Gegužės 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 24, 1–25; Apr 13, 11–17; Mt 7, 24–27; Lk 21, 20; 2 Kar 23, 13; Mt 25, 1–30.
Įsimintina eilutė: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24, 24).
Mato 24 ir 25 Jėzus apreiškia svarbias tiesas apie paskutiniuosius laikus ir apie tai, kaip jiems pasiruošti. Tam tikra prasme, šie skyriai yra Kristaus mokymas apie paskutiniųjų dienų įvykius. Tuo pačiu metu, žvelgdamas į artimiausią ateitį, Jis mato artėjantį Jeruzalės sunaikinimą, katastrofišką Jo tautos tragediją.
Tačiau Kristaus žodžiai Jo mokiniams taip pat kalba ir Jo sekėjams vėlesnėse kartose, įskaitant ir ypač paskutiniąją kartą, kuri gyvens, kai Jis sugrįš. Jėzaus nusakyti įvykiai nėra malonūs. Karai, karų gandai, badmečiai, netikri mesijai ir persekiojimai – tokia bus pasaulio ir Jo bažnyčios dalia. Tačiau stebina, kad žvelgiant atgal mes galime pamatyti, kokios tikslios buvo Jo pranašystės. Todėl mes galime pasikliauti Juo dėl pranašysčių, kurios dar neišsipildė mūsų gyvenime.
Tačiau Jėzus ne tik įspėjo dėl to, kas ateina. Mato 25 Jis pasakė palyginimų, kurie, jei jų bus paisoma, parengs Jo tautą Žmogaus Sūnaus sugrįžimui. Taip, ateis sunkūs laikai, bet Jis paruoš žmonių Jį sutikti, kai Jis sugrįš.
GALINGAS PRANAŠYSTĖS PATVIRTINIMAS
Paskutinėmis dienomis prieš Kryžių mokiniai kalbėjosi su Jėzumi ant Alyvų kalno. Įsivaizduokite, jie išgirdo Jėzų sakant, kad šventykla bus sunaikinta. Kas tiksliai žino, ką jie pagalvojo, tačiau vėlesni jų klausimai rodo, kad jie susiejo šventyklos sunaikinimą su pasaulio pabaiga (Mt 24, 3).
Perskaitykite Mt 24, 1–25. Kokią bendrą žinią Jėzus paliko savo sekėjams dėl paskutiniųjų dienų?
Mt 24, 1–25 aiškiai parodo, kad, be kitų dalykų, Kristui rūpėjo klaidinimai, kurie painios Jo tautą per amžius ir iki pabaigos meto. Tarp tų klaidinimų bus netikrų pranašų ir mesijų. Kai kurie ateis tvirtindami atstovaują Kristui (netikri pranašai), o kai kurie ateis tvirtindami esą Kristus. Ir baisiausias dalykas – žmonės jais tikės.
Mes matėme liūdną, bet galingą Dievo Žodžio patvirtinimą. Per visą istoriją, ir net mūsų dienomis, iš tikrųjų ateidavo klaidintojai ir sakydavo: „Aš esu Kristus“. Kokia nuostabi pranašystė! Gyvendami mūsų laikotarpiu galime apžvelgti ilgus istorijos amžius ir pamatyti (kaip gyvenusieji Kristaus laikais to padaryti negalėjo), kokia tiksli buvo ši pranašystė. Mes taip pat neturėtume nustebti, jei tokių klaidinimų tik daugės, artinantis paskutinei krizei.
Taip pat, tikėjimo patvirtinimo kontekste, pažvelkite, kaip Jėzus nusakė pasaulio būklę. Įvairiais laikais žemės istorijoje nuo Kristaus žmonės dėdavo viltis į tai, kas, jų įsitikinimu, panaikins arba bent jau labai sumažins žmonijos kančias ir bėdas. Ar tai būtų politiniai judėjimai, ar technologijos, ar mokslas, ar protas – vienu ar kitu metu žmonės dėjo dideles viltis, kad šie dalykai atves į utopiją čia žemėje. Skausmingas istorijos liudijimas vėl ir vėl parodė, kad šios viltys visada buvo nepagrįstos. Šiandieninis pasaulis yra toks pat, kokį Jėzus nusakė būsiant. Kristaus žodžiai, pasakyti beveik prieš du tūkstančius metų, rodo, kokios iš tiesų klaidinančios buvo tos viltys.
Perskaitykite Mt 24, 25. Ką mes galime įžvelgti šioje eilutėje, kuri turėtų padėti mums sutvirtinti mūsų tikėjimą?
IŠTVERTI IKI GALO
Perskaitykite Mt 24, 9 ir Apr 13, 11–17. Kokių paralelių yra tarp Jėzaus žodžių Mato evangelijoje ir to, ką Jis įkvėpė Joną užrašyti Apreiškimo knygoje?
Kristaus susirūpinimas dėl savo tautos yra susijęs su pasauline apgaule, paskatinsiančia tautas priešintis tikrajam tikėjimui ir primetant pasauliui melagingą garbinimą. Stovintieji tvirtai susidurs su neapykanta, baime ir net mirtimi.
Perskaitykite Mt 24, 13. Kas užtikrina išgelbėjimą, ištikimybę, net esant visuotinei priešpriešai?
„Paskutinėje didžiojoje kovoje išliks tik tie, kurie yra praturtinę savo mąstymą Biblijos tiesomis“ (E. Vait, Didžioji kova, 515 p. [2017m. laida]). Šis teiginys reiškia, kad visi, kurie sutvirtins savo mąstymą Rašto tiesa, nepasiduos jokiai paskutiniųjų laiku apgaulei. Jie turi būti įsišakniję šiam laikui skirtoje tiesoje; priešingu atveju, juos įveiks apgaulės.
Perskaitykite Mt 7, 24–27. Kas dar yra itin svarbu išliekant ištikimiems Dievui?
Nors itin svarbu būti įsišaknijus protu Dievo Žodyje, pasak Jėzaus, to nepakaks, kad galėtume atlaikyti išbandymus, su kuriais susidursime. Turime daryti tai, ko išmokome; tai yra, mes turime paklusti tiesai Jėzuje. Palyginime abu statytojai išgirdo Jėzaus pasakojimus. Skirtumą tarp jų, tarp ištvėrimo ir neištvėrimo, nulėmė klusnumas Jėzaus mokslui.
Kodėl paklūstantysis ištveria, o nepaklūstantis ne? Kokį skirtumą nulemia paklusnumas nuolat išlaikant žmogų tikėjime?
„SUNAIKINIMO PABAISA“
Savo didžioje kalboje apie baigmės metą Kristus nurodo į „sunaikinimo pabaisą“ (Mt 24, 15), simbolį iš Danieliaus knygos (Dan 9, 27; 11, 31; 12, 11).
Dievas kažką paskelbė pasibjaurėtinu, kai buvo rimtai sulaužytas Jo Įstatymas, pavyzdžiui, stabmeldystės (Įst 27, 15) ar amoralaus seksualinio elgesio atveju (Kun 18, 22). Tad ši „sunaikinimo pabaisa“ yra susijusi su tam tikru religiniu atsimetimu.
Perskaitykite Mt 24, 15 ir Lk 21, 20. Kaip šios eilutės padeda mums geriau suprasti, apie ką Jėzus kalbėjo paminėdamas „sunaikinimo pabaisą“?
Šios dvi eilutės aiškiai parodo, kad Jėzaus pranašystė apima siaubingą sunaikinimą, kuris ištiko Jeruzalę 70-aisiais metais po Kristaus, kai pagoniška Roma sunaikino ne tik miestą, bet ir šventyklą.
Tačiau yra ir antras šios pranašystės išsipildymas, kai tokie įvykiai, kaip Jeruzalės sunaikinimas, simbolizavo ateities, pabaigos įvykius. „Jeruzalė Kristui buvo pasaulio simbolis. Ji vaizdavo nepasitikėjimo ir maišto kupiną gyvenimą, kuris susilauks Dievo atpildo“ (E. Vait, Didžioji kova, 19p. [2017m. laida]).
Dan 12, 11 ir Dan 11, 31 „sunaikinimo pabaisa“ paminėta paskutiniame Romos, t.y. popiežiškosios Romos etape, kai buvo sukurta alternatyvi tarpininkavimo ir išganymo sistema, kuria siekiama uzurpuoti tai, ką Kristus dėl mūsų atliko ir atlieka dėl mūsų dabar dangiškoje šventykloje.
Danieliaus 8, ypač 9–12 eilutėse, padeda priskirti šiems įvykiams jų istorinį kontekstą, su dviejų etapų Romos galia. Pirmasis etapas, su greitu mažojo rago horizontaliuoju išplitimu (Dan 8, 9), parodo didžiulę pagoniškos Romos imperiją. Antrame etape (Dan 8, 10–12) mažutis ragas auga vertikaliai, nublokšdamas žemėn keletą žvaigždžių (persekiojo Dievo tautą) ir ižūliai elgdamasis su pačiu Galybių vadu (Dan 8, 11), Jėzumi. Tai simbolizuoja popiežiškąjį etapą, kylantį iš pagoniškos Romos imperijos žlugimo, tačiau ragas vis dar yra Romoje. (Štai kodėl vienas simbolis, mažasis ragas, reiškia abu tos pačios galios etapus.) Teismas Dan 7, 9–10, šventyklos apvalymas Dan 8, 14 ir ženklai danguje, aprašyti Mt 24, 29, viskas nurodo į Dievo įsikišimą vardan savo tautos paskutinėmis dienomis.
DEŠIMT MERGAIČIŲ
Po savo kalbos apie Jo atėjimo ženklus Mato 24, Mato 25 užrašyta Jėzaus kalba apie tai, kaip pasiruošti Jo sugrįžimui.
Perskaitykite Mt 25, 1–13, palyginimą apie dešimt mergaičių. Ką Jėzus čia sako, kas turėtų mums padėti suprasti, kaip mes galime būti pasirengę Jo sugrįžimui?
Jėzus šią savo kalbą pradeda dešimčia mergaičių. Tai, kad jos pavadintos „mergaitėmis“, leidžia suprasti, kad jos simbolizuoja tuos, kurie laikė save krikščionimis. Jie nebuvo šėtono pusėje. Jie yra lyginami su dangaus karalyste (Mt 25, 1). Tačiau jos visos užmigo (Mt 25, 5). Kristus jau įspėjo dėl budėjimo (Mt 24, 42), kad būtų pasiruošusios Jėzui sugrįžus.
Visos dešimt mergaičių turėjo žibintus ir visos išėjo pasitikti jaunikio, o tai reiškia, kad visos laukė Jo atėjimo. Jaunikiui vėluojant visi šie tikintieji Jo atėjimu užmigo. Staiga vidurnaktį juos pažadino balsai: „Štai jaunikis!“ (Mt 25, 1–6)
Paikosios mergaitės buvo užkluptos netikėtai, nepasiruošusios. Kodėl? Vienas variantas sako: „mūsų žibintai gęsta“ (Mt 25, 8). Kituose variantuose, pagal graikų kalbos originalą, parašyta, kad žibintai „gęsta“. Vis dar buvo šiokia tokia liepsna. Jos vis dar turėjo šiek tiek alyvos, tačiau nepakankamai, kad pasitiktų Kristų.
Tad, kokia tada bėda?
Šios mergaitės simbolizuoja krikščionis, laukiančius Kristaus sugrįžimo, bet jų patyrimas su Juo yra paviršutiniškas. Jos turi šiek tiek alyvos, jų gyvenime Dvasia šiek tiek darbuojasi, bet tai menka liepsna; jos buvo ja patenkintos, nors joms reikėjo daug daugiau.
„Dvasia veikia žmogaus širdį pagal jo troškimą ir pritarimą, pasėja jame naują prigimtį, tačiau žmonės kaip paikos mergaitės yra patenkinti paviršutinišku darbu. Jie nepažįsta Dievo. Jie neištyrė Jo charakterio, nepalaikė ryšio su Juo, todėl nežinojo, kaip tikėti, kaip žvelgti į Jį ir gyventi. Jų tarnystė Dievui tampa tik formalumu“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 373 p.).
Kaip mes galime pažvelgti į save ir įsitikinti, kad mes nedarome tų pačių klaidų, kaip ir šie žmonės? Jei mes matome save šiame vaidmenyje, kaip mes galime tai pakeisti?
TALENTŲ PANAUDOJIMAS
Perskaitykite Mt 25, 13–30. Kokį vaidmenį atlieka mūsų talentų panaudojimas paruošiant mus Kristaus sugrįžimui?
Nors Jėzus čia pasakė kitokį palyginimą nei anksčiau, abu jie kalba apie pasiruošimą Kristaus sugrįžimui. Abu susiję su tais, kurie buvo pasirengę, ir tais, kurie nebuvo. Ir abu parodo likimą tų, kuriems dėl jų dvasinio neatsargumo tenka amžina pražūtis.
Kaip aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią dešimčiai mergaičių, taip „maišelis“ arba „aukso maišelis“ (Mt 25, 15) simbolizuoja talentus, talanta graikų arba originalo kalboje. „Talentai simbolizuoja ypatingas Dvasios dovanas, kartu su visomis įgimtomis dovanomis“. (The SDA Bible Commentary, 5 t., 510 p.)
Visi tarnai palyginime gavo gero iš savo šeimininko. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad viskas priklausė šeimininkui (Mt 25, 14), kuris patikėjo „kiekvienam pagal jo gabumus“ (Mt 25, 15). Suteiktos dovanos buvo jiems patikėtos; iš tiesų šie tarnai buvo jiems nepriklausomų dalykų, kuriuos jie turėjo ir už kuriuos buvo atskaitingi, prievaizdai. Štai kodėl šeimininkui sugrįžus, jis „pradėjo daryti su jais apyskaitą“ (Mt 25, 19).
Dvasinės dovanos ateina iš Šventosios Dvasios (žr. 1 Kor 12, 1–11. 28–31; Ef 4, 11). Galvojantiems, kad jiems teko mažiausia dovana, yra gera žinia. Dovanos negalima gauti, jei nėra Davėjo. Tad šie žmonės gauna savo dovaną su pačia didžiausia dovana – Šventąja Dvasia.
Dovanos jau yra mūsų Kristuje, tačiau jų gavimas priklauso nuo Šventosios Dvasios priėmimo ir pasidavimo Jai. Štai kur blogasis tarnas padarė klaidą. Jam buvo duota dovana, tačiau jis su ja nieko nedarė. Jis savo dovanos netobulino. Jis nesistengė paimti tai, kas jam buvo maloniai suteikta, ir kažką su tuo daryti. Dėl to Jėzus pavadino jį blogu ir tinginiu (Mt 25, 26), galingas pasmerkimas.
Šį palyginimą Jėzus pasakė paskutinių dienų ir Jo sugrįžimo kontekste. Tuomet tai, ko šis palyginimas mus moko apie mūsų talentų panaudojimą, yra labai svarbu norint pasiruošti paskutinėms dienoms.
Tolesniam tyrinėjimui: „Žmogus, kuris gavo vieną talentą, ‘nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus‘ (Mt 25, 18). Tas, kuris gavo mažiausią dovaną, paliko savo talentą nepanaudotą. Šioje pamokoje perspėjami visi manantieji, kad jų dovanų menkumas atleidžia nuo tarnystės Kristui. Jei jie galėtų padaryti didelį darbą, džiaugsmingai jo imtųsi. Bet, kadangi jie gali tarnauti tik mažuose dalykuose, tai mano, kad jų neveiklumas yra pateisinamas. Jie daro didelę klaidą. Viešpats dovanų dalijimu išbando charakterį. Žmogus, kuris neįvertino vieno talento pelnyjimo galimybių, parodė, kad jis yra neištikimas tarnas. Jei būtų gavęs penkis talentus, jis ir juos būtų užkasęs, kaip užkasė vieną. Neteisingas vieno talento naudojimas parodė, kad jis paniekino Dangaus dovanas. ‘Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose‘ (Lk 16, 10). Mažų dalykų svarba yra dažnai nepakankamai įvertinama, nes jie yra maži; tačiau jie papildo daugelį gyvenimo dalykų. Iš tiesų jie yra svarbūs krikščioniškam gyvenimui. Mūsų charakterio formavimas bus kupinas pavojų, jei mes neįvertinsime mažų dalykų“. (E. Vait, Paslėpti lobiai, 321 p.)
Klausimai aptarimui:
Kokios ideologijos ir kokie idealai, kuriais žmonės tikėjo, turėjo atnešti žemei utopiją? Kokios buvo šios idėjos ir kodėl jos be išimties nuvylė?
Kodėl paklusnumas tam, ką Dievas mums liepia, sustiprina mūsų tikėjimą? Tai yra, kodėl tikėjimas be atitinkamų darbų „negyvas“ (Jok 2, 26)? Atsižvelgiant į išmėginimus, teksiančius tiems, kurie „laikosi Dievo įsakymų“ (Apr 14, 12), kodėl šiandien mums itin svarbu pasiruošti tam, kas ateis, kai mes mažiausiai to tikėsimės?
Daugiau pagalvokite apie dešimt mergaičių. Kodėl pasakojimas apie jas turėtų būti įspėjimas mums, paviršutiniškai ir daugybe kitų būdų jos visos atrodė ir elgėsi panašiai? Kaip mes galime įsitikinti, kad neapsigauname taip, kaip paikosios mergaitės?
Ką reiškia, kad, jei tai įmanoma, net „išrinktieji“ gali būti suklaidinti? Kokia yra mūsų „išrinktųjų“ samprata? (žr. Mt 24, 31; Rom 8, 33; Kol 3, 12). Ką tai mums sako apie ateisiančias didžias apgaules?