Birželio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 17, 9–11; Iš 31, 13. 17; Apr 13, 17; Ef 1, 13–14; Hbr 4, 9–10.
Įsimintina eilutė: „Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! (Apr 15, 3)
Mozės ir Avinėlio giesmę, prasidedančią šios savaitės įsimintinos eilutės žodžiais, gieda žmonės, „kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių“, jiems stovint ant stiklo jūros danguje (Apr 15, 2). Kaip mes galime būti tarp jų?
Vienas iš aiškiausių tikros Dievo tautos arba likučio paskutinėmis dienomis ženklų yra trečiojo angelo žinios, įspėjančios dėl žvėries ženklo priėmimo, skelbimas. Tačiau, nepaisant to, kad visame Rašte daugiau nėra rimto perspėjimo, bėgant laikui buvo pateikta daug painių idėjų, kas yra šis ženklas: brūkšninis kodas ant kaktos, kredito kortelės numeris ar tam tikra biometrinė tapatybė.
Neturėtų stebinti tai, kad Babilone gausu klaidinančių idėjų. Galų gale Babilonas reiškia „sumaištį“. Tačiau Dievo tauta arba likutis turi aiškiai suprasti šią temą, kad galingai skelbtų trečiojo angelo žinią. Šią savaitę mes stengsimės geriau suprasti, kas yra žvėries ženklas ir kaip jo išvengti – gaunant Dievo antspaudą.
DIEVO ŽENKLAS, IDENTIFIKUOJANTIS JO TAUTĄ
Senojo Testamento laikais buvo du ženklai, nustatantys tikrosios Dievo tautos tapatybę. Vienas iš jų buvo apipjaustymas. Kam šis ženklas pirmą kartą buvo duotas? Pr 17, 9–11; Iš 31, 13. 17.
Dievas įsakė Abraomui ir jo palikuonims būti apipjaustytiems, išganymo sandoros ženklan. Aštuntąją dieną vyrai buvo apipjaustyti (Kun 12, 3). Tačiau ši apeiga turėjo gilesnę reikšmę. Ji buvo skirta simbolizuoti širdies „apipjaustymo“ arba atnaujinimo poreikį (žr. Įst 30, 6). Štai kodėl Paulius rašo: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laikomas žydu, ir ne tas tikras apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir gyrius ne iš žmonių, bet iš Dievo“ (Rom 2, 28–29).
Tekstai, tokie kaip 1 Kor 7, 19; Gal 5, 6; 6, 15 parodo, kad Naujajame Testamente apipjaustymą pakeičia krikštas, simbolizuojantis atsivertimą, „naują kūrinį“, mirtį nuodėmei ir prisikėlimą naujam gyvenimui (žr. Rom 6, 3–4). Štai kodėl Paulius teigia, kad apipjaustymas jau nebėra svarbus ir kad dabar svarbūs yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ ir „Dievo įsakymų laikymasis“.
Koks buvo antrasis išorinis ženklas, kurį Dievas davė savo tautai atpažinti, ir kodėl jis buvo duotas? (Iš 31, 13. 17; Ez 20, 12. 20).
Atkreipkite dėmesį, kad sabata kaip ženklas siekia pasaulio sukūrimą (taip pat žr. Pr 2, 2–3), o apipjaustymas prasidėjo tik su Abraomu. Tad Jėzus, kalbėdamas apie Pradžią, sakė: „Šabas padarytas žmogui“ (Mk 2, 27). Tai rodo, kad mes priklausome Dievui kaip kūriniai, nes Jis mus padarė ir atpirko, nes Jis mus nuteisina ir pašventina. Tad, nors Paulius sako, kad apipjaustymas jau nebėra svarbus, jis tvirtina, kad svarbu laikytis Dievo įsakymų (įskaitant sabatą) (žr. Hbr 4, 9).
Kaip jūsų mintys ir ketinimai atskleidžia, ar jūs tikrai esate apipjaustyti širdyje?
ŽVĖRIS IR KLAIDINGAS GARBINIMAS
Perskaitykite šias eilutes. Ko jos moko mus apie „žvėries ženklo“ išvengimo svarbą? Apr 13, 17; 14, 9–10; 16, 2.
Susilauks neatmiežto Dievo įniršio, patirs septynias paskutines negandas ir, galų gale, bus įmesti į ugnies ežerą. Koks kontrastas tiems, kurie nepriėmė žvėries ženklo ir stovi ant stiklo jūros, pergalingai šlovindami Dievą ir Avinėlį!
Koks yra šis ženklas, kurio niekas nenorėtų priimti? Akivaizdu, pateikti tekstai ženklą susieja su klaidingu garbinimu. Taip pat, ankstesnėje temoje tyrinėjome, Danieliaus 7 ketvirto žvėries galia, paskutiniuoju žvėries laikotarpiu (Apreiškimo 13 šis žvėris nusakytas kaip išnyrantis iš jūros), užsimos „pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Dan 7, 25). Vienas įsakymas, kurį jis galvoja pakeisti – tai sabata, ketvirtasis įsakymas, vienintelis iš dešimties, susijęs su laiku ir nusakantis Dievą kaip Tą, kuris „padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi“ (Iš 20, 11).
Svarbu tai, kad pirmojo angelo žinia atkreipia mūsų dėmesį į šį įsakymą, kurį žvėries galia mėgino pakeisti, ir ši žinia aiškiai parodo, kad mes kaip Kūrėją turime garbinti tik Dievą. Tiesą sakant, iš septynių eilučių Apreiškimo 12–14, nurodančių į garbinimą, ši (Apr 14, 7) yra vienintelė, susijusi su teisingu garbinimu; kitos šešios įspėja dėl klaidingo žvėries ir jo atvaizdo garbinimo (Apr 13, 4. 8. 12. 15; 14, 9. 11). Iškart po to, kai trečias angelas nusako likimą priimančių šį klaidingą garbinimą, nusakyti ištikimi Dievo garbintojai: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Kitaip tariant, šių trijų angelų žinių paskelbimas visą žmoniją padalija į dvi grupes: tuos, kurie garbina Kūrėją, laikydamiesi visų Jo įsakymų, įskaitant septintosios dienos sabatos, ir tuos, kurie garbina žvėrį ir jo atvaizdą. Tad ši klaidingo garbinimo forma pateikia alternatyvą Kūrėjo garbinimui laikantis sabatos įsakymo.
Pagalvokite daugiau apie ryšį tarp garbinimo ir ištikimybės. Kokios garbinimo pusės yra būtinos, kad parodytume mūsų ištikimybę Dievui?
DIEVO ANTSPAUDAS
Kaip parašas, antspaudas naudojamas patvirtinti dokumentą. Senais laikais antspaudas buvo įspaudžiamas minkštame vaške ar molyje, savininko autoritetu patvirtinant autentiškumą ar nuosavybę.
Kas yra Dievo antspaudas, kaip ir kada juo yra paženklinama? Ef 1, 13–14; 4, 30; 2 Tim 2, 19; Apr 7, 1–4; 14, 1.
Dievo antspaudas yra Dievo nuosavybės ir Jo tautos apsaugos ženklas. Paženklinimą antspaudu Paulius susieja su atsivertimu ir Šventosios Dvasios dovanos priėmimu. Apaštalas šią dovaną vadina „laidu“ arba „įmoka“, suteikiama visiems tikintiesiems kaip visiško atpirkimo ir ateities paveldo užtikrinimas, kurį tikintieji gaus atėjus Jėzui.
Apreiškimo knygoje paminimas ir kitas paženklinimas antspaudu prieš pat antrąjį atėjimą. Šiuo galutiniu antspaudu paženklinami 144 tūkstančiai, kai vėlyvuoju lietumi bus išlieta Šventoji Dvasia. Jie turi Dievo vardą (arba parašą), įrašytą jų kaktose. Per Šventosios Dvasios darbą jų gyvenime jie atskleidžia Dievo charakterį.
Palyginkite Dievo antspaudą su žvėries ženklu. Kokie tarp jų minimi skirtumai? Apr 7, 3; 14, 9.
Antspaudu paženklinami tikrieji Dievo garbintojai, o žvėries garbintojai priima žvėries ženklą. Antspaudu paženklinamos tik kaktos, nurodant į tam tikrą apsisprendimą protu garbinti Dievą taip, kaip Jis įsakė. Kita vertus, žvėries ženklas priimamas ant kaktos arba ant rankos. Tai reiškia, kad žmonės gali garbinti žvėrį dėl vienos iš dviejų priežasčių. Jų nuomone, jie arba pritaria žvėriui ir galvoja, kad jie tikrai garbina Dievą, arba jie nepritaria žvėriui, bet žengia su juo išvien, nes bijo rimtų nepritarimo padarinių: negalėjimas pirkti ar parduoti ir galiausiai nužudymas (Apr 13, 17. 15).
„Tie, kurie susijungia su pasauliu, su juo susitapatina ir ruošiasi žvėries ženklui. Tie, kurie nepasikliauja savimi ir nusižemina Dievo akivaizdoje, apvalo savo sielą paklusdami tiesai, susitapatina su dangumi ir ruošiasi paženklinimui Dievo antspaudu kaktoje.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai , 5 t., 216 p.)
ŽVĖRIES ŽENKLAS
Koks yra šis ženklas, kurio turime išvengti? Ankstesnėje pamokoje tyrinėjome, Danieliaus 7 ketvirto žvėries galia, savo paskutiniame laikotarpyje (Apreiškimo 13 nusakyta kaip žvėris iš jūros), užsimos „pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Dan 7, 25). Vienas įsakymas, kurį žvėris galvoja pakeisti, tai – sabata, ketvirtasis įsakymas, vienintelis įsakymas, tiesiogiai nurodantis į Dievą, kaip Tą, kuris „padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi“ (Iš 20, 11).
Tuo tarpu pirmojo angelo žinia, atkreipdama skaitytojo dėmesį į tą patį įsakymą, kurį žvėries galia bandė pakeisti, aiškiai parodo, kad mes kaip Kūrėją turime garbinti tik Viešpatį. Tada, įspėjus apie likimą tų, kurie „garbina žvėrį ir jo atvaizdą“ (Apr 14, 9), 12 eilutėje nusakyta Dievo ištikima tauta.
Perskaitykite Apr 14, 12. Atsižvelgiant į kontekstą, kaip šis ištikimos Dievo tautos nusakymas padeda suprasti, kodėl sabata yra itin svarbi paskutiniesiems įvykiams?
Parašyta: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12) Tyrinėjome, „Dievo įsakymai“ apima ir ketvirtąjį įsakymą, sabatą, kuri nurodo, kad Dievas yra Kūrėjas, ir kad tik Jis vienintelis turi būti garbinamas. Tad nestebina tai, kad daugeliui „žvėries ženklo“ klausimas yra tiesiogiai susijęs su sekmadienio garbinimo klausimu, netikra sabata, neužrašyta Biblijoje, priešingai ketvirtojo įsakymo laikymuisi, kuris įsakytas Rašte.
Ar tai reiškia, kad krikščionys, garbinantys Dievą sekmadienį, dabar turi žvėries ženklą? – Ne. Pasak Apr 13, 15, tie, kurie atsisako prisijungti prie šio klaidinančio žvėries garbinimo, bus žudomi. Galų gale tai virs gyvybės arba mirties klausimu. Akivaizdu, įvykiai dar nepasiekė šio taško, o žvėries ženklas nebus duotas tol, kol neprasidės šis galutinis išmėginimas. Todėl niekas dar nėra priėmęs žvėries ženklo.
Dievo įsakymai. Jėzaus tikėjimas. Kodėl šios savybės net ir dabar yra esminės tam, ką reiškia būti tikru krikščionimi?
SABATA KAIP ANTSPAUDAS
Tyrinėjome, septintoji diena sabata buvo tikrosios Dievo tautos ženklas per visą istoriją, pradedant Adomu ir Ieva iki Izraelio laikų. Sabata taip pat buvo įamžinta Naujojo Testamento bažnyčioje Jėzaus ir apaštalų praktikoje, ir kaip skiriamasis Dievo tautos, kuri „laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“, ženklas paskutinėmis dienomis (Apr 14, 12)
Kodėl sabata yra itin svarbi ir kuo ji ypatinga krikščionims? Iš 20, 8–11; Hbr 4, 9–10.
Sabata yra Dešimties įsakymų širdyje. Kūrėjas ją nurodė kaip savo autoriteto ženklą ar antspaudą. Sabatos įsakyme Jis įvardytas – Viešpats, tavo Dievas. Šis įsakymas apibrėžia Jo karalystę ir kas Jam pavaldu: dangus ir žemė, jūra ir visa, kas juose. Šis įsakymas taip pat apibrėžia Jo autoritetą: „Per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę… bet septintąją dieną ilsėjosi“.
Naujasis Testamentas nusako Jėzų kaip Tą, per kurį Dievas viską sutvėrė (Jn 1, 1–3; Kol 1, 16; Hbr 1, 1–2).
Jėzus sukūrė mūsų pasaulį per šešias dienas, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl labai svarbu, kad Jėzui kabant ant kryžiaus penktadienio popietę, Jis tarė: „Atlikta!“ (Jn 19, 30) Jis ilsėjosi sabatos dieną, baigęs pasaulio sukūrimo darbus, ir Jis atidavė dvasią prieš sabatos dieną, užbaigęs savo pasiaukojimo darbus, mirdamas vietoje mūsų dėl mūsų išgelbėjimo. Tad sabata yra dvigubai palaiminta, pirmiausia po pasaulio sukūrimo, o vėliau prie kryžiaus. Štai kodėl, pasak Laiško hebrajams, krikščionys, ilsėdamiesi sabatos dieną, parodo, kad jie „ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų“ (Hbr 4, 10). Sabata yra puikus simbolis, kad mes negalime išsigelbėti patys, kad nuo pat pradžios iki pabaigos tai yra Kristaus darbas, įmanomas per tikėjimą (žr. Hbr 12, 2).
Jei sabata simbolizuoja poilsį po mūsų darbų, ką reiškia sekmadienio laikymasis ir kaip pastarasis puikiai atitinka elementarų Babilono charakterį?
Tolesniam tyrinėjimui: „Vos tik bus paženklintos Dievo žmonių kaktos, o šis ženklas yra ne toks, kurį galima pamatyti, nes tai nepajudinamas įsitvirtinimas tiesoje protu ir dvasia, vos tik Dievo žmonės bus užantspauduoti ir pasiruošę sudrebinimui, pastarasis ateis. Tiesą sakant, sudrebinimas jau prasidėjo; Dievo teismas jau dabar vyksta,.. kad mes galėtume suprasti, kas ateina.“ (Ellen G. White, The Faith I Live By, 285 p.)
„Šabo diena (sabata) bus didelis ištikimybės išmėginimas, nes tai yra ta tiesos dalis, dėl kurios labiausiai ginčijamasi. Paskutinį kartą išbandant žmones bus nubrėžta riba tarp tų, kurie tarnauja Dievui, ir tų, kurie Jam netarnauja. Tuo tarpu, kai švenčiant netikrąją šabo dieną pagal valstybės įstatymą, priešingą ketvirtajam įsakymui, bus pripažįstama ištikimybė jėgai, kuri yra priešiška Dievui, tikrosios šabo dienos šventimas, paklūstant Dievo Įstatymui, bus ištikimybės Kūrėjui įrodymas. Kai vieni priima žymę, rodančią jos atsidavimą žemiškoms jėgoms, jie paženklinami žvėries ženklu, o pasirinkę ištikimybės dieviškajam autoritetui požymį, paženklinami Dievo antspaudu“ (E. Vait, Didžioji kova, 525 p. [2017m. laida]).
Klausimai aptarimui:
Kaip mes galime atskleisti kitiems tiesą apie žvėries ženklą ir Dievo antspaudą, nesukeliant nereikalingos kovos? Pavyzdžiui, kodėl mes turime pabrėžti tai, kad šiuo metu niekas dar nepriėmė žvėries ženklo?
Kaip susiję sabata ir paženklinimas Šventąja Dvasia?
Aptarkite minėtą paženklinimo antspaudu idėją kaip įsitvirtinimą „tiesoje protu ir dvasia“. Ką tai reiškia?
Aptarkite, kas nusako dvasinį Babiloną, jo vertybes ir metodus. Kuo jie skiriasi nuo Dievo karalystės vertybių? Kaip netgi dabar kai kurios Babilono vertybės gali sėlinti į mūsų pačių bažnyčią? Kaip mes galime išmokti suprasti, kokios tos vertybės ir kaip su jomis susitvarkyti, bet krikščioniškai, atspindint Dievo karalystės vertybes?