Vienuolikta tema
Vasario 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 10, 35–39; Rom 1, 17; Hbr 11; Joz 2, 9–11; Hbr 12, 1–3.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.“ (Hbr 12, 2)
Hebrajams 11 ir 12 yra turbūt labiausiai mėgstami skyriai. Jie apibūdina krikščionišką gyvenimą kaip lenktynes, kuriose mes visi dalyvaujame ir kuriose visi, kurie lieka ištikimi, gaus atlygį. Jie taip pat apibūdina atpirkimo dramą kaip lenktynes, kuriose tikintieji praeityje atkakliai ištvėrė, nepaisant kentėjimų, tačiau dar nesulaukė atlygio.
Taip yra todėl, kad pasakojimas baigiasi ir mumis, ne tik jais. Mes esame baigiamasis aktas. Drama baigiasi tuo, kad mes įžengiame ir bėgame paskutinę lenktynių atkarpą, o Jėzus sėdi prie tikslo linijos Dievo dešinėje. Jis suteikia įkvėpimą ir yra pagrindinis pavyzdys, kaip bėgama lenktynėse. Jis yra pagrindinis liudytojas, kad atlygis yra užtikrintas ir kad Jis yra pirmtakas, kuris atveria mums kelią (Hbr 6, 19–20; Hbr 10, 19–23).
Hebrajams 11 aiškinama, kad tikėjimas yra pasikliovimas Dievo pažadais, net jei jų dar negalime pamatyti. Šią savaitę tyrinėsime, kas yra tikėjimas ir kaip jis įgyjamas per praeities pavyzdžius, bet ypač ir iš esmės – per Jėzaus, mūsų tikėjimo vadovo ir ištobulintojo, pavyzdį (Hbr 12, 2).
I. TEISUSIS GYVENS TIKĖJIMU
1. Perskaitykite Hbr 10, 35–39. Ką Dievas mums sako šiose eilutėse?
Ištvermė yra Dievo tautos savybė paskutiniaisiais laikais, be kurios jie negalės įgyti pažadų (Apr 13, 10; Apr 14, 12). Tačiau norint ištverti, tikintieji turi tvirtai laikytis savo tikėjimo (Hbr 10, 23; Hbr 4, 14). Paulius parodė, kad dykumos karta negalėjo įgyti pažado, nes jiems stigo tikėjimo (Hbr 3, 19). Laiške hebrajams tikintieji taip pat nusakomi ties pažadų įvykdymo slenksčiu (Hbr 9, 28; Hbr 10, 25. 36–38), ir jiems reikia tikėti, jei jie nori įgyti pažadus (Hbr 10, 39).
Savo tikėjimo pristatymą Paulius pradeda cituodamas Hab 2, 2–4. Habakukas klausė Dievo, kodėl Jis pakentė teisiuosius engusius klastūnus (Hab 1, 12–17). Pranašas ir jo tauta kentėjo; taigi jie norėjo, kad Dievas veiktų. Tačiau Dievas atsakė, kad buvo numatytas laikas Jo pažadui įvykdyti ir jiems reikėjo laukti (Hab 2, 2–4). Habakukas ir jo tauta, kaip ir mes, gyveno pažado ir jo įvykdymo laikotarpiu. Dievo žinia tęsiasi Laiške hebrajams: „Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“ (Hbr 10, 37; taip pat žr. Hab 2, 3).
Žinioje kalbama apie Jėzų. Jis yra teisusis, tikėjimo įsikūnijimas, kuris patinka Dievui ir suteikia gyvenimą (Hbr 10, 5–10).
Kodėl jis delstų? Jis to nedarys. Jis jau atėjo mirti už mus (Hbr 9, 15–26) ir tikrai vėl sugrįš nustatytu laiku (Hbr 9, 27–28; Hbr 10, 25).
Dievo žinia tęsiasi: „Mano teisusis gyvens tikėjimu“ (Hbr 10, 38). Paulius tą patį teigia Rom 1, 17 ir Gal 3, 11. Rom 1, 16–17 ypač nušviečia, nes paaiškina, kad Dievo teisumas apsireiškia „iš tikėjimo į tikėjimą“. Paulius turi omeny tai, kad Dievo ištikimybė pažadams yra svarbiausia, o Jo ištikimybė lemia mūsų tikėjimą ir (arba) ištikimybę.
Kadangi Dievas yra ištikimas pažadams (2 Tim 2, 13), teisieji, reaguodami į Dievo ištikimybę, taip pat liks ištikimi.
Kodėl svarbu pripažinti, kad mūsų tikėjimas kyla iš Dievo ištikimybės ir ja remiasi? Kaip mes galime išmokti daugiau pasikliauti Jo ištikimybe mums ir pažadais, kuriuos Jis mums davė?
II. TIKĖJIMU ABRAOMAS…
Laiške hebrajams tikėjimas apibrėžtas kaip laiduojantis „mums tai, ko viliamės“, įrodantis „tikrovę, kurios nematome“ (Hbr 11, 1). Tada pateikiamas sąrašas ištikimų žmonių iš Izraelio istorijos, kurie iliustruoja, kas yra tikėjimas, ir parodo, kaip jie šį tikėjimą išreiškė savo darbais.
2. Perskaitykite Hbr 11, 1–19. Ką šie tikėjimo „didvyriai“ padarė, parodydami savo tikėjimą? Kaip jų darbai susiję su viltimi dėl to, ko nematome?
Abraomas yra bene svarbiausias šiame skyriuje. Paskutinis Abraomo tikėjimo darbas yra ypač pamokantis tikrojo tikėjimo atžvilgiu.
Laiške hebrajams pažymima, kad Dievo nurodymas Abraomui paaukoti Izaoką tarsi reiškia nesuderinamumą (Hbr 11, 17–18). Izaokas nebuvo vienintelis Abraomo sūnus. Izmaelis buvo Abraomo pirmagimis, tačiau Dievas buvo Abraomui pasakęs, kad dera priimti Saros pageidavimą ir išvaryti Izmaelį bei jo motiną, nes Dievas jais pasirūpins, taip pat todėl, kad Abraomo palikuonys bus tęsiami per Izaoką (Pr 21, 12–13). Tačiau kitame skyriuje Dievas prašo Abraomą aukoti Izaoką kaip deginamąją auką. Panašu, kad Dievo nurodymas Pradžios 22 visiškai prieštarauja Dievo pažadams Pradžios 12–21.
Laiške hebrajams daroma išvada, kad Abraomas nuostabiai išsprendė šią mįslę, priėjęs išvados, kad Dievas prikels Izaoką. Tai nuostabu, nes dar niekas nebuvo prikeltas. Tačiau panašu, kad ankstesnis Abraomo patyrimas su Dievu paskatino jį padaryti tokią išvadą. Hbr 11, 12 pažymima, kad Izaokas buvo pradėtas Dievo galia per tą, kuris buvo apmiręs. Paulius taip pat pažymėjo, jog nepaisant to, kad Abraomas buvo „dar ir apmiręs“, o Sara nevaisinga, „Abraomas patikėjo“ „nematydamas jokios vilties“, kad jis taps „daugelio tautų tėvu“, nes tikėjo, kad Dievas „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17–20). Taigi Abraomas turėjo tikėti, kad jei Dievas tam tikra prasme jau suteikė gyvybę Izaokui iš apmirusio, jis galėjo tai padaryti dar kartą. Atsižvelgiant į tai, kaip Dievas vedė anksčiau, Abraomas suvokė, ką Jis gali padaryti ateityje.
Kodėl apmąstymas, kaip Dievas vedė mus anksčiau, yra labai svarbus palaikant tikėjimą ir pasikliovimą Juo dabar?
III. MOZĖ TIKĖDAMAS…
3. Perskaitykite Hbr 11, 20–28. Ką darė šie tikėjimo vyrai? Kaip jų darbai susiję su viltimi ir tuo, kas nematoma?
Mozė yra antras pagrindinis pavyzdys šiame tikėjimo skyriuje. Mozės gyvenimas pristatytas ir apibendrintas dviem pasipriešinimo valdovui darbais. Jo tėvai slėpė Mozę, kai jis gimė, nes „nepabūgo valdovo įsakymo“ (Hbr 11, 23), ir Mozė paliko Egiptą, nes „nepabūgo karaliaus rūstybės“ (Hbr 11, 27). Vis dėlto reikšmingiausias Mozės darbas buvo tai, kad jis „atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi“ (Hbr 11, 24). Mozės įmotės kaip „faraono dukters“ paminėjimas rodo, kad jis turėjo būti kitas faraonas. Tačiau Mozė buvo pasiruošęs atsisakyti progos tapti tuo metu galingiausios tautos valdovu ir iš tikrųjų tapti naujai išlaisvintų vergų – pabėgėlių – vadovu.
4. Palyginkite Hbr 11, 24–27 ir Hbr 10, 32–35. Kuo buvo panašūs pirmųjų Laiško hebrajams gavėjų ir Mozės patyrimai?
Mozės didybė buvo ta, kad jis sugebėjo matyti ne tik toliau Egipto valdovo pažadų, bet ir pažvelgti į tai, kas neregima, būtent į Dievo pažadus. Laiške hebrajams rašoma, kad svarbiausia buvo tai, jog Mozės žvilgsnis buvo nukreiptas į atlygį, o ne į Egipto turtus. Tai tas pats atlygis, minimas Hbr 10, 35, kurį Dievas pažadėjo visiems, kurie Jį tiki.
Pauliaus žodžiai dėl Mozės sprendimo turėjo galingai paveikti pirmųjų šio laiško skaitytojų širdis. Jie patyrė priekaištų ir įžeidimų dėl savo tikėjimo Kristumi. Jie taip pat buvo nukentėję ir praradę turtą (Hbr 10, 32–34). Kai kurie buvo įkalinti (Hbr 13, 3). Tuo pačiu metu Mozė apsisprendė kentėti engimą kartu su Dievo tauta ir iškeitė Egipto turtus į su Kristumi susijusius įžeidimus, nes tikėjo, kad Kristaus atlygis yra didesnis už viską, ką gali pasiūlyti Egiptas.
Su kokiais sunkumais susidūrėte dėl savo tikėjimo? Ko jums teko dėl jo atsisakyti? Galų gale, kodėl atlygis yra to vertas, net jei dabar jo nematote?
IV. DĖL TIKĖJIMO RAHABA…
5. Perskaitykite Hbr 11, 31 ir Joz 2, 9–11. Kodėl pagonė paleistuvė Rahaba buvo įtraukta į šį šventų Rašto asmenybių sąrašą?
Rahaba turbūt netikėčiausia asmenybė Laiško hebrajams 11. Rahaba yra viena iš dviejų moterų, paminėtų vardu. Ji yra dešimtoji sąraše, pirmieji – Izraelio protėviai ir patriarchai, ir kiekvienas iš jų buvo laikomas teisiu. Perskaitę apie ją pastebime, kad ji yra ne tik moteris, bet ir pagonė paleistuvė.
Labiausiai stebina tai, kad ji taip pat yra šio skyriaus temos centras ir kulminacija. Sąrašas sudarytas unikaliai. Kiekvienas įrašas pradedamas kartojant žodį – „tikėjimu“. Esminė struktūra yra tokia: Tikėjimu jis ar ji padarė viena arba kita, arba – dėl tikėjimo nutiko tas ar anas. Ši pasikartojanti struktūra išaugina skaitytojo lūkestį išgirsti kulminaciją, kad tikėdamas Jozuė nuvedė tautą į Pažadėtąjį kraštą.
Bet taip neparašyta. Vietoj to, Jozuė praleistas, o jo vietoje paminėta paleistuvė. Po Rahabos paminėjimo pasikartojanti struktūra staiga baigiasi taip: „Ką dar pasakyti?“ (Hbr 11, 32) Tada Paulius paskubomis pamini keletą vardų ir įvykių, kurių jis išsamiai nepaaiškina.
Rahabos tikėjimo darbas buvo tas, kad ji išgirdo, tikėjo ir pakluso, nors nematė. Ji nematė nei Egipto negandų, nei išgelbėjimo prie Raudonosios jūros, nei iš uolos ištryškusio vandens, nei duonos iš dangaus; vis dėlto ji tikėjo. Ji buvo geras pavyzdys Laiško hebrajams skaitytojams, negirdėjusiems Jėzaus pamokslaujant ir nemačiusiems Jo darančio stebuklą, taip pat ir mums, kurie nematėme nė vieno iš šių dalykų.
„Rahaba buvo paleistuvė, gyvenusi Jericho sienoje. Ji paslėpė du izraelitų žvalgus, siųstus patikrinti šio miesto gynybą. Dėl jos gerumo jiems ir tikėjimo Dievu žvalgai pažadėjo, kad užpuolus Jerichą Rahabos ir jos šeimos bus pasigailėta.“ („Daughters of God“, p. 35)
Tada Paulius tęsia (Hbr 11, 35–38), įvardydamas sunkumus, su kuriais susidūrė daugelis. Žodžiai „atsisakė laisvės“ (Hbr 11, 35) reiškia, kad jie turėjo galimybę pabėgti, bet nusprendė to nedaryti, nes žvelgė į Dievo atlygį.
Nors nematėme nė vieno iš šių įvykių (pasaulio sukūrimo per šešias dienas, Išėjimo, Kristaus kryžiaus), kodėl turime itin daug svarių priežasčių tikėti, kad tai įvyko?
V. MŪSŲ TIKĖJIMO VADOVAS IR IŠTOBULINTOJAS JĖZUS
6. Perskaitykite Hbr 12, 1–3. Ko mūsų prašoma daryti šiose eilutėse?
Tikėjimo išaiškinimo kulminacija pasiekiama kartu su Jėzumi Laiško hebrajams 12. Paulius laišką pradėjo Jėzumi, kuris yra „laukiamasis“ ir kuris „neužtruks“ (Hbr 10, 37), ir Paulius jį užbaigia mūsų tikėjimo ištobulintoju Jėzumi (Hbr 12, 2). Jėzus yra „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas“. Tai reiškia, kad Jėzus yra tas, kuris tikėjimą daro įmanomu ir yra pavyzdys, puikiai įkūnijantis tai, ką reiškia gyventi tikėjimu. Jėzuje tikėjimas pasiekė tobulą išraišką.
Jėzus yra mūsų tikėjimo sumanytojas („vadovas“ arba pradininkas) bent trimis prasmėmis.
Pirma, Jis vienintelis baigė lenktynes visa prasme. Kiti, apie kuriuos kalbėta ankstesniame skyriuje, dar nepasiekė savo tikslo (Hbr 11, 39–40). Tačiau Jėzus sulaukė Dievo atilsio danguje ir sėdi Tėvo dešinėje. Mes su šiais kitais karaliausime kartu su Jėzumi ateityje (Apr 20, 4).
Antra, būtent nepriekaištingas Jėzaus gyvenimas leido šiems kitiems dalyvauti lenktynėse (Hbr 10, 5–14). Jei Jėzus nebūtų atėjęs, visų kitų dalyvavimas lenktynėse būtų bergždžias.
Galiausiai, Jėzus yra priežastis, dėl kurios mes tikime. Būdamas viena su Dievu, Jis išreiškė Dievo ištikimybę mums. Dievas niekada nepasidavė stengdamasis mus išgelbėti, todėl mes galų gale sulauksime atlygio, jei nepasiduosime. Jėzus bėgo kantriai ir liko ištikimas, net kai mes buvome neištikimi (2 Tim 2, 13). Mūsų tikėjimas yra tik reakcija į Jo ištikimybę.
Galų gale Jėzus yra tikėjimo „ištobulintojas“, nes Jis puikiai parodė, kaip dalyvaujama tikėjimo lenktynėse. Kaip Jis bėgo? Jis nusimetė visas naštas, atsisakydamas visko dėl mūsų (Fil 2, 5–8). Jis niekada nenusidėjo. Jėzus žvelgė tik į atlygį, kuris buvo Jo džiaugsmas, matyti žmones atpirktus Jo malone. Taigi, Jis ištvėrė nesupratimą ir priešgyniavimą; Jis ištvėrė kryžiaus gėdą (Hbr 12, 2–3).
Dabar mūsų eilė dalyvauti lenktynėse. Nors savo jėgomis negalime pasiekti to, ką pasiekė Jėzus, mes turime tobulą Jo pavyzdį, todėl tikėdami Jį ir žvelgdami į Jį (kaip ir kiti prieš mus), mes tikėdami žengiame pirmyn, pasikliaudami Jo pažadais dėl didžiojo atlygio.
Tolesniam tyrinėjimui: „Tikėdami jūs tapsite Kristaus ir turite augti Jame – ir duodami, ir imdami. Jūs turite atsiduoti Jam visiškai – atiduoti savo širdį, pavesti savo valią, tarnauti Jam. Bet jūs turite ir pasiimti visa, ką Jis duoda: priimti Kristų ir visas Jo teikiamas palaimas, kad Jis gyventų jūsų širdyje, būtų jūsų jėga, jūsų teisumas, jūsų amžinasis Padėjėjas, suteikiantis jums jėgų paklusti.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 70)
„Dievas kviečia mus tikėti Juo, tik duodamas pakankamai įrodymų, kuriais galėtume pagrįsti savo tikėjimą. Jo egzistavimas, Jo charakteris, Jo Žodžio teisingumas pagrįsti liudijimais, verčiančiais mus mąstyti. Tokių liudijimų yra apsčiai. Tačiau Dievas neatims galimybės abejoti. Mūsų tikėjimas turi remtis akivaizdžiomis tiesomis, o ne pareiškimais, neturinčiais jokio pagrindo. Linkę abejoti visada ras tam priežasčių. Bet tie, kurie iš tikrųjų nori žinoti tiesą, atras daugybę įrodymų, kuriais parems savo tikėjimą. Mūsų ribotas mąstymas negali aiškiai suprasti Begalinio Proto darbų pobūdžio. Net patiems įžvalgiausiems ir labiausiai išsilavinusiems žmonėms ta Šventoji Esybė visada liks paslaptis. ‘Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?’ (Job 11, 7–8).“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 105)
Klausimai aptarimui:
1. Ankstyvasis krikščionių mokslininkas kadaise rašė: „Credo ut intelligam“, lotyniškai – „Aš tikiu tam, kad galėčiau suprasti“. Hbr 11, 3 parašyta: „Tikėjimu suvokiame“. Koks yra tikėjimo ir suvokimo santykis? Kodėl tikėjimas dažnai pasireiškia prieš suvokimą? Tai yra, kodėl mes kartais pirmiausia turime patikėti tuo, ko, bent iš pradžių, nesuprantame, o paskui ateina didesnis suvokimas?
2. Graikų kalboje žodis „tikėjimas“ taip pat reiškia ir ištikimybę. Kodėl abi reikšmės yra svarbios norint suprasti, ką reiškia gyventi „tikėjimu“? Kaip Hebrajams 11 žmonės savo ištikimybe parodė savo tikėjimo tikrovę? Kaip mes galime padaryti tą patį?
3. Nors mes suprantame, kad tikėjimas yra Dievo dovana (Rom 12, 3), kokį vaidmenį mes atliekame, jei atliekame, priimdami ir išlaikydami šią dovaną?