Kovo 31–balandžio 6d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 28, 1–2. 11–17; Pr 3, 1–7; Apr 12, 1–17; Rom 8, 31–39; Apr 14, 12.
Įsimintina eilutė: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apr 12, 17).
Kosminė kova, kartais vadinama „didžiąja kova“, yra biblinė pasaulėžiūra. Tai užkulisiai, kuriuose rutuliojasi mūsų pasaulio, ir net visatos drama. Nuodėmė, kančia, mirtis, tautų iškilimas ir žlugimas, Evangelijos skelbimas, paskutiniųjų dienų įvykiai, visa tai vyksta kosminės kovos kontekste.
Šią savaitę pažvelgsime į keletą svarbių vietų, kuriose rutuliojasi kova, kuri kažkaip paslaptingai prasidėjo tobulos būtybės, Luciferio širdyje, kuris atnešė savo maištavimą į žemę per kitų tobulų būtybių, Adomo ir Ievos nuopuolį. Nuo šių dviejų „esminių įvykių“ – Liuciferio, o vėliau ir mūsų pirmųjų tėvų nuopuolio, prasidėjo didžioji kova ir ji vyksta iki šiol. Kiekvienas iš mūsų esame kosminės dramos dalis.
Gera žinia yra tai, kad vieną dieną ši kova ne tik pasibaigs, bet ji pasibaigs visiška Kristaus pergale prieš šėtoną. Ir dar geresnė žinia yra ta, kad dėl to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, visi mes galime būti šios pergalės dalininkai. Tad dabar Dievas kviečia mus tikėjimui ir paklusnumui, kol laukiame to, kas mums pažadėta Jėzuje, kurio atėjimas yra užtikrintas.
TOBULO KŪRINIO NUOPUOLIS
Jei kosminė kova yra biblinės pasaulėžiūros užkulisiai, iškyla daug klausimų. Svarbu, kaip viskas prasidėjo? Kadangi mylintis Dievas sukūrė visatą, pagrįsta manyti, kad iš pat pradžių pikta, smurtas ir kova tikrai nebuvo kūrinijos dalimi. Kova turėjo prasidėti atskirai nuo pirminės kūrinijos ir tikrai nebuvo būtina. Nepaisant to, kova yra čia, ji tikra, ir mes visi esame įtraukti.
Perskaitykite Ez 28, 1–2. 11–17 ir Iz 14, 12–14. Ko šios eilutės mus moko apie Liuciferio nuopuolį ir pikto kilmę?
Liuciferis buvo tobulas, gyveno danguje. Kaip jame atsirado nedorumas, ypač tokioje aplinkoje? Mes nežinome. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl Rašte pasakyta apie „nedorybės slėpinį“ (2 Tes 2, 7).
Be laisvos valios sampratos, kurią Dievas suteikė visiems savo mąstantiems kūriniams, nėra jokios priežasties Liuciferio nuopuoliui. E. Vait tai itin išsamiai nusakė: „Neįmanoma paaiškinti nuodėmės kilmės taip, kad būtų galima pagrįsti jos egzistavimo priežastį… Nuodėmė yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis, mėginimas ją teisinti tolygus mėginimui ginti. Jei galėtume rasti jos atsiradimo priežastį ir pateisinti jos egzistavimą, ji nustotų būti nuodėmė“ (E. Vait, Didžioji kova, 426 p. [2017m. laida]).
Pakeitus žodį „nuodėmė“ žodžiu „pikta“, teiginys nesikeičia. Negalima paaiškinti pikto kilmės, kad būtų galima paaiškinti jo buvimą… Blogis yra įsibrovėlis, kuriam neįmanoma pateikti jokios priežasties. Tai slėpinys, tai nepaaiškinama. Jei pikto buvimui būtų rastas paaiškinimas ar priežastis, tai nebebūtų blogis.
Pagalvokite apie savo patyrimus, susijusius su laisvos valios tikrove. Kodėl tada mes turėtume maldingai ir kruopščiai apmąstyti mūsų sprendimus, susijusius su laisva valia?
DAUGIAU NEI TIK ŽINIOS
Nors mes negalime paaiškinti, kodėl atsirado pikta (nes pikto atsiradimui nėra jokio pagrindimo), Šventasis Raštas atskleidžia, kad pikta prasidėjo Liuciferio širdyje danguje. Be nuostabių Elenos Vait įžvalgų jos raštuose (žr. knygos Didžioji kova, skyrių Blogio kilmė), Šventasis Raštas daugiau mūsų neinformuoja apie tai, kaip pikta prasidėjo danguje. Tačiau Dievo Žodis smulkiai paaiškina, kaip pikta prasidėjo žemėje.
Perskaitykite Pr 3, 1–7. Kas čia atsitiko, kas parodo Adomo ir Ievos kaltę dėl šių įvykių?
Čia liūdna dėl to, kad Ieva žinojo Dievo žodžius jiems. Ji pakartojo juos: „Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ (Pr 3, 3) Nors Raštas nieko nesako apie tai, jog buvo draudžiama medį liesti, ji žinojo tiesą, kad vaisiaus valgymas lems mirtį.
Šėtonas atvirai ir akivaizdžiai prieštaravo šiems žodžiams. „Bet žaltys tarė moteriai: ‘Jūs tikrai nemirsite!‘“ (Pr 3, 4)
Ar gali būti didesnis kontrastas? Kad ir kaip subtiliai šėtonas artinosi prie jos iš pradžių, patraukęs jos dėmesį ir pamatęs, kad ji nesipriešina, jis atvirai prieštaravo Viešpaties įsakymui. Ir tragiška yra tai, kad Ieva nebuvo nežinioje. Ji negalėjo sakyti, kad nieko nežinojo. Ji žinojo.
Vis dėlto, nepaisant šių žinių, ji vis tiek pasielgė nederamai. Jei netgi tobuloje Edeno aplinkoje pačių žinių nepakako, kad Ieva (ir Adomas, kuris taip pat žinojo tiesą) būtų apsaugota nuo nusidėjimo, neturėtume savęs apgaudinėti, kad mums išgelbėti dabar pakanka tik žinių. Taip, mes turime žinoti, ką mums sako Dievo Žodis. Tačiau kartu su šiuo žinojimu mums reikia ir tam tikro pasidavimo, kai mes paklūstame tam, ką Žodis mums sako.
Dievas pasakė viena, šėtonas – kita. Nepaisant žinių, kurias turėjo Adomas ir Ieva, jie nusprendė klausyti šėtono. Pagalvokite, kaip mažai pasikeitė per tūkstantmečius. Kaip mes galime išvengti tokios pačios klaidos?
KARAS DANGUJE IR ŽEMĖJE
Pirmųjų tėvų nuopuolis nuvedė pasaulį į nuodėmę, pikta ir mirtį. Žmonės gali nesutikti su priežastimis ar kas kaltas, bet kas gali paneigti neramumų, smurto, sukrėtimų ir konfliktų tikrovę, kuri visus mus čia paveikia?
Mes kalbame apie kosminę kovą, kosminį konfliktą; ir tai tiesa. Tačiau, kad ir kokia būtų šios kosminės kovos priežastis, ji taip pat rutuliojasi čia žemėje. Iš tiesų, didelė dalis biblinės istorijos – pradedant nuopuoliu Edene, paskutiniaisiais įvykiais ir baigiant Jėzaus antruoju atėjimu – daugeliu atžvilgių yra biblinis didžiosios kovos išdėstymas. Mes gyvename šioje kovoje. Dievo Žodis mums paaiškina, kas vyksta, kas už jos slypi, ir, svarbiausia, kaip ji baigsis.
Perskaitykite Apr 12, 1–17. Kokias kovas tiek danguje, tiek žemėje šis skyrius atskleidžia?
Mes matome kovą danguje ir kovas žemėje. Pirmoji kova yra tarp slibino (šėtono, Apr 12, 7–9) ir Mykolo (hebrajiškai – „Kas toks kaip Dievas?“). Maištininkas Liuciferis yra žinomas kaip šėtonas (priešininkas), kuris yra tik kūrinys, kovojantis su amžinu Kūrėju, Jėzumi (Hbr 1, 1–2; Jn 1, 1–4).
Liuciferis maištavo prieš savo Kūrėją. Didžios kovos esmė nėra kovojantys dievai; esmė – tai kūrinio maištas prieš savo Kūrėją, o maištas pasireiškia ir užsipuolant kūriniją.
Pralaimėjęs kovą prieš Kristų danguje, šėtonas sumanė Jam priešintis žemėje, iškart po Jo gimimo žmogumi (Apr 12, 4). Pralaimėjęs kovą prieš Kristų čia, tada – dykumoje, o vėliau ant kryžiaus, šėtonas – po visiško pralaimėjimo Golgotoje – pradėjo kovoti prieš Kristaus tautą. Ši kova virė didžią dalį krikščioniškos istorijos (Apr 12, 6. 14–16) ir tęsis iki pat pabaigos (Apr 12, 17), kol šėtonas susidurs su dar vienu pralaimėjimu, šįkart Jėzaus antrojo atėjimo metu.
Perskaitykite Apr 12, 10–12. Kokią viltį mes įžvelgiame šiose eilutėse, nepaisant visų kovų ir konfliktų kitose Rašto vietose?
SU JUMIS VISADA, NET IKI PABAIGOS
Apreiškimo knygoje yra išpranašautas persekiojimas, su kuriuo Dievo tauta susidurs gerą dalį bažnyčios istorijos. 1260 pranašiškų Apr 12, 6 dienų (taip pat žr. Apr 12, 14) nurodo į 1260 metų bažnyčios persekiojimą.
„Šie persekiojimai prasidėjo Nerono laikais, maždaug tuo metu, kai apaštalas Paulius tapo kankiniu, ir tęsėsi per amžius stipriau ar silpniau. Krikščionys buvo neteisingai kaltinami baisiausiais nusikaltimais ir paskelbiami didžiausių nelaimių – bado, žemės drebėjimų ir maro – priežastimi. Kadangi jie tapo visuotinės neapykantos ir įtarinėjimų objektais, skundėjai buvo pasirengę dėl pasipelnymo išduoti ir nekaltuosius. Jie buvo nuteisiami kaip maištininkai prieš valstybę, kaip religijos ir visuomenės priešai. Daugelis buvo atiduoti laukiniams žvėrims ar gyvi sudeginti amfiteatruose“ (E. Vait, Didžioji kova, 34 p. [2017m. laida]).
Tuo pačiu metu moteris (bažnyčia) pabėgo į dykumą (Apr 12, 6). Ji du kartus nusakyta kaip turinti erelio sparnus. Tai pabėgimo vaizdas, ieškant pagalbos. Ja buvo pasirūpinta dykumoje, o gyvatė ar šėtonas negalėjo jos pasiekti (Apr 12, 14). Dievas visada išsaugodavo likutį, net didžiausių persekiojimų metu, ir Jis tai padarys ir pabaigoje.
Atsižvelgdamas į paskutinių dienų keliamus pavojus, Kristus sakė saviems: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kaip mes suprantame šį nuostabų pažadą, net daugelio Jo sekėjų kankinystės akivaizdoje? (žr. Rom 8, 31–39 ir Mt 10, 28)
Niekas, nei persekiojimai, nei badas, nei mirtis negali atskirti mus nuo Dievo meilės. Kristaus buvimas su mumis, nesvarbu, dabar ar paskutiniaisiais laikais, nereiškia, kad esame apsaugoti nuo skausmo, kančių, išmėginimų ar net mirties. Tokios išimtys šiame gyvenime mums niekada nebuvo pažadėtos. Tai reiškia, kad per Jėzų ir tai, ką Jis dėl mūsų atliko, mes galime gyventi su viltimi ir pažadu, kad Dievas yra su mumis šiuose išmėginimuose ir kad mes turime amžino gyvenimo pažadą naujame danguje ir naujoje žemėje. Mes galime gyventi su viltimi, kad, nepaisant to, ką mes čia patiriame, kaip Paulius, galime būti tikri, kad „manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia Jo pasirodant“ (2 Tim 4, 8). Mes, kurie su meile laukiame „Jo pasirodant“, galime laikytis šios vilties ir pažadų.
ĮSTATYMAS IR EVANGELIJA
Pavadinime Septintosios dienos adventistai yra labai daug informacijos. Septintosios dienos – reiškia septintąją dieną sabatą, kuri parodo mūsų tikėjimą ne tik vienu įsakymu, bet visais dešimt. Adventistai – atkreipia dėmesį į mūsų tikėjimą Jėzaus antruoju atėjimu, tiesa, kuri gali būti tik dėl to, ką Kristus padarė savo atperkančia mirtimi Jo pirmojo atėjimo metu. Tad mūsų pavadinimas Septintosios dienos adventistai atkreipia dėmesį į dvi esmines ir neatsiejamas šių laikų tiesos sudedamąsias dalis – Įstatymą ir Evangeliją.
Kaip šios eilutės parodo glaudų Įstatymo ir Evangelijos ryšį?(Jer 44, 23 Rom 3, 20–26 Rom 7, 7)
Evangelija – tai geroji žinia, kad nors mes nusidėjome ir sulaužėme Dievo Įstatymą, tikint tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus, mums gali būti atleistos mūsų nuodėmes už Jo Įstatymo sulaužymą. Be to, mums buvo suteikta galia visiškai paklusti Įstatymui.
Nestebina tai, kad paskutinių dienų kontekste, didžiajai kovai ypatingai šėlstant, Dievo tauta yra parodoma labai konkrečiai.
Perskaitykite Apr 14, 12. Kaip ši eilutė atskleidžia sąsają tarp Įstatymo ir Evangelijos?
Kaip septintosios dienos adventistai, kurie tiki paklusnumu Dievo Įstatymui, kaip mes galime parodyti kitiems, kad paklusnumas Įstatymui nėra Įstatymo raidės prisilaikymas, bet natūralus meilės Dievui ir išgelbėjimo procesas? Kaip šios, pvz., Įst 11, 1 ir 1 Jn 5, 3 patvirtina šią mintį?
Tolesniam tyrinėjimui: Apr 12, 9–12; E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 15–24 p.
„Kol visos sukurtos būtybės pripažino ištikimybę iš meilės, visoje Dievo Vistoje viešpatavo tobula darna. Angelai džiaugėsi vykdydami savo Kūrėjo tikslus. Jie su džiaugsmu atspindėjo Jo šlovę ir Jį garbino. Ir kol meilė Dievui buvo aukščiausia, meilė vienas kitam buvo pasitikinti ir nesavanaudiška. Nebuvo jokios nesutarimo gaidelės, kuri trikdytų dangišką harmoniją. Tačiau šis palaimingas būvis patyrė permainą. Atsirado vienas, kuris iškreipė laisvę, Dievo duotą savo kūriniams. Nuodėmė atsirado per tą, kuris, po Kristaus, buvo labiausiai Dievo gerbiamas“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 16 p.).
Atkreipkite dėmesį į Elenos Vait žodžius „ištikimybė iš meilės“. Ši galinga ir prasminga frazė nurodo į tai, kad meilė lemia ištikimybę, atsidavimą. Sutuoktinis, mylintis savo antrąją pusę, parodys šią meilę per ištikimybę. Būtent taip buvo su šiomis būtybėmis danguje, ir taip turėtų būti su mumis dabar mūsų santykiuose su Dievu.
Klausimai aptarimui:
Kokių yra Rašto įrodymų dėl ne tik šėtono, bet ir jo vaidmens didžiojoje kovoje tikrovę? Kaip galime padėti žmonėms suprasti šėtono kaip tikros būtybės, o ne tik blogio simbolio žmogaus širdyje tikrovę?
Kaip septintosios dienos adventistai mes buvome palaiminti neįtikėtinu kiekiu žinių, susijusių su bibline tiesa. Kad ir kaip tai būtų nuostabu, kodėl šių žinių nepakanka mums išgelbėti? Ko dar reikia, be šių žinių?
Kaip jūs patyrėte Jėzaus Artumą savo gyvenime? Kaip šis patyrimas gali jums padėti, kad ir su kokiomis bėdomis susidurtumėte?
Klasėje giliau aptarkite frazę „ištikimybė iš meilės“. Kaip ši idėja gali mums padėti geriau suprasti Įstatymo ir malonės, tikėjimo ir paklusnumo santykį? Ko tai moko apie laisvę, būdingą visai meilės idėjai? Kaip mes net dabar galime parodyti „ištikimybę iš meilės“?