Visiškai atsiskaičiusi – stikline pieno
Kartą vienas neturtingas berniukas vaikščiojo nuo durų prie durų ir pardavinėjo įvairius daiktus, kad užsidirbtų ir galėtų susimokėti už mokslą mokykloje. Jis pasijuto alkanas, tačiau buvo likusi tik menka dešimties centų moneta. Vaikas nusprendė, priėjęs artimiausią namą, paprašyti maisto. Tačiau, kai duris atidarė graži jauna moteris, jis sutriko ir paprašė tik stiklinės vandens.
Šeimininkei pasirodė, kad berniukas išalkęs, tad ji atnešė jam ne vandens, o didelę stiklinę pieno. Jis iš lėto, pasigardžiuodamas ją išgėrė ir paklausė:
“Kiek aš jums skolingas?”
“Nieko neskolingas, – atsakė moteris. – Mama mus mokė neimti pinigų už gerus darbus.”
“Tada iš visos širdies dėkoju.”
Išėjęs iš tų namų, Hovardas Kelis jautėsi stipriau ne tik fiziškai – sutvirtėjo ir jo tikėjimas Dievu bei žmogumi. Pervargęs jis jau norėjo viską mesti, o dabar atsirado ūpas keliauti toliau.
Po daugelio metų toji jauna moteris sunkiai susirgo. Vietiniai gydytojai nieko negalėjo padaryti, tad išsiuntė ją į didelį miestą, kur buvo sukviesti specialistai, kad išstudijuotų jos retą ligą. Konsultacijai buvo pakviestas ir daktaras Hovardas Kelis.
Kai jis išgirdo, iš kokio miesto ji atvyko, keista šviesa užliejo jo akis. Daktaras bematant pakilo ir nuskubėjo ligoninės koridoriumi į moters palatą. Vilkintis gydytojo drabužiais, jis pasilenkė, pažvelgė į ligonę ir kaipmat ją pažino. Paskui grįžo į savo kabinetą, pasiryžęs padaryti viską, kad išgelbėtų jos gyvybę.
Nuo tos dienos daktaras skyrė šiam atvejui ypatingą dėmesį, ir po ilgos kovos mūšis buvo laimėtas. Kai pacientė turėjo būti išrašyta iš ligoninės, daktaras Kelis paprašė atsiųsti jam galutinę sąskaitą. Peržvelgęs ją, jis kažką apačioje užrašė ir nusiuntė į moters palatą. Ji net bijojo sąskaitą išlankstyti, nes buvo tikra, kad už tokį ilgą gulėjimą tokioje brangioje ligoninėje turės mokėti visą savo likusį gyvenimą. Pagaliau, nebeištvėrusi įtampos, ji išlankstė popieriaus lapą. Iš karto į akis krito kažkoks užrašas apačioje, ir ji perskaitė šiuos žodžius: “Visiškai atsiskaičiusi – stikline pieno”. Pasirašė daktaras Hovardas Kelis.
Džiaugsmo ašaros užtvindė moters akis, o jos laiminga širdis meldėsi: “Dėkoju Tau, Dieve, kad Tavo meilė apjungia žmonių širdis ir rankas”.
Eidami per savo kasdieninį, paprastą gyvenimą, mes nė nežinome, kada malonus prisilietimas, padrąsinimo ir pritarimo žodis ar nuolankus kilniaširdiškumo veiksmas gali pakelti sugniuždytą, sužeistą žmogų ir pakreipti jo gyvenimą kita linkme. Antra vertus, turime atminti, kad mūsų grubūs žodžiai, kritika ir šaltumas gali pražudyti žmogų, kuris ir taip jau yra sužeistas, ir atimti paskutinę jo viltį. Tad neužmirškime dalytis meile, kaip Jėzus dalijosi, visada pakelti vienas kitą ir parodyti kelią į dangų.