Balandžio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 16, 10; Dan 1, 2; 3, 1–6; Apr 13, 11–15; Dan 3, 13–18; Jn 3, 7; Dan 4, 6.
Įsimintina eilutė: Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik Jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį“ (Dan 2, 47).
Viešpats turėjo nuostabių planų senovės Izraeliui: „bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6). Ši šventa tauta, ši kunigiška karalystė turėjo būti Jo liudytojai pasauliui, kad Jehova buvo vienintelis Dievas (žr. Iz 43, 10. 12). Deja, tauta neįvykdė šio švento Dievo jai skirto pašaukimo. Galų gale ji net buvo paimta į nelaisvę Babilone.
Įdomu tai, kad Dievas, nepaisant nelaisvės, vis dar galėjo panaudoti atskirus žydus būti Jo liudininkais. Kitaip tariant, iki tam tikro laipsnio Dievas per Danielių ir jo tris draugus padarė tai, ko Jis neįvykdė per Izraelį ir Judą. Viena vertus, šie vyrai buvo pavyzdžiai, kokia turėjo būti Izraelio tauta ir ką ji turėjo padaryti.
Taip, pasakojimas apie juos rutuliojasi tokiu laiku ir tokioje vietoje, kurie yra nutolę nuo paskutiniųjų dienų. Bet mes šiuose vyruose vis dar galime įžvelgti tokių savybių, kurios gali būti pavyzdys mums, kurie ne tik gyvename pabaigos metu, bet kurie esame pašaukti liudyti Dievą pasauliui, kuris, kaip pagonys Babilono rūmuose, nepažįsta Jo. Ko galime pasimokyti iš jų pasakojimų?
IŠTIKIMYBĖ MAŽUOSE DALYKUOSE
„Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose, o kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10).
Perskaitykite šiuos Jėzaus žodžius čia. Itin lengva, ar ne, eiti į kompromisą, būti neteisingam smulkmenose. Bėda čia ne ta, kad pačios smulkmenos yra svarbiausios; ne. Todėl tai ir yra „smulkmenos“. Kadangi dauguma iš mūsų žinome iš asmeninės patirties arba kitų (arba iš abiejų) pavyzdžio, problema yra ta, kad pirmasis kompromisas veda prie kito, paskui prie trečio, o paskui dar kito, kol mes pasidarome neteisingi „ir dideliuose dalykuose“.
Paisydami šios minties, perskaitykime Danieliaus 1 pasakojimą, pirmuosius įvykius, susijusius su šių keturių žydų patyrimu Babilono nelaisvėje.
Perskaitykite Danieliaus 1. Kaip Danieliaus, Hananijos, Mišaelio ir Azarijos pozicija parodo, kuo senovės Izraelis turėjo būti pagonims? Taip pat žr. Įst 4, 6–8; Zch 8, 23.
Nors tekstas tiesiogiai nesusieja to, ką jie valgė, su tuo, kad jie buvo „dešimt kartų“ pranašesni už visus kitus (Dan 1, 20), sąsaja yra akivaizdi. Skyriuje taip pat parašyta, kad tokį pažinimą ir išmintį jiems davė Dievas. Tai yra, Viešpats galėjo su jais bendradarbiauti dėl jų ištikimybės Jam, kad atsisakė valgyti suterštą Babilono maistą. Jie pakluso, o Dievas palaimino jų paklusnumą. Argi Dievas nebūtų padaręs kažko panašaus senovės Izraeliui, jei tauta būtų kruopščiai ir ištikimai paisiusi Rašto mokymo, kaip tai padarė šie keturi jauni vyrai? – Žinoma. Argi Jis taip pat to nepadarys dėl mūsų šiandien, paskutinėmis dienomis, jei būsime ištikimi?
Kadangi mums buvo suteikta itin daug šviesos ir tiesos, kaip bažnyčia turime savęs paklausti: ar esame ištikimi ir paklusnūs tame, kas mums suteikta? Tuo pačiu metu, kaip kiekvienas iš mūsų galime atskirai užimti poziciją, kuri leis mums tapti galingais Dievo liudytojais?
DANIELIAUS NUOLANKUMAS
Visame pasaulyje ir tūkstančius metų Danieliaus 2 padėjo neįvardinamam skaičiui žmonių patikėti Šventojo Rašto Dievu. Raštas suteikia galingus racionalius įrodymus ne tik dėl Dievo buvimo, bet ir dėl Jo ateities žinojimo. Iš tiesų tai yra apreiškimas, kad skyriuje pateikiamas Dievo numatymas, kuris užtikrina Dievo buvimo įrodymus.
Perskaitykite Danieliaus 2. Kaip šis skyrius pateikia itin įtikinamus Dievo tikrovės įrodymus? Taip pat pasižiūrėkite ir į šiandienę Europą, kaip aprašyta knygoje (Dan 2, 40–43). Kaip žmogus, gyvenęs maždaug prieš du tūkstančius šešis šimtus metų, jis itin tiksliai nusakė aplinkybes Europoje, ir tai per dangaus apreiškimą?
Danielius atvirai ir nesigėdydamas visus nuopelnus skyrė Dievui už tai, kas jam buvo apreikšta. Jis labai lengvai galėjo pasigirti dėl savo jau pripažintos išminties ir supratimo kaip gebėjimo žinoti ne tik karaliaus sapną, bet ir jį paaiškinti! Bet Danielius buvo kitoks. Pranašo ir jo draugų malda (Dan 2, 17–23) parodė jų visišką priklausymą nuo Dievo; kitaip jie būtų mirę su kitais išminčiais.
Vėliau Danielius karaliui priminė, kodėl nė vienas iš jo profesionalių išminčių, kerėtojų ar magų nepaaiškino karaliui jo sapno. Priešingai, Dievas danguje gali atskleisti paslaptis, nes Jis yra vienintelis gyvas Dievas.
Tad dėl savo nuolankumo ir priklausymo nuo Dievo Danielius galėjo būti galingas liudytojas. Jei Danielius tuo metu parodė nuolankumą, kiek labiau mes turėtume rodyti nuolankumą šiandien? Galų gale mums apreikštas išgelbėjimo planas, kuris nebuvo apreikštas Danieliui; jei kas ir turėtų išlaikyti mus nuolankius, tai turėtų būti žinios apie Jėzaus darbą ant kryžiaus.
Ko Kryžius turėtų mus pamokyti apie nuolankumą? Ką jis mums sako ne tik apie mūsų nuodėmingumą, bet ir apie mūsų visišką priklausymą nuo Dievo dėl išgelbėjimo? Pagalvokite, kur būtume be Kryžiaus. Ar turite kuo pasigirti, išskyrus Kryžių? (žr. Gal 6, 14)
AUKSO STATULA
Tyrinėjantieji Raštą jau seniai pastebėjo ryšį tarp Danieliaus 3, pasakojimą apie tris žydus Dūros lygumoje, ir Apreiškimo 13, persekiojimą, kurį Dievo žmonės patyrė praeityje ir su kuriuo susidurs paskutinėmis dienomis.
Palyginkite Dan 3, 1–6 su Apr 13, 11–15. Kuo panašios šios dvi ištraukos?
Abiem atvejais svarbiausias dalykas yra garbinimas, tačiau abejose ištraukose kalbama apie priverstinį garbinimą. Tai reiškia, kad valdžioje esančios politinės jėgos reikalauja garbinimo, kuris priklauso tik Viešpačiui.
Perskaitykite Dan 3, 13–18. Ko galime pasimokyti iš pasakojimo, kuris turėtų mums padėti suprasti ne tik tai, su kuo susidursime paskutinėmis dienomis, bet ir kaip mes turėtume tai padaryti?
Kaip galingiausias žemės valdovas, Nebukadnecaras išmėgino šiuos vyrus ir jų Dievą, sakydamas: „Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“ Jis netrukus pats sužinos, koks tas Dievas, nes vėliau karalius pasakė: „Tebūna pašlovintas Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas! Jis atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus, kurie Juo pasitikėjo! Jie nepakluso karaliaus įsakui ir sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti, išskyrus jų pačių Dievą“ (Dan 3, 28).
Neabejotina, pamačius tokį stebuklą, karalius buvo įsitikinęs, kad Dievas, kuriam šie vyrai tarnavo, yra ypatingas.
Tarkime, kad šie jauni vyrai nebūtų išgelbėti iš ugnies, ir jie suprato, kad taip gali būti (Dan 3, 18). Kodėl, nepaklusdami karaliaus įsakymui, jie vis tiek būtų pasielgę teisingai, net jei tai reiškė, kad jie sudegs gyvi? Šis pasakojimas yra galingas liudijimas apie jų tikėjimą ir norą pastovėti už savo tikėjimą, nepriklausomai nuo pasekmių.
Kai paskutinėmis dienomis garbinimo klausimas pasidarys aktualus, kaip galime būti užtikrinti, kad mes būsime tokie pat ištikimi, kaip jie? Jei dabar mes esame neištikimi „smulkmenose“, kas verčia mus manyti, kad mes būsime ištikimi itin svarbios paskutinės krizės aplinkybėmis?
PAGONIŲ ATSIVERTIMAS
Danieliaus 3 baigėsi tuo, kad Nebukadnecaras pripažino gyvojo Dievo buvimą ir galią. Bet žinojimas apie Dievą ir Jo galią neprilygsta atgimimui iš aukštybės, kuris, pasak Jėzaus, yra esminis išganymui (žr. Jn 3, 7). Iš tikrųjų, Dan 4, 30 aprašytas asmuo nėra atsivertusi siela.
Perskaitykite Dan 4, 30. Kokia buvo šio žmogaus problema? Taip pat žr. Jn 15, 5; Apd 17, 28; Dan 5, 23.
Tačiau skyriui baigiantis Nebukadnecaras sužinojo, deja, sunkiuoju būdu, kad visa tikroji galia yra Dieve ir be Dievo jis yra niekas.
„Kadaise išdidus monarchas tapo nuolankiu Dievo vaiku; valdingas, tironiškas valdovas, protingu ir nuolankiu karaliumi. Tas, kuris paniekino ir piktžodžiavo dangaus Dievui, dabar pripažino Aukščiausiojo galią ir nuoširdžiai siekė išaukštinti Jehovos baimę ir savo pavaldinių laimę. Po karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties priekaišto, Nebukadnecaras pagaliau pasimokė to, ką turėtų suvokti visi valdovai – tikroji didybė slypi tikrame gerume. Jis pripažino Jehovą gyvuoju Dievu, sakydamas: ‘Aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi Jo darbai teisingi ir Jo keliai teisūs; Jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius.‘“ (E. White, Prophets and Kings, 547 p.)
Perskaitykite Dan 4, 34. Kokias tiesas apie Dievą Nebukadnecaras išreiškė ir čia?
Danieliaus 4 baigiasi tuo, kad pagonis pripažino „hebrajų“ Dievo autoritetą, galią ir valdžią. Tam tikra prasme tai nurodo į ankstyvosios Bažnyčios įvykius, kai žydų liudijimu ir Dievo galia pagonys sužinojo tiesą apie Viešpatį ir pradėjo skelbti šią tiesą pasauliui.
Perskaitykite Jn 3, 7. Nors mes galvojame apie paskutinių dienų įvykius mirties nuosprendžių, garbinimo ir persekiojimų kontekste, kas, pasak Jėzaus žodžių čia, be viso kito, parengia žmones paskučiausiems laikams?
DANIELIAUS IŠTIKIMYBĖ
Perskaitykite Danieliaus 6 ir atsakykite į šiuos klausimus:
a) Ką Dan 6, 5–6 atskleidžia apie Danieliaus charakterį? Kokias pamokas galime įžvelgti šiose eilutėse apie tai, koks mes turėtume būti pavyzdys?
b) Kokios paralelės šiame skyriuje yra sietinos su paskutiniais įvykiais, aprašytais Apreiškimo knygoje? Apr 13, 4, 8. 11–17.
c) Įsivaizduokite save Danieliaus vietoje šiomis aplinkybėmis. Kuo pagrįstumėte ar argumentuotumėte sprendimą nesimelsti? Tai yra, kaip pranašas galėjo pasiteisinti ir nedaryti to, ką jis padarė, ir taip išvengti galimybės būti įmestam į liūtų duobę?
d) Kodėl Danielius ir toliau meldėsi, kaip visada, nors jis nebūtinai turėjo tai daryti?
e) Ką sakė karalius Darijus (Dan 6, 17) dar prieš Danieliaus įmetimą į liūtų duobę, kas parodė, kad jis žinojo apie Danieliaus Dievo galią? Ką jo žodžiai parodė pačiam Danieliui apie pranašo Dievo, kurį Danielius garbino ir kuriam tarnavo, liudijimą karaliui?
Tolesniam tyrinėjimui: „Artinantis šio pasaulio istorijos pabaigai, Danieliaus užrašytos pranašystės reikalauja ypatingo mūsų dėmesio, nes jos susijusios su laiku, kuriuo mes gyvename. Su jomis turi būti susieti paskutinės Naujojo Testamento knygos mokymai. Šėtonas paskatino daugelį tikėti, kad Danieliaus knygos ir Apreiškimo knygos pranašiškų dalių neįmanoma suprasti. Tačiau pažadas yra aiškus, kad šių pranašysčių tyrinėjimas lems ypatingą palaiminimą. Išmintingieji supras [Dan 12, 10], pasakyta apie Danieliaus regėjimus, kurie paskutinėmis dienomis turėtų būti atskleisti; o Apreiškimo knygoje, kurią Kristus davė savo tarnui Jonui, kad Dievo tauta žinotų kryptį per visus šimtmečius, pažadas yra toks: Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti (Apr 1, 3).“ (E. White, Prophets and Kings, 547 p.)
Nors mes linkę žvelgti į Danieliaus knygą tautų atsiradimo ir išnykimo, teismo (Dan 7, 22. 26; 8, 14) ir galutinio Dievo tautos išlaisvinimo iš vargų meto (Dan 12, 1) kontekste, šią savaitę matėme, kad Danieliaus knyga taip pat gali mums parodyti, ką mums individualiai reiškia pasiruošti išbandymams ir persekiojimui, kai jie ateina. Šia prasme šie pasakojimai mums yra itin svarbi žinia paskutinėmis dienomis. Galų gale, kad ir kaip naudinga žinoti apie „žvėries ženklą“, „vargų metą“ ir artėjantį persekiojimą, neturint tokio patyrimo su Dievu, kokio mums reikia, visos šios žinios mus tik pasmerks. Svarbiausia, kad mes atgimtume iš aukštybės, ką patyrė Danielius ir kiti, įskaitant Nebukadnecarą.
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite pranašo maldą Dan 9, 3–19. Kaip ši malda parodo, kad Danielius suprato malonę, ir kad Dievas myli ir išlaisvina mus dėka savo malonės, o ne dėl kažkokių tai mūsų nuopelnų ar gerumo? Kodėl šią tiesą itin svarbu ne tik suprasti, bet ir patirti?
Klasėje aptarkite iššūkius, su kuriais susidūrė trys žydai (Dan 3) ir Danielius (Dan 6), pastovint už jų tikėjimą, kuriam grasino politinės jėgos. Kokių panašumų pastebite abiejuose pasakojimuose? Kokių skirtumų? Ko mes galime pasimokyti iš abiejų pasakojimų apie tai, kaip mes galime būti galingi liudytojai, jei esame ištikimi?
Ką reiškia „atgimti iš aukštybės“? Kodėl Jėzus sako, kad mums reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7)?