Šešta tema
Sausio 29 – vasario 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 5, 1–10; Pr 14, 18–20; 1 Pt 2, 9; Hbr 7, 1–3; Hbr 7, 11–16. 22. 26.
Įsimintina eilutė: „Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus.“ (Hbr 7, 26)
Tarp Dievo ir mūsų egzistuojančią prarają sukėlė nuodėmė. Klausimas pasidarė dar sudėtingesnis, nes nuodėmė taip pat lėmė mūsų prigimties sugedimą. Dievas yra šventas, o nuodėmė negali išlikti Jo akivaizdoje; taigi mūsų pačių sugedusi prigimtis atskyrė mus nuo Dievo, lygiai kaip dvi vienodos magneto pusės stumia viena kitą. Be to, dėl mūsų sugedusios prigimties žmonėms buvo neįmanoma paklusti Dievo įstatams. Nuodėmė taip pat apima nesutarimą. Žmonės nebematė Dievo meilės ir gailestingumo bei laikė Jį rūsčiu ir reikliu.
Šią savaitę tyrinėsime nuostabius Tėvo ir Jėzaus atliktus darbus panaikinant šią prarają. Hebrajams 5–7 pateiktas kruopštus Jėzaus kunigystės tyrimas. Autorius gilinasi į jos kilmę ir tikslą (Hbr 5, 1–10), o paskui ragina skaitytojus į ją atsižvelgti (Hbr 5, 11–6, 8), bet labiau laikytis užtikrintos vilties, kurią ji teikia (Hbr 6, 9–20). Jis taip pat paaiškina Jo kunigystės ypatybes (Hbr 7, 1–10) ir jos reikšmę Dievo santykiams su tikinčiaisiais (Hbr 7, 11–28). Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime Hbr 5, 1–10 ir Hbr 7, 1–28.
I. KUNIGAS ŽMONIŲ LABUI
1. Perskaitykite Hbr 5, 1–10. Koks yra kunigystės vaidmuo ir kaip, pasak šių eilučių, Jėzus atlieka šį vaidmenį?
Pagrindinis kunigo tikslas yra tarpininkauti tarp nuodėmingų žmonių ir Dievo. Kunigus paskyrė Dievas, kad jie tarnautų žmonių labui; todėl jie turėjo būti gailestingi ir suprasti žmogaus silpnybes.
Hbr 5, 5–10 Paulius parodo, kad Jėzus puikiai įgyvendina šiuos tikslus: Dievas paskyrė Jį (Hbr 5, 5–6), taip pat Jėzus supranta mus, nes Jis taip pat kentėjo (Hbr 5, 7–8).
Tačiau yra keletas svarbių skirtumų. Jėzus nebuvo „imamas iš žmonių“ (Hbr 5, 1). Vietoj to, Jėzus priėmė žmogaus prigimtį, kad, be kita ko, galėtų tarnauti kunigu mūsų labui. Jėzus atnašavo ne už savo nuodėmes (Hbr 5, 3), o tik už mūsų nuodėmes, nes buvo be nuodėmės (Hbr 4, 15; Hbr 7, 26–28).
Laiške hebrajams sakoma, kad Jėzus meldėsi „Tam, kuris galėjo Jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės“ (Hbr 5, 7). Laiške hebrajams turima omenyje antra mirtis, nuo kurios Dievas išgelbėjo Jėzų Jį prikėlęs (Hbr 13, 20). Laiške hebrajams taip pat sakoma, kad Jėzus „kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Hbr 5, 8). Paklusnumas Jėzui buvo naujas dalykas ne todėl, kad Jis buvo nepaklusnus, bet todėl, kad Jis buvo Dievas. Kaip visatos valdovas, Jėzus niekam nepakluso; vietoj to visi pakluso Jam.
Jėzaus kentėjimai ir mirtis ant kryžiaus yra esminė kunigo tarnystės dalis. Kentėjimai neištobulino Jėzaus ta prasme, kad Jis tobulėjo morališkai ar etiškai. Kentėjimai nepadarė Jo gailestingo. Priešingai, Jėzus atėjo į šią žemę, nes Jis visada buvo gailestingas, todėl ir užjautė mus (Hbr 2, 17). Laiške hebrajams dėstoma, kad būtent per kančias buvo tikrai išreikšta ir atskleista Jėzaus broliškos meilės tikrovė, Jo žmogiškosios prigimties tikrumas ir Jo kaip žmonijos atstovo paklusnumo Tėvo valiai gilumas. Jis buvo ištobulintas ta prasme, kad kentėjimai įgalino Jį tapti mūsų Vyriausiuoju Kunigu. Tai buvo nepriekaištingo paklusnumo gyvenimas, o paskui – mirtis ant kryžiaus – auka, kurią Jėzus atnašavo Tėvui kaip mūsų Kunigas.
1 Pt 2, 9 parašyta, kad esame „karališkoji kunigystė“. Ką Jėzaus gyvenimas jums sako apie tai, kokie turėtų būti jūsų santykiai su kitais žmonėmis, dėl mūsų atliekamo šio švento vaidmens?
II. PANAŠUS Į MELCHIZEDEKĄ
2. Perskaitykite Pr 14, 18–20 ir Hbr 7, 1–3. Kas buvo Melchizedekas ir kaip jis iš anksto simbolizavo Jėzų?
Melchizedekas buvo ir karalius, ir kunigas. Jis taip pat buvo viršesnis už Abraomą, nes Abraomas atnešė jam dešimtinę. Panašiai Jėzus yra karalius ir kunigas (Hbr 1, 3); skirtingai nei Melchizedekas, Jėzus buvo be nuodėmės (Hbr 7, 26–28).
Hbr 7, 15 paaiškinama, kad Jėzus buvo kunigas „panašus į Melchizedeką“. Tokia yra ankstesnio Laiško hebrajams posakio „Melchizedeko būdu“ (Hbr 5, 6) reikšmė. Jėzus nebuvo Melchizedeko įpėdinis, tačiau Jo kunigystė buvo panaši į Melchizedeko.
Pavyzdžiui, Paulius sako, kad Melchizedekas neturėjo tėvo, motinos, genealogijos, gimimo ir mirties. Kai kurie teigė, kad Melchizedekas buvo Abraomo laikais įsikūnijęs Jėzus. Tačiau ši mintis neatitinka Laiško hebrajams dėstymo. Melchizedekas „panašus“ į Jėzų, o tai reiškia, kad Jis skyrėsi nuo Jėzaus (Hbr 7, 3).
Taip pat buvo manoma, kad Melchizedekas buvo dangiškoji būtybė, tačiau tai sugriautų Laiško hebrajams teiginį. Jei Melchizedekas būtų be tėvo, motinos, pradžios ar pabaigos, jis būtų pats Dievas. Tai kelia problemą. Dangiškoji, visiškai dieviška Melchizedeko kunigystė būtų buvusi prieš Jėzaus tarnystę. Jei taip būtų, kaip parašyta Laiške hebrajams: „kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui?“ (Hbr 7, 11)
Vietoj to Laiške hebrajams pasinaudojama nutylėjimu dėl Melchizedeko gimimo, mirties ir genealogijos bei sukuriamas simbolis Jėzaus kunigiškai tarnystei (Pr 14, 18–20) ir Jėzaus amžinumui. Trumpai tariant, Melchizedekas buvo kanaanietis karalius kunigas, kaip Kristaus simbolis.
„Pats Kristus kalbėjo per aukščiausiojo Dievo kunigą Melchizedeką. Melchizedekas nebuvo Kristus, bet jis buvo Dievo balsas pasaulyje, Tėvo atstovas. Ir per visas praeities kartas Kristus kalbėjo; Kristus vedė savo tautą ir buvo pasaulio šviesa.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p. 409)
Ko su Melchizedeku susijęs apreiškimas mus moko apie Dievo veikimą tarp tų, kuriems niekada neskelbė misionieriai?
III. EFEKTYVUS KUNIGAS
„Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę – o tauta jos pagrindu buvo gavusi Įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu?“ (Hbr 7, 11)
Kunigai yra tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Laiške hebrajams sakoma, kad levitų kunigai negalėjo suteikti visiškos ir patikimos prieigos prie Dievo, nes jie negalėjo parūpinti tobulumo (Hbr 7, 11. 18–19). Juk jie patys nebuvo tobuli; tad kaip jie galėtų kažkaip suteikti tobulumą kitiems?
Gyvulių aukojimas taip pat negalėjo apvalyti nusidėjėlio sąžinės. Aukojimo tikslas buvo kreipti dėmesį į Jėzaus tarnystę ir Jo auką, kuri vienintelė apvalys nuo nuodėmės (Hbr 9, 14; Hbr 10, 1–3. 10–14). Levitų kunigų funkcija ir jų atnašos buvo laikinos ir simbolinės. Per jų tarnystę Dievas norėjo paskatinti žmones patikėti būsima Jėzaus tarnyste, Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)
3. Perskaitykite Hbr 7, 11–16. Kodėl reikėjo keisti Įstatymą?
Hbr 7, 12 paaiškinama, kad kunigystės pakeitimas padarė būtiną Įstatymo pakeitimą. – Kodėl? Nes buvo labai griežtas įsakymas, draudžiantis tarnauti kunigais tiems, kurie nebuvo iš Levio giminės ir Aarono palikuonys (Sk 3, 10; Sk 17, 4–5). Hbr 7, 13–14 paaiškinta, kad Jėzus buvo iš Judo giminės, todėl šis įsakymas draudė Jam būti kunigu. Taigi, Paulius teigia, kad paskyrus Jėzų kunigu, Dievas pakeitė kunigystės įstatymą.
Jėzaus atėjimas taip pat reiškė atnašavimo pakeitimą. Iš nusidėjėlių buvo reikalaujama atnašauti įvairių rūšių aukų permaldavimui (Kun 1–7), tačiau dabar, kai Jėzus atėjo ir atnašavo tobulą auką, gyvulių aukojimo įsakymas taip pat buvo panaikintas (Hbr 10, 17–18) dėl naujos Sandoros ir išsamesnio išganymo plano atskleidimo.
Pagalvokite apie begalines gyvulių aukas, atnašautas senovėje, kurios visos nurodė į Jėzų, tačiau nė viena iš jų – ar net jos visos – negalėjo sumokėti kainos už mūsų nuodėmes. Kodėl už jas galėjo sumokėti tik Jėzaus mirtis?
IV. KUNIGAS PER AMŽIUS
4. Perskaitykite Hbr 7, 16. Kuo remiantis Jėzus tapo kunigu?
Jėzus kunigystę gavo remiantis nenykstamu gyvenimu ir todėl, kad Jam tenka amžina tarnystė. To padariniai yra stulbinantys. Tai reiškia, kad Jėzaus tarnystė niekada nebus viršyta ar pralenkta. Jėzus išgelbėja visiškai, „per amžius“ (Hbr 7, 25). Jėzaus išgelbėjimas yra visiškas ir galutinis. Jis pasiekia giliausias žmogaus prigimties puses (Hbr 4, 12; Hbr 9, 14; Hbr 10, 1–4). Jėzaus atliekamas užtarimas Dievo akivaizdoje apima visą Naujosios Sandoros naudą.
Ji apima daug daugiau nei nuodėmių atleidimą. Ji reiškia Įstatymo įdiegimą į mūsų širdį, mūsų padarymą naujais žmonėmis Jame ir vedimą į Evangelijos skelbimą pasauliui (Hbr 8, 10–12). Būdamas viena su Dievu ir su žmonėmis, Jis atstovauja mums Tėvo akivaizdoje. Kaip tas, kuris paaukojo savo gyvybę kaip atnašą, Jėzus turi tvirtą palankumą Dievo akivaizdoje.
5. Perskaitykite Hbr 7, 22. Kas Jėzus yra Naujosios Sandoros atžvilgiu?
Jėzus yra Naujosios Sandoros laiduotojas, nes Dievas prisiekė, kad Jėzus bus kunigas „per amžius“ (Hbr 7, 21). Labai lengva nesuprasti šios priesaikos svarbos. Paulius jau minėjo priesaikas, kurias Dievas davė dykumos kartai ir Abraomui (Hbr 3, 7–11; Hbr 6, 13–15). Skirtumas tarp tų priesaikų ir šios priesaikos, kurią Dievas davė Sūnui, yra tas, kad anos priesaikos buvo duotos mirtingiems žmonėms. Priesaikos galioja tol, kol gyvi naudos gavėjai. Dievo priesaika dykumos kartai ir Abraomui buvo privaloma tol, kol buvo dykumos karta ir Abraomo palikuonys (žr. Gal 3, 29).
Tačiau Sūnaus, kuris yra „amžinai gyvas“, atveju, Dievo duota priesaika bus privaloma visiems laikams. Asmeniui, kuris laidavo kitam, grėsė tokia pati bausmė kaip ir asmeniui, už kurį jis laidavo, įskaitant mirtį. Vis dėlto Tėvas įtvirtino Jėzų kaip garantiją mums, kad Jis vykdys savo pažadus. Štai kodėl galime būti tikri dėl išganymo, kuris mums duotas Jėzuje.
V. KUNIGAS BE NUODĖMĖS
6. Perskaitykite Hbr 7, 26. Kokios penkios Jėzaus savybės yra šiose eilutėse?
Jėzus buvo „šventas“. Tai reiškia, kad Jėzus neturėjo kaltės santykiuose su Dievu (Hbr 2, 18; Hbr 4, 15; Hbr 5, 7–8). Senojo Testamento vertime į senąją graikų kalbą šiuo terminu buvo nusakomi tie, kurie palaikė jiems tenkančios Sandoros dalies santykius su Dievu ir su kitais.
Jėzus buvo „tyras“. Jis išliko tyras ir nepaliestas pikto, nepaisant to, kad buvo „visaip gundytas“ (Hbr 4, 15; Hbr 2, 18). Jėzaus tobulas nenusidėjimas svarbus Jo kunigystei. Senojoje Sandoroje buvo numatyta, kad atnašaujamos aukos turi būti „be kliaudos“, kad būtų priimtinos Dievui (Kun 1, 3. 10 ir pan.). Jėzaus tobulas paklusnumas per žemiškąjį gyvenimą leido Jam atnašauti save kaip priimtiną auką Dievui (Hbr 9, 14).
Jėzus buvo atskirtas „nuo nusidėjėlių“, kai pakilo į dangų. Graikų veiksmažodžio laikas rodo, kad tai yra esama Jėzaus būsena, prasidėjusi konkrečią laiko akimirką. Savo žemiškojo gyvenimo metu Jėzus iškentė nusidėjėlių priešiškumą, tačiau Jis buvo pergalingas ir buvo pasodintas Dievo dešinėje (Hbr 12, 2–3). Jėzus taip pat yra atskiras „nuo nusidėjėlių“ tuo, kad buvo visiškai be nuodėmės (Hbr 4, 15).
Jėzus buvo išaukštintas „virš dangaus“. Tai reiškia, kad Jėzus buvo išaukštintas virš visko, kas yra, todėl Jis yra viena su Dievu. Psalmėse Dievas yra tas, kuris išaukštinamas virš dangaus (Ps 57, 6. 12; Ps 108, 6).
Jėzus buvo visiškai žmogus, tačiau Jis nebuvo nuodėmingas žmogus, kaip mes (Hbr 2, 14–16; Hbr 4, 15). Jėzus yra tobulas ne tik todėl, kad niekada nenusidėjo, bet ir todėl, kad Jis nebuvo sugadintas nuodėmės, kaip mes.
Kadangi Jis taip pat buvo visiškai žmogus, Jis taip pat yra mūsų pavyzdys. Jis mums parodo, kaip bėgti „mums paskirtose lenktynėse“ (Hbr 12, 1–4). Jis yra pavyzdys, kurio turime laikytis (1 Pt 2, 21–23). Kadangi Jis yra šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių (Hbr 7, 26), Jis yra mūsų Gelbėtojas, ir mes taip pat galime atspindėti Jo charakterį.
Nors Jėzus buvo žmogus, kaip ir mes, Jis niekada nenusidėjo. Kaip suvokti šią nuostabią mintį? Pagalvokite, koks Jis turi būti šventas! Kodėl tada pažadas, kad Jo šventumas bus įskaitytas tikėjimu, turėtų padėti mūsų užtikrinimui dėl išgelbėjimo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristus stebi. Jis žino viską apie mūsų naštas, pavojus ir sunkumus; ir Jo lūpos kupinos argumentų mūsų naudai. Savo užtarimus Jis pritaiko kiekvienos sielos poreikiams, kaip tai padarė Petro atveju… Mūsų Užtarėjo lūpos kupinos argumentų, kad išmokytų mėginamus, gundomus priešintis šėtonui. Jis aiškinasi kiekvieną priešo ėjimą. Jis įsakinėja įvykiams.“ (E. G. White, SDA Bible Commentary, 7 t., 931 p. (Letter 90, 1906))
„Šėtonas siekė amžinai atskirti Dievą ir žmogų, tačiau Kristuje mes dar glaudžiau susiliejame su Dievu negu iki nuopuolio. Prisimindamas mūsų prigimtį, Išgelbėtojas susisiejo su žmonija niekuomet nenutrūkstančiu ryšiu. … Tai garantija, kad Dievas įvykdys savo žodį. ‘Juk kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mūsų valdovas’. Dievas savo Sūnaus asmenyje prisiėmė žmogaus prigimtį ir užnešė ją į aukščiausią dangų. Visatos soste sėdi būtent Žmogaus Sūnus. Būtent Žmogaus Sūnaus vardas yra ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’ (Iz 9, 5). Aš Esu yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, savo rankomis sujungdamas juos abu. Tas, kuris yra ‘šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių’, nesigėdija vadinti mus broliais (Hbr 7, 26; Hbr 2, 11). Kristuje susijungia žemės šeima ir dangaus šeima. Šlovingasis Kristus yra mūsų brolis. Dangus puoselėjamas žmonijoje, o žmonija gaubiama Begalinės Meilės.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 20)
Klausimai aptarimui:
1. Pirmoje anksčiau pateiktoje ištraukoje rašoma: „Jo [Jėzaus] lūpos kupinos argumentų mūsų naudai“. Ką jums reiškia šis pažadas? Pagalvokite, ko tai mus moko apie Dievo meilę mums. Kodėl ši mintis drąsina? Kodėl mums reikia, kad kas nors argumentuotų mūsų naudai?
2. Antroje ištraukoje rašoma: „Kristuje mes dar glaudžiau susiliejame su Dievu negu iki nuopuolio“. Ką tai reiškia? Kaip galime patirti šį artumą ir kokios paguodos galite pasisemti iš šio patyrimo? Klasėje apibūdinkite, ką reiškia šis artumas ir ką reiškia jį patirti. Kaip Jo argumentai „mūsų naudai“ padeda mums turėti šį patyrimą?