Gegužės 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 14, 6–7; Mt 24, 14; Gal 3, 22; Lk 23, 32–43; Pr 22, 12; Apr 14, 8–12.
Įsimintina eilutė: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6).
Krikščionys septintosios dienos adventistai tiki bibline „turimos tiesos“ samprata (2 Pt 1, 12). Iš esmės tai reiškia, kad Dievas žmonijai apreiškia tiesą tuo metu, kai to reikia, Viešpačiui per amžius suteikiant vis daugiau šviesos. Pirmasis Evangelijos pažadas, paskelbtas Pr 3, 15, atskleidė puolusiai porai, kad viltis ateis per moters ainiją. Pažadas Abraomui, kad jis „taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą“ (Pr 18, 18) yra visapusiškesnis Evangelijos pažado apreiškimas. Jėzaus, paskelbusio, kad „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45), sugrįžimas, žinoma, yra dar didesnis Evangelijos tiesos apreiškimas.
Šiandien mes tikime, kad trijų angelų žinia Apr 14, 6–12 yra „turima tiesa“ tiems, kurie gyvena paskutinėmis dienomis iki Kristaus sugrįžimo ir mūsų kaip krikščionių vilčių išsipildymas.
Šią savaitę mes daugiausia dėmesio skirsime pirmojo angelo žiniai, nes joje yra tiesos, kurios yra labai svarbios siekiantiems išlikti ištikimiems paskutiniųjų laikų pavojuose.
EVANGELIJOS VISUOTINUMAS
Perskaitykite Apr 14, 6; Mt 24, 14; 28, 19. Kokia bendra tema aptinkama šiose eilutėse? Kaip jos kartu padeda mums suvokti, kad mūsų kaip bažnyčios tikslas skelbti ir liudyti yra itin svarbus?
Tam tikra prasme galima sakyti, kad pirmoji angelo žinia yra didysis pavedimas (Mt 28, 19), kuris dabar pateikiamas paskutinių dienų kontekste. Iš tikrųjų tai yra „turima tiesa“.
Atkreipkite dėmesį, kad visuose trijuose tekstuose pabrėžiamas visas pasaulis, visos tautos, gentys, kalbos ir žmonės. Kitaip tariant, ši žinia yra visuotinė. Kiekvienas žmogus turi ją išgirsti.
Perskaitykite Gal 3, 22. Ką ši eilutė sako, kas padeda suprasti, kodėl visam pasauliui reikia išgirsti Evangeliją?
Nuodėmės visuotinumas paaiškina mūsų misijos ir pašaukimo visuotinumą. Visos tautos, gentys, kalbos ir visi žmonės prasižengė, sulaužė Dievo Įstatymą ir buvo apjuosti nuodėme. Adomo nuopuolis Edene paveikė kiekvieną žmogų; nė viena tauta, gentis ir nė vienas žmogus neturi tam imuniteto. Mes visi susiduriame su tiesioginiais nuodėmės padariniais ir jei tam nebūtų parūpinta priemonė, mes visi susidurtume su galutiniais padariniais – amžinąja mirtimi.
Žinoma, ši parūpinta priemonė – tai Jėzaus gyvenimas, mirtis, prisikėlimas ir tarnystė dangiškoje šventykloje, vienintelis nuodėmės problemos sprendimas. Kiekvienas turi žinoti didžią viltį, kurią Dievas jiems suteikė per Jėzų Kristų. Štai kodėl septintosios dienos adventistai visame pasaulyje skelbia Jėzaus žinią tiems, kurie jos dar negirdėjo.
Kodėl Evangelijos skelbimas kitiems yra dvasiškai naudingas tiems, kurie ją skelbia? Tai yra, kodėl siekimas laimėti kitus yra vienas iš geriausių būdų, kaip pasiruošti Jėzaus atėjimui?
NUSIKALTĖLIS ANT KRYŽIAUS IR AMŽINOJI EVANGELIJA
Apr 14, 6 pasauliui skelbiama žinia – tai amžinoji Evangelija. Tai vilties žinia žmonėms pasaulyje, kuris pats savaime nesuteikia jokios vilties.
Perskaitykite Lk 23, 32–43. Kaip šis pasakojimas atskleidžia didžią amžinosios Evangelijos viltį visiems nusidėjėliams?
Apie nusikaltėlį E. Vait rašė, kad, nors jis ir nebuvo užkietėjęs nusikaltėlis, jis stengėsi numaldyti sąžinės balsą ir „vis giliau grimzdo į nuodėmę, kol buvo suimtas, tardomas kaip nusikaltėlis ir pasmerktas mirti ant kryžiaus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 696 p.).
Tačiau kas jam atsitiko? Kabėdamas ant kryžiaus nusikaltėlis suprato, kas Jėzus buvo, tad jis sušuko: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42)
Ir ką Jėzus atsakė? Ar: „Gerai, drauge, norėčiau tau padėti, bet nederėjo slopinti sąžinės balso ir vis giliau grimzti į nuodėmę“? Ar Jėzus pasakė vieną iš savo ankstesnių pamokslų: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę?“ (Mt 5, 20) Ar Jėzus kokiu nors būdu priminė nusikaltėlio praeities klaidas?
Ne. Vietoje to, Jėzus kreipėsi į šį nusikaltėlį su ydingu charakteriu, kuris neturėjo ką pasiūlyti teisingumo keliui ir kuris anksčiau Jį plūdo (Mt 27, 44). Matydamas jį kaip naują žmogų, Jėzus, iš esmės, pasakė: Aš tau dabar sakau, patikinu tave, kad tavo nusikaltimai, nuodėmės bus atleisti, todėl tu būsi su Manimi rojuje (Lk 23, 43).
Tai – amžinoji Evangelija, pirmojo angelo žinios pamatas. Be šios tiesos, visa kita, ko mes mokome apie Įstatymą, sabatą ar mirusiųjų būklę, netenka prasmės. Kuo naudingi šie mokymai be amžinosios Evangelijos visų jų centre?
Kokią viltį galite įžvelgti šiame pasakojime?
BIJOKITE DIEVO IR ATIDUOKITE JAM PAGARBĄ
Po amžinosios Evangelijos skelbimo visam pasauliui paminėjimo, pirmoje angelo žinioje ši žinia išplečiama. Skelbiant amžinąją Evangeliją turime įtraukti tas šios Evangelijos žinios tiesas, kurios skirtos šiam laikui. Kitaip tariant, turima tiesa paskutinėms dienoms taip pat apima Apr 14, 7.
Perskaitykite Apr 14, 7. Ką reiškia bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą? Kaip tai padaryti? Kaip šios sąvokos atitinka Evangeliją?
Bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą nėra nesusijusios sąvokos. Jei mes iš tiesų bijome Dievo bibline prasme, mes atiduosime Jam pagarbą. Viena turėtų nukreipti tiesiai į kita.
Perskaitykite pateiktas eilutes. Kaip jos padeda suprasti, ką reiškia bijoti Dievo ir kaip tai susiję su pagarbos atidavimu Jam? Pr 22, 12; Iš 20, 20: Job 1, 9; Mok 12, 13; Mt 5, 16.
Šiose eilutėse bijojimo Dievo idėja yra susijusi su paklusimu Jam, o kai mes paklūstame Dievui, kai mes darome tai, kas teisinga, mes atiduodame Jam pagarbą. Nors dažnai sakoma, kad bijoti Dievo reiškia jausti Dievui pagarbią baimę, tai turėtų būti gilesnis patyrimas. Mums liepta bijoti Dievo. Mes esame puolę. Mes esame nusidėjėliai. Mes nusipelnome mirties. Kas nėra suvokęs savo darbų piktumo ir ko nusipelnome teisaus ir teisingo Dievo rankose už šiuos darbus? Tai yra bijojimas Dievo. Ir būtent baimė pirmiausia mus skatina eiti prie kryžiaus atleidimo, ir, antra, melsti Dievo jėgų, kad Jis apvalytų mus nuo pikto, dėl kurio, jei nebūtų Kryžiaus, mūsų sielos pražūtų (žr. Mt 10, 28).
Koks buvo jūsų patyrimas, susijęs su bijojimu Dievo? Kaip gera šios baimės dozė gali būti naudinga dvasiškai ir padėti mums rimtai pažvelgti į mūsų tikėjimą ir tai, ko Dievas iš mūsų nori?
ATĖJO JO TEISMO VALANDA
Pirmojo angelo žinioje mintis bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą yra susijusi su teismu (Apr 14, 7). Jei Rašte yra aiškus kažkoks mokymas, tai tas, kad Dievas yra teisumo ir teisingumo Dievas. Vieną dieną teismas ir teisingumas, kurių šitame pasaulyje trūksta, iš tikrųjų ateis.
Nestebina, kad žmonėms reikia bijoti Dievo.
Todėl amžinoji Evangelija taip pat apima ir teisingumą. Koks šių dviejų elementų ryšys? Jei Evangelija reiškia „gerą žinią“, o mes visi esame nusidėjėliai ir sulaužėme Dievo Įstatymą, kai ateis teismo diena, kaip nusikaltėlis ant kryžiaus, mes nepatirsime bausmės, kurios mes nusipelnėme dėl mūsų nuodėmių ir Įstatymo sulaužymo.
Perskaitykite šias eilutes ir paklauskite savęs: kaip man sektųsi, jei turėčiau pasikliauti savo nuopelnais? Mt 12, 36; Mok 12, 14; Rom 2, 6; 1 Kor 4, 5.
Dievas, kuriam žinomas mūsų galvos plaukų skaičius, teis pasaulį. Bet būtent todėl amžinoji Evangelija yra itin gera žinia. Teismas ateina, bet nebėra pasmerkimo ištikimiems Jėzaus sekėjams, kurie buvo nuplauti, pašventinti ir nuteisinti Viešpaties Jėzaus vardu (žr. 1 Kor 6, 11), nes Jėzus Kristus yra jų teisumas, ir būtent Jo teisumas juos gelbsti šiame teisme.
„Žmogus pats negali atsilaikyti prieš šiuos kaltinimus. Nuodėme suteptais drabužiais, išpažindamas savo kaltę, jis stovi Dievo akivaizdoje. Bet mūsų Užtarėjas Jėzus pateikia veiksmingą prašymą dėl visų, kurie, atgailaudami ir tikėdami, pavedė savo sielas Jam. Jis užtaria juos ir nugali jų kaltintoją galingais Golgotos argumentais. Jo nepriekaištingas paklusnumas Dievo Įstatymui, net iki kryžiaus mirties, suteikė Jam visą galią danguje ir žemėje, ir Jis siekia savo Tėvo gailestingumo ir sutaikymo kaltam žmogui.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, 5 t., 471 p.)
Ko teismo tikrovė mus moko apie mūsų visišką atleidimo poreikį? Kaip jūs galite išmokti parodyti tokią malonę ir atleisti tiems, kurie jums prasižengė, kokią Dievas mums siūlo Jėzuje?
PAŠLOVINTI DANGAUS IR ŽEMĖS SUTVĖRĖJĄ
Dar kartą perskaitykite Apr 14, 6–7. Kokios yra konkrečios dalys visoje pirmo angelo žinioje ir kaip jos susijusios tarpusavyje?
Kartu su Evangelija, raginimu liudyti pasauliui, raginimu bijoti Dievo ir atiduoti Jam pagarbą, skamba ir raginimas pašlovinti Dievą kaip Sutvėrėją. Ir tai nestebina. Visos šios kitos turimos tiesos dalys – amžinoji Evangelija, kvietimas liudyti, teismas – ką jie reiškia be Dievo kaip mūsų Kūrėjo? Šios ir visos kitos tiesos kyla iš pagrindinės Viešpaties kaip To, kuris viską sukūrė, tiesos. Garbindami Viešpatį kaip Kūrėją grįžtame prie pagrindų. Grįžtame prie pamato, ką reiškia būti žmogumi ir gyvu, ir skirtis nuo kitų žemės padarų, nesukurtų pagal Dievo paveikslą. Garbindami Viešpatį kaip Kūrėją mes pripažįstame savo būties ir mūsų ateities vilties priklausomybę nuo Jo. Štai kodėl itin svarbu laikytis septintosios dienos – sabatos. Tai ypatingas pripažinimas, kad tik Dievas yra mūsų Kūrėjas, ir mes garbiname tik Jį. Tai yra, kartu su Evangelija, kartu su teismu, skelbiamas Viešpaties kaip Kūrėjo šlovinamas.
Perskaitykite Apr 14, 8–11. Ką šios eilutės sako, kas galėtų padėti mums suprasti, jog itin svarbu garbinti Viešpatį kaip Kūrėją?
Rutuliojantis paskutiniesiems įvykiams, spaudimas garbinti žvėrį ir jo atvaizdą, o ne Kūrėją, ištiks visą pasaulį. Paisant baisaus perspėjimo dėl garbinančiųjų žvėrį ir jo atvaizdą likimo, mes galime geriau suvokti raginimą šlovinti Dievą kaip Kūrėją, kaip vienintelį, kuris vertas žmonių garbinimo. Paskutiniuoju sunkmečiu ši tiesa taps svarbesnė nei bet kada.
Skirkite laiko ir apmąstykite neįtikėtinus sukurto pasaulio stebuklus. Ko jie gali mokyti ir moko mus apie Tą, kuris visa tai sukūrė, ir kodėl Jis vienintelis yra vertas mūsų garbinimo?
Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjantieji Raštą jau seniai pastebi ryšį tarp Apr 14, 7 raginimo pašlovinti „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją“ ir ketvirtojo įsakymo Iš 20, 11, mat sabata nurodo į tai, kad „per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose“. Kad ir kaip glaudžiai čia susiję žodžiai, yra pakeitimas, Apreiškimo knygoje nurodantis į Viešpatį kaip Tą, kuris sukūrė vandens šaltinius.
Autorius Džonas Boldvinas (John Baldwin) teigia: „Darant prielaidą dėl dangaus ketinimo pasirenkant frazę vandens šaltinių, kodėl Jėzus nurodo pasiuntiniui nebevardinti sąraše tų dalykų, paminėtų Iš 20, 11? Kodėl angelas paminėjo vandens šaltinius, o ne kažkokius kitus kūrinius, pavyzdžiui, medžius, paukščius, žuvis ar kalnus?
Galbūt vandens šaltinių paminėjimas dangiškosios žinios kontekste nurodo į unikalaus dangaus teismo laiko pradžią siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį į ankstesnį dangaus teismo laikotarpį… Galbūt žodžiais vandens šaltinių Dievas siekia priminti tvaną ir pabrėžti tiesą, kad Jis iš tiesų yra teismo Dievas, kaip ir amžinos ištikimybės bei malonės Dievas (abu liudija apie Pradžios knygos tvaną). Jei taip, asmeninis ir dvasinis tvano priereikšmio, kylančio iš frazės vandens šaltinių, poveikis gali paskatinti skaitytoją rimtai paisyti svarbaus ir neatidėliotino naujo paskutiniųjų laikų dangaus teismo, dabar skelbiamo pirmojo Apreiškimo 14 angelo.“ (John Baldwin, ed., Creation, Catastrophe, and Calvary: Why a Global Flood Is Vital to the Doctrine of Atonement (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Publishing Association, 2000), 27 p.)
Klausimai aptarimui:
Iz 53, 6 parašyta: „Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu“. Hebrajų kalboje žodžiai „visi mes“ – tai kulanu. Toje pačioje eilutėje Izaijas sako, kad Viešpats Jėzui „užkrovė mūsų visų kaltę“. Čia žodžiai „mūsų visų“ taip pat – kulanu. Kaip tai mums parodo, kad kokia didelė bebūtų nuodėmės problema, priemonės jai išspręsti daugiau nei pakanka?
Kokių kitų pamokų mes galime pasimokyti iš nusikaltėlio ant kryžiaus pasakojimo? Tarkime, kad sulaukęs malonės nusikaltėlis buvo nukabintas nuo kryžiaus ir išgyveno. Jūsų manymu, ar jis būtų gyvenęs kitaip? Ką šis atsakymas mums sako apie Kristaus galią pakeisti mūsų gyvenimą?