JĖZUS – NAUJOSIOS SANDOROS TARPININKAS

Aštunta tema
Vasario 12–18 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 7, 11–19; Hbr 8, 10–12; Jer 31, 31–34; Hbr 8, 1–6; Iš 24, 1–8; Ez 36, 26–27.

Įsimintina eilutė: „Dabar Jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukštesnės, svaresniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.“ (Hbr 8, 6)

Nepriekaištingu gyvenimu, o paskui mirdamas vietoje mūsų, Jėzus tarpininkavo naują, svaresniais pažadais besiremiančią Sandorą tarp mūsų ir Dievo. Savo mirtimi Jėzus panaikino mirties bausmę, kurią užtraukė mūsų nusižengimai, ir sudarė sąlygas Naujajai Sandorai.

Ši tiesa paaiškinta Hbr 10, 5–10, kur nurodoma, kad Jėzus parodė tobulą paklusnumą, kurio reikalauja sandora. Remiantis Psalme 40, kuri pirmiausia nusako Dovydo troškimą visiškai paklusti Dievui: „Štai ateinu! Raštų ritinyje Man viskas nurodyta; Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Ps 40, 8–9) Šioje psalmėje išreikšta Dievo Sandoros su Izraeliu sąlygą – paklusnumas, kuris džiugina, ir Įstatymas, įrašytas širdyje (Įst 6, 4–6). Bet tai, ko Dovydas galėjo tik trokšti, Jėzus įvykdė.

Pauliui ši psalmė įgijo ypatingą reikšmę įsikūnijus Jėzui. Jėzus įkūnijo Naujosios Sandoros paklusnumą. Jis yra mūsų pavyzdys. Mes buvome išgelbėti ne tik dėl Jo mirties, bet ir dėl Jo nepriekaištingo paklusnumo.

I. NAUJOS SANDOROS POREIKIS

1. Perskaitykite Hbr 7, 11–19. Kodėl reikėjo naujos Sandoros?  

Pasak Laiško hebrajams, tai, kad Jėzus buvo paskirtas kunigu Melchizedeko būdu, reiškė, jog buvo paskelbta nauja Sandora. Senoji Sandora buvo sudaryta remiantis levitų kunigyste (Hbr 7, 11). Levitų kunigai buvo tarpininkai tarp Dievo ir Izraelio, o Įstatymas neleido kitiems vykdyti kunigystės tarnystę. Taigi autorius daro išvadą, kad kunigystės pasikeitimas reiškia ir kunigystės Įstatymo, ir Sandoros pakeitimą (Hbr 7, 12. 18–19).

Senosios Sandoros bėda buvo ta, kad ji negalėjo užtikrinti tobulumo (Hbr 7, 11). Paulius kalba apie levitų kunigystę ir tarnystę (atnašavimą, šventes ir kt.). Jų metu atnašaujamos gyvulių aukos negalėjo suteikti tikro, visiško apsivalymo nuo nuodėmės, nei priėjimo prie Dievo (Hbr 10, 1–4; Hbr 9, 13–14; Hbr 10, 19–23).

Tai, kad reikėjo naujos Sandoros, dar nereiškia, jog Dievas, davęs jiems senąją Sandorą, buvo nesąžiningas Izraelio atžvilgiu. Levitų tarnystė ir padangtės apeigos buvo skirtos apsaugoti juos nuo stabmeldystės ir nurodyti į būsimą Jėzaus tarnystę. Laiške hebrajams pabrėžiama, kad atnašos buvo „būsimųjų gėrybių“ šešėlis (Hbr 10, 1).

Nurodydamos į Jėzų, atnašos turėjo padėti žmonėms įtikėti Dievo Avinėlį, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29; plg. su Iz 53). Tą pačią mintį Paulius išreiškė sakydamas, kad „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“ (Gal 3, 24), arba kad „Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).

Kitaip tariant, net Dešimt įsakymų, kad ir kokie jie geri bei tobuli, negali suteikti išgelbėjimo (Rom 3, 20–28; Rom 7, 12–14). Jie suteikia puikų teisingumo matą, tačiau jie neteikia teisumo, kaip žiūrėjimas į veidrodį nepašalina amžiaus raukšlių. Kad būtume teisūs, mums reikia Jėzaus kaip Pavaduotojo.

Kodėl Įstatymas negali mūsų išgelbėti? Galų gale, jei mes laikomės visų įsakymų ir laikomės jų gerai, net nepriekaištingai – kodėl jie mūsų neišgelbėja?

II. NAUJA IR ATNAUJINTA

2. Perskaitykite Hbr 8, 10–12 ir palyginkite su Įst 6, 4–6; Įst 30, 11–14 ir Jer 31, 31–34. Ko šios eilutės mus moko apie Naujosios Sandoros prigimtį?

Naujosios Sandoros pažadas Laiške hebrajams nurodo į Jeremijo knygą. Pasak Jeremijo knygos, Dievo pažadėtoji Naujoji Sandora iš tikrųjų buvo Sandoros, kurią Jis pirmą kartą sudarė su Izraeliu per Mozę, atnaujinimas (Jer 31, 31–34). Todėl galima teigti, kad Jeremijo 31 kalba ne apie „naują Sandorą“, bet apie pirminės Sandoros su Izraeliu atnaujinimą. Iš tikrųjų hebrajų kalbos žodis nauja, hasašah, gali perteikti ir atnaujinimą, ir kažką visiškai nauja.

Senosios Sandoros bėda buvo ta, kad žmonės ją sulaužė (Hbr 8, 8–9). Sandora nebuvo ydinga; ydinga buvo tauta. Jei Izraelis būtų pamatęs ateinančio Mesijo simbolius ir įtikėjęs Jį, Sandora nebūtų sulaužyta. Vis dėlto, teisybės dėlei, per visą Izraelio istoriją buvo daug tikinčiųjų, kuriems Sandoros tikslai buvo įgyvendinti ir kurių širdyje buvo Įstatymas (Ps 37, 31; Ps 40, 9; Ps 119, 11; Iz 51, 7).

Nors Naujoji Sandora yra Senosios Sandoros atnaujinimas, tam tikra prasme ji iš tikrųjų yra nauja. Jeremijo knygos pažadas dėl naujos Sandoros ne tik numatė aplinkybių prieš tremtį atnaujinimą, kada Sandoros buvo kelis kartus nesilaikoma ir ji buvo atnaujinta, nes tauta kelis kartus atsimetė. Taip nutiko todėl, kad žmonės paprasčiausiai nesiekė laikytis jiems tenkančios Sandoros su Dievu dalies (Jer 13, 23).

Taigi Dievas pažadėjo sukurti „naują dalyką“ (Jer 31, 22). Sandora nebus tokia, kurią Dievas sudarė „su jų tėvais“ (Jer 31, 32). Dėl žmonių neištikimybės pažadai, kuriuos Dievas davė esant Mozės Sandorai, nebuvo įvykdyti. Dabar, remiantis Sūnaus suteikta garantija (Hbr 7, 22), Dievas įvykdys savo Sandoros tikslus. Dievas nepakeitė savo Įstatymo ir nesumažino savo mato; vietoj to, Jis siuntė savo Sūnų kaip garantiją Sandoros pažadams (Hbr 7, 22; Hbr 6, 18–20). Štai kodėl ši Sandora neturi prakeikimų. Ji turi tik palaiminimus, nes Jėzus ją puikiai įvykdė.

Perskaitykite 2 Tim 2, 13. Ko moko Dievo ištikimybė Jo tautai ir Jo planams, mums apmąstant mūsų santykius su kitais ir mūsų planus?

III. GERESNIS NAUJOS SANDOROS TARPININKAS

3. Perskaitykite Hbr 8, 1–6. Kodėl Jėzus yra geresnis Sandoros tarpininkas?

Graikų kalbos terminas „mesitēs“ (tarpininkas) kilęs iš „mesos“ („vidurys“) ir nusako tą, kuris eina ar stovi viduryje. Tai buvo konkretus terminas, apibūdinantis asmenį, atlikusį vieną ar daugiau iš šių funkcijų: (1) dviejų ar daugiau šalių teisėją, (2) derybininką ar verslo tarpininką, (3) liudytoją teisine prasme arba (4) tą, kuris laiduodamas garantuoja susitarimo vykdymą.

Anglų kalbos terminas „mediator“ yra per siauras mesitēs vertimas Laiške hebrajams, nes atspindi tik pirmuosius du ar tris graikų kalbos termino vartojimus. Tačiau Laiške hebrajams pabrėžiama ketvirta funkciją. Jėzus nelaikomas tokiu tarpininku, kuris išsprendžia ginčą tarp Tėvo ir žmonių arba kuris sutaiko besiginčijančias šalis, arba kaip liudytojas, patvirtinantis, kad yra sutartis ar užtikrinantis sutarties vykdymą. Vietoj to, kaip aiškinama Laiške hebrajams, Jėzus yra Naujosios Sandoros garantuotojas (arba laiduotojas) (Hbr 7, 22). Laiške hebrajams terminas „tarpininkas“ atitinka „garantuotoją“. Jis garantuoja, kad Sandoros pažadai bus įvykdyti.

Kristaus mirtis daro Naująją Sandorą įmanoma, nes ji tenkina pirmosios Sandoros su Izraeliu nuostatas, kurioms buvo nusižengta (Hbr 9, 15–22). Šia prasme Jėzus yra garantas, kuris prisiėmė visus teisinius įsipareigojimus, kuriems buvo nusižengta. Kita prasme, Jėzaus išaukštinimas danguje garantuoja, kad Dievo pažadai žmonėms bus įvykdyti (Hbr 6, 19–20). Jėzus garantuoja Sandorą, nes parodė, jog Dievo pažadai yra užtikrinti. Prikeldamas Jėzų ir pasodindamas Jį dešinėje, Tėvas parodė, kad prikels mus ir atves pas save.

Jėzus yra didesnis tarpininkas nei Mozė, nes Jis tarnauja dangiškoje šventykloje ir paaukojo save kaip nepriekaištingą atnašą už mus (Hbr 8, 1–5; Hbr 10, 5–10). Mozės veidas atspindėjo Dievo šlovę (Iš 34, 29–35), tačiau Jėzus yra Dievo šlovė (Hbr 1, 3; Jn 1, 14). Mozė kalbėjo su Dievu veidas į veidą (Iš 33, 11), o Jėzus yra Dievo Žodis (Hbr 4, 12–13; Jn 1, 1–3. 14).

Taip, Kristus užtikrino paklusnumo Sandoros reikalavimus. Koks yra paklusnumo vaidmuo mūsų gyvenime atsižvelgiant į tai ir kodėl jis vis dar itin svarbus?

IV. SVARESNI NAUJOSIOS SANDOROS PAŽADAI

Mums gali kilti pagunda manyti, kad Naujosios Sandoros pažadai svaresni ta prasme, kad jos atlygis didesnis nei Senosios Sandoros (dangiškoji tėvynė, amžinasis gyvenimas ir kt.). Tiesa ta, kad Dievas Senojo Testamento tikintiesiems siūlė tą patį atlygį, kokį Jis siūlo mums (perskaitykite Hbr 11, 10. 13–16). Hbr 8, 6 „svaresniais pažadais“ turima omeny įvairius pažadus.

Sandora tarp Dievo ir Izraelio buvo oficialus apsikeitimas pažadais tarp Dievo ir Izraelio. Dievas ėmėsi iniciatyvos ir išvadavo Izraelį iš Egipto bei pažadėjo nuvesti juos į Pažadėtąjį kraštą.

4. Palyginkite Iš 24, 1–8 ir Hbr 10, 5–10. Kuo šie pažadai panašūs ir kuo skiriasi?

Sandora tarp Dievo ir Izraelio buvo patvirtinta krauju. Šiuo krauju buvo apšlakstyti ir aukuras, simbolizavęs Dievą, ir dvylika stulpų, kurie simbolizavo tautą. Izraelio tauta pažadėjo paklusti viskam, ką sakė Viešpats. Tai buvo dangaus pažadas ir jis mums privalomas, mums sudarius Sandorą su Dievu.

„Amžinojo gyvenimo sąlyga dabar ir visada lieka ta pati. Ji nepasikeitė po mūsų tėvų nuopuolio rojuje. Tai – visiškas paklusnumas Dievo Įstatymui, tobulas teisumas. Jei amžinąjį gyvenimą galėtume gauti kita, mažesne kaina, tai Visatos laimė atsidurtų pavojuje. Būtų sudarytos sąlygos įamžinti nuodėmę, nešančią sielvartus ir vargus.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 63)

Dievas užskaito absoliučius Naujosios Sandoros reikalavimus mums, nes davė savo Sūnų, ateiti ir gyventi nepriekaištingą gyvenimą, kad Sandoros pažadai būtų Jame įvykdyti, o paskui tikėjimu Jėzų pasiūlyti mums. Jėzaus paklusnumas garantuoja Sandoros pažadus (Hbr 7, 22). Privalu, kad Dievas suteiktų Jam Sandoros palaiminimus, kurie paskui suteikiami mums. Iš tikrųjų tie, kurie yra „Kristuje“, džiaugsis šiais pažadais su Juo. Antra, Dievas suteikia mums savo Šventąją Dvasią, kuri įgalina mus vykdyti Jo Įstatymą.

Kristus įvykdė Sandoros reikalavimus; todėl Dievo pažadų mums įvykdymas nekelia abejonių. Kaip tai padeda suprasti 2 Kor 1, 20–22? Kokia čia slypi nuostabi viltis mums?

V. NAUJOJI SANDORA IŠSPRENDĖ ŠIRDIES KLAUSIMĄ

5. Palyginkite Naujosios Sandoros pažadus Jer 31, 33 ir Ez 36, 26–27. Kaip jie susiję?

Pirmąjį Sandoros dokumentą Dievas užrašė akmens plokštėse ir padėjo Sandoros Skrynioje kaip svarbų Dievo Sandoros su savo tauta liudininką (Iš 31, 18; Įst 10, 1–4). Tačiau akmenyje užrašyti dokumentai galėjo būti sudaužyti; o ritinius, kaip patyrė Jeremijas, buvo galima supjaustyti ir sudeginti (Jer 36, 23).

Bet dabar Dievas įrašys savo Įstatymą tautos širdyje. Širdis nurodo į protą, atminties ir supratimo organą (Jer 3, 15; Įst 29, 3), ypač į tai, kur priimami sąmoningi sprendimai (Jer 3, 10; Jer 29, 13).

Šis pažadas ne tik užtikrino galimybę visiems susipažinti su Įstatymu. Jis, svarbiau, turėjo lemti pokyčius tautos širdyje. Izraelio bėda ta, kad jų nuodėmė buvo „įrašyta geležine plunksna“, „deimanto antgaliu jų širdies plokštėje“ (Jer 17, 1). Jų širdis buvo užsispyrusi (Jer 13, 10; Jer 23, 17); todėl jiems buvo neįmanoma elgtis deramai (Jer 13, 23).

Jeremijas neskelbė Įstatymo pakeitimo, nes Izraelio bėda buvo ne Įstatymas, o širdis. Dievas norėjo, kad Izraelio ištikimybė būtų dėkingumo atsakas į tai, ką Jis dėl jų padarė; taigi Jis davė jiems Dešimt įsakymų su istoriniu prologu, išreikšdamas savo meilę ir rūpestį jais (Iš 20, 1–2). Dievas norėjo, jog Izraelis paklustų Jo įsakams pripažindamas, kad Jis jiems troško to, kas geriausia, tiesa, apreikšta jų didžiame išvadavime iš Egipto. Jų paklusnumas turėjo būti dėkingumo išraiška, jų santykių tikrovės pasireiškimas.

Tas pat pasakytina ir apie mus. Jėzaus meilė ir rūpestis mirštant už mus yra Naujosios Sandoros prologas (Lk 22, 20). Tikrasis paklusnumas kyla iš širdies kaip meilės išraiška (Mt 22, 34–40). Ši meilė yra skiriamasis Šventosios Dvasios buvimo tikinčiojo gyvenime ženklas. Savo meilę Dievas išlieja mums per savo Dvasią (Rom 5, 5), kuri išreiškiama meile (Gal 5, 22).

Jei senovės Izraelis turėjo mylėti Dievą net nesuprasdamas Kristaus mirties, nejaugi mes neturėtume mylėti Dievo dar labiau nei jie? Kaip paklusnumas parodo šios meilės tikrovę?

Tolesniam tyrinėjimui: „Jei mumyse yra atkurtas Dievo paveikslas, jei mūsų atsinaujinančios širdys panašios į Dievo, jei mūsų siela kupina dieviškosios meilės, tai nejaugi mes nesilaikysime Dievo Įstatymo? Kai meilė valdo žmogaus širdį, kai žmoguje yra atkurtas Kūrėjo paveikslas, išsipildys Naujojo Testamento pažadas: ‘Aš duosiu savo Įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse’ (Hbr 10, 16). O jei Įstatymas yra įrašytas širdyje, tai nejaugi jis nesuteiks gyvenimui naujos prasmės? Paklusnumas – tarnavimas ir atsidavimas iš meilės – rodo, jog esame Kristaus sekėjai. Raštas sako: ‘Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus’. ‘Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos’ (1 Jn 5, 3; 2, 4). Tikėjimas neatleidžia žmogaus nuo paklusimo Dievui, bet tik per tikėjimą ir tik jį vieną mes galime dalytis Kristaus malone, kuri suteikia mums sugebėjimą paklusti“.

„Juo arčiau jūs prieisite prie Jėzaus, juo daugiau pamatysite savo klaidų. Jūsų regėjimas taps aštresnis, ir jūsų silpnybės išryškės, sugretintos su Jo tobulumu. Tačiau akivaizdu, kad šėtono iliuzijos nebeteks galios jums, kad jus sups gaivinanti Dievo Dvasios jėga.

Jokia gili meilė Jėzui negali kilti širdyje, nesuprantančioje savo nuodėmingumo. Per Kristaus malonę atnaujinta siela gėrėsis Jo dieviškuoju charakteriu. Bet jei mes nematome savo moralinio luošumo, tai, be jokios abejonės, mes nesame matę Kristaus grožio ir tobulumo.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 62; p. 66)

Klausimai aptarimui:

1. Pagalvokite apie pateiktus E. Vait teiginius. Kaip artinimasis prie Kristaus, kada aiškiau matome asmeninį nuodėmingumą, neturėtų mūsų paskatinti neviltyje išsiginti tikėjimo?

2. Apmąstykite mintį, kad Įstatymas įrašomas mūsų širdyje. Ką tai reiškia krikščionio dvasiniam gyvenimui? Kaip šios tiesos supratimas ir patyrimas galėtų padėti išvengti tokio „paklusnumo“, kuris iš tikrųjų yra tik Įstatymo raidės prisilaikymas, paklusnumo, vadinamo mirties darbais? (Hbr 9, 14)