Dešimta tema
Vasario 26 – kovo 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 9, 24; Iš 19, 3–4; Hbr 12, 18–21; Kun 16, 1–2; Hbr 10, 19–22; Kol 3, 1.
Įsimintina eilutė: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą.“ (Hbr 9, 24)
Mokiniams grįžus nuo Alyvų kalno, iškart po to, kai Jėzus užžengė į dangų, jie buvo kupini džiaugsmo ir triumfo. Jų Mokytojas ir Draugas užėmė galios padėtį pasaulio atžvilgiu ir pakvietė juos artintis prie Dievo Jo vardu visiškai pasitikint, kad Dievas atsakys palankiai į jų maldas (Jn 14, 13–14). Nors jie ir toliau gyveno pasaulyje, puolami piktų jėgų, jų viltis buvo stipri. Jie žinojo, kad Jėzus užžengė paruošti jiems vietą (Jn 14, 1–3). Jie žinojo, kad Jėzus yra jų išgelbėjimo vadovas ir kad Jis savo krauju nutiesė kelią į dangišką tėvynę.
Jėzaus užžengimas į dangų yra esminis Laiško hebrajams teologijai. Jis žymi Jėzaus valdymo ir Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystės vardan mūsų pradžią. Galiausiai, o tai svarbiau, Jėzaus užžengimas į dangų žymi tą akimirką, kai buvo paskelbta Naujoji Sandora, suteikianti priemones, kurių dėka mes galime drąsiai kreiptis į Dievą. Dabar mums teko privilegija artintis prie Dievo per Jėzų ir Jo teisumo nuopelnus.
I. JĖZUS TĖVO AKIVAIZDOJE
1. Perskaitykite Hbr 9, 24. Koks buvo Jėzaus užžengimo į dangų tikslas, pasak šios eilutės?
Dievas nurodė Izraeliui, kad vyriškiai tris kartus per metus eis į Jeruzalę pasirodyti Viešpaties akivaizdoje su atnaša. Paskirtas laikas buvo per Paschą (Neraugintos duonos šventę), Savaičių šventę (Sekmines) ir Derliaus nuėmimo šventę (Palapinių šventę) (Iš 23, 14–17; Įst 16, 16). Per Paschą buvo švenčiamas Izraelio išvadavimas iš Egipto. Per Sekmines buvo švenčiama pjūtis, Naujojo Testamento laikais Sekminės buvo siejamos su Įstatymo suteikimu ant Sinajaus. Palapinių šventės metu buvo švenčiamas Dievo rūpestis Izraeliu dykumoje.
Hbr 9, 24 aprašytas Jėzaus pasirodymas Tėvo akivaizdoje. Jis įžengė į dangiškąją šventyklą, tikrąją, norėdamas ateiti į Dievo akivaizdą su geresne auka (Hbr 9, 23–24) – savo paties krauju.
Jėzus nuostabiai tiksliai įvykdė piligrimystės šventes. Jis mirė tą dieną, kai buvo ruošiamasi Paschai, devintą valandą, kai buvo aukojami Paschos avinėliai (Jn 19, 14; Mt 27, 45–50). Trečią dieną Jėzus prisikėlė ir užžengė į dangų, užtikrinant, jog Jo auka buvo priimta (Jn 20, 17; 1 Kor 15, 20), kai kunigas turėjo pasiūbuoti pirmienų pėdą (Kun 23, 10–12). Po 40 dienų Jis užžengė atsisėsti Dievo dešinėje ir Sekminių dieną sudaryti Naująją Sandorą (Apd 1, 2).
Senovės Izraelio piligrimystės tikslas buvo pamatyti „Dievo veidą“ (Ps 42, 3). Tai reiškė Dievo palankumo patyrimą (Ps 17, 15). Panašiai hebrajų kalboje posakis „ieškoti Dievo veido“ reiškia prašyti Dievo pagalbos (2 Met 7, 14; Ps 27, 8; Ps 105, 4). Laiške hebrajams taip išreiškiamas Jėzaus užžengimas į dangų. Jėzus užžengė pas Dievą su tobula auka. Jėzus užžengė į dangų kaip mūsų pirmtakas Dievo akivaizdoje (Hbr 6, 19–20). Jis davė tvirtą pažadą tikintiesiems, kurie keliaudami „ieško tėvynės“, trokšta „geresnės tėvynės“, miesto… kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Hbr 11, 10. 13–16).
Vėlgi, kodėl tai, ką Kristus padarė ne tik ant kryžiaus, bet ir tai, ką Jis dabar daro danguje, turėtų mums suteikti išgelbėjimo užtikrinimą?
II. DIEVO KVIETIMAS
2. Perskaitykite Hbr 12, 18–21. Koks buvo Izraelio patyrimas prie Sinajaus kalno?
Kai Dievas pašaukė Izraelį iš Egipto, Jis planavo asmeninius, artimus santykius su jais. Jis pasakė: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau“ (Iš 19, 4).
Taigi per Mozę Dievas davė būtinus nurodymus, kad paruoštų tautą susitikti su Juo. Tautai pirmiausia reikėjo pasišvęsti (Iš 19, 10–15). Tie, kurie žengs nepasirengę, mirs. Nepaisant to, kad tauta ruošėsi dvi dienas, „Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės kopti į kalną“ (Iš 19, 13). Jis norėjo, kad jie patirtų tą patį, ką patyrė Mozė ir seniūnai, kai jie užkopė į kalną ir „matė Izraelio Dievą“ (Iš 24, 9–11). Vėliau tauta suprato mačiusi Dievo šlovę ir „kad žmogus gali išlikti gyvas, nors jam yra kalbėjęs Dievas“ (Įst 5, 24). Tačiau atėjus konkrečiai akimirkai, jiems trūko tikėjimo. Po daugelio metų Mozė paaiškino: „jūs bijojote ugnies ir nekopėte į kalną“ (Įst 5, 5). Vietoj to jie paprašė Mozės būti tarpininku (Įst 5, 25–27; plg. Iš 20, 18–21).
Dievo šventumo apsireiškimas ant Sinajus turėjo išmokyti tautą „bijoti“ arba gerbti Jį. „Viešpaties baimė“ veda į gyvenimą, išmintį ir garbę (Įst 4, 10; plg. Ps 111, 10; Pat 1, 7; Pat 9, 10; Pat 10, 27), ir moko, kad Jis yra gailestingas ir maloningas (Iš 34, 4–8). Taigi, nors Dievas norėjo, kad Izraelis ateitų pas Jį, tauta išsigando ir paprašė Mozės būti tarpininku. Sinajaus įvykių aprašymas Laiške hebrajams pirmiausia pamini Mozės primintą tautos netikėjimą ir atsimetimą su aukso veršiu ir kaip jis bijojo susitikti su Dievu dėl jų nuodėmės (Įst 9, 19). Tautos reakcija prieštaravo Dievo planui jiems; reakcija buvo jų netikėjimo rezultatas.
Kodėl neturėtume bijoti artintis prie švento Dievo dėka Jėzaus? Kokios vis dėlto yra sąlygos, kad galėtume artintis?
III. UŽDANGOS BŪTINYBĖ
Uždangos atlieka dvigubą funkciją. Laiške hebrajams terminas uždanga (katepetasma) gali reikšti kiemo vartų uždangą (Iš 38, 18), įėjimo uždangą į šventyklos išorinę dalį (Iš 36, 37) arba vidinę uždangą, kuri atskyrė Šventų švenčiausiąją (Iš 26, 31–35). Šios uždangos buvo ir įėjimai, ir ribos, kurias galėjo peržengti tik konkretūs žmonės.
3. Perskaitykite Kun 16, 1–2 ir Kun 10, 1–3. Koks įspėjimas užrašytas šiose eilutėse?
Uždanga buvo apsauga kunigams, jiems tarnaujant švento Dievo akivaizdoje. Po nuodėmės su aukso veršiu Dievas pasakė Mozei, kad Jis nelydės jų į Pažadėtąjį kraštą, kad jų nesunaikintų, nes jie yra „kietasprandė tauta“ (Iš 33, 3). Taigi Mozė perkėlė susitikimo palapinę ir pastatė ją toli už stovyklos ribų (Iš 33, 7). Po to, kai Mozė užtarė, Dievas sutiko keliauti kartu su jų gretomis (Iš 33, 12–20), tačiau Jis nustatė keletą taisyklų, kad apsaugotų tautą, kol gyveno tarp jų.
Pavyzdžiui, Izraelis stovyklą įkurdavo griežta tvarka, viduryje padarant tuščiavidurę aikštę, kur buvo padangtė. Be to, levitai stovyklavo aplink padangtę, kad apsaugotų ją ir jos įrangą nuo pašaliečių (Sk 1, 51; Sk 3, 10). Tiesą sakant, jie buvo savotiška žmogiška uždanga, saugojusi Izraelio tautą: „Bet levitai statysis palapines aplink Sandoros Padangtę, kad [Dievo] rūstybė neištiktų izraelitų bendrijos. Levitai eis Sandoros Padangtės sargybą“ (Sk 1, 53).
Jėzus, kaip mūsų Kunigas, taip pat yra mūsų uždanga. Įsikūnydamas Dievas pasistatė savo palapinę mūsų gretose ir leido mums apmąstyti Jo šlovę (Jn 1, 14–18). Jis leido šventam Dievui gyventi netobulos tautos gretose.
Pagalvokite, ką reiškė, kad Dievas Kūrėjas, sutvėręs Visatą, apsigyveno savo tautos gretose, kuri tuo metu buvo pabėgusių vergų tauta. Ko tai mus moko, koks artimas mums gali būti Dievas?
IV. NAUJAS IR GYVAS KELIAS PRO UŽDANGĄ
4. Perskaitykite Hbr 10, 19–22. Koks kvietimas užrašytas šiose eilutėse?
Laiške hebrajams teigiama, kad Jėzus įžengė į dangiškąją šventyklą, ir kviečia mus sekti Jo pavyzdžiu. Ši mintis sutampa su ankstesne, kad Jėzus yra tikinčiųjų „vadovas“ ir „pirmtakas“ (Hbr 2, 10; Hbr 6, 19–20; Hbr 12, 2). Naujas ir gyvas kelias yra Nauja Sandora, kurią Jėzus pradėjo savo auka ir užžengimu. Žodžiai „nauju ir gyvu“ priešpastatyti senosios Sandoros apibūdinimui – „pasenusi“ (Hbr 8, 13). Būtent Naujoji Sandora, suteikusi nuodėmių atleidimą ir įdiegusi Įstatymą į mūsų širdį, leidžia mums pasikliauti Dievu ne dėl mūsų pačių ar mūsų darbų, bet tik dėl to, ką Jėzus atliko dėl mūsų įvykdant visus Sandoros įsipareigojimus.
Laiške hebrajams pažymėta, kad Senosios Sandoros sudarymas apėmė šventyklos atidarymą ir kunigų pašventinimą (Hbr 9, 18–21; plg. Iš 40; Kun 8, 9). Sandoros tikslas buvo sukurti artimus santykius tarp Dievo ir Jo tautos (Iš 19, 4–6). Izraeliui priėmus šiuos santykius, Dievas iškart įsakė pastatyti šventyklą, kad Jis galėtų gyventi tarp jų. Šventyklos atidarymas ir Dievo buvimas Jo tautos gretose buvo ta akimirka, kai buvo užbaigta Dievo ir Izraelio Sandora.
Tas pat pasakytina apie Naująją Sandorą. Naujoji Sandora taip pat reiškia Jėzaus kunigiškos tarnystės pradėjimą vardan mūsų (Hbr 5, 1–10; Hbr 7, 1–8, 13).
Jėzaus užžengimas į Dievo akivaizdą pradėjo naują Dievo tautos erą. Zacharijo 3 minima, kad šėtonas buvo Dievo akivaizdoje ir kaltinto Dievo tautą, kuriai atstovavo vyriausiasis kunigas Jozuė. Tas pats kaltintojas kėlė klausimus dėl Jobo ištikimybės Dievui (Job 1; 2). Tačiau po Jėzaus aukos, šėtonas buvo išmestas iš dangaus (Apr 12, 7–12, plg. Jn 12, 31; Jn 16, 11). Dabar pats Jėzus užtaria mus ir savo auka bei ištikimybe užtikrina išgelbėjimą!
Kokius kaltinimus šėtonas galėtų jums pareikšti Dievo akivaizdoje, jei jam būtų leista? Nors jis yra melagis, kiek jam reikėtų meluoti apie jus, kad užtikrintų jūsų pasmerkimą? Kokia jūsų vienintelė viltis?
V. JIE REGĖS JO VEIDĄ
5. Perskaitykite Hbr 12, 22–24. Kokia prasme prisiartinome prie dangiškos Jeruzalės Dievo akivaizdoje?
Teigiama, kad tikintieji tikėjimu „prisiartino“ prie Siono kalno, dangiškos Jeruzalės. Šia prasme jų patyrimas nurodo į ateitį. Taigi dangiškoji Jeruzalė priklauso tai sričiai, kurios „viliamės“ ir „nematome“, kuri mums užtikrinta tikėjimu (Hbr 11, 1).
Nors tai tiesa, šios eilutės reiškia dar kai ką. Mes taip pat prisiartinome prie Siono kalno, paties Dievo akivaizdos, per mūsų atstovą Jėzų (Ef 2, 5–6; Kol 3, 1). Jėzaus užžengimas į dangų yra ne tikėjimo, o įvykio klausimas. Būtent ši istorinė Jėzaus užžengimo dimensija suteikia užtikrinamą galią Laiško hebrajams raginimui tvirtai laikytis mūsų tikėjimo išpažinimo (Hbr 4, 14; Hbr 10, 23). Paulius sako: „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus… taigi… pasitikėdami artinkimės“ (Hbr 4, 14. 16).
Taigi mes jau prisiartinome per mūsų atstovą ir todėl turėtume elgtis atitinkamai. Per Jį mes paragavome „dangaus dovanos“, patyrėme „gerąjį Dievo Žodį bei būsimojo amžiaus galybę“ (Hbr 6, 4–5). Jėzaus užžengimo į dangų ir tarnavimo dangaus šventykloje tikrovė yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras“ (Hbr 6, 19), garantija, kad pažadai apčiuopiami ir yra verti pasitikėjimo (Hbr 7, 22). Mums tikėjimas turi istorinį pagrindą.
Tačiau Dievo tikslas bus įgyvendintas ne tik Jėzuje, bet ir mumyse. Tyrinėjome, kad Jėzaus užžengimas į dangų atitiko pirmas dvi kasmetines Izraelio piligrimines keliones – Paschą ir Sekmines. Pasak Laiško hebrajams ir Apreiškimo knygos, paskutinė piligriminė kelionė – Palapinių šventė – dar neįvykdyta. Ją švęsime kartu su Jėzumi, kai būsime mieste, „kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“, dangiškojoje tėvynėje (Hbr 11, 10. 13–16). Mes nestatysime palapinių, bet Dievo palapinė nusileis iš dangaus ir gyvensime su Juo amžinai (Apr 7, 15–17; Apr 21, 1–4; Apr 22, 1–5; Sk 6, 24–26).
Kaip mes galime išmokti padaryti amžino gyvenimo pažadą tikrą dabar, šiame skausmo ir kančios pasaulyje? Ką galite atsakyti sakantiems, kad visa tai yra tik įsivaizdavimas, kuris padeda mums geriau jaustis čia ir dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristaus įžengimas į dangų buvo ženklas, kad Jo sekėjai turi gauti pažadėtąjį palaiminimą. Tam jie turėjo palaukti, kol pradės savo darbą. Įžengęs per dangaus vartus, Kristus atsisėdo į sostą, apsuptą Jį garbinančių angelų. Vos tik ši ceremonija buvo baigta, Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių galinga srove, ir Kristus buvo iš tiesų pašlovintas – buvo atiduota ta garbė, kuri Jam kartu su Tėvu priklausė visą amžinybę. Sekminių dieną įvykęs Dvasios išliejimas buvo dangaus duotas ženklas, kad Atpirkėjo inauguracija baigta. Kaip žadėjo, Jis atsiuntė iš Dangaus savo sekėjams Šventąją Dvasią, kaip simbolį, kad Jis, Kunigas ir Karalius, gavo visą valdžią danguje ir žemėje bei yra savo tautos Pateptasis.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 30)
„Jie galėjo drąsiai tarti Jėzaus vardą – argi Jis nebuvo jų Draugas ir Vyresnysis Brolis? Artimai bendraudami su Kristumi, jie sėdėjo kartu su Juo danguje. Kokia ugninga kalba jie perteikė savo idėjas, liudydami apie Jį!“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 35)
Klausimai aptarimui:
1. Psalmininkas rašė: „Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo; kada nueisiu ir pamatysiu Dievo veidą?“ (Ps 42, 3) Kaip mes taip pat galime trokšti prisiartinti prie Dievo? Jei dabar nesidžiaugiame Dievo akivaizdoje, kai garbiname Jį ir tikėjimu prisiartiname prie Jo, ar džiaugsimės ateityje? Kokie veiksniai lemia džiaugsmą Dievo akivaizdoje?
2. Tikėjimą išjuokiančioje knygoje kažkas sukūrė robotą, neva tikintį už mus. Nors tai buvo parodija, kaip mes galime apsisaugoti ir nesielgti kaip Izraelis dykumoje, t.y. ieškoti tarpininkų tarp mūsų ir Dievo? Mes linkę leisti kitiems tyrinėti Raštą už mus ir jame rasti tiesos perlus. Kai kuriems gali kilti pagunda manyti, kad kitų maldos vardan jų turi didesnį svorį Dievo akivaizdoje nei jų pačių maldos. Kodėl turėtume vengti šių dvasinių spąstų? Kodėl, dėka Jėzaus, galime artintis prie Dievo nepadedami kitų?
3. Esminė Laiško hebrajams žinia – išganymo užtikrinimas. Kaip vis dėlto turime apsisaugoti, kad nesupainiotume perdėto pasitikėjimo savimi su šiuo užtikrinimu?