Balandžio 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 14, 9; Sof 3, 17; Jn 1, 1–3; Rom 8, 38–39; Ps 91, 15–16; Apr 14, 6–7; Ef 1, 4–5.
Įsimintina eilutė: „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10).
Vienas įdomus ir esminis skirtumas tarp krikščionybės ir nekrikščioniškų religijų yra tas, kad nors pastarosios pabrėžia tai, ko jų įkūrėjai mokė, bet nepabrėžia, ką jų įkūrėjai padarė dėl tikinčiųjų. Taip yra todėl, kad jų įkūrėjai negalėjo išgelbėti. Visi šie vadovai galėjo tik pabandyti išmokyti žmones, kaip „išsigelbėti“ patiems.
Priešingai, krikščionys pabrėžia ne tik tai, ko Jėzus mokė, bet ir tai, ką Jis atliko, nes tai, ką Kristus atliko, yra vienintelis kelias, kaip mes esame išgelbėti. Kristaus įsikūnijimas (Rom 8, 3), Jo mirtis ant kryžiaus (Rom 5, 8), Jo prisikėlimas (1 Pt 1, 3) ir Jo tarnystė danguje (Hbr 7, 25), tik tai mus išgelbės. Tai tikrai nėra kažkas iš mūsų pačių. „Jei žmoguje sutelktumėte viską, kas gera ir šventa, kilnu ir malonu, ir pristatytumėte jį Dievo angelams kaip atliekantį vaidmenį žmogaus sielos išgelbėjime arba kaip nuopelnus, tai būtų atmesta kaip išdavystė.“ (E. G. White, Faith and Works, 24 p.)
Ši nuostabi tiesa yra ypač svarbi mums paskutiniosiomis dienomis dėl kylančių pavojų ir apgaulių.
TĖVO MEILĖ
Prieš kryžių Jėzus kalbėjo savo vidiniam ratui apie tai, kaip žmonės gali per Jį ateiti pas Tėvą. Būtent tada Pilypas sakė: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8).
Ką Jėzus atsakė Pilypui? Jn 14, 9. Ko Jo atsakymas mus moko apie Tėvą? Kokias klaidingas su Dievu susijusias sampratas turėtų paaiškinti Jo atsakymas?
Kai kurie sako, kad Senojo Testamento Dievas yra teisingumo Dievas, palyginti su Naujojo Testamento Dievu, kuris yra atlaidus, kupinas gailestingumo ir malonės. Jie daro negaliojantį skirtumą. Dievas yra tas pats, turintis tas pačias savybes tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente.
Viena iš priežasčių, kodėl Kristus atėjo į šį pasaulį – tai apreikšti tiesą apie Dievą Tėvą. Per amžius neteisingos idėjos apie Jį ir Jo charakterį plačiai paplito ne tik tarp pagonių, bet ir tarp Dievo išrinktos tautos. „Per neteisingą Dievo supratimą žemė paskendo tamsoje. Kad šviesa išsklaidytų gūdžius šešėlius ir pasaulis sugrįžtų prie Dievo, reikėjo pralaužti šėtono apgaulės galią“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 16 p.). Tai kelios priežastys, dėl kurių Jėzus atėjo į šią žemę.
Dievas nesikeičia. Jei mes žinotume visus faktus, susijusius su Senojo Testamento įvykiais, suprastume, kad Dievas yra toks pat gailestingas Senajame Testamente, kaip ir Naujajame. Raštas sako: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), ir Dievas nesikeičia. „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Hbr 13, 8).
Taip pat atminkite, kad ant kryžiaus kabėjo ir Senojo Testamento Dievas.
Šis Dievas taip pat yra gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės (Iš 34, 6–7). Dievo meilė ištikima (Ps 143, 8) ir gėrisi savo sekėjais (Ps 147, 11). Dievas nori žmonėms gerovės, suteikti jiems vilties (Jer 29, 11). Mylėdamas Jis nebepriekaištaus, bet džiaugsis savo tauta giedodamas (Sof 3, 17). Štai toks yra Dievas Tėvas, ir dar daugiau.
Pagalvokite apie tai, kad Jėzus apreiškia Dievą Tėvą. Kodėl tai nuostabi ir viltinga tiesa, ypač tiems, kurie kartais gali bijoti Dievo?
KRISTAUS MEILĖ
Nuodėmė atskiria žmones nuo Dievo; tarp jų atsivėrė gili praraja, ir jei pastaroji neišnyktų, žmonija būtų pasmerkta amžinam sunaikinimui. Praraja buvo gili ir pavojinga. Nuodėmės problemai išspręsti ir sutaikyti nuodėmingą žmoniją su teisiu ir šventu Dievu prireikė kažko neįtikėtino. Amžinai esantis su Dievu, toks pat šventas kaip Dievas, turėjo tapti žmogumi ir paaukoti save kaip atnašą už mūsų nuodėmes.
Perskaitykite Jn 1, 1–3. 14 ir Fil 2, 5–8. Ko šios eilutės mus moko apie tai, kas yra Jėzus?
Kristus buvo amžinas ir Jo buvimas nepriklausė nuo nieko. Jis buvo Dievas, ne Dievo atvaizdas, bet pats Dievas. Jo prigimtis buvo dieviška ir amžina. Jėzus išlaikė šį dieviškumą, bet tapo žmogumi, kad laikytųsi Įstatymo žmogaus kūne ir mirtų kaip pavaduotojas už visus, kurie sulaužė Įstatymą, o tai visi mes (Rom 3, 23).
Kristus tapo žmogumi, ir nebuvo kažkuo pranašesnis už kitus žmones. Jis laikėsi Dievo Įstatymo ne per savo vidinę dieviškąją galią, bet priklausydamas nuo tos pačios išorinės dieviškos jėgos, suteikiamos kiekvienam žmogui.
Jėzus buvo visiškai Dievas ir visiškai žmogus. Tai reiškia, kad Tas, kuris palaiko „savo galingu žodžiu visatą“ (Hbr 1, 3), buvo Tas pats, kuris kaip kūdikis buvo paguldytas ėdžiose (Lk 2, 16). Tai reiškia, kad Tas, kuris „yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 17), yra Tas pats, kuris „augo išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52). Tai reiškia, kad Tas, be kurio „neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3), buvo tas, kuris buvo nužudytas pakabinant ant medžio (Apd 5, 30).
Jei visa tai apreiškia Kristaus meilę mums, o pastaroji yra Tėvo meilės apreiškimas mums, tada nestebina tai, kad turime itin daug priežasčių džiaugtis ir būti dėkingi!
Perskaitykite Rom 8, 38–39. Kaip tai suteikia mums galingų priežasčių pasikliauti tuo, ką Paulius mums čia sako?
DVASIOS MEILĖ
Šventoji Dvasia buvo beveik tokia pat nesuprasta, kaip Tėvas. Kai kurie teologai galvojo, kad Dvasia yra meilė tarp Tėvo ir Sūnaus. Kitaip tariant, Dvasia yra tik jausmai tarp Tėvo ir Sūnaus. Tai reiškia, kad Ji yra sumenkinta iki santykių tarp dviejų Dievybės narių ir nėra Dievybės narys.
Bet Raštas įrodo Dvasios asmenybę. Krikščionys yra pakrikštyti vardan Jos kartu su Tėvu ir Sūnumi (Mt 28, 19). Dvasia šlovina Kristų (Jn 16, 14). Dvasia įtikina žmones (Jn 16, 8). Ją galima nuliūdinti (Ef 4, 30). Ji yra Globėjas (Jn 14, 16), padėjėjas, patarėjas (kituose vertimuose). Ji moko (Lk 12, 12), užtaria (Rom 8, 26) ir pašventina (1 Pt 1, 2). Kristus sakė, kad Dvasia ves žmones į tiesos pilnatvę (Jn 16, 13).
Trumpai sakant, Šventoji Dvasia yra Dievas, kaip Tėvas ir Sūnus. Kartu Jie yra vienas Dievas.
Viskas, ką Dvasia daro, apreiškia dievišką meilę. Ką Ji daro? Lk 12, 12; Jn 16, 8–13; Apd 13, 2.
Didžiausias įrodymas, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, tai Kristaus įsikūnijimas. Jėzus gimė iš Šventosios Dvasios (Mt 1, 20). Tik Dievas galėtų taip „sukurti“.
Šventoji Dvasia dėl Kristaus gali atlikti du priešingus stebuklus. Pirma, Ji atnešė visur esantį Kristų į Marijos įsčias. Kristus užžengė į dangų žmogaus kūne, apribotas tame kūne. Antra, Dvasia atneša Kristų, apribotą žmogiškume, o kitu nepaaiškinamu stebuklu pristato Jį krikščionims visame pasaulyje.
Tad Šventoji Dvasia kartu su Tėvu ir Sūnumi darbuojasi vardan mūsų. „Dievybei pagailo žmonijos, todėl Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia sumanė atpirkimo planą.“ (E. G. White, Counsels on Health, 222 p.)
Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia myli mus vienodai ir darbuojasi siekdami išgelbėti mus į amžiną Dievo karalystę. Tad kaip mes galėtume nepaisyti tokio išgelbėjimo?
Kokią paguodą galime įžvelgti tame, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, visi darbuojasi dėl mūsų amžinos gerovės?
IŠGELBĖJIMO UŽTIKRINIMAS
Kai kurie septintosios dienos adventistai dvejoja, ar jie bus išgelbėti. Jiems trūksta užtikrintumo ir jie trokšta sužinoti, kas jų laukia ateity, kalbant apie amžinąjį gyvenimą. Jie labai stengiasi, kad būtų pakankamai geri ir visgi suvokia, kad to stokoja. Jie žvelgia į save ir mažai mato to, kas padrąsintų juos jų gyvenimo kelyje.
Mums matant didelį atotrūkį tarp Jėzaus ir mūsų charakterio ar skaitant: „Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 14), – kam iš mūsų nekyla klausimų ir neįdomu, ar mums pavyks?
Kad būtų pasiruošę paskutiniesiems laikams, žmonės turi būti užtikrinti dėl išgelbėjimo. Jie turi džiaugtis išgelbėjimo tikrove, kad nebijotų ateities. Tačiau, kaip pastebėjome, visi Dievybės Asmenys dirba, kad mus išgelbėtų. Tad mes galime ir turime gyventi užtikrinti dėl išgelbėjimo.
Perskaitykite pateiktas eilutes. Kaip jos patvirtina viltį ir patikinimą dėl išganymo ir to, ką Dievas dėl mūsų padarė ir ką žada daryti? (Ps 91, 15–16 Jl 3, 4–5 Jn 10, 28 Rom 10, 9–13 1 Jn 5, 11–13)
Mes esame pašaukti, mums net liepta gyventi šventai, tačiau tokį gyvenimą lemia tai, kad mus Kristus išgelbėjo, ir toks gyvenimas nėra mėginimas pelnyti išgelbėjimą. Nors mes turime būti ištikimi, net iki mirties, mes visada turime pasikliauti dovana kaip vienintele mūsų išganymo viltimi. Paskutinėmis dienomis Dievo tauta bus ištikima ir paklus, ištikimybė ir paklusnumas kils iš to, ką Kristus dėl jų atliko.
AMŽINOJI EVANGELIJA
Perskaitykite Apr 14, 6–7. Kas yra amžinoji Evangelija?
Evangelija čia pavadinta „amžinoji“. Tai yra dar vienas įrodymas, kad Dievas nesikeičia. Nesikeičiantis Dievas turi nekeičiamą Evangeliją. Ši amžinoji Evangelija patikina visus, kurie nori ją priimti. Evangelija apreiškia nesikeičiančią Dievo meilę, ir ši žinia turi keliauti į pasaulį. Kiekvienam turi tekti galimybė ją išgirsti, todėl Dievas ir pašaukė savo tautą ją skelbti.
„Mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 4–6). Ką šios eilutės dar pasako apie tai, kokia iš tikrųjų amžina yra Evangelija?
„Mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą“. Iš tikrųjų, tai – amžinoji Evangelija! Dar prieš šio pasaulio sukūrimą Dievas sumanė, kad mes galėtume būti išgelbėti Jame.
Pažvelkite į kai kuriuos žodžius čia: „išsirinko“, „prieš“, „savo malonės“, „įsūniais“. Pažvelkite, kiek šios dvi eilutės nurodo į Dievo troškimą, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą Jame. Ir kadangi Dievas visa tai padarė prieš amžinuosius laikus (taip pat žr. 2 Tes 2, 13; 2 Tim 1, 9), akivaizdu, kad mūsų išgelbėjimas ateina ne iš to, ką mes galime padaryti ar iš kažkokio nuopelno, bet tik iš mylinčio Dievo charakterio. Kaip išgelbėjimas galėtų ateiti iš to, ką mes galėtume padaryti, jei mes buvome išsirinkti išgelbėjimui Jame dar prieš mūsų būtį? Mes turime pasirinkti arba tai priimti, arba atmesti.
Ir kaip šis išsirinkimas pasireiškia išrinktųjų gyvenime? „Kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Mes buvome išsirinkti ir dėl to.
Mes esame pašaukti skelbti amžinąją Evangeliją pasauliui, ir tai yra paskutiniųjų laikų žinios dalis prieš Kristaus grįžimą. Kodėl mes turime žinoti ir patirti amžinosios Evangelijos tikrovę savo gyvenime, prieš mums dalijantis ja su kitais?
Tolesniam tyrinėjimui: Mes galime būti užtikrinti dėl išgelbėjimo, bet neturime pernelyg pasitikėti savimi šiuo klausimu. Ar yra toks dalykas, kaip nepagrįstas užtikrintumas dėl išgelbėjimo? – Žinoma. Jėzus dėl to įspėjo: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!‘ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis Man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!‘ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!‘“ (Mt 7, 21–23)
Šie žmonės padarė dvi lemtingas klaidas. Pirma, nepaisant svarbių dalykų, kuriuos jie darė Viešpaties vardu, jie nevykdė Viešpaties valios, t.y. nepakluso Jo Įstatymui. Jėzus nepasakė: „Šalin nuo Manęs jūs, kurie nesate be nuodėmės, arba jūs, kurie nesate be kaltės, arba jūs, kurie nesate nepriekaištingi“. Vietoj to Jis apibūdino juos kaip nedorėlius (graikiškai – anomian) arba tuos, kurie yra „be Įstatymo“. Antra, atkreipkite dėmesį, kad jie itin pabrėžė save pačius ir tai, ką jie vykdė: argi mes nedarėme to, ano ir trečio Tavo vardu? Tik įsivaizduokite! Kaip toli jie turi būti nuo Kristaus, jei nurodo į savo darbus ir taip bando nuteisinti save Dievo akivaizdoje? Mus išgelbės tik Kristaus darbai, įskaityti mums tikėjimu. Štai kur yra mūsų užtikrinimas, ne mumyse pačiuose ar mūsų darbuose, bet tik tame, ką Kristus atliko dėl mūsų. Norite užtikrintumo? – Pakluskite Dievo Įstatymui ir pasikliaukite tik Kristaus teisumo nuopelnais, ir turėsite visą užtikrinimą, kurio jums reikia.
Klausimai aptarimui:
Martynas Liuteris ne kartą sakė: „Kai žiūriu į save, nežinau, kaip aš galėčiau būti išgelbėtas. Kai žiūriu į Jėzų, nežinau, kaip aš galėčiau pražūti“. Kokia didi išmintis randama šiuose žodžiuose? Kodėl verta visada tai prisiminti?
Apmąstykite šią mintį, kad mes išsirinkti išganymui prieš pasaulio sukūrimą. Kodėl tai nereiškia, kad visi bus išgelbėti? Jei žmonės nebus išgelbėti, tai ar dėl to, kad Dievas jų neišsirinko, ar dėl jų priimtų sprendimų? Aptarkite šį klausimą klasėje.
Kaip didžiosios kovos tikrovė padeda mums geriau suvokti pikto realybę pasaulyje, kurį myli Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia?