Žmogaus unikalumas

Kur buvai 1969-ųjų liepos 20-osios vakare? Ar buvai lauke ir pakėlęs akis žiūrėjai į dangų – į mėnulį? Visa žmonių karta – per penkis šimtus milijonų žmonių – savo žydruosiuose ekranuose stebėjo, kaip Nilas Armstrongas, Michaelis Kolinzas ir Edvinas Oldrinas nutupdė Mėnulio modulį  Eagle Ramybės jūroje, Mėnulyje. Pirmiesiems žmonėms atsistojus Mėnulio paviršiuje buvo aišku, kad vyksta kažkoks dramatiškas ir svarbus istorinis įvykis.

1961-ųjų gegužę Amerikos prezidentas Džonas Kenedis kongrese pirmą kartą pranešė apie siekį išlaipinti žmones Mėnulyje, o po to juos sėkmingai sugrąžinti atgal į Žemę. Savo tikslą jis vėl pakartojo 1962-aisiais metais rugsėjo mėnesį. Ši kalba tapo žinoma ir buvo pavadinta „Pasirinkome mėnulį“. Ji įkvėpė milijonus žmonių mąstyti plačiai. Pasiųsti žmones į Mėnulį ir grąžinti juos atgal buvo drąsus ir labai rizikingas užmojis. Nebuvo jokių garantijų, kad viskas baigsis sėkmingai. Tad visi su palengvėjimu atsiduso, kai liepos 24-ąją astronautai saugiai nusileido į Ramųjį vandenyną ir pergalingai grįžo namo. Rizikavę savo gyvybėmis, akimirksniu jie tapo įžymybėmis, nes atliko tai, ko niekas dar nebuvo padaręs.

Kaip ir galima buvo tikėtis iš tokių aukštos kvalifikacijos profesionalių vyrų, dėl savo sėkmės astronautai įvertino jungtines daugybės mokslininkų ir technikų pajėgas. Vienas ar keletas žmonių nebūtų galėję sėkmingai nuskristi į Mėnulį. Tam reikėjo keleto tūkstančių aukštos kvalifikacijos specialistų ir ne vienerių metų darbo.

Žmogaus unikalumas

„Apollo 11“ misijos sėkmė buvo įspūdingas žmonijos pasiekimas. Daugiamečiai „Mąstyk plačiai“ projektai, tokie kaip „Apollo“ misija, visuomenei nėra neįprasti, tačiau jie yra unikalūs, būdingi tik žmonėms. Jokios kitos būtybės nedaro nieko panašaus. Jokie kiti kūriniai nekuria daugiamečių projektų, kuriuos koordinuotų daugybė žmonių.

Kodėl ne? Kodėl jie to negali? Daugelio kitų kūrinių populiacija didesnė ir daugelis turi tokius stebėtinus gebėjimus, kurių žmonės neturi. Žmonės negali skraidyti kaip paukščiai arba plaukioti kaip žuvys, negali karstytis kaip beždžionės, bet dėl savo ypatingų gebėjimų jie gali skrieti oru ar skrosti vandenis bei pasiekti aukščiausias medžių viršūnes.

Žmonės gali daryti dalykus, kurie juos skiria nuo gyvūnų. Jie gali pasiekti nuostabių dalykų, kurių joks kitas gyvūnas negali padaryti. Žmonės sugalvoja naujų idėjų, kuria planus, iš anksto apgalvodami, kokios gali kilti problemos, ir juos įgyvendina. Gebėjimas galvoti, planuoti ir įgyvendinti naujus, iki tol niekieno neatliktus užmojus, yra unikalus žmogaus bruožas.

Kalba – kitas unikalus žmogaus bruožas, kuris buvo būtinas sėkmingam skrydžiui į Mėnulį. Daugelis gyvūnų rūšių gali bendrauti, kai kurie iš jų bendrauja stebinančiais būdais, tačiau nė vienas negali kalbėti kaip žmogus. Aiškus bendravimas kalbantis yra būtinas sudėtingų planų koordinavimui ir įgyvendinimui. Gebėjimas kalbėti ir kalbėjimas ta pačia kalba padeda dalytis idėjomis, diskutuoti ir jas vertinti. Jei žmonės nebūtų galėję kalbėti, „Apollo“ projekto niekas niekada nebūtų pradėjęs, jau nekalbant apie jo įgyvendinimą.

Dar vienas unikalus žmogaus bruožas yra gebėjimas suderinti savimonę su laisva valia. Būdami žmonėmis mes galime pripažinti save kaip asmenybę ir nuspręsti, kaip elgsimės. Šis derinys padaro mus atsakingus už savo veiksmus. Jis suteikia mums moralės jausmą.

Moralinis jausmas skatina daugelį žmonių elgtis atsakingai ir patikimai, leisdamas mums bendrauti tokiu mastu, kuris stipriai pralenkia paprastą gyvūnijos bendravimą. Tūkstančiai žmonių technikų galėjo pasitikėti vieni kitais ir darbuotis prie „Apollo“ projekto, net jei jiems asmeniškai tai buvo nenaudinga. Gyvūnai negali įgyvendinti tokių siekių, iš dalies dėl to, kad neturi savimonės ir laisvos valios derinio, kuris reikalingas moralės ir atsakomybės jausmui sukurti.

Tikėjimas – dar vienas išskirtinis žmonijos bruožas. Jokia kita rūšis net ir negali turėti religinių įpročių, nes jie neturi to, ko reikia moralei – laisvos valios ir savimonės. Gal ir keistai nuskambės, tačiau galima teigti, kad krikščionybė prisidėjo prie „Apollo“ misijos sėkmės. Kaip? Krikščionybė padėjo filosofinį pagrindą – mąstymą, reikalingą mokslo plėtrai. Mokslas negali plėstis kultūroje, kur teigiama, kad gamtą kontroliuoja tolimi dievai, nuolatos kovojantys vienas su kitu ir su žmonėmis, pavyzdžiui, kaip graikų ir romėnų dievai. Niekas negali nuspėti gamtos pokyčių, o tuo labiau dievų nuotaikos.

Krikščionybė mokė, kad Dievas yra patikimas ir nuosekliai valdo Visatą. Todėl buvo prasmė bandyti atrasti Jo taikomus dėsnius. Krikščionybė prisidėjo prie sėkmingos mokslo plėtros, įskaitant ir „Apollo“ misiją, sukurdama kultūrą, kurioje mokslas galėjo vystytis. Žinoma, tie, kurie atmeta aktyvaus Dievo Visatoje mintį, gali su tuo nesutikti, tačiau ši mintis verta didelių diskusijų[1].

Kodėl žmonės yra unikalūs

Akivaizdu, kad žmonės yra išskirtiniai iš visų žemėje gyvenančių būtybių. Bet kodėl tai turėtų būti tiesa? Atrodo, kad žmonės yra panašūs į kitus žinduolius – jie turi panašius vidaus organus, kojas, rankas ir panašiu būdu dauginasi. Genuose taip pat yra panašumų. Taigi kodėl žmonės taip skiriasi nuo gyvūnų? Į šį klausimą paprastai yra du skirtingi atsakymai: evoliucija ir sukūrimas.

Evoliucijos teorija teigia, kad žmogus yra šiek tiek patobulėjusi beždžionė, turinti geriau išvystytas smegenis. Gebėjimas kalbėti, kelių kalbų mokėjimas, savimonė ir mechaniniai gebėjimai laikomi patobulinimu to, ką daro ir kitos rūšys. Daugelis evoliucijos šalininkų teigia, kad žmonės iš tiesų neturi laisvos valios ir iš to kylančios moralės, nors ją, atrodo, lyg ir turime.

Toks požiūris iškelia nemažai problemų. Viena iš labiausiai nerimą keliančių problemų yra ta, kad evoliuciniai procesai, kurie turėtų egzistuoti tik tam, kad užtikrintų išgyvenimą, nepaaiškina, kodėl žmonių gebėjimai juos pranoksta. Kodėl žmonės vertina meną, muziką ir grožį? Kokį evoliucinį privalumą suteikia gebėjimas tapyti paveikslą, kurti eiles ar džiaugtis gėlėmis? Galima iškelti daug panašių prieštaravimų. Daugeliui jie parodo, kad evoliucijos teorija nėra tinkamas ypatingų žmogaus gebėjimų turėjimo paaiškinimas.

O jei žmonės buvo sukurti Būtybės, kuri pralenkia mūsų suvokimą? Ar tai galėtų paaiškinti, kodėl turime tokius įdomius, kaip ką tik minėtus gebėjimus? Skirkime šiek tiek laiko patyrinėti krikščionišką pasakojimą apie sukūrimą.

Štai kaip Šventojo Rašto Pradžios knyga aprašo žmonių sukūrimą:

1. Jie buvo sukurti iš žemės dulkių – tai yra iš tos pačios statybinės medžiagos – anglies, kaip ir visos kitos gyvybės rūšys.
2.  Jie buvo sukurti dviejų lyčių – vyro ir moters. Turintys skirtingus kūno organus, jie buvo sukurti su galimybe daugintis ir kurti naujus žmones – susilaukti kūdikių.
3. Jie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą – vadinasi, kad kažkokiu būdu jų gebėjimai yra Dievo gebėjimų atspindys.

Nėra jokių abejonių, kad pirmosios dvi Šventojo Rašto kūrimo istorijos dalys yra tikslios. Žmonių, kaip ir visos gyvybės žemėje, gyvybės pagrindas yra anglis. Taip pat žmonės gali daugintis, susilaukdami kūdikių kiekvienoje naujoje kartoje. Tačiau, jei ir trečioji Šventojo Rašto kūrimo istorijos dalis yra tiksli, tuomet ką ji reiškia?

Dievo paveikslas

Jei žmonės yra unikalūs todėl, kad yra sukurti „pagal Dievo paveikslą“, tuomet logiška, kad turime gebėjimų, kurių neturi kiti gyvūnai. Kaip mūsų unikalius gebėjimus galima palyginti su Dievu, aprašytu Šventajame Rašte?

Pakalbėkim apie santykius. Jei Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, tada Dievo atvaizdas geriausiai atsiskleidžia per jųdviejų tarpusavio santykius. Šventasis Raštas apibūdina Dievą kaip bendraujančią Būtybę, kažką, kas nori bendrauti su žmonėmis. Kaip ir Dievas, mes taip pat esame bendraujančios būtybės. Mes gyvename šeimose, bendruomenėse, tautose ir visa mūsų veikla sutelkta į bendravimą su kitais.

Žmogaus galimybė turėti santykius su kitais gali būti viena Dievo paveikslo atspindžio dalis.

Kaip išsiaiškinome anksčiau, žmogaus kūrybiškumas pranoksta viską, ko reikia išgyvenimui. Kūrybiškumas leidžia žmogui išspręsti daug sudėtingų klausimų, pavyzdžiui, žmogaus išsiuntimą į Mėnulį. Galima būtų išvardyti dar daugybę įspūdingų pavyzdžių, kaip ši savybė padeda žmogui spręsti problemas, bet tuo viskas nesibaigia. Įdomu tai, kad kūrybiškumas mums padeda ištirti dalykus, kurie nėra reikalingi išgyvenimui, pavyzdžiui, grožio supratimas.

Jei mūsų pasaulį sukūrė Dievas, tuomet ir Jam patinka grožis. Žmonės yra sukūrę spalvingų paveikslų, didingų skulptūrų, įspūdingų pastatų ir tiltų, įvairios muzikos. Bet tai tik blankiai pamėgdžioja gėlių ar saulėlydžio grožį, gamtos peizažus ir paukščių bei kitų būtybių skleidžiamus garsus. Ar gali būti, kad žmonėms patinka grožis todėl, kad jie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, kuriam patinka grožis?

Jei žmones sukūrė Dievas, tuomet galima paaiškinti, kodėl mes turime gebėjimą kūrybiškai mąstyti, kurti planus ir vertinti grožį. Tuomet galima paaiškinti, kodėl žmonės turi savimonę ir laisvą valią, kodėl mes galime kalbėti bei suprasti kalbą ir kodėl santykiai mums yra labai svarbūs.

Žmogaus pareigos

Pradžios knygoje, pasakojime apie pasaulio sukūrimą, Dievas duoda žmonėms darbo. Jis paskiria juos valdyti žemės išteklius. Dievas sukūrė žemę ir žmonėms pavedė ja pasirūpinti (apie tai skaitykite Pradžios knygoje 1, 28).

Pirmiausia, žmonėms suteikta pareiga „daugintis“, auginti vaikus ir didinti populiaciją, tai reiškia kurti šeimas ir bendruomenes. Šeima yra pagrindinis elementas kuriant visuomenę. Jei Dievas yra santykių Dievas, tuomet atspindėti Jo paveikslą reiškia kurti stiprias šeimas.

Taip pat žmonėms yra pavesta valdyti žemės išteklius. Jei žmonėse atsispindi Dievo paveikslas, tai su žemės kūriniais jie elgiasi švelniai ir saugo aplinką, kuria dalijasi visi kūriniai.

Niekas negali teigti, kad žmonės tinkamai valdė žemės išteklius. Per daug vartodami anglies ir naftos mes užteršėme atmosferą ir vandenį. Medžiodami gyvūnus, išnaikinome kai kurias rūšis ir sunaikinome jų buveines. Pernelyg dažnai mes pasirenkam pelną ir godumą, o ne atsakingą ateities planavimą.

Bet kai ką mes galėjome turėti ir vis dar turime. Mes turime gebėjimą valdyti žemę, o gebėjimai samprotauti priežasties – pasekmės principu, kūrybiškai planuoti ir bendradarbiauti yra kur kas daugiau, nei mums to reikia, kad tiesiog išgyventume. Rūpinimasis kūrinija reikalauja tų pačių gebėjimų, kurie yra būdingi tik žmonėms, tų gebėjimų, kuriuos pamatysime, jei jie buvo sukurti „pagal Dievo paveikslą“.

Išvada

Žmonės yra unikalūs! Ir Šventajame Rašte užrašytas pasakojimas gali paaiškinti kodėl. Jis gali paaiškinti, kodėl žmonės turi daugiau gebėjimų nei jų reikia išgyvenimui, ir atskleidžia, koks galėtų būti šių specialių gebėjimų tikslas.

Ar mūsų specialūs gebėjimai atspindi „Dievo paveikslą“? Ar gebėjimas kurti santykius ir kūrybiškumas yra tik atsitiktinumo rezultatas? Ar meilė grožiui, sudėtingi kalbos įgūdžiai, abstraktus mąstymas ir laisva valia tiesiog atsirado be priežasties? Atrodo neįtikėtina, kad tai, kas mus padarė žmonėmis, yra tik atsitiktinumo rezultatas.

Tęskime šią atradimų kelionę ir pabandykime pagvildenti klausimus, į kuriuos mokslas neturi atsakymų: kodėl esame čia ir kur mes einame?