Balandžio 28 – gegužės 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 8, 3; Jn 1, 29; Apr 5, 12; Hbr 7, 1–28; 9, 11–15; Kun 16, 13; Hbr 9, 20–23.
Įsimintina eilutė: „Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“ (Fil 2, 9–10).
Kalbant apie Jėzų dangiškoje šventykloje, Laiške hebrajams parašyta: „kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Hbr 6, 20).
Šventajame Rašte, ypač Naujajame Testamente, aiškiai apreikštas Kristaus kaip mūsų vyriausiojo Kunigo vaidmuo dangiškojoje šventykloje, vaidmuo, kurio Jis ėmėsi užbaigęs savo darbą kaip auka už mus čia žemėje (žr. Hbr 10, 12).
Šią savaitę mes tyrinėsime Kristaus tarnystę dangiškoje šventykloje. Jo tarpininkavimo darbas yra labai svarbus, kad Jo tauta pasiruoštų pabaigos metui. Tad mums buvo duotas šis svarbus įspėjimas: „Dievo tauta turi aiškiai suprasti tiesą apie šventyklą ir teisminį tyrimą. Visiems reikia suprasti, kokią tarnystę mūsų labui atlieka didysis Vyriausiasis Kunigas. Antraip neįstengsime rodyti tikėjimo, kuris svarbus mums, arba nesugebėsime užimti padėties, kurią paskyrė Dievas“ (E. Vait, Didžioji kova, 423 p. [2017m. laida]).
Ką Kristus daro dėl mūsų dangiškoje šventykloje ir kodėl mums itin svarbu tai suprasti ypač paskutinėmis dienomis?
DIDŽIAUSIA AUKA
Didžiausios Kristaus aukos tyrinėjimas tikintiesiems labai padeda pasiruošti pabaigos metui. Dažnai žmonės žvelgia į priešais esantį tikslą, ir tai suprantama. Bet taip pat naudinga suprasti, kad tikslas yra už jų. Kalbame apie Golgotą. Jėzaus dėl mūsų pasiektas tikslas yra negrįžtamas, galutinis ir užtikrinantis tikslą priekyje.
Perskaitykite Rom 8, 3; 1 Tim 1, 17; 6, 16; 1 Kor 15,53. Kodėl Dievas atsiuntė savo Sūnų į pasaulį?
Dievas siuntė Kristų būti auka už nuodėmę, kad pasmerktų nuodėmę kūne. Ką tai reiškia? Kaip nemirtinga Esybė, Kristus negalėjo mirti. Todėl Viešpats tapo žmogumi, prisiimdamas mūsų mirtingumą, kad galėtų mirti kaip mūsų pavaduotojas.
Nors dangiškas ir turintis Dievo prigimtį, Jėzus tapo „panašus į žmones“ ir „nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Tiktai Dievui žinomu būdu Kristaus dievybė nemirė, kai Jėzus buvo nukryžiuotas. Tam tikru žmogui nesuvokiamu būdu Jėzaus dieviškumas nutilo per tuos devynis mėnesius įsčiose ir tomis dienomis kape, ir Jėzus niekada nesinaudojo dieviškumu, kad padėtų savo žmogiškumui, kol Jis čia gyveno ir tarnavo.
Perskaitykite Lk 9, 22. Ką ši eilutė mums pasako apie Kristaus mirties tikslingumą?
Kristus gimė mirti. Mes galime įsivaizduoti, kad per amžinybę niekada nebuvo akimirkos, kai Jis buvo laisvas nuo minčių apie užgauliojimą, plakimą, mušimą ir širdį draskantį nukryžiavimą, su kuriuo Jis susidūrė. Tai yra neprilygstama, niekada anksčiau nepaliudyta meilė, kuri nėra visiškai suprantama.
Ką mes, žmonės, galime padaryti tokios meilės akivaizdoje, jei tik ne pulti žemėn ir garbinti tikėjimu bei paklusnumu? Ką kryžiaus tikrovė mums pasako apie žmogiškųjų nuopelnų menkavertiškumą?
DIEVO AVINĖLIS
Perskaitykite Jn 1, 29; Apr 5, 12; 13, 8. Koks bendras simbolis yra šiose eilutėse, ir kuo šis simbolis svarbus, padedant mums suvokti išgelbėjimo planą?
Kai Jonas Krikštytojas Jėzų pavadino Dievo Avinėliu, jis aiškiai nurodė į šventyklą. Net labiau tiesiogiai, jis nurodė į Kristaus mirtį už nuodėmę kaip vienintelį visų atnašų (ir visų paaukotų gyvulių žydų šventyklos apeigose), paaukotų kaip atnaša už nuodėmę, išsipildymą. Iš tiesų, be viso kito, ko moko keturios evangelijos, galiausiai jos pasakoja apie tai, ką Jėzus atliko kaip Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.
Tačiau pasakojimas apie Jėzų ir Jo darbas dėl mūsų išgelbėjimo nesibaigia evangelijose, net su Jo mirtimi ir prisikėlimu.
Nuo pat pradžių Laiške hebrajams paliečiama Kristaus kaip Vyriausiojo Kunigo dangiškoje šventykloje tema, po Jo darbo kaip atnašaujamo Avinėlio. Nuo pirmo karto, kai pasirodo mintis apie šį Jo vaidmenį po kryžiaus (Hbr 1, 3), paskesniuose šio laiško skyriuose nurodoma, kad Jėzus yra Vyriausiasis Kunigas. Jo darbų dangiškoje šventykloje apibūdinimas yra išsamiai aprašytas Hbr 7, 1–28.
Perskaitykite Hbr 7, 1–28. Ką autorius čia sako apie Jėzų?
Nors šios eilutės yra itin gilios ir turtingos, jų esmė yra tai, kad Jėzaus Kristaus kunigystė yra prakilnesnė nei kunigų iš Aarono giminės žemiškos šventyklos apeigose. Bet dabar, vietoj žemiškos kunigystės žemiškoje šventykloje, mes turime dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą, kuris tarnauja mums šventykloje danguje. Tad, kai mes dabar sutelksime dėmesį į Jėzų, mes dėmesį galime sutelkti į Jį kaip į mūsų Vyriausiąjį Kunigą dangiškojoje šventykloje.
MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Perskaitykite Hbr 7, 24–27; 8, 6. Kokia didi viltis mums čia pateikta?
Kristus gali visiškai išgelbėti dėl kelių savybių, kurių negali turėti joks kitas kunigas. Jis yra Dievas, turintis galią atleisti nuodėmes. Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Krikščioniškoje epochoje Jis visą laiką tarpininkauja dėl savo tautos su tokia pat meile ir gailestingumu, kaip ir tada, kai Jis išgydė ligonius ir paguodė vienišus žmones. Jis taip pat yra žmogus, bet gimė be nuodėmės ir toks išliko. Ir kaip tas, kuris yra be nuodėmės, Jis mirė slegiamas didžiulės visos žmonijos nuodėmės naštos. Tad tik Jis, kaip Dievas ir žmogus, gali tarpininkauti dėl nusidėjėlių dangaus šventykloje.
Šios eilutės taip pat rodo, kad Kristaus auka buvo kartą ir visiems laikams. Pasiaukoti reikėjo tik vieną kartą, ir to pakanka išgelbėti kiekvienam žmogui, kuris kada nors gyveno.
Galų gale, atsižvelgiant į tai, kas mirė ant kryžiaus, kaip tokios atnašos nepakaktų kiekvienam žmogui?
Perskaitykite Hbr 9, 11–15. Ką Kristus dėl mūsų įvykdė savo mirtimi ir dabar savo tarnyste danguje?
Hbr 9,12 parašyta, kad Kristus „įvykdė amžinąjį atpirkimą“. Graikiškas žodis, išverstas „atpirkimą“, taip pat reiškia „išgryninimą“, „atleidimą“ ir „išlaisvinimą“. Tas pats žodis pavartotas Lk 1, 68, kai Zacharijas pasakė, kad Dievas „aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“. Nuoroda į Kristaus kraują – vienintelės pakankamos aukos kraują – reiškia, kad tai buvo Kristus, kaip paaukotas Avinėlis, kuris įvykdė šį atpirkimą. Geroji Evangelijos žinia yra ta, kad Kristus tai įvykdė ne dėl savęs, bet dėl mūsų, ir tai galioja visiems, kurie priėmė Kristaus auką už juos.
Įsigilinkite į šią mintį, kad Kristus „įvykdė amžinąjį atpirkimą“ dėl mūsų, ir tik tai įvykdęs Jis įžengė tarnauti dangiškojoje šventykloje mūsų labui. Kokią viltį tai mums teikia dėl to, ką Kristus daro dėl mūsų dangiškoje šventykloje?
MŪSŲ TARPININKAS
Nors nuodėmė lėmė baisų Dievo ir žmonijos atskyrimą, per Kristaus auką ir mirtį mes, žmonės, esame atvesti pas Dievą ir galime toliau prie Jo prieiti. Žr. Ef 2, 18; 1 Pt 3, 18.
„Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Hbr 6, 19–20). Pasak šių eilučių, ką Jėzus dėl mūsų padarė?
Perskaitykite Hbr 9, 24. Pasak šios eilutės, ką apima Kristaus darbas?
Jėzus yra pirmtakas, įžengęs kaip mūsų atstovas į dangiškąją šventyklą, ir net į patį Dievo Artumą dėl mūsų. Tai reiškia, kad Jėzus stovi Tėvo akivaizdoje pateikdamas savo atpirkimo nuopelnus, „amžinąjį atpirkimą“, kurį Jis „įvykdė“ dėl mūsų.
Taip, mums priėmus Jėzų, mūsų nuodėmės buvo atleistos, ir mes stovime Dievo akivaizdoje apvalyti, mums atleista. Tačiau net ir mums tapus krikščionimis, kartais mes vis tiek nusidedame, nepaisant visų nuostabių pergalės pažadų. Tokiais atvejais Jėzus tarpininkauja kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas danguje. Jis atstovauja atgailaujančiam nusidėjėliui, pateikdamas ne mūsų (nes mes neturime nė vieno nuopelno), bet savo paties nuopelnus Tėvo akivaizdoje vardan mūsų. „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hbr 7, 25).
Koks iš aukštybės atgimęs krikščionis nejaučia, kad jam vėl ir vėl reikia paties Kristaus gailestingumo ir malonės? Tai yra, nepaisant naujo gyvenimo, kurį mes turime Jėzuje, nepaisant nuostabių mūsų būties pokyčių, kas nesuvokia savo nuolatinio malonės ir atleidimo poreikio? Tada, kodėl žinojimas, kad Kristus yra mūsų Vyriausiasis Kunigas, mums yra itin brangus?
ATPIRKIMO DIENA
Laiškas hebrajams moko, kad žemiškosios žydų šventyklos tarnystė vyko pagal dangiškosios šventyklos pavyzdį, į kurią įžengė Kristus ir tapo mūsų Vyriausiuoju Kunigu. Žemiškoji tarnystė su dviem dalimis šventykloje ir atnašavimo bei apvalymo apeigomis buvo dangiškųjų dalykų paveikslas ir šešėlis, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę“ (Hbr 8, 5).
Kaip žemiškosios šventyklos apeigos apėmė tarnavimą abejose dalyse, šventoje vietoje ir šventų švenčiausioje vietoje, taip pat ir Kristaus tarnystė dangiškojoje šventykloje. Žemėje esančioje šventykloje Permaldavimo diena simbolizavo teismą, kai šventykla buvo apvaloma, kaip aprašyta Kunigų 16. Tai buvo vienas kartas per metus, kai vyriausiasis kunigas įeidavo į antrąją dalį, šventų švenčiausiąją vietą (Kun 16, 12–14) atlikti apvalymo ir atpirkimo darbus vardan žmonių.
Perskaitykite Hbr 9, 20–23. Kas turi būti apvalyta ir kodėl tai aiški nuoroda į Kristaus tarnystę Permaldavimo dieną?
Tyrinėjančiuosius stebina teiginys, kad pati dangiškoji šventykla turi būti apvalyta. Tačiau, kai tik tas suvokiama kaip nuoroda į nuodėmę, problema išnyksta. Hbr 9, 23 parodo, kad darbas, kurį Kristus atlieka dangiškoje šventykloje, yra tikra išraiška žemiško vyriausiojo kunigo tarnystės kasmetinę Permaldavimo dieną Izraelio šventykloje. Žemiškojo kunigo tarnystė, apvalant žemiškąją šventyklą, nurodė į darbą, kurį Kristus vieną dieną atliks danguje. Tekste nenurodyta, kad šis dangiškasis apvalymas vyksta iškart po Kristaus užžengimo. Tyrinėdami Danieliaus knygą matome, kad šis tarnavimo etapas prasidėjo 1844 m. Kaip krikščionys, susiduriantys su paskutinėmis dienomis, mes turime suprasti, kokiu svarbiu laiku mes gyvename, tačiau turime pasikliauti tuo, ką Kristus dėl mūsų atliko praeityje ir atlieka dėl mūsų dabar dangiškosios šventyklos šventų švenčiausioje vietoje.
Pirmojo angelo žinia skelbia: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda“ (Apr 14, 7). Teismo tikrovė rodo, kad pabaiga čia pat. Kaip ši tikrovė veikia tai, kaip mes gyvename?
Tolesniam tyrinėjimui: Laiškas hebrajams nurodo į žemiškąją šventyklą kaip į pavyzdį, modelį, ką Kristus padarys dėl mūsų tiek žemėje, kaip Auka už mus, tiek danguje, kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas. Izraelio šventykla visada buvo skirta mokyti Evangelijos. Šventykla turėjo mokyti žydus išganymo plano, apimančio auką, atpirkimą, teismą ir galutinį nuodėmės sunaikinimą. Tuo metu Danieliaus knyga suteikia daugiau šviesos ir padeda skaitytojui suprasti paskutinio Kristaus darbo apokaliptinę (pabaigos) pusę dangaus šventykloje. „Atkreipdami dėmesį į apvalymą, teismą ir išteisinimą, apokaliptiniai Danieliaus regėjimai apšviečia Permaldavimo dienos simbolius iki pat žemės istorijos pabaigos. Apvalymas yra tiesiogiai susijęs su dangiška šventykla ir Mesijo kaip karaliaus ir kunigo darbu. Regėjimai pristato laiko elementą, leidžiantį skaitytojui nustatyti konkrečią akimirką išganymo istorijoje, kai Mesijas pradės savo galutinio apvalymo, teismo ir išteisinimo darbą Dievo buveinėje danguje.“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Publishing Association, 2000), 394 p.)
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite šią ištrauką iš E. Vait knygos: „Kaip senovėje žmonių nuodėmės tikėjimu būdavo perkeliamos ant atnašų už nuodėmes ir su jų krauju simboliškai patekdavo į žemiškąją šventyklą, taip ir naujosios Sandoros laikais atgailaujančiųjų nuodėmės tikėjimu perkeliamos Kristui ir iš tikrųjų patenka į dangiškąją šventyklą. Nuodėmių panaikinimu, kuriomis ji buvo suteršta, buvo simboliškai apvaloma žemiškoji šventykla, o tikrasis dangiškosios šventyklos apvalymas turi būti atliktas panaikinant, arba ištrinant dangaus knygose įrašytas nuodėmes. Tačiau prieš tai reikia peržiūrėti tas knygas, kad būtų galima nuspręsti, kas atgailaudamas už nuodėmes ir tikėdamas Kristumi turės atpirkimo malonę“ (E. Vait, Didžioji kova, 366 p. [2017m. laida]). Ką ji sako, kas yra tiek du dalykai, atskleidžiantys, kuriems teks „atpirkimo malonė“? Kodėl Dievo tautai itin svarbu suprasti, kas tie du dalykai, ypač paskutinių dienų išmėginimuose?
Perskaitykite Kun 16, 15–16. Kuo svarbus kraujas? Ką kraujas simbolizuoja? Kodėl tada kraujas yra itin svarbus Permaldavimo dienos apeigai ir ką ji reiškia mums šiandien?