Birželio 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 13, 6. 9; Mt 24, 30–31; Dan 2, 34–35; 2 Tim 4, 6–8; 2 Tes 1, 7–10.
Įsimintina eilutė: „Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas“ (Mt 24, 27).
Poetas Tomas Eliotas (T. S. Eliot) taip pradėjo vieną eilutę: „Mano pradžioje yra mano pabaiga“. Nors jo žodžiai glausti, juose slypi galinga tiesa. Pradžioje yra pabaiga. Ši tikrovė atsispindi mūsų pavadinime – Septintosios dienos adventistai, nusakančiame du pagrindinius Rašto mokymus: „Septintosios dienos“ – Dešimties Įsakymų sabatą, savaitinį paminklą šešių dienų gyvybės žemėje sukūrimui; ir „Adventistų“, nurodant į Jėzaus antrąjį atėjimą, kai išsipildys visos Šventojo Rašto viltys ir pažadai, įskaitant amžinojo gyvenimo pažadą.
Kad ir kaip būtų nutolę pasaulio sukūrimas (mūsų pradžia) nuo Jėzaus antrojo atėjimo (mūsų pabaiga, bent jau šios nuodėmingos būties), šie įvykiai yra susiję. Mus sukūręs Dievas (Jn 1, 1–3) yra tas pats Dievas, kuris sugrįš, ir „staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui“ (1 Kor 15, 52), atneš mūsų galutinį atpirkimą. Išties mūsų pradžioje mes atrandame mūsų pabaigą.
Šią savaitę tyrinėsime paskutinįjį iš paskučiausių įvykių, bent jau dabartiniame pasaulyje – mūsų Viešpaties Jėzaus antrąjį atėjimą.
VIEŠPATIES DIENA
Kad ir kaip mes linkę galvoti apie Jėzaus antrąjį atėjimą kaip apie Naujojo Testamento mokymą, tai ne visai tiesa. Žinoma, tik po Jėzaus pirmojo atėjimo, po Jo mirties, prisikėlimo ir užžengimo mes gavome išsamesnį ir pilnesnį tiesos, susijusios su antruoju atėjimu, apreiškimą. Tačiau, kaip didžioji Naujojo Testamento dalis, Senasis Testamentas apreiškia šią esminę tiesą dar gerokai prieš šį įvykį. Rašiusieji Naująjį Testamentą ir paminėję Jėzaus antrojo atėjimo doktriną neapreiškė naujos tiesos; vietoj to, jie užtvirtino Rašte jau apreikštą tiesą. Tik dabar, atsižvelgiant į nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją, Antrojo atėjimo pažadas gali būti labiau suprantamas ir branginamas.
Perskaitykite šias eilutes. Ko jos moko apie Jėzaus antrąjį atėjimą? Iz 13, 6. 9; Zch 14, 9; Dan 12, 1.
Neabejotina, „Viešpaties diena“ bus sunaikinimo, liūdesio ir vargo diena pražuvusiems. Bet tai taip pat yra išlaisvinimo diena visai Dievo tautai, tiems, kurie „įrašyti gyvenimo knygoje“ (taip pat žr. Fil 4, 3; Apr 3, 5; 13, 8). Ši tema, „Viešpaties diena“, metas nedorėlių teismui, bet kartu ir laikas, kai Dievo tikintieji apsaugomi ir apdovanojami, yra Senajame Testamente. Pavyzdžiui, nors kai kuriuos ištiks Viešpaties įniršis, tie, kurie paiso raginimo ieškoti teisingumo ir nuolankumo, ras prieglobstį „Viešpaties įniršio dieną“ (Sof 2, 1–3).
Perskaitykite Mt 24, 30–31. Kaip šios eilutės parodo tą patį didį pražuvusiųjų ir išgelbėtų skirstymą Jėzaus antrojo atėjimo metu?
Rutuliuojantis paskutiniesiems įvykiams, mūsų pasirinkta pusė darysis tik akivaizdesnė. Kokius sprendimus galime ir turime priimti dabar, kad įsitikintume esantys teisingoje pusėje?
DANIELIAUS KNYGA IR JĖZAUS ANTRASIS ATĖJIMAS
Nors daugelis žydų Jėzaus laikais tikėjosi, kad Mesijas nugalės romėnus ir padarys Izraelį galingiausia tauta, Jėzaus atėjimų esmė, ar pirmo, ar antro, yra ne tai. Vietoje to, Dievas savo ištikimiesiems žmonėms buvo paruošęs kur kas daugiau, nei tik seno, nuodėmingo ir puolusio pasaulio pertvarkymą.
Galbūt niekas kitas Senajame Testamente akivaizdžiau neišreiškia, kad naujas pasaulis neatsiranda iš senojo, bet yra naujas ir radikaliai kitoks kūrinys, nei Danieliaus 2.
Danieliaus 2 parodo keturių didžiųjų pasaulio imperijų – Babilono, Medo-Persijos, Graikijos ir galiausiai Romos iškilimą ir kritimą, vėliau Roma susiskaldė į šiuolaikines Europos tautas. Tačiau statulos, kurią sapnavo Nebukadnecaras (simbolizuojanti šių keturių pagrindinių pasaulio galių seką), galas yra įspūdingas, parodantis didžiulį atotrūkį tarp šio pasaulio ir to, kuris bus po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sugrįžimo.
Perskaitykite Dan 2, 34–35. 44–45. Ko šitos eilutės moko apie šio pasaulio likimą ir naujojo prigimtį?
Šios eilutės palieka mažai abejonių, kas įvyks Jėzui sugrįžus. Lk 20, 17–18 Jėzus susitapatina su šiuo akmeniu, kuris sutrupino į miltus viską, kas liko iš šio pasaulio. Aramėjų kalboje Dan 2, 35 prašyta, kad po to, kai auksas, sidabras, molis, geležis ir žalvaris buvo sutrupinti, jie „tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsako“. Tai yra, po Jėzaus sugrįžimo iš šio senojo pasaulio nieko neliks.
Tuo tarpu akmuo, sugriovęs visą šį senąjį pasaulį, „virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“. Ši karalystė, kuri atsiranda dėl Antrojo atėjimo, yra tokia, kuri „niekada nebus sunaikinta“ ir „tvers amžinai“ (Dan 2, 44).
Kiekvieno žmogaus, gyvenusio šioje planetoje, laukia tik vienas iš dviejų likimų. Arba mes būsime su Jėzumi visą amžinybę, arba mes išnyksime su šio senojo pasaulio pelais. Vienaip ar kitaip, amžinybė laukia visų mūsų.
ILGALAIKĖS PERSPEKTYVOS
Perskaitykite Tit 2, 13. Kokią nuostabią viltį mes turime ir kodėl?
Apibūdindamas savo įsitikinimus, susijusius su mūsų visatos kilme, dėstytojas paaiškino, kad prieš 13 milijardų metų „be galo tanki maža masė atsirado iš nieko, ir šiai masei sprogus atsirado mūsų visata“. O kaip ši „be galo tanki maža masė“ gali tiesiog iš nieko atsirasti, lektorius nepasakė. Jis tiesiog tikėjimu nusprendė, kad taip buvo.
Šios savaitės temos įžangoje pažymėjome, kad mūsų pradžioje atrandame savo pabaigą. Štai kodėl, pasak šio lektoriaus, mūsų pabaiga nėra pernelyg viltinga, bent jau ilguoju laikotarpiu. Visata, atsiradusi iš šios „be galo tankios mažos masės“, buvo pasmerkta galiausiai išnykti, kartu su viskuo, kas joje yra, įskaitant žmoniją.
Priešingai, biblinė mūsų kilmės samprata yra ne tik daug logiškesnė už jos pakaitalą, bet ir daug viltingesnė. Ačiū Dievui Kūrėjui, mūsų ilgalaikės perspektyvos yra labai geros. Mes galime labai daug tikėtis ateityje, ir ši viltis pagrįsta Jėzaus antrojo atėjimo pažadu.
Perskaitykite 2 Tim 4, 6–8. Apie ką čia kalbėjo Paulius ir kuo jis grindė savo viltį?
Nors Pauliui netrukus bus įvykdyta mirties bausmė, jis gyvena išgelbėjimo ir Kristaus sugrįžimo viltimi, paminėdamas Jo pasirodymą (2 Tim 4, 8). Apaštalo laukia „teisumo vainikas“, žinoma, ne jo paties (1 Tim 1, 15), o Jėzaus teisumo, kuriuo Paulius grindė savo viltį dėl antrojo atėjimo pažado. Nepriklausomai nuo tiesioginių Pauliaus aplinkybių, kurios geriausiu atveju buvo niūrios (jis kalėjime laukė mirties bausmės įvykdymo), apaštalas žino, kad jo ilgalaikės perspektyvos yra labai geros. Taip yra todėl, kad jis žvelgia plačiai ir nesutelkia dėmesį į esamas aplinkybes.
Nepriklausomai nuo jūsų esamų aplinkybių, kaip jūs galite turėti tokią pačią viltį kaip Paulius? Kaip mes galime išmokti žvelgti plačiai ir pamatyti viltį, kurią mums siūlo bendras vaizdas?
DANGAUS DEBESYSE
Kad ir koks svarbus ir esminis yra Antrasis atėjimas, pasak Rašto ne visi krikščionys šį įvykį laiko pažodiniu, asmenišku Jėzaus sugrįžimu. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, kad Jėzaus antrasis atėjimas įvyks ne tada, kai Kristaus sugrįš į žemę, o kai Jo Dvasia pasireikš Jo bažnyčioje žemėje. Kitais žodžiais, Kristaus antrasis atėjimas įvyks, kai moraliniai krikščionybės principai atsiskleis Jo tautoje.
Mes galime būti itin dėkingi, kad šis mokymas yra klaidingas. Jei šis mokymas būtų tiesa, kokią ilgalaikę viltį mes išties turėtume?
Perskaitykite šias Naujojo Testamento eilutes apie antrąjį atėjimą. Ką jos atskleidžia apie Kristaus sugrįžimo prigimtį? (Mt 24, 30 1 Tes 4, 16 Mt 26, 64 Apr 1, 7 2 Tes 1, 7–10)
„Atrodys, kad dangaus skliautas atsiveria ir užsiveria, o šlovė sklinda iš Dievo sosto tarsi skrodžiantis žaibas. Kalnai siūbuos tarsi nendrės vėjyje, o uolų nuolaužos bus išmėtytos visur. Pasigirs dundesys, primenantis artėjančią audrą. Šėls įaudrinta jūra. Girdėsis uragano ūžimas, kuris bus panašus į pasiruošusių viską naikinti demonų balsus. Visas žemės paviršius banguos ir šiaušis tarsi jūros bangos. Žemės danga skilinės. Atrodys, kad sukrėsti patys jos pagrindai. Skęs kalnų grandinės. Nyks apgyvendintos salos. Šėlstantys vandenys praris jūros uostus, savo nedorumu panašėjančius į Sodomą. Dievas atsimins didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę“ (E. Vait, Didžioji kova, 551 p. [2017m. laida]).
Jėzaus sugrįžimas yra toks didelis įvykis, kad jis tikra šio žodžio prasme nulemia mums žinomo pasaulio pabaigą. Kai tai įvyks, visi apie tai žinos. Tai, ką Jėzus dėl mūsų atliko pirmojo atėjimo metu, akivaizdžiai pasireikš antrojo atėjimo metu.
Kaip tikėjimas Antrojo atėjimo tikrove turėtų paveikti tai, kaip mes gyvename dabar? Kaip tai turėtų padėti mums prisiminti, kas išties yra svarbu gyvenime?
GYVIEJI IR MIRUSIEJI
Prieš prikeldamas savo draugą Lozorių iš kapo, Jėzus tarė šiuos žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Vis dėlto, užuot tiesiog paprašęs žmonių priimti Jo žodžius ir tokį neįtikėtiną teiginį, Jis prikėlė Lozorių iš mirties, kuris buvo miręs pakankamai ilgai, jog mirusysis pradėtų dvokti (Jn 11, 39).
Tie, kurie tiki Jėzų, iš tikrųjų miršta. Tačiau, kaip Jėzus pasakė, nors Jie ir mirtų, jie vėl gyvens. Štai kokia yra mirusiųjų prisikėlimo esmė. Štai kas Jėzaus antrąjį atėjimą daro labai svarbiu visoms mūsų viltims.
Pasak šių eilučių, kas atsitiks mirusiems Kristuje, kai Jėzus sugrįš? Rom 6, 5; 1 Tes 4, 16; 1 Kor 15, 42–44. 53–55.
Didžioji Antrojo atėjimo viltis yra tai, kad Jėzaus patirtą prikėlimą iš mirusių taip pat patirs visi visų laikų Jo ištikimieji sekėjai. Jo prisikėlime slypi jų viltis ir užtikrinimas.
Kas nutiks tiems, kurie bus gyvi, kai Jėzus grįš? Fil 3, 21; 1 Tes 4, 17.
Ištikimieji gyvi, kai Jėzus sugrįš, išlaikys fizinį kūną, bet ne dabartinės būklės. Jis bus antgamtiškai pakeistas į tokį patį nemarų kūną, kuris bus suteiktas prikeltiesiems iš numirusių. „Gyvi teisieji bus pakeisti staiga, viena akimirka. Dievo balsas pašlovino juos. Dabar jie yra nemirtingi ir drauge su prisikėlusiais šventaisiais bus pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore“ (E. Vait, Didžioji kova, 558 p. [2017m. laida]).
Sudarykite visų šiame pasaulyje jums itin svarbių dalykų, dėl kurių paaukotumėte amžinąjį gyvenimą, sąrašą. Kas yra sąraše?
Tolesniam tyrinėjimui: Jėzaus antrasis atėjimas nėra epilogas, priedas ar pasekmė liūdno pasakojimo apie žmogišką nuodėmę ir kančią šiame puolusiame pasaulyje. Vietoj to, Antrasis atėjimas yra didi kulminacija, didžioji krikščioniško tikėjimo viltis. Be Antrojo atėjimo, kas? Žmogiškasis pasakojimas tiesiog tęsiasi, viena apgailėtina scena po kitos, viena tragedija po kitos, kol viskas baigiasi mirtimi. Be vilties, kurią mums teikia Kristaus sugrįžimas, gyvenimas, kaip rašė Viljamas Šekspyras: „Tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“. Tačiau mes turime šią viltį, nes ją mums vis patvirtina Dievo Žodis. Mes turime šią viltį, nes Jėzus išgelbėjo mus savo gyvybe (Mk 10, 45), ir Jėzus iš tiesų grįžta, kad gautų tai, už ką Jis sumokėjo didelę kainą. Žvaigždės danguje nepasako mums apie Antrąjį atėjimą. Medžiuose čiulbantys paukščiai apie tai nesuokia. Patys iš savęs šie dalykai gali nurodyti į kažką gero, kažką viltingo, apie pačią tikrovę. Bet jie nemoko, kad vieną dieną, kai Jėzus sugrįš, „trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 Kor 15, 52). Jie nemoko, kad vieną dieną mes pamatysime „Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mk 14, 62). Ne, mes žinome šiuos dalykus, nes jie mums užrašyti Dievo Žodyje, ir mes pasitikime tuo, ką Jo Žodis mums žada.
Klausimai aptarimui:
Pagalvokite, ką reikštų, jei Jėzaus antrasis atėjimas tebūtų tik tai, ką kai kurie apie jį mano: visiškas krikščioniškų principų apsireiškimas Kristaus sekėjų gyvenime. Kad ir koks tai būtų nuostabus dalykas, kodėl, galų gale, jis palieka mus be jokios vilties?
Kodėl šiuo metu populiari idėja, kad visata atsirado iš nieko, yra itin kvaila? Kodėl žmonės skelbia tokią idėją ir kodėl kai kurie ja tiki? Kodėl tikėjimas amžinai egzistuojančiu ir visa sukūrusiu Dievu yra daug logiškesnis ir racionalesnis visatos paaiškinimas?
Klasėje pasidalykite tuo, ką jūs įtraukėte į visų šiame pasaulyje jums itin svarbių dalykų, dėl kurių paaukotumėte amžinybės viltį, sąrašą, kad išlaikytumėte juos dabar. Ko galite pasimokyti vieni iš kitų apie tai, kas yra sąrašuose? Jei žmonės nieko neužrašė, kaip mes galime užtikrinti, kad niekas mūsų gyvenime nesulaiko mūsų nuo išgelbėjimo, kaip tai bus daugelio žmonių atveju?