Yra tik keletas vietų pasaulyje, kur gyvūnijos įvairovė yra didesnė nei Australijos Didžiajame barjeriniame rife. Palei visą Australijos šiaurės rytų pakrantę driekiasi didžiulis kompleksas rifų. Nardydami su kvėpavimo vamzdeliu jūs galite pamatyti tridaknas [dvigeldžius moliuskus], išskleidusias savo žaliąją mantiją su mikroskopiniais dumbliais, čia išnyrančius, čia vėl tarp koralų pasislepiančius įvairiaspalvių žuvų būrius. Patys koralai yra tikras stebuklas, tai gyvi organizmai, nusidriekę ištisus kilometrus, įvairių formų ir dydžių masyvai, tarsi spalvingoji vaivorykštė. Gilumoje slypi nuostabiausių gyvybės formų ir nepaprastų kūrinių kolonijos.
Nepaprasti kūriniai
Dar labiau stebina kai kurios šių kūrinių paslaptingos savybės. Pavyzdžiui, didžiulis moliuskas turi labai įdomius, abipusiškai naudingus santykius su mažyčiu vienaląsčiu dumbliu Symbiodinium. Tridakna, kuri iš tikrųjų yra milžiniško dydžio – 1,2 metro ilgio, sverianti per 230 kilogramų,– guli vandenyno dugne, išskleidusi savo geldeles ir nukreipusi savo mėsingą mantiją į saulės šviesą. Dumblių ląstelės gyvena tarp moliusko mantijos ląstelių, kuriose jos gamina maistą fotosintezės būdu. Vienas moliuskas savo audiniuose gali turėti milijonus ar net milijardus dumblių ląstelių. Dumbliai gauna maistines medžiagas iš moliusko, o šis dalį savo maistingųjų medžiagų gauna iš dumblių pagaminto maisto. Tarp jų vyksta aktyvus bendradarbiavimas, abi pusės viena iš kitos gauna naudą. Tridaknos kartu su dumbliais gali gyventi iki šimto metų.
Bendradarbiavimo santykiai tarp gyvų organizmų yra įprastas dalykas. Kai kurių, kaip minėtųjų tridaknų ir mažyčių dumblių santykiai yra labai specifiniai. Pažvelgus plačiau galima matyti, kad visi gyvi organizmai sąveikauja taip, kad būtų abipusė nauda. Augalai paimtą energiją iš saulės spindulių naudoja ją tam, kad vandenį ir anglies dvideginį paverstų maistu. Proceso metu išsiskiria deguonis, kurį gyvūnai sujungia su maistu ir gautą energiją naudoja augimui bei judėjimui. Šio proceso metu gaminamas anglies dioksidas, kurį augalai naudoja maisto gamybai. Ciklas tęsiasi, o abipusiškai naudinga sąveika tarp augalų ir gyvūnų suteikia galimybę veistis turtingai gyvų būtybių įvairovei, įskaitant ir žmones.
Kitas įdomus gyvis, gyvenantis Didžiajame koraliniame barjeriniame rife ir daugelyje kitų Pietų Ramiojo vandenyno vietų, yra Palolo kirminas. Šie kirminai, kurie šiek tiek panašūs į suplotą slieką, auga iki 40 cm ilgio ir gyvena būriais tarp koralų bei minta dumbliais. Palolo kirminai geriausiai žinomi Samoa žemėje [Ramiojo vandenyno regionas], kurioje jie yra tapę vietinės kultūros dalimi. Kiekvienas metais, tam tikru metu, samojiečiai plūsta į vandenį rinkti Palolo kirmėlių kiaušinėlių. Šis įvykis vietos gyventojams yra lengvai nuspėjamas ir yra toks reikšmingas, kad pagal jį net sudaromas vietinis kalendorius.
Apie šiuos Samoa kirminus mokslininkai atrado keletą įdomių faktų. Veisimosi metu Palolo kirminai užsiaugina uodegas, užpildytas kiaušinėliais arba spermatozoidais. Neršto metu uodega nulūžta ir į paviršių pasileidžia kiaušinėliai, kur jie yra apvaisinami. Beveik visi toje vietoje esantys kirminai savo kiaušinėlius paleidžia vienu metu. Nuostabą kelia šio reiškinio tikslus laikas. Nerštas prasideda praėjus septynioms dienoms po mėnulio pilnaties patekėjimo, tarp spalio 8 ir lapkričio 23 dienos. Jis gali kartotis dvi, kartais tris dienas. Šio veiksmo kulminacija yra potvynio metas iškart po vidurnakčio ir tęsiasi apie trisdešimt minučių. Kažkokiu būdu kirminai jaučia tinkamą laiką ir kiaušinėlius išleidžia visi tuo pačiu metu. Kiaušinėlių išleidžiama tiek daug, kad samojiečiai jų pakankamai prisirenka maistui.
Kituose regionuose gyvenantys kirminai gali neršti kitą mėnesį, tačiau tai vyksta visada nustatytu laiku ir koordinuotai. Kažkaip šie kirminai sugeba koordinuoti savo nerštą. Reaguodama į tuos pačius aplinkos veiksnius jų rūšis išgyvena.
Varnos dydžio paukštis, vadinamas audronaša – kitas kūrinys, kurį tam tikru metų laiku galima pastebėti palei Didįjį barjerinį rifą. Audronašos visą savo gyvenimą praleidžia jūroje, išskyrus perėjimo periodą, kurio metu jos susisuka lizdus pačių išsikastuose urvuose.
Audronašos puikiai orientuojasi erdvėje. Jos laisvai sklando virš vandenyno nepamesdamos kelio. Dar prieš auštant jos palieka savo lizdus urvuose ir į juos grįžta tik sutemus, o tai reiškia, kad
tamsoje jos turi surasti tikslią vietą ne tik saloje, bet ir savo lizdą, esantį urve. Mokslininkams dar nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip joms tai pavyksta!
Dieną audronašos sklando virš vandenyno, rinkdamos mažas žuveles ir kalmarus vandens paviršiuje. Didžiojoje Britanijoje su atlantinėmis audronašomis buvo atliktas eksperimentas, skirtas šių paukščių navigacijos gebėjimams ištirti. Mokslininkai vieną šių paukščių būrį nuskraidino iš Didžiosios Britanijos į Bostoną, JAV, kitą – į Veneciją, Italijoje. Maždaug per dvi savaites abi paukščių grupės sugrįžo į savo lizdus urvuose Didžiojoje Britanijoje. Paprastai audronašos neskrenda virš sausumos, todėl šis eksperimentas tik dar įspūdingesnis, nes paukščiai rado savo kelią namo.
Kita rūšis, pilkoji audronaša, migruoja iš Antarkties vandenyno į Kaliforniją, Aliaską, Japoniją ir grįžta atgal, įveikdama per 62 700 kilometrų. Audronašos iš tikrųjų yra vienas iš gyvųjų kūrinių stebuklų.
Daugelis kūrinių turi gebėjimą nukeliauti šimtus ar net tūkstančius kilometrų ir vėl sugrįžti į tą pačią vietą, iš kurios pradėjo savo kelionę. Ramiojo vandenyno lašišos garsėja savo gebėjimu grįžti į vietą, kurioje jos užaugo. Jūriniai vėžliai keliauja tūkstančius kilometrų tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno salų. Milijonai paukščių giesmininkų kasmet migruoja tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos arba Europos ir Afrikos. Jų migracijos instinktas ir gebėjimas sekti savo buvimo vietą
esant tokiems dideliems atstumams, yra vienas sunkiausiai įsivaizduojamų stebuklų gyvūnijos pasaulyje.
Nuostabus mūsų pasaulis
Šalia šių nuostabių kūrinių yra ir daugybė kitų stebėtinų gyvybės formų, kurias galima patyrinėti – tai jonvabalio skleidžiama šviesa, elektrinio šamo gaminama elektra, šikšnosparnio gebėjimas skraidyti tamsoje naudojant echolokaciją, vikšro virsmas gražiu drugeliu ir daugelis kitų.
Deja, retai susimąstome, kokio reikia pasaulio, kad gyvybė egzistuotų. Tyrinėdami mūsų Visatą, mokslininkai vis aiškiau supranta, koks unikalus ir gražus yra mūsų pasaulis. Jie vis daugiau pamato, kokių reikia tikslių ir ypatingų sąlygų, kad žemėje būtų galima išgyventi. Akivaizdu, kad žemė buvo kruopščiai suplanuota gyvenimui.
Gyviems organizmams reikalingas tikslus ir tinkamas aplinkos sąlygų derinys: tinkamas energijos šaltinis (pavyzdžiui, saulės šviesa), žaliavos, reikalingos ląstelių ir audinių gamybai (maistingosios medžiagos), palanki terpė, kurioje vyksta gyvybės atsiradimo reakcijos (vanduo) ir
tinkama temperatūra, reikalinga cheminių procesų vyksmui. Kiek yra žinoma, jokia kita vieta Visatoje neturi tinkamo šių sąlygų derinio, kuris palaikytų gyvybę (nors susidomėjimą kelia keletas neseniai atrastų vietų, kur yra tikimybė rasti gyvybę!).
Visi gerai žinome, kad saulės šviesa gyviems organizmams teikia energiją. Yra keletas bakterijų, kurios gauna energiją iš giliai jūroje vykstančių cheminių reakcijų, bet tai tik išimtis. Saulės šviesa yra toks įprastas reiškinys mūsų gyvenime, kad lengvai pamirštame, kokia ji yra ypatinga.
Šviesa yra energijos forma, vadinama elektromagnetiniu spinduliavimu. Šios rūšies energijos stiprumas labai skirtingas. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, gama spinduliai, yra tokie galingi, kad lengvai gali sunaikinti gyvybę. Kitos rūšys, pavyzdžiui, radijo bangos, yra tokios silpnos, kad negalėtų suteikti reikiamos energijos gyvybei palaikyti. Matoma šviesa turi vidutinį energijos kiekį. Ji pakankamai stipri, kad sukeltų tam tikras chemines reakcijas, bet per silpna, kad suskaidytų molekules, kurios sudaro gyvų organizmų kūnus. Faktas, kad mūsų Saulė skleidžia tokios rūšies šviesą, yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių čia gali egzistuoti gyvybė. Kaip žinome, didžioji dalis mūsų Visatos žvaigždžių nesuteikia pakankamai energijos, reikiamos gyvybei palaikyti. Mūsų pasaulis ir mūsų Saulė yra ypatingi!
Saulė ne tik skleidžia šviesą, teikiančią reikiamą energiją gyviems organizmams, bet taip pat ji teikia reikiamą šilumos kiekį žemėje esančiai gyvybei. Žemės temperatūra yra nustatoma pagal saulės skleidžiamos šilumos kiekį, atstumą nuo saulės iki žemės ir žemės gebėjimą išlaikyti šilumą. Jei žemė būtų labiau nutolusi nuo saulės, būtų per šalta, o jei arčiau – per karšta. Anglies dioksidas ir vandens garai atmosferoje padeda sulaikyti saulės šilumą ir išlaikyti tinkamą temperatūrą. Jei šių dujų atmosferoje būtų per daug – pasaulyje būtų per karšta, o jei jų nebūtų – pasaulis sušaltų. Mums palanki temperatūra taip pat išlaikoma dėl tinkamo greičio, kuriuo žemė sukasi apie savo ašį, ir dėl tinkamo vandenynų bei žemynų išsidėstymo žemės paviršiuje.
Gyvybės išlikimas mūsų planetoje priklauso nuo tinkamos sąveikos tarp žemės, jos atmosferos, saulės skleidžiamos energijos ir atstumo tarp saulės ir žemės. Jei nors vienas iš šių veiksnių dramatiškai pasikeistų, gyvybė mūsų pasaulyje galėtų lengvai išnykti.
Gyvybei taip pat reikalingas žaliavų šaltinis ir terpė cheminių reakcijų vyksmui. Visa tai tinkamais deriniais galima rasti žemėje. Vanduo yra viena iš svarbiausių žaliavinių medžiagų, reikalingų gyvybei, o mūsų žemėje jo yra daug. Atrodo, kad kai kurios kitos mūsų saulės sistemos planetos ir mėnuliai turi šiek tiek vandens, bet tai nėra stabilūs vandens šaltiniai, kaip yra mūsų žemėje. Vanduo toks svarbus gyvybei, kad mokslininkai, ieškodami gyvybės pėdsakų kitose planetose, pirmiausia ieško vandens. Jei jo nėra, beveik nelieka ir priežasčių ieškoti gyvybės.
Be to, vanduo sudaro terpę, kurioje gali vykti cheminės reakcijos. Jis tirpdo daugybę medžiagų ir perneša jas į aplinką arba išnešioja jas po gyvų organizmų kūnus. Be vandens daugelis gyvybiškai svarbių cheminių reakcijų paprasčiausiai nevyktų.
Vanduo paskleidžia šilumą aplinkoje, taip padėdamas išlaikyti vidutinę temperatūrą žemės paviršiuje. Dideli vandens telkiniai padeda išlaikyti švelnų klimatą, todėl pakrantės klimatas yra švelnesnis nei toliau nuo jūros nutolusiose srityse. Vanduo taip pat padeda išlaikyti reikiamą šilumą ir gyviems organizmams. Per odą garuodamas iš kūno jis sumažina karštį. Jei pasaulyje nebūtų tiek daug vandens, jame būtų mažiau gyvybės.
Vanduo dar turi daug kitų savybių, padedančių gyvybės egzistencijai. Pavyzdžiui, plūduriuojantis ledas padeda išgyventi žuvims ežeruose, kai jų paviršius užšąla. Jei ledas skęstų, vanduo ežere galiausiai užšaltų ir nuo dugno iki pat viršaus sunaikintų didžiąją dalį jo gyventojų. Vanduo sugeria deguonį, reikalingą žuvims ir kitiems vandens gyviams. Vandens molekulės yra linkusios sukibti, o tai yra svarbus veiksnys, įgalinantis vandenį judėti aukštyn į aukštų medžių viršūnes. Skysto vandens lengvas tekėjimas leidžia jam laisvai judėti paviršiumi arba prasiskverbti į dirvožemį, kur jį sugeria augalai, arba suteikia drėgmę kirminams ir kitiems dirvožemio gyventojams. Žemė yra vienintelė žinoma vieta, kur vanduo yra toks įprastas ir lengvai prieinamas gyvybei palaikyti.
Mūsų pasaulyje yra daugybė medžiagų, reikalingų gyvybei. Ypač svarbi anglis, ji chemiškai gali jungtis įvairiais būdais. Pasirodo, kad anglis turi labai specifinių savybių, dėl kurių jos turėtų būti mažai, tačiau mūsų pasaulyje jos yra pakankamai, kad išlaikytų daugelį gyvų organizmų. Gyvybei taip pat reikalingas vandenilis, deguonis, fosforas, azotas, siera ir nedideli kiekiai įvairių kitų elementų. Laimei, mūsų pasaulyje yra pakankamas kiekis reikalingų medžiagų ir tik nedidelis kiekis medžiagų, kurios yra toksiškos gyvybei. Tai, kad lengvai galime gauti reikalingų medžiagų ir retai aptikti toksiškų, yra būtina sąlyga gyvybės išlikimui ir vienas iš veiksnių, padarančių mūsų pasaulį ypatingą.
Išvada
Mes gyvename gerai suprojektuotame pasaulyje, kuriame yra idealios sąlygos gyvybei. Esame apsupti įvairių gyvių su neįtikėtinais gebėjimais ir tarpusavio santykiais. Šie gyviai yra stulbinančių formų, spalvų, elgsenos ir gyvena neįtikėtinose buveinėse. Visi šie dalykai nurodo į Kūrėją, kuris norėjo, kad pasaulis būtų įdomus ir gražus.
Vėliau pažvelgsime, kodėl pasaulyje yra ir bjaurių dalykų. Bet nepamirškime, koks jis yra nuostabus ir gražus. Kitame skyriuje aptarsime nuostabius žmogaus gebėjimus, tokius, kurie stebina, bet neturi nieko bendra su išlikimu.