Penkta tema
Sausio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 15, 13–21; Hbr 3, 12–19; Hbr 4, 6–11; Hbr 4, 1. 3. 5. 10; Įst 5, 12–15; Hbr 4, 8–11.
Įsimintina eilutė: „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis.“ (Hbr 4, 9)
Hebrajams 1 ir 2 daugiausia dėmesio skirta Jėzui, kaip Dievo tautos vadovui ir išvaduotojui. Hebrajams 3 ir 4 Jėzus pristatomas kaip tas, kuris užtikrins mums poilsį. Šis progresavimas tampa suprantamas prisiminus, kad Dovydo Sandora žadėjo, jog Dievas pažadėtam karaliui ir jo tautai suteiks „ramybę“ nuo priešų (2 Sam 7, 10–11). Ši ramybė mums pasiekiama dabar, Jėzui sėdint Dievo dešinėje.
Laiškas hebrajams poilsį apibūdina ir kaip ramybę, kuri priklauso Dievui, ir kaip sabatos poilsį (Hbr 4, 1–11). Dievas padarė šį poilsį, kuris buvo Jo, Adomui ir Ievai. Pirmoji sabata buvo tobulumo patyrimas su tuo, kuris šį tobulumą padarė įmanomą. Dievas taip pat žada sabatos poilsį, nes tikrosios sabatos laikymasis įkūnija pažadą, kad Dievas sugrąžins tą tobulumą.
Laikydamiesi sabatos prisimename, kad Dievas mumis visiškai pasirūpino, kai sukūrė pasaulį ir atpirko jį ant kryžiaus. Tačiau tikrasis sabatos laikymasis yra daugiau nei atminimas. Šiame netobulame pasaulyje ji yra Dievo pažadėtos ateities ženklas.
I. ŽEMĖ KAIP POILSIO VIETA
1. Perskaitykite Pr 15, 13–21. Ką Dievas pažadėjo Abraomui?
Kai Dievas išvadavo Izraelį iš vergijos Egipte, Jo tikslas buvo nuvesti Izraelį į Kanaano kraštą, kur jie galėtų ilsėtis (Iš 33, 14; Joz 1, 13). Kanaano žemė buvo paveldas, kurį Dievas pažadėjo jų tėvui Abraomui, nes jis pakluso Dievo balsui ir paliko savo kraštą bei keliavo į Pažadėtą žemę (Pr 11, 31–12, 4).
Dievo tikslas duodant žemę Izraeliui buvo ne tik tai, kad jie ją valdytų. Dievas vedė juos pas save (Iš 19, 4). Dievas norėjo, kad jie gyventų krašte, kur jie galėtų be jokių kliūčių mėgautis artimais santykiais su Juo, be to, jie liudys pasauliui gyvąjį Dievą ir ką Jis siūlė savo tautai. Kaip ir pasaulio kūrimo savaitės sabata, Kanaano kraštas buvo pagrindas, leidžiantis turėti artimus santykius su jų Atpirkėju, mėgaujantis Jo gerumu.
Įst 12, 1–14 Viešpats tautai pasakė, kad ji įžengs į ramybę ne tik įžengdama į kraštą, bet ir jį išvaliusi nuo stabmeldystės. Po to Dievas jiems, išrinktiesiems, parodys vietą, kur Jis gyvens tarp jų.
2. Perskaitykite Iš 20, 8–11 ir Įst 5, 12–15. Kokius du dalykus mini sabata ir kaip jie susiję?
Pasaulio kūrimo savaitės sabatą Dievas susiejo su išvadavimu iš Egipto. Jis nurodė Izraeliui laikytis sabatos kaip pasaulio sukūrimo atminimo ir kaip atpirkimo iš Egipto atminimo. Kūrimas ir atpirkimas yra įtvirtinti sabatos įsakyme. Kaip mes patys nesusikūrėme, taip ir negalime savęs atpirkti. Šį darbą gali atlikti tik Dievas, ir ilsėdamiesi mes pripažįstame savo priklausomybę nuo Jo ne tik dėl būties, bet ir dėl išganymo. Sabatos laikymasis yra galinga išgelbėjimo tik tikėjimu išraiška.
Kaip sabatos laikymasis turėtų padėti suprasti visišką mūsų priklausomybę nuo Dievo ne tik dėl būties, bet ir dėl išganymo?
II. DĖL NETIKĖJIMO
3. Perskaitykite Hbr 3, 12–19. Kodėl Izraelis negalėjo įžengti į pažadėtą atilsį?
Liūdna tai, kad išlaisvintieji iš Egipto negalėjo įžengti į jiems Dievo pažadėtą atilsį. Kai Izraelis atvyko prie Kadeš Barnėjos, prie Pažadėto krašto prieigų, jiems stigo būtino tikėjimo. Skaičių 13 ir 14 paaiškina, kad žvalgai „primelavo izraelitams apie kraštą“ (Sk 13, 32). Jie patvirtino, kad kraštas yra geras, tačiau perspėjo, kad gyventojai stiprūs, o miestai – įtvirtinti ir kad jie negalės jo užimti.
Jozuė ir Kalebas sutiko, kad kraštas geras, ir neginčijo to, jog ten žmonės buvo stiprūs, o miestai – įtvirtinti. Bet jie sakė, kad Dievas yra su jais ir kad Jis įves juos į kraštą (Sk 14, 7–9). Tačiau tauta, mačiusi, kaip Dievas sunaikino Egiptą negandomis (Iš 7–12), sunaikino faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje (Iš 14), davė duonos iš dangaus (Iš 16) ir vandens iš uolos (Iš 17), akivaizdų Jo nuolatinį buvimą ir vedimą debesyje (Iš 40, 36–38) – dabar nepasitikėjo Juo. Tragiška ironija, kad karta, mačiusi tokius galingus Dievo darbus, tapo netikėjimo simboliu (Neh 9, 15–17; Ps 106, 24–26; 1 Kor 10, 5–10).
Dievas žada savo vaikams žmogui nepasiekiamas dovanas. Štai kodėl pažadai paremti malone ir yra pasiekiami tik tikėjimu. Hbr 4, 2 paaiškinta, kad pažadas, kurį Izraelis gavo, „neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję“ (Hbr 4, 2).
Izraelis keliavo prie Pažadėto krašto sienų kaip tauta. Žmonėms susidūrus su prieštaringais pranešimais, jie susitapatino su tais, kuriems stigo tikėjimo. Tikėjimas ar jo stoka yra užkrečiama. Štai kodėl Laiškas hebrajams moko skaitytojus „raginti vieni kitus“ (Hbr 3, 13), skatinti „mylėti vienas kitą ir daryti gerus darbus“ (Hbr 10, 24) ir „kad kas nors nenustotų Dievo malonės“ (Hbr 12, 15).
Šiandien mes toliau keliaujame į Pažadėtą kraštą kaip tauta ir esame atsakingi už tuos, kurie keliauja kartu su mumis.
Kaip galite padėti ugdyti brolių tikėjimą? Kaip galite užtikrinti, kad niekada nesakote ir nedarote to, kas galėtų susilpninti kitų tikėjimą?
III. JEI ŠIANDIEN IŠGIRSITE JO BALSĄ
4. Perskaitykite Hbr 4, 6–11. Koks Dievo kvietimas mums užrašytas šiose eilutėse?
Dykumos kartos nesugebėjimas įžengti į atilsį neatbaidė Dievo nuo darbo dėl Jo tautos. Dievas liko ištikimas, nepaisant jų neištikimybės (2 Tim 2, 13). Taigi Paulius kelis kartus kartoja, kad Dievo pažadas „galioja“ (Hbr 4, 1. 6. 9). Jis vartoja graikų kalbos veiksmažodžius kataleipō ir apoleipō, kurie reiškia, kad pažadas buvo „paliktas“ arba nepaisytas. Tai, kad kvietimas įžengti į atilsį buvo pakartotas Dovydo laikais (Hbr 4, 6–7, nurodant į Ps 95), reiškė, jog pažadas nebuvo įgytas ir kad jis vis dar galioja. Tiesą sakant, jis teigia, kad poilsis buvo prieinamas nuo pasaulio sukūrimo laikų (Hbr 4, 3–4).
Tuo tarpu Dievas kviečia mus „šiandien“ įžengti į atilsį. „Šiandien“ – samprata kupina prasmės. Kai Mozė atnaujino Izraelio Sandorą su Dievu prie Pažadėto krašto prieigų, jis pabrėžė šiandienos svarbą (Įst 5, 3; plg. Įst 4, 8; Įst 6, 6; Įst 11, 2 ir pan.). „Šiandien“ buvo apmąstymų akimirka, kai jis pakvietė tautą pripažinti, kad Dievas buvo jiems ištikimas (Įst 11, 2–7). „Šiandien“ taip pat buvo laikas apsispręsti būti ištikimiems Viešpačiui (Įst 5, 1–3). Šio sprendimo atidėti nebuvo galima.
Lygiai taip pat „šiandien“ mums yra apsisprendimo, galimybių ir pavojaus laikas, kaip visada buvo Dievo tautai.
Laiške hebrajams sąvoka „šiandien“ žymi Dievo pažadų išsipildymo erą. Dievas pradėjo šią erą pareiškimu: „Šiandien Aš tave pagimdžiau“ (Hbr 1, 5), kuris Jėzų padaro valdovu, įvykdant Dievo pažadus (2 Sam 7, 8–16). Taigi Jėzaus atsisėdimas į sostą pradėjo naują palaiminimų ir galimybių amžių mums. Jėzus nugalėjo priešus (Hbr 2, 14–16) ir pradėjo naują Sandorą (Hbr 8–10). Todėl mes galime „drąsiai“ artintis prie Dievo (Hbr 4, 14–16; Hbr 10, 19–23) ir džiaugtis Jo akivaizdoje su dvasinėmis padėkos ir gyriaus aukomis (Hbr 12, 28; Hbr 13, 10–16). Tada raginimas – „šiandien“ kviečia mus pripažinti, jog Dievas buvo ištikimas mums ir suteikė visas priežastis, kodėl nedelsdami turime priimti Jo kvietimą.
Kokius dvasinius sprendimus turite priimti „šiandien“, tai yra, neatidėti kitam kartui? Koks buvo jūsų patyrimas praeityje, kai delsėte atlikti tai, ką, jūsų žiniomis, Dievas norėjo, jog atliktumėte tuoj pat?
IV. ĮŽENGTI Į JO ATILSĮ
5. Perskaitykite Hbr 3, 11 ir Hbr 4, 1. 3. 5. 10. Kaip Dievas apibūdina atilsį, į kurį kviečia mus įžengti?
Dievas nekviečia mūsų tiesiog pailsėti. Esame kviečiami į Jo atilsį. Rašte poilsis gali tiesiog reikšti ramybę Kanaano krašte (Įst 3, 20), šventykloje, kur ilsėjosi Sandoros Skrynia (2 Met 6, 41), arba sabatą, kada Dievas ir izraelitai ilsisi nuo savo darbo (Iš 20, 11). Bet dabar Viešpats kviečia juos į atilsį.
6. Perskaitykite Hbr 4, 9–11, 16. Ką mes esame kviečiami daryti?
Sabatos poilsis švenčia tai, kad Dievas užbaigė kūrimo darbus (Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11) ar atpirkimo (Įst 5, 12–15) darbus. Panašiai, Jėzaus atsisėdimas į sostą dangaus šventykloje švenčia tai, kad Jis užbaigė atnašauti tobulą auką mūsų išgelbėjimui (Hbr 10, 12–14).
Atkreipkite dėmesį, kad Dievas ilsisi tik užtikrinęs mūsų gerovę. Pasaulio kūrimo metu Dievas ilsėjosi užbaigęs kurti. Vėliau Dievas ilsėjosi šventykloje tik per Dovydo pergales užbaigus užimti kraštą, kurį pažadėjo Abraomui, kada Izraelis „gyveno saugiai“ (1 Kar 4–5, 5; palyginkite su Iš 15, 18–21; Įst 11, 24; 2 Sam 8, 1–14). Dievas pasistatė sau namus tik po to, kai Izraelis ir karalius jau turėjo namus.
Galutinis poilsis, kurį mums žada Dievas, yra naujas pasaulis, kurį Jis sukurs mums, kai galutinai pasibaigs didžioji kova. Laiškas hebrajams tai vadina miestu, „kurio statytojas ir kūrėjas“ yra Dievas (Hbr 11, 10) ir dangiška tėvyne (Hbr 11, 14–16). Tai reiškia viešpatavimo, didybės ir garbės atkūrimą, kuriuos Dievas pradžioje suteikė žmonėms (Hbr 2, 5–8; Hbr 12, 28). Tai Jo atilsis. Tai nėra tiesiog tobulas kraštas, kuriame turėsime ramybę, bet sabatos poilsis tokiame krašte, kur Dievo sostas bus naujame danguje ir naujoje žemėje.
Kaip mes galime įžengti į Jo atilsį jau dabar? Tai yra, kaip mes tikėjimu galime ilsėtis išgelbėjimo užtikrinime, kurį turime Kristuje, o ne savyje?
V. NAUJOS KŪRINIJOS PRANAŠAS
7. Palyginkite Iš 20, 8–11; Įst 5, 12–15 ir Hbr 4, 8–11. Kokių pastebite skirtumų, susijusių su sabatos poilsio reikšme?
Jau tyrinėjome, šios Išėjimo knygos ir Pakartoto Įstatymo knygos eilutės kviečia pažvelgti į praeitį. Jos ragina mus ilsėtis sabatos dienomis, kad galėtume švęsti Dievo pasiekimus kūrime ir atpirkime. Hbr 4, 9–11 vis dėlto kviečia žvelgti į ateitį. Šios eilutės mums sako, kad Dievas paruošė sabatos poilsį ateičiai. Jos siūlo naują sabatos laikymosi dimensiją. Sabatos poilsis įamžina ne tik Dievo pergales praeityje, bet ir švenčia Dievo pažadus ateičiai.
Būsimoji sabatos laikymosi dimensija visada buvo, tačiau ji dažnai nesusilaukdavo dėmesio. Po nuopuolio reikėjo pažadėti, kad Dievas vieną dieną per Mesiją sugrąžins kūrinijai pradinę šlovę. Dievas įsakė švęsti Jo atpirkimo darbus per sabatos laikymąsi, nes sabata nurodė į atpirkimo kulminaciją, kai bus nauja kūrinija. Sabatos laikymasis yra laukimas dangaus šiame netobulame pasaulyje.
Tai visada buvo aišku žydų tradicijoje. „Life of Adam and Eve“, The Old Testament Pseudepigrapha, by James H. Charlesworth, p. 18, darbe, sudarytame tarp 100 m. ir 200 m. po Kristaus, dėstoma: „Septintoji diena yra prisikėlimo ženklas, ateinančio amžiaus poilsis“. Kitame senovės žydų šaltinyje dėstoma: Ateinantis amžius yra „amžinos sabatos dienos poilsis.“ (Jacob Neusner, The Mishnah, a New Translation (New Haven: Yale University Press, 1988), p. 873) Rabino Akibos Raidyne (Othiot of Rabbi Akiba), vėlesniame šaltinyje, dėstoma: „Izraelis tarė Šventojo akivaizdoje: ‘Tebus palaimintas Jis, Pasaulio šeimininkas, jei mes laikysimės įsakymų, kokį atlygį gausime?’ Jis jiems tarė: ‘Ateinantį pasaulį’. Jie Jam pasakė: ‘Parodyk mums, koks jis’. Jis parodė jiems sabatą.“ (Theodore Friedman, “The Sabbath Anticipation of Redemption,” Judaism: A Quarterly Journal, 16 t., p. 443)
Sabata skirta šventimui, džiaugsmui ir padėkai. Laikydamiesi sabatos, mes parodome, kad tikime Dievo pažadais, kad priimame Jo malonės dovaną. Sabata yra gyvas tikėjimas. Kalbant apie darbus, sabatos laikymasis yra bene išsamiausia mūsų įsitikinimo, kad esame išgelbėti malone per tikėjimą Jį, išraiška.
Kaip galime išmokti laikytis sabatos taip, kad iš tikrųjų parodytume, jog suprantame, koks yra išgelbėjimas tikėjimu, be Įstatymo darbų? Kaip poilsis sabatą yra išganymo malone išraiška?
Tolesniam tyrinėjimui: Labai svarbu, kad Laiške hebrajams Dievo mums siūlomo išganymo per malonę simboliui Paulius naudojo sabatos poilsį, o ne sekmadienį. Tokiu būdu naudojamas sabatos poilsis reiškia, kad tikintieji brangino ir laikėsi sabatos. Tačiau nuo antrojo šimtmečio po Kristaus randame lemiamų pokyčių bažnyčioje įrodymų. Sabatos laikymasis nustojo būti laikomas išganymo simboliu, o vietoj to buvo laikomas ištikimybe judaizmui ir senajai Sandorai, kurios reikėjo vengti. Sabatos laikymasis tapo „judaizmo“ atitikmeniu. Pavyzdžiui, Ignacas iš Antiochijos (apie 110 m. po Kristaus) pažymėjo: „Gyvenusieji pagal senąją tvarką rado naują viltį. Jie jau nebesilaiko sabatos, o laikosi Viešpaties dienos – tos dienos, kai mūsų gyvenimas buvo prikeltas kartu su Kristumi ir Jo mirtimi.“ (Jacques B. Doukhan, Israel and the Church: Two Voices for the Same God (Peabody, MA: Hendrickson Publishers, 2002), p. 42) Panašiai Markionas liepė savo sekėjams pasninkauti sabatą žydų ir jų Dievo atmetimo ženklan, o Viktorinas nenorėjo pasirodyti besilaikantis žydų sabatos.“ (žr. „Israel and the Church“, p. 41–45) Būtent šios sampratos išnykimas, kad sabatos laikymasis simbolizuoja išganymą malone, lėmė sabatos laikymosi baigtį krikščionių bažnyčioje.
„Gyvenimas Kristuje – tai gyvenimas, turint vidinę ramybę. Nebūtina, kad jausmai lietųsi per kraštus, bet jūs turite turėti džiugią ir tvirtą viltį. Jūs pasitikite ne savimi, o Kristumi. Jūsų bejėgiškumas susijungia su Jo jėga, jūsų nežinojimas – su Jo galybe. Taigi jūs turite žiūrėti ne į save, bet į Kristų, ir mąstyti apie Jį, galvoti apie Jo meilę, grožį, tobulumą, apie Jo charakterį. Pasiaukojantis Kristus, nusižeminantis Kristus, skaistus ir šventas Kristus, neapsakomai mylintis Kristus – štai temos apmąstymams.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 71)
Klausimai aptarimui:
1. Koks yra sabatos laikymosi ir nuteisinimo tikėjimu ryšys?
2. Kuo skiriasi tikrasis sabatos laikymasis ir sabatos laikymasis pagal Įstatymo raidę? Kaip mes galime ne tik žinoti skirtumą, bet ir jį patirti laikydamiesi sabatos?