Gegužės 5–11d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 8, 1; 7, 15–25; Rom 7, 1–14; Jn 20, 19–23; Apd 20, 6–7; Dan 7, 23–25; Apr 13, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“ (Dan 7, 25).
Paskutinių dienų įvykių supratimui esminis yra Dievo Įstatymo klausimas. Tiksliau sakant, ketvirto įsakymo, septintosios dienos – sabatos klausimas. Nors mes suprantame, kad išganymas yra pagrįstas tik tikėjimu ir kad Įstatymo laikymasis, įskaitant sabatą, niekada negali atnešti išgelbėjimo, mes taip pat suprantame, kad paskutinėmis dienomis paklusnumas Dievo Įstatymui, įskaitant septintą dieną – sabatą, bus išorinis ženklas, kur slypi mūsų tikroji ištikimybė.
Šis skirtumas taps ypač akivaizdus kulminacinių pabaigos įvykių, aprašytų Apreiškimo 13 ir 14 skyriuose, metu, kai didysis religinių ir politinių jėgų susivienijimas privers pasaulio gyventojus laikytis klaidingos garbinimo formos. Visa tai priešpriešinama Apr 14, 7, kur Dievo tauta yra pašaukta pašlovinti „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“; tai yra, šlovinti tik Kūrėją ir nieką kitą.
Šią savaitę mes tyrinėsime Dievo Įstatymą, ypač sabatą, ir apimsime klausimus, susijusius su bandymu pakeisti šį Įstatymą, ir ką tai reiškia mums, kuriuos netrukus užtiks pabaiga.
PAŽADAS
Vienas didžiausių pažadų Rašte yra Rom 8, 1: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“. Šie žodžiai yra išvada anksčiau išdėstytoms mintims. Tik tyrinėdami tai, ką Paulius rašė prieš šią eilutę, galime geriau suvokti joje esančią viltį ir pažadą.
Perskaitykite Rom 7, 15–25. Kokia čia yra Pauliaus žodžių esmė, kuri užtikrina tai, ką apaštalas sako Rom 8, 1?
Nors krikščionys itin aptarinėja tai, ar Paulius konkrečiai kalbėjo apie save kaip apie tikintįjį, aišku viena: Paulius išties kalba apie nuodėmės tikrovę. Visi, net krikščionys, gali suprasti kovą, apie kurią Paulius čia kalba. Kas nėra jautęs kūno ir mumyse gyvenančios nuodėmės traukos, kuri paskatina daryti tai, ką krikščionys žino esant nederama, ar nedaryti to, ką krikščionys žino esant derama daryti? Pauliui bėda yra ne Įstatymas; problema yra mūsų kūnas.
Kas nėra patyręs noro daryti ne tai, kas teisinga, bet tai, ko nedera daryti? Net jei Paulius čia nekalba apie nuodėmės neišvengiamumą iš aukštybės atgimusio krikščionies gyvenime, apaštalas, be abejo, daro tvirtą prielaidą nuolatinei kovai, su kuria susiduria tie, kurie nori paklusti Dievui.
Tad štai jo gerai žinomi žodžiai: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 24) Jo atsakymas slypi Jėzuje ir didžiame „nepasmerkimo“ pažade tikinčiajam, kuris malone gyvena dvasia Jėzuje. Taip, tikintieji patiria kovą; taip, jie susiduria su pagunda; taip, nuodėmė yra tikra. Bet tikėjimu Jėzumi tikintieji nebėra Įstatymo pasmerkti; tiesą sakant, jie Įstatymo laikosi. Tad jie mokosi gyventi dvasia, o ne „kūnu“.
Dar kartą perskaitykite šiandienes eilutes. Kaip galite save susieti su tuo, ką Paulius čia sako? Tada kodėl Rom 8, 1 yra itin nuostabus pažadas?
ĮSTATYMAS IR NUODĖMĖ
Praėjusioje dalyje tyrinėjome Rom 7, 15–25 eilutes, kurios kalba apie nuodėmės tikrovę visiems, net krikščionims. Tačiau prieš tai esančiose eilutėse Paulius atkreipia dėmesį į Įstatymą, kuris parodo, kokia paplitusi ir mirtina yra nuodėmė.
Perskaitykite Rom 7, 1–14. Koks yra Įstatymo ir nuodėmės santykis? Ką šios eilutės taip pat pasako mums apie tai, kad neįmanoma būti išgelbėtiems Įstatymo?
Iš Pauliaus dėstymo čia kyla du svarbiausi dalykai. Pirma, apaštalas parodo, kad Įstatymas nėra problema. Įstatymas yra „šventas ir teisingas, ir geras“. Problema yra nuodėmė, kuri veda į mirtį. Kitas dalykas yra tai, kad Įstatymas yra bejėgis išgelbėti mus nuo nuodėmės ir mirties. Įstatyme atkreipiamas dėmesys į nuodėmės ir mirties problemą; Įstatymas tik padaro nuodėmės ir mirties problemą akivaizdesnę, tačiau jis neišsprendžia problemos.
Tik paviršutiniškas skaitytojas galėtų naudotis šiomis eilutėmis (nepaisydamas daugybės kitų) ir teigti, kad Įstatymas, Dešimt įsakymų, buvo panaikinti. Tai priešinga Pauliaus minčiai. Niekas, ką Paulius čia rašė, neparodo, kad Įstatymas būtų panaikintas. Apaštalo argumentas grindžiamas prielaida, kad Įstatymas vis dar galioja, nes būtent Įstatymas atkreipia dėmesį į nuodėmę ir iš jos kylantį Evangelijos poreikį. „Ką gi sakysime? Gal kad Įstatymas yra nuodėmė?! Nieku būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei Įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk!“ (Rom 7, 7)
Atidžiai perskaitykite Rom 7, 13. Ką Paulius sako ne tik apie Įstatymą, bet ir apie tai, kodėl jo vis dar reikia?
Įstatymas nelemia mirties; tai daro nuodėmė. Įstatymas parodo, kokia mirtina yra nuodėmė. Įstatymas yra geras tuo, kad jis parodo nuodėmę. Bet Įstatymas tiesiog neturi jai sprendimo. Pastarąjį turi Evangelija. Pauliaus mintis yra ta, kad krikščionys, kaip išgelbėtieji Kristuje, privalo laikytis „Dvasios naujumo“ (Rom 7, 6); tai yra, mes gyvename laikydamiesi tikėjimo santykių su Jėzumi, pasikliaudami Jo nuopelnais ir Jo teisumu išgelbėjimui (ši tema akivaizdi iki Romiečiams 7).
Kaip jūsų patyrimas laikantis Įstatymo parodė jums, kad jums reikia Dievo malonės?
NUO SABATOS IKI SEKMADIENIO?
Septintosios dienos adventistai dažnai girdi kitus krikščionis brolius ir seseris kitose denominacijose teigiant, kad Įstatymas buvo panaikintas arba kad mes esame ne Įstatymo, bet malonės galioje. Tačiau iš tiesų jie sako, kad buvo panaikintas tik ketvirtasis įsakymas. Nors daugelis jų net to nesako. Vietoj to jie teigia, kad septintoji diena, sabata, buvo pakeista pirmąja diena sekmadieniu, pagerbiant Jėzaus prisikėlimą.
Ir jie tiki žinantys tai įrodančias eilutes.
Toliau pateikiamos kai kurios Naujojo Testamento eilutės, kurias daugelis krikščionių laiko įrodančiomis, kad septintoji diena Senajame Testamente – sabata buvo pakeista pirmąja diena Naujajame Testamente. Mums jas skaitant turime paklausti savęs, ar jos tikrai kalba apie dienos pakeitimą, ar jos tik apibūdina tos dienos įvykius, bet nepakyla iki tokio lygio, kad nurodytų pakeitimą?
Perskaitykite Jn 20, 19–23. Dėl kokios priežasties mokiniai buvo susirinkę tame kambaryje? Ką šios eilutės pasako apie tai, ar ten vyko pamaldos Jėzaus prisikėlimo garbei, kaip kai kurie teigia?
Perskaitykite Apd 20, 6–7. Ar šiose eilutėse kas nors nurodo, kad sabata buvo pakeista sekmadieniu, pirmąja savaitės diena? Taip pat žr. Apd 2, 46.
Perskaitykite 1 Kor 16, 1–4. Nepaisant to, kad žmonės turėjo atidėti rinkliavai pirmąją savaitės dieną, ko ši eilutė apskritai moko apie sabatos pakeitimą sekmadieniu?
Čia yra tekstinių „įrodymų“, naudojamų propaguoti doktriną, kad pirmoji savaitės diena pakeitė septintą dieną sabatą, esmė. Be to, kad kelis kartus apibūdina, dėl kokių įvairių priežasčių tikintieji buvo susirinkę, nė viena eilutė nenurodo, kad šie susirinkimai buvo pirmosios dienos pamaldos, skirtos pakeisti septintąją dieną sabatą. Šis argumentas yra tik šališkas skaitymas, kai tekste įžvelgiamas jau šimtmečius gyvuojantis krikščioniškas sekmadienio laikymosi paprotys. Taip į šias eilutes įdedama tai, ko jose niekada nebuvo.
SEPTINTOJI DIENA NAUJAJAME TESTAMENTE
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad eilutės, paprastai naudojamos paremti idėjai, neva sekmadienis pakeitė sabatą, apie tai nekalba. Tiesą sakant, visos nuorodos į septintąją dieną – sabatą Naujajame Testamente rodo, kad jos vis dar buvo laikomasi kaip vieno iš dešimties Dievo įsakymų.
Perskaitykite Lk 4, 14–16; 23, 55–56. Ką šios eilutės sako mums apie septintą dieną – sabatą tiek prieš, tiek po Kristaus mirties?
Atkreipkite dėmesį, kad moterys, buvusios su Kristumi, „ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas“ (Lk 23, 56). Akivaizdu, kad Įstatymas buvo ketvirtas įsakymas, įrašytas akmenyje ant Sinajaus. Tad, kad ir ko jos išmoko per tą laiką, praleistą su Jėzumi, nėra požymių, kad jos išmoko iš Jo kažko kito, išskyrus tai, kad būtina laikytis Dievo įsakymų, įskaitant sabatą. Tiesą sakant, Kristus sakė savo mokiniams: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Jo įsakymai, kurių Jis pats laikėsi, įtraukė septintąją dieną sabatą. Jei sekmadienis būtų sabatos pakaitalas, šios moterys nieko apie tai nežinojo.
Perskaitykite Apd 13, 14. 42–44; Apd 16, 12–13. Kokių įrodymų yra šiose eilutėse dėl septintosios dienos – sabatos? Kokiu įrodymų čia yra dėl pirmosios savaitės dienos laikymosi?
Šiose eilutėse nėra jokių įrodymų, kad sabata buvo pakeista sekmadieniu. Vietoj to jos aiškiai moko, kad ankstyvieji tikintieji Jėzų laikėsi septintosios dienos – sabatos.
Apd 16, 13 yra ypač įdomi, nes čia įvykiai rutuliojasi ne sinagogos kontekste. Tikintieji susitiko prie upės, kur kai kurie eidavo melstis. Jie taip darė septintą dieną – sabatą daug metų po Jėzaus mirties. Jei įvyko pasikeitimas į sekmadienį, niekas šiose eilutėse to nenurodo.
Kaip švelniai ir nesmerkiant galima liudyti septintą dieną – sabatą besilaikantiems sekmadienio?
MĖGINIMAS PAKEISTI SABATĄ
Dievo Įstatymas, Dešimt įsakymų, vis dar galioja (taip pat žr. Jok 2, 10–12), ir šis Įstatymas apima septintą dieną sabatą. Kodėl labai daug krikščionių laikosi sekmadienio, kai tam nėra biblinio pagrindo?
Danieliaus 7 parašyta apie keturių imperijų atsiradimą: Babiloną, Medo Persiją, Graikiją ir tada Romą, ketvirtą ir paskutinę žemiškąją imperiją. Paskutiniuoju Romos gyvavimo laikotarpiu iš šios imperijos pasirodo mažesnis ragas. Pastarasis vis dar yra Romos imperijos dalis, vėlesnė jos dalis. Kokia kita jėga tai galėtų būti, jei ne popiežija, kilusi iš pačios Romos ir iki šiol vis dar esanti jos dalimi? 1600-aisiais Tomas Hobesas rašė: „Jei žmogus atsižvelgtų į šią pirminę didžią bažnytinę valdžią, jis lengvai suvoktų, kad popiežija yra ne kas kita, o tik žlugusios Romos imperijos vaiduoklis, sėdintis vainikuotas ant jos kapo.“ (Thomas Hobbes, Leviathan, (Oxford: Oxford University Press, 1996), 463 p.)
Perskaitykite Dan 7, 23–25. Ko šios eilutės moko, kas gali padėti mums suprasti sekmadienio laikymosi kilmę?
Originalo arba aramėjų kalboje 25 eilutė sako, kad mažesniojo rago galia „užsimos“ pakeisti Įstatymą. Kokia žemiškoji jėga gali pakeisti Dievo Įstatymą?
Nors tikslios detalės istorijoje yra neaiškios, mes žinome, kad popiežiškoji Roma septintąją dieną sabatą pakeitė sekmadienio laikymosi papročiu, ir pastarasis taip įsitvirtino, kad protestantiškoji reformacija išsaugojo šį paprotį, net ir XXI amžiuje. Šiandien dauguma protestantų vis dar laikosi pirmosios savaitės dienos, o ne septintosios, užuot paisę biblinio įsakymo dėl septintosios dienos.
Perskaitykite Apr 13, 1–17 ir palyginkite su Dan 7, 1–8. 21. 24–25. Kokia panaši simbolika, padedanti suprasti paskutinių dienų įvykius, naudojama šiose eilutėse?
Naudojant simboliką tiesiai iš Danieliaus knygos, įskaitant tą, kuri nurodo į paskutinįjį (popiežiškosios) Romos etapą, Apreiškimo knyga mini paskutiniųjų laikų persekiojimus, kurie teks atsisakantiems „garbinti“ taip, kaip diktuos Apreiškimo knygoje atskleistos jėgos.
Kaip Apr 14, 6–7, ypač 7 eilutė, kuri atspindi kalbą, paimtą iš ketvirtojo įsakymo (Iš 20, 11), parodo, kad sabata bus itin svarbus šiuo paskutiniuoju sunkmečiu, susijusiu su garbinimu?
Tolesniam tyrinėjimui: Tas pats slibinas, šėtonas, maištavęs prieš Dievą danguje (Apr 12, 7), kovoja ir su Dievo tauta žemėje, tais, kurie „laikosi Dievo įsakymų“ (Apr 12, 17; taip pat žr. Apr 13, 2–4). Tiesą sakant, pats šėtonas tampa garbinimo objektu (Apr 13, 4). Tad karą prieš Dievą, kurį šėtonas pradėjo danguje, siekiama tęsti žemėje. Ir esminė šio maišto prieš Dievą dalis yra maištas prieš Dievo Įstatymą.
„Ketvirtuoju įsakymu Dievas atsiskleidžia kaip dangaus ir žemės Kūrėjas, taip Jis išsiskiria iš netikrų dievų. Kaip paminklas kūrimo darbui, septintoji diena, buvo pašventinta poilsio diena žmogui. Ji buvo skirta išlaikyti gyvąjį Dievą žmonių mintyse kaip būties šaltinį ir garbinimo bei pagarbos objektą. Šėtonas stengiasi atitraukti žmones nuo ištikimybės Dievui ir paklusnumo Jo Įstatymui, todėl jis nukreipia savo pastangas prieš tą įsakymą, kuris nurodo Dievą kaip Kūrėją“ (E. Vait, Didžioji Kova, 45 p. [2017m. laida]).
Mes garbiname Viešpatį, nes Jis yra dangaus ir žemės Kūrėjas, o septintoji diena sabata yra esminis Jo kaip Kūrėjo ženklas, siekiantis pirmąją pasaulio sukūrimo savaitę (žr. Pr 2, 1–3). Tad nestebina tai, kad, užsipuldamas Dievo autoritetą, šėtonas savo įtūžį nukreipia į pirminį, pagrindinį šio autoriteto ženklą – septintą dieną sabatą.
Paskutinėmis dienomis Dievas turės žemėje žmonių, kurie tvirtai laikysis ir bus Jam ištikimi, ir ši ištikimybė pasireikš paklusnumu Jo įsakymams, visiems, įskaitant vienintelį, kuris konkrečiai nurodo į Viešpatį kaip Kūrėją, kuris vienintelis yra vertas mūsų garbinimo.
Klausimai aptarimui:
Kokia yra problema su tais, kurie kalba apie nuodėmės tikrovę, tačiau teigia, kad Dievo Įstatymas buvo panaikintas? Kokį didžiulį nesuderinamumą galite įžvelgti tokiame mąstyme?
Koks buvo jūsų patyrimas su tais, kurie ginčijasi, kad sekmadienis pakeitė sabatą? Kokius argumentus naudojate ir kiek jie buvo veiksmingi? Kaip reaguojate į paplitusį argumentą, kad septintosios dienos sabatos laikymasis yra pastangos išsigelbėti darbais?
Mums kalbant apie sabatą su kitais ir ruošiantis paskutiniesiems įvykiams, kodėl svarbu aiškiai parodyti, kad iššūkiai, susiję su „žvėries ženklu“, dar nėra įvykę?