Ketvirta tema
Sausio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kun 25, 25–27; Hbr 2, 14–16; Hbr 11, 24–26; 1 Kor 15, 50; Hbr 5, 8–9; Hbr 12, 1–4.
Įsimintina eilutė: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią.“ (Hbr 2, 14)
Hebrajams 1 Jėzų nusako kaip Dievo Sūnų, angelų valdovą, Dievo šlovės atšvaitą ir Jo esybės paveikslą (Hbr 1, 3). Hebrajams 2 Jėzus yra Žmogaus Sūnus, padarytas mažesniu už angelus ir priėmęs žmogaus prigimtį su visais silpnumais, net mirtingumu (Hbr 2, 7).
Hebrajams 1 Dievas apie Jėzų sako: „Tu esi Mano Sūnus“ (Hbr 1, 5). Hebrajams 2 Jėzus žmonių vaikus vadina savo broliais (Hbr 2, 12).
Hebrajams 1 Tėvas paskelbia aukščiausią Sūnaus valdžią (Hbr 1, 8–12). Hebrajams 2 Sūnus patvirtina savo ištikimybę Tėvui (Hbr 2, 13).
Hebrajams 1 Jėzus yra dangaus Viešpats, Kūrėjas, Išlaikytojas ir Valdovas. Hebrajams 2 Jėzus yra Vyriausiasis Kunigas, gailestingas ir ištikimas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Jėzaus kaip ištikimo ir gailestingo Brolio apibūdinimas atsispindi Sūnaus, geriausiai apreiškusio amžiną Dievą Kūrėją, nusakyme (Hbr 1, 1–4).
I. BROLIS ATPIRKĖJAS
1. Perskaitykite Kun 25, 25–27. 47–49. Kas galėjo atpirkti asmenį, praradusį turtą ar laisvę dėl skurdo?
Mozės Įstatymas numatė, kad kai žmogus taip nuskursta, jog, norėdamas išgyventi, turi parduoti savo turtą – ar net save –, jis tą turtą ar savo laisvę atgaus po penkiasdešimtųjų metų, jubiliejiniais metais. Jubiliejiniai metai buvo „didieji“ sabatos metai, kai parsidavusieji dėl skurdo buvo atleidžiami nuo skolos, atgaunama nuosavybė ir paskelbiama laisvė.
Vis dėlto reikėjo laukti penkiasdešimt metų. Štai kodėl Mozės Įstatymas taip pat numatė, kad artimiausias giminaitis gali sumokėti dalį skolos, ir taip atpirkti savo giminaitį daug greičiau.
Artimiausias giminaitis taip pat garantavo, kad nužudymo atveju bus įvykdytas teisingumas. Jis buvo keršytojas už kraują, persekiojęs savo artimo giminaičio žudiką ir jį baudęs (Sk 35, 9–15).
2. Perskaitykite Hbr 2, 14–16. Kaip Jėzus ir mes apibūdinami šiose eilutėse?
Čia mes apibūdinami kaip velnio vergai, o Jėzus – kaip mūsų Atpirkėjas. Kai Adomas nusidėjo, žmonės pateko šėtono valdžion. Dėl to mes neturėjome jėgų atsispirti nuodėmei (Rom 7, 14–24). Dar blogiau, kad mūsų nusikaltimas reikalavo mirties bausmės, kurios mes negalėjome išpirkti (Rom 6, 23). Taigi mūsų padėtis buvo beviltiška.
Tačiau Jėzus prisiėmė žmogiškąją mūsų prigimtį ir tapo kūnu bei krauju kaip mes. Jis tapo artimiausiu mūsų giminaičiu ir atpirko. Jis nesigėdija vadinti mus „broliais“ (Hbr 2, 11).
Paradoksalu, bet prisiimdamas mūsų prigimtį ir atpirkdamas mus, Jėzus atskleidė ir savo dieviškąją prigimtį. Senajame Testamente tikrasis Izraelio atpirkėjas, artimiausias giminaitis, yra Jehova (pvz., Ps 19, 15; Iz 41, 14; Iz 43, 14; Iz 44, 22; Jer 31, 11; Oz 13, 14).
Kaip galite išmokti giliau patirti tą tikrovę, kiek artimas Kristus gali būti jums? Kodėl jūsų patyrimas yra itin svarbus jūsų tikėjimui?
II. JIS NESIGĖDIJA JUOS VADINTI BROLIAIS
Laiške hebrajams parašyta, kad Jėzus nesigėdija mus vadinti savo broliais (Hbr 2, 11). Nepaisant to, kad Jėzus yra viena su Dievu, Jis priėmė mus kaip savo šeimos dalį. Šis solidarumas prieštarauja visuomenės gėdai, kurią Laiško hebrajams skaitytojai patyrė savo bendruomenėse (Hbr 10, 33).
3. Perskaitykite Hbr 11, 24–26. Kaip Mozės sprendimai parodo, ką Jėzus padarė dėl mūsų?
Ar įsivaizdavote, ką reiškė Mozei vadintis „faraono dukters sūnumi“? Jis buvo galinga asmenybė galingiausioje to meto imperijoje. Jis išėjo aukščiausius civilinius ir karinius mokymus ir tapo puikia asmenybe. Steponas sako, kad Mozė buvo „galingas žodžiais ir darbais“ (Apd 7, 22). E. Vait taip pat sako, kad Jį „kaip karo vadą pamėgo kariuomenė“ ir kad faraonas „buvo nusprendęs padaryti savo įvaikintą anūką sosto paveldėtoju.“ (žr. Patriarchai ir pranašai, p. 193) Vis dėlto Mozė atsisakė visos šios garbės, kai nusprendė susitapatinti su izraelitais – vergų tauta, neturinčia išsilavinimo ir galios.
4. Perskaitykite Mt 10, 32–33; 2 Tim 1, 8. 12; Hbr 13, 12–15. Ko Dievas tikisi iš mūsų?
Tai buvo Laiško hebrajams skaitytojų problemos dalis. Patyrę persekiojimus ir atstūmimus, daugelis jų pradėjo gėdytis Jėzaus. Kai kuriems dėl jų elgesio kilo pavojus Jėzų paniekinti, užuot Jį pagerbus (Hbr 6, 6). Taigi Paulius nuolat ragina skaitytojus laikytis „tikėjimo išpažinimo“ (Hbr 4, 14; Hbr 10, 23).
Dievas nori, kad mes pripažintume Jėzų savo Dievu ir Broliu. Būdamas mūsų Atpirkėju, Jėzus sumokėjo mūsų skolą; kaip mūsų Brolis, Jėzus mums parodė, kaip turėtume gyventi, kad taptume panašūs „į Jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29).
Trumpai pagalvokite apie sprendimą, kurį Jėzus turėjo priimti, kad priimtų mus kaip „brolius ir seseris“. Kodėl tai, ką nusižemindamas padarė Jėzus, viršija Mozės poelgį, ir ko tai mus moko apie Dievo meilę mums?
III. KŪNAS IR KRAUJAS KAIP MES
Laiške hebrajams sakoma, kad Jėzus priėmė mūsų žmogišką prigimtį, jog galėtų mums atstovauti ir galėtų už mus mirti (Hbr 2, 9, 14–16; Hbr 10, 5–10). Čia yra išganymo plano pagrindas ir vienintelė mūsų viltis amžinam gyvenimui.
5. Perskaitykite Mt 16, 17; Gal 1, 16; 1 Kor 15, 50 ir Ef 6, 12. Su kokiais žmogaus prigimties trūkumais šios eilutės sieja žodžius „kūnas ir kraujas“?
Žodžiai „kūnas ir kraujas“ pabrėžia žmogaus būklės silpnumą, trapumą (Ef 6, 12), supratimo stoką (Mt 16, 17; Gal 1, 16) ir pavaldumą mirčiai (1 Kor 15, 50). Laiške hebrajams sakoma, kad Jėzus buvo padarytas panašus į Jo brolius „visu kuo“ (Hbr 2, 17). Šie žodžiai reiškia, kad Jėzus tapo visiškai žmogumi. Jėzus ne tik buvo panašus ar atrodė esąs žmogus; Jis tikrai buvo žmogus, tikrai vienas iš mūsų.
Laiškas hebrajams taip pat sako, kad Jėzus nuodėmės atžvilgiu skyrėsi nuo mūsų. Pirma, Jėzus nepadarė jokios nuodėmės (Hbr 4, 15). Antra, Jėzus turėjo žmogišką prigimtį, kuri buvo šventa, nekalta, tyra, atskirta nuo nusidėjėlių (Hbr 7, 26). Mes turime blogų polinkių. Mūsų vergija nuodėmei prasideda giliai mūsų pačių prigimtyje. Mes esame kūniški, parduoti „nuodėmės valdžion“ (Rom 7, 14; taip pat žr. Rom 7, 15–20). Išdidumas ir kita nuodėminga paskata teršia net ir mūsų gerą elgesį. Tačiau Jėzaus prigimtis nebuvo sutepta nuodėmės. Taip turėjo būti. Jei Jėzus būtų buvęs „kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion“, kaip ir mes, Jam taip pat būtų reikėję Išganytojo. Vietoj to, Jėzus atėjo kaip Išganytojas ir paaukojo save kaip „nesuteptą“ atnašą Dievui už mus (Hbr 7, 26–28; Hbr 9, 14).
Taigi Jėzus sunaikino velnio galią mirdamas kaip auka be nuodėmės už mūsų nuodėmes ir taip užtikrino galimybę mums atleisti ir susitaikyti su Dievu (Hbr 2, 14–17). Jėzus taip pat sulaužė nuodėmės galią, suteikdamas mums galią gyventi teisų gyvenimą, įvykdydamas naujosios Sandoros pažadą įrašyti Įstatymą mūsų širdyje (Hbr 8, 10). Taigi Jėzus nugalėjo priešą ir veiksmingai mus išvadavo, kad dabar galėtume tarnauti „gyvajam Dievui“ (Hbr 9, 14). Tuo tarpu šėtonas bus galutinai sunaikintas paskutinio teismo metu (Apr 20, 1–3, 10).
Kadangi mums pažadėta pergalė per Jėzų, kodėl tiek daug mūsų vis dar kovoja su nuodėme? Ką darome neteisingai, svarbiau, kaip galime pradėti siekti aukšto pašaukimo, kurį turime Kristuje?
IV. IŠTOBULINTAS KENTĖJIMAIS
6. Perskaitykite Hbr 2, 10. 17–18 ir Hbr 5, 8–9. Kokia buvo kentėjimo funkcija Jėzaus gyvenime?
Apaštalas sako, kad Dievas Jėzų ištobulino kentėjimais. Šis pasakymas stebina. Autorius yra sakęs, kad Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3) ir kad Jis yra nenusidėjęs, nekaltas, tyras ir šventas (Hbr 4, 15; Hbr 7, 26–28; Hbr 9, 14; Hbr 10, 5–10). Tai reiškia, kad Jėzui nereikėjo įveikti jokio moralinio ar etinio netobulumo.
Tačiau Laiškas hebrajams sako, kad Jėzus išgyveno „tobulėjimo“ procesą, kuris suteikė Jam priemonių mums išgelbėti. Jėzus buvo tobulas ta prasme, kad buvo pasirengęs būti mūsų Gelbėtoju.
1. Jėzus buvo „ištobulintas kentėjimais“, kad taptų mūsų išganymo vadovu (Hbr 2, 10). Jėzus turėjo mirti ant kryžiaus kaip auka, kad Tėvas turėtų teisėtų priemonių mums išgelbėti. Jėzus buvo tobula atnašos auka, vienintelė. Kaip Dievas, Jėzus galėjo mus teisti; bet dėl savo aukos Jėzus taip pat gali mus išgelbėti.
2. Jėzus klusnumo išmoko kentėjimuose (Hbr 5, 8). Paklusnumas buvo būtinas dėl dviejų dalykų. Pirma, paklusnumas padarė Jo auką priimtiną (Hbr 9, 14; Hbr 10, 5–10). Antra, Jo kentėjimai leido Jam tapti mūsų pavyzdžiu (Hbr 5, 9). Jėzus „išmoko“ klusnumo, nes anksčiau jo niekada nepatyrė. Kaip Dievas, kam Jis turėtų paklusti? Jam, kaip amžinam Sūnui ir vienam su Dievu, buvo paklūstama kaip visatos valdovui. Todėl Jėzus ne perėjo nuo nepaklusnumo į paklusnumą, bet perėjo nuo aukščiausios valdžios ir viešpatavimo prie paklusnumo. Išaukštintas Dievo Sūnus tapo paklusniu Žmogaus Sūnumi.
3. Kentėjimai atskleidė Jėzų kaip gailestingą ir ištikimą Vyriausiąjį Kunigą (Hbr 2, 17–18). Kentėjimai nepadarė Jėzaus gailestingesnio. Priešingai, būtent dėl Jėzaus gailestingumo Jis pasirinko savanoriškai mirti ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų (Hbr 10, 5–10; plg. su Rom 5, 7–8). Vis dėlto būtent per kentėjimus Jėzaus broliškos meilės tikrovė buvo išties išreikšta ir atskleista.
Jei kentėjo nenusidėjęs Jėzus, tikrai kentėsime ir mes, nusidėjėliai. Kaip mes galime išmokti išgyventi gyvenimo tragedijas, tuo pačiu semdamiesi vilties ir užtikrintumo iš Viešpaties, kuris mums parodė savo meilę daugybe galingų būdų?
V. BROLIS KAIP PAVYZDYS
Kita priežastis, kodėl Jėzus priėmė mūsų žmogišką prigimtį ir gyveno tarp mūsų, buvo ta, kad Jis galėtų būti mums pavyzdžiu, vienintelis, kuris galėtų mums parodyti, kaip teisingai gyventi Dievo akivaizdoje.
7. Perskaitykite Hbr 12, 1–4. Pasak apaštalo, kaip turėtume bėgti krikščioniško gyvenimo lenktynėse?
Šioje vietoje Jėzus yra ilgo asmenybių, kurias apaštalas pateikia kaip tikėjimo pavyzdžius, sąrašo kulminacija. Šios eilutės Jėzų vadina mūsų tikėjimo vadovu ir ištobulintoju. Graikų kalbos žodį archegos („vadovas“) taip pat galima išversti – „pradininkas“. Jėzus yra lenktinių pradininkas ta prasme, kad Jis pirmauja tikinčiųjų atžvilgiu. Iš tikrųjų Hbr 6, 20 Jėzus pavadintas mūsų pirmtaku. Žodis „ištobulintojas“ perteikia mintį, kad Jėzus pasitikėjimą Dievu parodė tyriausia forma. Ši eilutė moko, kad Jėzus yra pirmasis sėkmingai bėgęs mums paskirtose lenktynėse, ir kad Jis ištobulino gyvenimą tikėjimu.
Hbr 2, 13 parašyta: „Ir vėl: Aš juo pasitikėsiu. Ir vėl: Štai Aš ir vaikai, kuriuos davė Man Dievas“. Čia Jėzus sako, kad Jis pasikliaus Dievu. Tai nuoroda į Iz 8, 17–18.
Izaijas ištarė šiuos žodžius susidūręs su siaubinga Sirijos grėsme Šiaurės Izraeliui (Iz 7, 1–2). Jo tikėjimas buvo priešpastatytas karaliaus Ahazo netikėjimui (2 Kar 16, 5–18). Dievas ragino Ahazą pasikliauti Juo ir paprašyti ženklo, kad Jis jį išgelbės (Iz 7, 1–11). Dievas jau pažadėjo jam kaip Dovydo sūnui apsaugoti Ahazą kaip savo paties sūnų. Dabar Dievas maloningai pasiūlė Ahazui patvirtinti tą pažadą ženklu. Tačiau Ahazas atsisakė prašyti ženklo ir vietoj to išsiuntė pasiuntinius pas Asirijos karalių Tiglat Pileserą sakydamas: „Aš tavo tarnas ir tavo sūnus“ (2 Kar 16, 7). Kaip liūdna! Ahazas labiau norėjo būti Tiglat Pilesero nei Dievo sūnumi.
Tačiau Jėzus pasitikėjo Dievu ir pažadu, kad paties Jo priešus po kojomis (Hbr 1, 13; Hbr 10, 12–13). Dievas davė mums tą patį pažadą, ir mes turime Juo pasitikėti, kaip ir Jėzus (Rom 16, 20).
Kaip mes galime išmokti pasikliauti Dievu, kasdien priimdami sprendimus, kurie parodytų šį pasitikėjimą? Kokį kitą svarbų sprendimą jums teks priimti, ir kaip galite užtikrinti, kad jis parodys pasitikėjimą Dievu?
Tolesniam tyrinėjimui: Hbr 2, 13 užrašyti Jėzaus žodžiai Tėvui, kalbant apie brolius: „Štai Aš ir vaikai, kuriuos Man davė Dievas“ (Hbr 2, 13). Patrikas Grėjus (Patrick Gray) teigia, kad Jėzus čia apibūdinamas kaip savo brolių globėjas. Romėniška tutela impuberum sistema nulėmė, kad mirus tėvui, „Auklėtojas, dažnai vyresnis brolis, tapdavo atsakingas už nepilnamečių vaikų priežiūrą ir jų paveldėjimą, kol jie sulauks pilnametystės, taip pabrėžiant natūralią vyresnio brolio pareigą rūpintis savo jaunesniais broliais ir seserimis.“ (Godly Fear: The Epistle to the Hebrews and Greco-Roman Critiques of Superstition [Atlanta: Society of Biblical Literature, 2003], p. 126) Tai paaiškina, kodėl Laiške hebrajams mes vadinami Jėzaus broliais ir seserimis, taip pat Jo vaikais. Kadangi mūsų vyresnysis brolis Jėzus yra mūsų auklėtojas, globėjas ir gynėjas.
„Kristus atėjo į žemę, apsivilkdamas žmogiškumu ir būdamas žmogaus atstovu, kad kovoje su šėtonu parodytų, jog žmogus, kurį Dievas sukūrė, susijungęs su Tėvu ir Sūnumi gali paklusti kiekvienam dangaus reikalavimui.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p. 253)
„Savo gyvenimu ir pamokomis Kristus davė tobulą nesavanaudiško tarnavimo, kylančio iš Dievo, pavyzdį. Dievas negyvena sau. Ir kurdamas pasaulį bei viską išlaikydamas, Jis nuolatos tarnauja kitiems. ‘Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų’ (Mt 5, 45). Šį tarnavimo idealą Dievas patikėjo savo Sūnui. Jėzui buvo leista stovėti žmonijos priešakyje ir savo pavyzdžiu mokyti, ką reiškia tarnauti.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 603)
Klausimai aptarimui:
1. Laiškas hebrajams mums sako, kad Jėzus tapo mūsų broliu, norėdamas mus išgelbėti. Pagalvokite, ką tai reiškia, kalbant apie Dievo atliktą darbą norint mus išgelbėti. Kodėl nusigręžimas nuo šios nuostabios tikrovės būtų tragiška klaida?
2. Kodėl mums svarbu, kad Jėzus negimė „parduotas nuodėmės valdžion“, kaip mes (Rom 7, 14)? Pagalvokite apie Mozę ir kodėl izraelitams buvo svarbu, kad Jis nebuvo vergas, kaip jie. Kaip pasakojimas apie Mozę padeda truputį suprasti, ką Jėzus padarė dėl mūsų?
3. Plačiau apsvarstykite kentėjimų vaidmenį mūsų gyvenime. Kodėl mes niekada neturėtume galvoti, kad pats kentėjimas savaime yra naudingas, net jei kartais jis gali atnešti naudos?