Trečia tema
Sausio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 2, 2–3; Hbr 1, 1–4; Iš 24, 16–17; Iz 44, 24; Hbr 1, 10; Lk 1, 31–32; Hbr 1, 5.
Įsimintina eilutė: „O dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas. (Hbr 1, 2–3)
Iškart po to, kai Adomas ir Ieva nusidėjo, Dievas pažadėjo jiems ainiją (Palikuonį), Sūnų, kuris išvaduos juos iš priešo, sugrąžins prarastą paveldą ir įvykdys tikslą, kuriam jie buvo sukurti (Pr 3, 15). Šis Sūnus jiems ir atstovaus, ir juos atpirks užimdamas jų vietą ir galiausiai sunaikindamas žaltį.
„Kai Adomas ir Ieva pirmą kartą išgirdo šį pažadą, jie tikėjosi jo greito išsipildymo. Jie su džiaugsmu pasveikino savo pirmagimį sūnų, manydami, jog jis ir esąs Išvaduotojas. Tačiau pažadas vis nesipildė.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 26) Šis pažadas vėliau buvo patvirtintas Abraomui. Dievas prisiekė, kad jis turės palikuonį – Sūnų, per kurį gaus palaiminimą visos žemės tautos (Pr 22, 16–18; Gal 3, 16). Dievas tą patį padarė ir Dovydui. Jis pažadėjo Dovydui, kad jo sūnus bus Dievo pasirinktas kaip Jo paties Sūnus ir jis įsitvirtins kaip teisus valdovas visiems žemės karaliams (2 Sam 7, 12–14; Ps 89, 27–29). Tačiau nei Adomas, nei Ieva, nei Abraomas, nei Dovydas tikriausia net neįsivaizdavo, kad jų Sūnus Atpirkėjas bus pats Dievas.
I. DABAR DIENŲ PABAIGOJE
Pirmoji Laiško hebrajams pastraipa atskleidžia, kad Paulius tikėjo, jog gyvena „dienų pabaigoje“. Šventajame Rašte vartojami du su ateitimi susiję posakiai, turintys skirtingą reikšmę. Pranašai vartojo posakį – dienų pabaigoje arba paskutinėmis dienomis, kalbėdami apie ateitį apskritai (pvz., Įst 4, 30–31; Jer 23, 20). Pranašas Danielius vartojo antrą posakį – baigmės metas, kalbėdamas konkrečiau apie paskutines žemės istorijos dienas (Dan 8, 17; Dan 12, 4).
1. Perskaitykite Sk 24, 14–19 ir Iz 2, 2–3. Ką Dievas pažadėjo padaryti dėl savo tautos „ateinančiomis dienomis“?
Keli Senojo Testamento pranašai skelbė, kad „ateinančiomis dienomis“ Dievas užaugins karalių, kuris sunaikins Jo tautos priešus (pvz., Sk 24, 14–19) ir kuris pritrauks tautas į Izraelį (pvz., Iz 2, 2–3). Paulius sako, kad šie pažadai buvo įvykdyti Jėzuje. Jis nugalėjo šėtoną ir pritraukė visas tautas prie savęs (Kol 2, 15; Jn 12, 32). Tuomet, šia prasme, prasidėjo „dienų pabaiga“, nes Jėzus įvykdė Dievo pažadus.
Mūsų dvasiniai tėvai mirė tikėdami. Jie pažadus regėjo ir sveikino iš tolo, bet jų nesulaukė. Kita vertus, mes matėme jų išsipildymą Jėzuje.
Trumpai pagalvokime apie Dievo pažadus ir Jėzų. Tėvas pažadėjo, kad prikels savo vaikus (1 Tes 4, 15–16). Nuostabi žinia yra ta, kad Jis pradėjo savo vaikų prikėlimą Jėzaus prikėlimu (1 Kor 15, 20; Mt 27, 51–53). Tėvas taip pat pažadėjo naują kūriniją (Iz 65, 17). Jis pradėjo vykdyti šį pažadą kurdamas mumyse naują dvasinį gyvenimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15). Jis pažadėjo įkurti savo galutinę karalystę (Dan 2, 44). Jis pradėjo šią karalystę išlaisvindamas mus iš šėtono valdžios ir paskyręs Jėzų mūsų valdovu (Mt 12, 28–30; Lk 10, 18–20). Tačiau tai tik pradžia. Tai, ką Tėvas pradėjo daryti per Jėzaus pirmąjį atėjimą, Jis užbaigs antruoju atėjimu.
Pažvelkite į visus pažadus, kuriuos Dievas įvykdė praeityje. Kaip tai turėtų padėti mums pasitikėti Juo dėl dar neįvykdytų pažadų?
II. DIEVAS Į MUS PRABILO PER SŪNŲ
2. Perskaitykite Hbr 1, 1–4. Kokia yra šių eilučių esminė mintis?
Graikų kalba Hbr 1, 1–4 yra tik vienas sakinys, ir teigiama, kad jis yra gražiausias visame Naujajame Testamente, kalbant apie jo retorinį meniškumą. Pagrindinė jo mintis yra ta, kad Dievas kalbėjo su mumis per savo Sūnų Jėzų.
Pirmojo šimtmečio po Kristaus žydai ilgai negirdėjo Dievo Žodžio. Paskutinis apreiškimas, išreikštas rašytiniu Dievo Žodžiu, buvo atėjęs per pranašą Malachiją ir per Ezros bei Nehemijo tarnystę prieš keturis šimtmečius. Bet dabar per Jėzų Dievas vėl į juos prabilo.
Tačiau Dievo apreiškimas per Jėzų pranoko apreiškimą per pranašus, nes Jėzus yra pranašesnė apreiškimo priemonė. Jis yra pats Dievas, sukūręs dangų ir žemę bei valdantis visatą. Pauliui Kristaus dievybė niekada nekėlė abejonių. Tai jokia prielaida.
Be to, Pauliui Senasis Testamentas buvo Dievo Žodis. Tas pats Dievas, kalbėjęs praeityje, kalba ir dabar. Senasis Testamentas perdavė tikrą Dievo valios pažinimą.
Tačiau suprasti jos pilnesnę prasmę pavyko tik tada, kai Sūnus atėjo į žemę. Autoriaus manymu, Tėvo apreiškimas per Sūnų leido suprasti tikrąją Senojo Testamento apimtį, kaip ir paveikslas ant dėlionės dėžutės, padedantis rasti deramą vietą kiekvienai jos daliai. Jėzus apšvietė didelę dalį Senojo Testamento.
Tuo tarpu Jėzus tapo mūsų atstovu ir mūsų gelbėtoju. Jis užėmė mūsų vietą kovoje ir nugalėjo žaltį. Panašiai, Laiške hebrajams, Jėzus yra tikinčiųjų „pirmtakas“ arba vadovas (Hbr 2, 10; Hbr 6, 20). Jis kovoja už mus ir atstovauja mums. Taip pat tai, ką Dievas padarė dėl Jėzaus, mūsų Atstovo, Tėvas taip pat nori padaryti dėl mūsų. Tas, kuris išaukštino Jėzų ir pasodino dešinėje, taip pat nori, kad mes sėdėtume kartu su Jėzumi Jo soste (Apr 3, 21). Dievo žinia mums Jėzuje apima ne tik tai, ką Jėzus pasakė, bet ir tai, ką Tėvas padarė per Jį ir Jam, mūsų laikinai ir amžinai naudai.
Pagalvokite, ką reiškia, kad Jėzus – Dievas – atėjo į šią žemę. Kodėl ši tiesa turėtų suteikti mums itin daug vilties?
III. JIS YRA DIEVO ŠLOVĖS ATŠVAITAS
3. Perskaitykite Hbr 1, 2–4. Ko šios eilutės mus moko apie Jėzų?
Šiame skyriuje daugiausia dėmesio skirsime daliai, kurioje sakoma: „Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3).
4. Perskaitykite Iš 24, 16–17; Ps 4, 7; Ps 36, 10; Ps 89, 16. Kaip šios eilutės padeda suprasti, kas yra Dievo šlovė?
Senajame Testamente Dievo šlovė nurodo į matomą Jo buvimą tarp savo tautos (Iš 16, 7; Iš 24, 16–17; Kun 9, 23; Sk 14, 10). Šis buvimas dažnai siejamas su šviesa ar spindesiu.
Šventasis Raštas mus moko, kad Jėzus yra šviesa, atėjusi į šį pasaulį, kad apreikštų Dievo šlovę (Hbr 1, 3; Jn 1, 6–9. 14–18; 2 Kor 4, 6). Pagalvokime, pavyzdžiui, kaip Jėzus atrodė atsimainęs. „Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2).
Kaip saulė negali būti suvokiama, išskyrus jos šviesos spinduliavimą, Dievas yra žinomas per Jėzų. Mūsų požiūriu, abu yra viena. Kadangi Dievo šlovė yra pati šviesa, nėra skirtumo tarp Dievo ir Jėzaus, kaip ir nėra skirtumo tarp šviesos ir jos spindėjimo.
Laiške hebrajams taip pat parašyta, kad Jėzus yra Tėvo „esybės paveikslas“ (Hbr 1, 3). Palyginimo esmė yra ta, kad tarp Tėvo ir Sūnaus egzistuoja tobulas būties – arba esmės – atitikmuo. Atkreipkite dėmesį, kad žmonės turi Dievo panašumą, bet ne Jo esmę (Pr 1, 26). Tačiau Sūnus su Tėvu dalijasi ta pačia esme. Nestebina, kad Jėzus pasakė: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9).
Kodėl puiki žinia yra tai, kad Jėzus mums atskleidžia Tėvo charakterį ir šlovę? Ką Jėzus mums sako apie tai, koks yra Tėvas?
IV. PER KURĮ JIS SUTVĖRĖ PASAULIUS
Laiške hebrajams tvirtinama, kad Dievas pasaulį sukūrė „per“ Jėzų ir kad Jėzus palaiko pasaulį savo galingu žodžiu.
5. Perskaitykite Iz 44, 24; Iz 45, 18 ir Neh 9, 6. Kadangi Senajame Testamente Viešpats tvirtina, kad pasaulį Jis sukūrė vienas ir kad Jis yra vienintelis Dievas, kaip mes galime suderinti šį tvirtinimą su Naujojo Testamento teiginiais, kad Dievas sukūrė visatą „per“ Jėzų? (Hbr 1, 2–3)
Kai kurie mano, kad Jėzus buvo įrankis, per kurį Dievas kūrė. Tai neįmanoma. Pirma, Pauliui Jėzus yra Viešpats, kuris sukūrė pasaulį; Jis nebuvo pagalbininkas. Hbr 1, 10 parašyta, kad Jėzus yra Viešpats, kuris sukūrė žemę ir dangų, o Paulius taip pat Jam taiko tai, kas parašyta Ps 102, 26–28 apie Viešpatį (Jehovą) kaip apie Kūrėją. Antra, Hbr 2, 10 sakoma, kad visatą sukūrė Tėvas. (Tie patys posakiai taikomi Jėzui Hbr 1, 2.) Tėvas sukūrė ir Jėzus sukūrė (Hbr 1, 2. 10; Hbr 2, 10). Tarp Tėvo ir Sūnaus yra tobulas sutarimas dėl tikslo ir veiklos. Tai yra Trejybės slėpinio dalis. Jėzus sukūrė ir Dievas sukūrė, bet yra tik vienas Kūrėjas, Dievas – tai reiškia, kad Jėzus yra Dievas.
Tuo tarpu Hbr 4, 13 rodo, kad Jėzus taip pat yra Teisėjas. Jo galia valdyti ir teisti kyla iš to, kad Dievas sukūrė viską ir palaiko visatą (Iz 44, 24–28).
Hbr 1, 3 ir Kol 1, 17 patvirtinama, kad Jėzus palaiko ir visatą. Šis palaikymas tikriausia apima vedimo ar valdymo idėją. Graikų kalbos žodis pheron (palaikyti, nešti) vartojamas apibūdinti vėją, genantį laivą (Apd 27, 17), arba Dievą, vedantį pranašus (2 Pt 1, 21). Taigi tikrąja šio žodžio prasme Jėzus mus ne tik sukūrė, bet ir išlaiko. Kiekvienas įkvėpis, kiekvienas širdies dūžis, kiekviena mūsų būties akimirka yra Jame, Jėzuje, visos sukurtos būties pamate.
Perskaitykite Apd 17, 28. Kas mums pasakyta apie Jėzų ir Jo galią? Tada pagalvokite apie tai, kad šis Jėzus mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Ko ši tiesa mus moko apie savęs išsižadėjimą mūsų Viešpatyje?
V. ŠIANDIEN AŠ TAVE PAGIMDŽIAU
Hbr 1, 5 užrašyti šie Tėvo žodžiai Jėzui: „Tu esi Mano Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau“. Ką reiškia, kad Jėzus buvo „pagimdytas“, ir kada tai įvyko? Ar tai nerodo, kad Jėzus kažkaip buvo sukurtas kažkada praeityje, kaip mano daugelis?
6. Perskaitykite Hbr 1, 5; 2 Sam 7, 12–14; Ps 2, 7; ir Lk 1, 31–32. Kokį Dovydui duotą pažadą Paulius Laiške hebrajams pritaikė Jėzui?
Jėzus gimė ta prasme, kad Dievas Jį „įsūnijo“ kaip pažadėtąjį valdovą, Dovydo sūnų. Dangaus valdovo įsūnijimo samprata buvo paplitusi graikų–romėnų pasaulyje ir rytuose. Tai suteikė valdovui teisėtumą ir galią valdyti kraštui.
Tačiau Dievas pažadėjo Dovydui, kad jo sūnus bus tikras teisėtas tautų valdovas. Jis „įsūnys“ Dovydo sūnų kaip savo Sūnų. Šio proceso metu Dovydo giminės karalius taps Dievo globotiniu ir Jo įpėdiniu. Dievas nugalės Jo priešus ir atiduos Jam tautas kaip paveldą (Ps 89, 28; Ps 2, 7–8).
Rom 1, 3–4 ir Apd 13, 32–33 parašyta, kad Jėzus buvo viešai apreikštas kaip Dievo Sūnus. Jėzaus krikštas ir atsimainymas buvo tos akimirkos, kai Dievas pripažino Jėzų ir paskelbė Jį savo Sūnumi (Mt 3, 17; Mt 17, 5).
Vis dėlto, pasak Naujojo Testamento, Jėzus tapo Dievo Sūnumi, turinčiu galią, kai buvo prikeltas ir pasodintas Dievo dešinėje. Tą akimirką Dievas įvykdė pažadą Dovydui, kad jo sūnus bus įsūnytas kaip paties Dievo Sūnus ir Jo sostas bus įtvirtintas amžinai (2 Sam 7, 12–14).
Taigi Cezaris (Romos simbolis) nebuvo teisėtas „dievo sūnus“, tautų valdovas. Užtat Jėzus Kristus buvo. Jėzaus pagimdymas reiškia Jėzaus valdymo pradžią, o ne Jo atsiradimo pradžią, nes Jėzus buvo visada. Niekada nebuvo laiko, kai Jėzaus nebūtų buvę, nes Jis yra Dievas.
Iš tikrųjų Hbr 7, 3 sakoma, kad Jėzus neturi „nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos“ (plg. Hbr 13, 8), nes Jis yra amžinas. Taigi mintis dėl Jėzaus kaip Dievo viengimio Sūnaus yra susijusi ne su Kristaus kaip Dievo prigimtimi, bet su Jo vaidmeniu išganymo planui, nes Kristus įvykdė visus Sandoros pažadus.
Tolesniam tyrinėjimui: Jėzaus kaip Dievo Sūnaus atėjimas į šią žemę vienu metu atliko kelias funkcijas. Visų pirma, būdamas dangiškuoju Dievo Sūnumi, Jėzus atėjo mums apreikšti Tėvą. Savo elgesiu ir žodžiais Jėzus mums parodė, koks Tėvas yra iš tikrųjų ir kodėl mes galime Juo pasitikėti ir Jam paklusti.
Jėzus taip pat atėjo kaip pažadėtas Dovydo, Abraomo ir Adomo sūnus, kuriems Dievas pažadėjo nugalėti priešą ir valdyti pasaulį. Taigi Jėzus atėjo užimti Adomo vietą kaip žmonijos galva ir įvykdyti pirminį Dievo tikslą jiems (Pr 1, 26–28; Ps 8, 4–9). Jėzus tapo teisiu valdovu, kurio Dievas visada norėjo šiam pasauliui.
„Žodis, kuris buvo pasakytas Jėzui prie Jordano: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’, apima ir žmoniją. Dievas kalbėjo Jėzui kaip mūsų atstovui. Nors nusidėjėliai ir silpni, mes nesame atmesti kaip beverčiai. ‘Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja Jis apipylė mus dėl Mylimojo’ (Ef 1, 6). Kristų gaubusi šlovė yra Dievo meilės mums garantija. … Šviesa, kuri pro atvirus dangaus vartus krito ant mūsų Išgelbėtojo galvos, kris ir ant mūsų, kai melsime pagalbos atsispirti pagundai. Balsas, kalbėjęs Jėzui, ir kiekvienai tikinčiai sielai sako: ‘Šitas yra Mano mylimasis vaikas, kuriuo Aš gėriuosi.’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 91)
Klausimai aptarimui:
1. Sužinojome, kad geresnis Jėzaus žodžių ir elgesio supratimas padeda geriau suprasti Dievą, Tėvą. Kaip geresnis Jėzaus pažinimas turėtų praktiškai praturtinti jūsų santykius su Dievu Tėvu?
2. Sužinojome, kad Dievas nori kalbėti ir elgtis su mumis taip, kaip Jis kalbėjosi su Jėzumi ir su Juo elgėsi. Ką tai turėtų mums pasakyti apie mūsų elgesį kitų atžvilgiu?
3. Įsigilinkite į amžino Kristaus dievybės svarbą. Kas būtų prarasta, jei tikėtume, kad Jėzus kažkokiu būdu buvo sukurtas kaip mes, bet Jis žengė ant kryžiaus? Palyginkite šią mintį su tikrove, kad Kristus yra amžinasis Dievas, ir Jis pats žengė ant kryžiaus. Koks didelis skirtumas būdingas šioms dvejoms idėjoms?
4. Klasėje aptarkite šlovės teikimą Dievui. Perskaitykite Apr 14, 7. Kaip šlovės teikimas Dievui yra turimos tiesos ir trijų angelų žinios dalis?