Paskutinėmis savo žemiškojo gyvenimo žmogaus kūne valandomis Jėzus mokiniams sakė šiuos paguodos žodžius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote kelią“ (Jn 14, 1–4).
Nors jie tikrai iki galo nesuprato, ką reiškia Jo žodžiai, nei laiko, kada bus įvykdytas Jo pažadas, Jėzaus žodžiai iš tikrųjų paguodė mokinius. Jo Tėvo namuose daug buveinių? Vieta, kurią pats Jėzus jiems paruoš? Tikrai ši vieta bus geresnė už tą, kurioje jie yra dabar šiame pasaulyje.
Truputėlį anksčiau, sėdėdamas su mokiniais, Jėzus jiems trumpai nupasakojo, kas įvyks prieš Jo sugrįžimą. Tai buvo tarsi „ateities istorija“, ir ji nebuvo graži. Jėzus sakė, kad karai, karų gandai, tautų sukilimai prieš kitas tautas, badmečiai ir žemės drebėjimai bus tik „kentėjimų pradžia“. Taip pat bus persekiojimų, išdavysčių, neteisybės ir išbandymų.
Šiandien iš istorijos mes galime pamatyti, kad beveik visa tai, dėl ko Jėzus perspėjo, įvyko taip, kaip Jis ir nusakė. Mes taip pat matome dviejų pagrindinių laiko pranašysčių išsipildymą. Pirmasis – „vienam laikotarpiui, dviem laikotarpiams ir pusei laikotarpio“ Danieliaus 7, 25 (taip pat žr. Apr 12, 6. 14; 13, 5; Sk 14, 34), kuris prasidėjo VI a. prieš Kristų (538 m. prieš Kristų) ir baigėsi XVIII a. pabaigoje (1798 m. po Kristaus). Tada ilgiausias pranašiškasis laikotarpis, 2300 dienių Danieliaus 8, 14, išsipildė 1844 m.
Aišku, kad mes dabar gyvename „dienų pabaigoje“ (Dan 12, 13). Nors mes nežinome, kada ateis galas ir Jėzus pasirodys antrą kartą, mums ir nereikia to žinoti. Mums tereikia žinoti, kad galas ateis, ir kad mes turime būti tam pasirengę.
Kaip? Galbūt geriausias atsakymas yra ši eilutė: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite Jame“ (Kol 2, 6). Kitaip tariant, dėl daugybės pasaulinių įvykių, daugybės antraščių ir teorijų apie paskučiausius laikus, lengva didžią dalį dėmesio sutelkti į tai, kas, mūsų manymu, lemia Kristaus atėjimą, o ne į patį Kristų, kuris vienintelis yra raktas mūsų pasiruošimui.
Šį ketvirtį dėmesys bus skiriamas pabaigos metui, bet ne visiškai. Didžią dalį dėmesio skirsime Jėzui, bet paskutiniųjų dienų kontekste ir kaip joms pasiruošti. Taip, mes turime pažvelgti į istorines datas, pasaulinius įvykius, pačią istoriją, nes Raštas apie juos kalba pabaigos kontekste. Bet net ir pastarajame Raštas kalba apie Jėzų, apie tai, kas Jis yra, apie tai, ką Jis dėl mūsų atliko, apie tai, ką Jis daro mumyse, ir apie tai, ką Jis padarys sugrįžęs. Nukryžiuotas Kristus turi būti mūsų tikėjimo centras; arba, kaip sakė Paulius: „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Kuo daugiau dėmesį sutelksime į Jį, tuo labiau būsime į Jį panašūs, tuo labiau Jam paklusime ir tuo labiau būsime pasiruošę viskam, kas mūsų laukia, tiek artimiausioje ateityje, tiek pabaigoje, tą dieną, kai mus pasiims į tą „vietą“, kurią Jėzus paruošė tiems, kurie Jį myli.