Karalius Jėzus gimė į mūsų pasaulį, kad stotų į kovą su tamsos jėgomis. Šiame pasaulyje šėtonas turėjo progą parodyti, kaip veikia jo sukurti atsiribojimo nuo visų Dievo įsakymų principai, o Kristus, absoliučiai ištikimas Savo Tėvo įsakymams, atskleidė teisumo principų praktikavimo rezultatą. Vadovaudamasis savais blogio principais, šėtonas nuožmiai gundė Dievo Sūnų, kol galiausiai atvedė Jį į teismo salę, kad Jis be priežasties būtų pasmerktas mirčiai. Blogis užvaldė žmonių protus, kad jie veiktų pagal piktojo principus. Prieš didžiulę minią stojo Kristus ir Barabas. Barabas buvo pagarsėjęs plėšikas ir žmogžudys; Kristus buvo Dievo Sūnus. Pilotas pažvelgė į juodu ir pagalvojo, kad žmonės nedvejodami pasirinks Jėzų. Viešpaties veidas buvo kilnus, išmintingas ir tyras – tikra priešingybė grubiems Barabo bruožams. Pilotas paklausė: “Katrą norite, kad jums paleisčiau?” (NT, Evangelija pagal Matą 27, 21). Įtūžusi minia kimiai plyšojo: “Barabą!” Pilotas vėl paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus Jį!” Jis klausė: “O ką gi pikta yra padaręs?” Bet tie dar garsiau šaukė: “Ant kryžiaus Jį!” (NT, Evangelija pagal Matą 27, 22-23).

ŠĖTONAS  NUGALĖTAS KRISTAUS  MIRTIMI

Per tokį pasirinkimą pasireiškė šėtono principai, ir dangaus aibės, visi Dievo sukurtieji pasauliai, nusprendė, kad velnias yra brolių kaltintojas, melagis ir žudikas. Danguje ir nuodėmės nepažįstančiuose pasauliuose buvo išspręstas šėtono melagysčių, jo piktų kėslų klausimas ir visiems laikams patvirtintas Kristaus, atlikusio bausmę už nupuolusį žmogų, tobulas tyrumas bei šventumas. Atsiskleidus šėtono charakteriui ir principams, jis buvo amžinai atribotas nuo tyrųjų pasaulių žavesio, ir prieštaravimas tarp velnio tvirtinimų bei Kristaus mokymo danguje buvo visiems laikams išspręstas. Kristaus charakteryje apsireiškęs teisumas amžiams tapo pasaulio inkaru ir išgelbėjimo viltimi. Kiekviena Kristų pasirinkusi siela gali su tikėjimu sakyti: “Viešpats yra mano teisumas”. Kristus buvo “paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir nes Jį laikėme nieku. Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis” (ST, Izaijo pranašystė 53, 3-5).

Kristaus malonė ir Dievo Įstatymas neatskiriami. Jėzuje susitiko gailestingumas ir tiesa, pasibučiavo teisumas ir ramybė. Savo gyvenimu ir charakteriu Jis atskleidžia ne tik Dievo charakterį, bet ir žmogiškumo galimybes. Jis buvo Dievo atstovas ir žmonijos pavyzdys. Jis parodė pasauliui, koks gali tapti žmogiškumas, per tikėjimą susijungęs su dieviškumu. Vienatinis Dievo Sūnus prisiėmė žmogaus prigimtį ir įtvirtino tarp žemės ir dangaus Savąjį kryžių. Kryžius žmogų patraukė prie Dievo, Dievą – prie žmogaus. Iš nepasiekiamų aukštybių nužengė teisingumas, dangiškosios aibės bei šventųjų armijos prisiartino prie kryžiaus ir pagarbiai nusilenkė – mat ant kryžiaus buvo patenkintas teisingumas. Per kryžių nusidėjėlis buvo išplėštas iš nuodėmės gniaužtų, iš blogio citadelės, ir sulig kiekvienu žingsniu prie kryžiaus jo širdis vis labiau suminkštėja, ir jis atgailaudamas šaukia: “Tai mano nuodėmės nukryžiavo Dievo Sūnų!” Jis palieka savo nuodėmes kryžiaus papėdėje, ir per Kristaus malonę jo charakteris pasikeičia. Atpirkėjas prikelia nusidėjėlį iš dulkių ir atiduoda jį Šventosios Dvasios globai. Žvelgdamas į Atpirkėją, nusidėjėlis atranda viltį, tvirtybę ir džiaugsmą. Tikėjimas Kristumi įsitvirtina per meilę. Tikėjimas veikia per meilę ir nuskaistina sielą. (Selected Messages, t. 1, p. 345-349).