Gegužės 26 – birželio 1d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 2, 13. 24; 2 Kor 11, 13–15; Ps 146, 4; Pr 1–2, 3; Apr 13, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12, 9).
Netgi danguje, prieš jo išmetimą, šėtonas darbavosi apgaudinėdamas angelus. „Apleidęs savo vietą prie Dievo, Liuciferis išėjo žadinti nepasitenkinimo dvasios tarp angelų. Dirbdamas labai slaptai jis kurį laiką slėpė tikruosius tikslus ir prisidengdavo Dievo garbinimu. Piktavalis siekė sukelti nepasitenkinimą įstatymais, kurie valdė dangaus gyventojus, jis teigė, kad jie primena nereikalingus apribojimus“ (E. Vait, Didžioji kova, 429 p. [2017m. laida]).
Edene jis apsimetė žalčiu ir panaudojo šią apgaulę prieš Ievą. Per visą istoriją, net šiandien ir net po tūkstantmečio, jis panaudos apgaulę (Apr 20, 8) bandydamas pasiekti savo.
Deja, jis yra daug sumanesnis, galingesnis ir gudresnis nei bet kuris iš mūsų, todėl mes turime laikytis Jėzaus ir Jo Žodžio, kad apsisaugotume nuo piktojo klastų. „Tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės Viešpaties, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi“ (Įst 4, 4). Šis principas tebegalioja ir šiandien.
Šią savaitę tyrinėsime kai kurias velnio veiksmingiausias apgaules ir kaip mes galime nuo jų apsisaugoti.
DIDŽIOJI APGAULĖ
Pirmoji šio ketvirčio tema buvo apie „kosminę kovą“, kuri, deja, pasiekė net pačią žemę.
Tačiau bėda ta, kad daugelis žmonių, įskaitant krikščionis, netiki šia didžia kova, nes netiki šėtonu. Jiems Rašto eilutės, kalbančios apie šėtoną ar velnią, yra tik senosios kultūros išraiškos, bandančios paaiškinti pikta ir kančią pasaulyje. Daugeliui žmonių tikros antgamtinės būtybės su piktybiškais kėslais žmonijai idėja yra mokslinės fantastikos dalykas, primenantis Darth Vader veikėją iš filmo „Žvaigždžių karai“.
Perskaitykite šias Apreiškimo knygos eilutes. Ko jos moko mus apie šėtono tikrovę ir ypač apie jo vaidmenį paskutiniųjų dienų įvykiuose? Apr 2, 13. 24; 12, 3. 7–9. 12. 17; 13, 2; 20, 2. 7. 10.
Apreiškimo knyga mums parodo, kiek galios šėtonas turės paskutinėmis dienomis daugeliui pasaulio gyventojų, atitolinant juos ne tik nuo išgelbėjimo, bet ir persekiojant ištikimuosius Jėzui.
Iš visų šėtono kėslų (2 Kor 2, 11), šis žodis graikų kalboje nusako „protą“ (noemata), galbūt didžiausia apgaulė yra tai, kad žmonės tiki, jog šėtono nėra. Galų gale, kas ieškos prieglobsčio nuo pranašesnio priešo, kuriuo netiki? Pribloškia tai, kiek daug žmonių teigia esantys krikščionys, tačiau rimtai nepaiso tikro velnio sampratos. Tačiau jie laikosi tokios pozicijos tik ignoruodami ar iš esmės kitaip aiškindami daugybę Dievo Žodžio eilučių, apreiškiančių piktojo veiklą ir kėslus šiame pasaulyje, ypač artinantis paskučiausiems laikams. Tai, jog itin daug žmonių atmeta tikro šėtono buvimą, net esant gausių biblinių įrodymų, turėtų galingai mums priminti, kad itin svarbu suprasti, ko iš tiesų moko Raštas.
Nors Apreiškimo knyga kalba apie šėtono klastas, ypač paskutinėmis dienomis, kokią didžią viltį galime rasti Apr 12, 11? Kas yra mūsų galios šaltinis prieš velnią?
DVI DIDELĖS KLAIDOS
Perskaitykite šias eilutes. Ką jos mums sako apie šėtono galią apgauti? 2 Kor 11, 13–15 2 Tes 2, 9–10 Apr 12, 9 Apr 20, 10 Anksčiau tyrinėjome, kad Jėzus įspėjo savo sekėjus dėl apgavysčių paskutiniaisiais laikais. Apgavystės, dėl kurių Jis konkrečiai įspėjo, tai netikrų mesijų ir pranašų pasirodymas, kurie „daugelį suklaidins“ (Mt 24, 5).
Tačiau netikri mesijai ir pranašai yra ne vienintelė apgavystė paskutiniaisiais laikais, dėl kurios esame įspėti. Mūsų priešas didžiojoje kovoje turi daugybę klastų, kuriomis siekia suklaidinti visus, kuriuos gali. Kaip krikščionys, mes turime žinoti apie šias klastas, ir mes galime tai padaryti tik tokiu atveju, jei susipažinsime su Šventuoju Raštu ir paklusime tam, ko jis moko.
Vait paaiškina dvi iš šių didžiausių klastų: „Remdamasis dviem didžiaisiais klaidingais mokymais – apie sielos nemirtingumą ir sekmadienio šventumą, – šėtonas suvedžioja ir apgauna žmones. Pirmasis mokymas yra spiritizmo pagrindas, antrasis susijęs su Roma abipuse simpatija. Jungtinių Valstijų protestantai pirmieji išties ranką per bedugnę, kad paduotų ją spiritizmui, jie išties rankas virš prarajos, kad paspaustų jas Romos valdžiai. Ir šios trilypės sąjungos veikiama šalis, pamindama sąžinės teises, seks Romos pėdomis“ (E. Vait, Didžioji kova, 509 p. [2017m. laida]).
Mums nuostabu, kad net po daugelio metų, kai ji tai parašė, pamatyti, kokie paplitę krikščioniškame pasaulyje yra šie du klaidingi mokymai.
Kodėl biblinių tiesų pažinimas ir pasiryžimas joms paklusti yra galingiausias mūsų ginklas nuo velnio klastų, ypač paskutinėmis dienomis?
SIELOS NEMIRTINGUMAS
Ko šios eilutės mus moko apie „mirusiųjų būklę“? Kaip šios eilutės gali mus apsaugoti nuo vieno iš dviejų didelių klaidamokslių? Mok 9, 5–6. 10; Ps 115, 17; Ps 146, 4; 1 Kor 15, 16–18; Dan 12, 2.
Pastaraisiais dešimtmečiais daug dėmesio buvo skiriama pasakojimams apie žmones, kurie „mirė“, kad jų širdys nebeplakė ir jie nekvėpavo, o vėliau jie atgijo ir atgavo sąmonę. Dauguma šių žmonių pasakojo apie neįtikėtinus sąmoningus patyrimus po jų tariamos „mirties“. Kai kurie kalbėjo apie tai, kad jie sklandė ore ir matė iš viršaus savo kūną. Kiti teigė pakilę iš savo kūno ir sutikę nuostabią būtybę, kupiną šviesos ir šilumos, kuri kalbėjo tiesas apie gerumą ir meilę. Kiti pasakojo apie susitikimą ir kalbėjimąsi su mirusiais giminaičiais.
Šis reiškinys tapo toks įprastas, kad jam netgi priskirtas mokslinis terminas – „pomirtiniai įspūdžiai“. Nors pastarieji vertinami prieštaringai, daugelis krikščionių jais naudojasi kaip įrodymu sielos nemirtingumui ir idėjai, kad po mirties siela nukeliauja į kitą sąmoningą būtį.
Tačiau „pomirtiniai įspūdžiai“, be abejo, yra dar viena iš „dviejų didžių klaidingų mokymų“ apraiška. Kol žmogus tiki, kad po mirties siela gyvena vienokia ar kitokia forma, jis lengvai pasiduoda daugumai okultinių ar spiritizmo klastų, kurios gali lengvai paskatinti priimti idėją, atvirai ar netiesiogiai, kad Jėzaus nereikia. Tiesą sakant, dauguma žmonių, patyrusių „pomirtinių įspūdžių“, sakė, kad dvasinės būtybės, su kuriomis jie susitiko, ar net su jų mirusiais giminaičiais, paguodė juos meile, ramybe ir gerumu, bet nieko nesakė apie išganymą Kristuje, apie nuodėmę ir apie teismą – elementarius Rašto mokymus. Pagalvojus, kad, neva paragavę krikščioniško išgelbėjimo, jie turėtų susipažinti ir su elementariu krikščionišku mokymu. Tačiau dažnai tai, ką jie sako, primena „Naujojo Amžiaus“ dogmą, o tai gali paaiškinti, kodėl daugelis iš šių žmonių atsitraukia ir yra mažiau linkę į krikščionybę, nei prieš savo „mirtį“.
Kaip krikščionys, kodėl mes privalome laikytis Dievo Žodžio, net jei mūsų jausmai diktuoja mums kažką kita?
SABATA IR EVOLIUCIJOS TEORIJA
Kiek šėtonui sekasi klaidinant pasaulį sielos nemirtingumu, jam taip pat sekasi, jei ne daugiau, užgrobiant biblinę sabatą ir pastarąją keičiant sekmadieniu (žr. 6 ir 8 temas) ir jis tai darė didžią dalį krikščioniškos istorijos.
Pastaraisiais metais velnias sumanė dar vieną apgaulę, kuri žmonių akyse menkina septintąją dieną sabatą, t.y. evoliucijos teoriją.
Perskaitykite Pr 1–2, 3. Ko ši ištrauka mus moko apie tai, kaip Viešpats sukūrė mūsų pasaulį ir kiek tam reikėjo laiko?
Net jei šios eilutės skaitomos laikantis labai plataus požiūrio, jos atskleidžia dvi mintis, susijusias su bibliniu pasaulio sukūrimu. Pirma, viskas buvo suplanuota ir apskaičiuota; nieko nebuvo atsitiktinio ar savavališko. Šventasis Raštas visiškai nepalieka vietos atsitiktinumui pasaulio sukūrimo procese.
Antra, eilutės vienareikšmiškai atskleidžia, kad kiekvienas kūrinys buvo sutvertas duodantis savo sėklą; tai yra, kiekvienas buvo sukurtas atskirai nuo kitų. Raštas nieko nemoko apie bendrą natūralų protėvį (pvz., iš paprastos pirmapradės ląstelės) visai gyvybei žemėje.
Net jei Pradžios knyga aiškinama ne pažodžiui, šios dvi pusės yra akivaizdžios: kuriant nebuvo nieko atsitiktinio, ir nebuvo jokio bendro natūralaus protėvio visoms rūšims.
Su laiku pasirodo Darvino evoliucija, kuri įvairiais būdais moko dviejų dalykų: atsitiktinumo ir bendro natūralaus protėvio visoms rūšims.
Kodėl tada tiek daug žmonių aiškina Pradžios knygą per tokios teorijos prizmę, kuri elementariu lygmeniu prieštarauja Pradžios knygai šios elementariame lygmenyje? Iš tiesų, evoliucijos klaidamokslis apgavo ne tik milijonus pasauliečių, bet daugelis krikščionių tiki, kad jie šią teoriją gali suderinti su savo krikščionišku tikėjimu, nepaisant akivaizdžių prieštaravimų.
Tačiau evoliucijos padariniai paskutiniųjų įvykių kontekste apgaulės pavojų padaro net akivaizdesnį. Kam rimtai paisyti septintosios dienos – sabatos, kaip paminklo ne pasaulio sukūrimui per šešias dienas, bet sukūrimui, kuris truko maždaug 3 milijardus metų (paskutinė data, kai gyvybė tariamai pirmą kartą prasidėjo žemėje)? Evoliucija atima iš septintos dienos bet kokią tikrą svarbą, nes pasaulio sukūrimą per šešias dienas ji paverčia tik mitu, panašiu į tą, kuris sako, kad Romulą ir Remą globojo vilkai. Taip pat, kas, manydamas, jog pasauliui susikurti prireikė milijardų metų, o ne šešių dienų, iš tikrųjų rizikuotų persekiojimu ar mirtimi, priešinantis sekmadieniui ir laikantis sabatos?
NETIKRA TREJYBĖ
Triasmenio Dievo prigimties samprata randama visame Rašte. Tačiau paskutiniųjų laikų klastų ir persekiojimo kontekste Apreiškimo knyga atskleidžia „netikrą trejybę“, kurią sudaro slibinas, žvėris iš jūros ir žvėris nuo sausumos iš Apreiškimo 13.
Perskaitykite Apr 12, 17; 13, 1–2. Kas čia aprašyta?
Slibinas čia yra laikomas Tėvo klastote, nes jis yra tas, kuris akivaizdžiai valdo. Jis taip pat suteikia galybę, didelę valdžią ir sostą žvėriui iš jūros, kuris yra netikras Kristus. Kodėl ši antroji galia laikoma Kristaus klastote?
Perskaitykite Apr 13, 2–5. Kokios šio žvėries iš jūros savybės?
Be to, kad gavo iš slibino valdžią, o tai primena Jėzaus žodžius apie valdžios iš Tėvo gavimą (žr. Mt 28, 18), šis žvėris iš jūros taip pat susidūrė, kaip Jėzus, su mirtimi ir prisikėlimu (žr. Apr 13, 3). Be to, šis žvėris aprašomas kaip rodantis galią „keturiasdešimt du mėnesius“ arba tris su puse metų, pranašiška Kristaus trijų su puse metų tarnystės klastotė, pagrįsta metų ir dienos principu.
Perskaitykite Apr 13, 11–17. Kaip čia apibūdinamas žvėris?
Šis žvėris nuo sausumos palaiko žvėries iš jūros tikslus, kaip Šventoji Dvasia pašlovino ne save, bet Jėzų (Jn 16, 13–14). Kaip Šventoji Dvasia galingai nuleido ugnį iš dangaus (Apd 2, 3), žvėris nuo sausumos atlieka kažką panašaus (žr. Apr 13, 13).
„Pabaigoje žvėris nuo sausumos atlieka Sekminių klastotę! Kokiam tikslui? Įrodyti pasauliui, kad netikra trejybė yra gyvasis Dievas.“ (Jon Paulien, What the Bible Says About the End-Time (Hagerstown, Md.: Review and Herald® Publishing Association, 1998), 111 p.)
Kokių yra kitų paskutiniųjų laikų klastočių, kurias turime žinoti, ir kaip mes galime padėti kitiems suprasti, kad tai apgaulės?
Tolimesniam tyrinėjimui: Įsigilinkime į evoliucijos teorijos reikšmę paskutinių dienų įvykių kontekste, ypač atsižvelgiant į sabatos vaidmenį. Viena iš priežasčių, dėl kurios šios teorijos kūrėjas Čarlzas Darvinas skatino evoliuciją, buvo tai, kad nesuprasdamas didžiosios kovos jis sunkiai susitaikė su mintimi, jog yra blogis ir kančia bei geranoriškas ir mylintis Kūrėjas. Dėl šios klaidos jis atsakymų ieškojo kitur. Ne sutapimas ir tai, kad dar 1800 m. viduryje ir pabaigoje, kai Darvinas apsvarstė ir ištobulino savo evoliucijos teoriją, Dievas pradėjo judėjimą, Septintosios dienos adventistų bažnyčią, kuri priešinosi visai Darvino teorijai. Įdomu, kad Septintosios dienos adventistų bažnyčia, kurios pavadinimas atskleidžia Kūrėją, pradėjo augti ir plėstis maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Darvino teorija.
Kas žino, jei Darvinas būtų perskaitęs ir tikėjęs šiomis keliomis trumpomis eilutėmis iš E. Vait knygos, galbūt pasaulis būtų apsisaugojęs nuo vienos iš didžiausių žmogiškosios idėjos klaidamokslių nuo geocentrizmo ir savaiminio gyvybės atsiradimo laikų: „Nors Žemė buvo prakeikta, bet gamta taip ir liko žmogaus vadovėlis. Dabar ji jau negalėjo atspindėti vien dieviškumą, mat visur tarpo blogis, savo nešvara sudarkydamas žemę, jūrą ir orą. Ten, kur kitados buvo aprašytas tik Dievo charakteris ir gėrio pažinimas, dabar buvo aprašytas ir velnio charakteris bei blogio pažinimas. Gamta, kuri dabar atskleidė ir gėrio, ir blogio pažinimą, turėjo nuolatos perspėti žmogų apie nuodėmės pasekmes“ (E. Vait, Ugdymas, 27 p.).
Darvinas kūrė savo evoliucines spėliones neteisingo Dievo prigimties ir charakterio bei puolusio pasaulio, kuriame mes gyvename, supratimo pagrindu. Deja, jo teorijos padariniai paskatins žmones melstis šėtono apgaulėmis, ypač paskutiniosios krizės metu.
Klausimai aptarimui:
Kodėl tiek daug krikščionių atmeta tikro šėtono idėją? Ko šis nusistatymas mus moko apie tai, kaip pavojinga atmesti aiškų Rašto mokymą?
Ką galite pasakyti žmogui, išgyvenusiam „pomirtinį patyrimą“, kuris teigia, jog tai jam parodo, kad iš tiesų gyvenimas po mirties tęsiasi?
Kokią kitą galite sugalvoti priežastį, kodėl tikintieji evoliucija paskutiniosiomis dienomis bus labiau linkę pasiduoti apgaulei?