Septinta tema
Vasario 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 6, 4–6; Mt 16, 24; Rom 6, 6; Hbr 10, 26–29; Hbr 6, 9–13; Hbr 6, 17–20.
Įsimintina eilutė: „Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hbr 6, 19–20)
Hbr 5, 11–6, 20 pertraukiamas teologinis Jėzaus kunigystės mūsų naudai pristatymas. Paulius įterpia griežtą įspėjimą dėl atsimetimo nuo Kristaus pavojų.
Akivaizdu, kad žmonėms grėsė tikras pavojus nusiristi slidžiu savigailos ir netikėjimo šlaitu. Apaštalas Paulius nerimavo, kad šio laiško skaitytojų ir klausytojų dvasiniai pojūčiai atbuko dėl sunkių aplinkybių, su kuriomis jie susidūrė, ir todėl jie liovėsi augę Evangelijos supratimu ir patyrimu.
Ar toks pavojus negresia mums visiems, kai dėl išbandymų nusimename ir atsimetame?
Griežtas įspėjimas baigiasi meiliu padrąsinimu. Paulius išreiškia pasitikėjimą savo skaitytojais ir išaukština Jėzų kaip Dievo nesulaužomo išgelbėjimo pažado jiems įsikūnijimą (Hbr 6, 9–20). Šis perspėjimo ir padrąsinimo ciklas kartojamas Hbr 10, 26–39.
Mes tyrinėsime šį ciklą ir sutelksime dėmesį į stiprius Jėzaus mums teikiamus padrąsinimo žodžius.
I. PATIRTI GERĄJĮ ŽODĮ
1. Perskaitykite Hbr 6, 4–5. Kas tikintiesiems buvo suteikta Kristuje, kol jie buvo ištikimi Jam?
Būti apšviestiems reiškia patirti atsivertimą (Hbr 10, 32). Taip nusakomi tie, kurie iš šėtono „tamsos“ galybės atsigręžė į Dievo „šviesą“ (Apd 26, 17–18). Tai reiškia išlaisvinimą iš nuodėmės (Ef 5, 11) ir nežinojimo (1 Tes 5, 4–5). Čia ši žodinė forma rodo, kad šis nušvitimas yra Dievo darbas, pasiektas per Jėzų, Jo „šlovės atšvaitą“ (Hbr 1, 3).
Paragauti „dangaus dovanos“ ir tapti „Šventosios Dvasios dalininkais“ yra sinonimai. Dievo dovana gali reikšti Jo malonę (Rom 5, 15) arba Šventąją Dvasią, per kurią Dievas suteikia šią malonę (Apd 2, 38). Tie, kurie „paragavo“ Šventosios Dvasios (Jn 7, 37–39; 1 Kor 12, 13), patyrė Dievo „malonę“, įskaitant galią vykdyti Jo valią (Gal 5, 22–23).
Patirti gerąjį Dievo Žodį (Hbr 6, 5) reiškia asmeniškai patirti Evangelijos tiesą (1 Pt 2, 2–3). „Būsimojo amžiaus“ galybė reiškia stebuklus, kuriuos Dievas padarys dėl tikinčiųjų ateityje – prisikėlimas (Jn 5, 28–29), mūsų kūno pakeitimas ir amžinasis gyvenimas. Tačiau tikintieji pradeda juos patirti dabar. Jie patyrė dvasinį prisikėlimą (Kol 2, 12–13), mąstymo atnaujinimą (Rom 12, 2) ir amžinąjį gyvenimą Kristuje (Jn 5, 24).
Tikriausia Paulius turi omenyje dykumos kartą, kuri patyrė Dievo malonę ir Jo išgelbėjimą. Dykumos karta buvo „apšviesta“ ugnies stulpu (Neh 9, 12. 19; Ps 105, 39), džiaugėsi dangiška manos dovana (Iš 16, 15), patyrė Šventąją Dvasią (Neh 9, 12. 20), patyrė gerąjį Dievo Žodį (Joz 21, 45) ir „būsimojo amžiaus“ galybę stebuklais ir ženklais, atliktais juos išvaduojant iš Egipto (Apd 7, 36). Tačiau Paulius perspėja, kad kaip dykumos karta atsimetė nuo Dievo, nepaisant įrodymų (Sk 14, 1–35), Laiško hebrajams skaitytojams grėsė tas pat, nepaisant visų Dievo palankumo jiems, kuriuo jie mėgavosi, įrodymų.
Koks buvo jūsų patyrimas dėl šiose Laiško hebrajams eilutėse paminėtų klausimų? Pavyzdžiui, kaip jūs patyrėte šį apšvietimą, apie kurį čia rašoma?
II. NEBEĮMANOMA ATGAIVINTI
2. Palyginkite Hbr 6, 4–6; Mt 16, 24; Rom 6, 6; Gal 2, 20; Gal 5, 24 ir Gal 6, 14. Ką šis eilučių palyginimas sako apie tai, ką reiškia nukryžiuoti Kristų?
Originaliame tekste graikų kalba pabrėžiamas žodis „nebeįmanoma“. Dievui neįmanoma atkurti tų, kurie „nupuolė“, nes „jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų“ (Hbr 6, 6). Paulius nori pabrėžti, kad nėra kitur išganymo, išskyrus Kristuje (Apd 4, 12). Išgelbėjimas bet kokiomis kitomis priemonėmis yra toks pat neįmanomas kaip Dievo melas (Hbr 6, 18) arba patikti Dievui „be tikėjimo“ (Hbr 11, 6).
Sau kryžiuoti Dievo Sūnų yra posakis, kuriuo siekiama apibūdinti tai, kas vyksta asmeniniuose Jėzaus ir tikinčiojo santykiuose.
Kai religiniai vadovai nukryžiavo Jėzų, jie tai padarė, nes Jėzus kėlė grėsmę jų viršenybei ir autonomijai. Taigi jie tikėjosi pašalinti Jėzų kaip asmenį ir sunaikinti galingą bei pavojingą priešą. Panašiai Evangelija meta iššūkį asmens suverenumui ir nusistatymui pačiu elementariausiu lygiu. Krikščioniško gyvenimo esmė yra imti kryžių ir išsižadėti savęs (Mt 16, 24). Tai reiškia nukryžiuoti pasaulį (Gal 6, 14), senąjį „aš“ (Rom 6, 6) ir kūną „su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Krikščioniško gyvenimo tikslas yra savotiškos mirties patyrimas. Jei nepatiriame šios mirties asmeniškai, negalime gauti atnaujinto gyvenimo, kurį Dievas nori mums suteikti (Rom 6, 1–11).
Kova tarp Jėzaus ir savojo „aš“ tęsiasi iki mirties (Rom 8, 7–8; Gal 5, 17). Tai sunki kova, kuri nėra laimima iš karto. Ši eilutė netaikytina asmeniui, kuriam kartais nepasiseka kovoje prieš senąjį „aš“ ir kūną. Ši nuodėmė taikytina asmeniui, kuris, patyręs tikrą išganymą ir ką jis reiškia (Hbr 6, 4–5), nusprendžia, jog Jėzus kelia grėsmę tokiam gyvenimui, kokio asmuo pageidauja, ir siekia sugriauti santykius su Juo. Tai yra, kol žmogus neapsisprendžia visiškai nusigręžti nuo Kristaus, vis dar išlieka išganymo viltis.
Ką reiškia senojo „aš“ mirtis, imti „kryžių“? Ką jums sunkiausia atiduoti į Kristaus rankas?
III. JOKIOS AUKOS UŽ NUODĖMES NEBELIEKA
Hbr 6, 4–6 įspėjimas labai panašus į įspėjimą, pateiktą Hbr 10, 26–29. Paulius paaiškina, kad atmetę Jėzaus auką skaitytojai neturės jokių priemonių nuodėmių atleidimui, nes, išskyrus Jėzų, nėra jokių kitų priemonių (Hbr 10, 1–14).
3. Perskaitykite Hbr 10, 26–29. Kokiais trimis būdais autorius nusako nuodėmę, už kurią neatleidžiama?
Autorius nesako, kad nebelieka jokios aukos už nuodėmes gavus tiesos pažinimą. Dievas paskyrė Jėzų mūsų Užtarėju (1 Jn 2, 1). Per Jį mums atleidžiamos nuodėmes (1 Jn 1, 9). Nuodėmė, už kurią nebelieka jokios aukos ar atpirkimo, apibūdinama kaip sutrypimas Dievo Sūnaus, Sandoros kraujo išniekinimas ir Šventosios Dvasios įžeidimas (Hbr 10, 29). Aptarkime šių posakių prasmę.
Žodžiai „sutrypia Dievo Sūnų“ (Hbr 10, 29) apibūdina Jėzaus valdymo atmetimą. Titulas Dievo Sūnus skaitytojams priminė, kad Dievas pastatė Jėzų savo dešinėje ir pažadėjo patiesti priešus po Jo kojomis (Hbr 1, 13; taip pat žr. Hbr 1, 5–12, 14). Jėzaus sutrypimas reiškia, kad atsimetėlis Jėzų laikė priešu. Laiško hebrajams argumento kontekste (Hbr 1, 13), atsimetusiojo nuomone, Jėzus buvo pašalintas iš sosto (kurį dabar užima pats atsimetėlis) ir patiestas kaip pakojis. Tai, ką Liuciferis norėjo padaryti danguje (Iz 14, 12–14) ir ką „nedorybės žmogus“ sieks atlikti ateityje (2 Tes 2, 3–4).
Žodžiai „išniekina Sandoros kraują“ reiškia Jėzaus aukos atmetimą (Hbr 9, 15–22). Tai reiškia, kad Jėzaus kraujas neturi apvalymo galios.
Žodžiai „įžeidžia malonės Dvasią“ yra labai galingi. Graikiškas terminas „enybrisas“ (įžeidimas, papiktinimas) reiškia „puikybės“ pasireiškimą, nusakant „įžūlumą“ ar „aroganciją“. Šis terminas visiškai prieštarauja Šventosios Dvasios apibūdinimui kaip malonės Dvasios. Tai reiškia, kad atsimetėlis į Dievo malonės siūlymą atsakė įžeidimu.
Atsimetėlis yra neapginamoje padėtyje. Jis atmeta Jėzų, Jo auką ir Šventąją Dvasią.
IV. GERESNI DALYKAI
Po griežto ir nuoširdaus Hbr 6, 4–8 įspėjimo Paulius pareiškia įsitikinęs, kad skaitytojai neatpuolė nuo Sūnaus, nei jie atpuls ateityje. Jis tiki, kad jo auditorija atsižvelgs į įspėjimą ir duos atitinkamų vaisių. Jie yra tarsi Dievo puoselėjama „žemė“, duodanti vaisių, kurių Jis tikisi. Šie žmonės sulauks Dievo palaiminimų (Hbr 6, 7), tai yra išganymo (Hbr 6, 9).
4. Perskaitykite Hbr 6, 9–12. Išvardykite gerus dalykus, kuriuos skaitytojai nuveikė ir daro, ir paaiškinkite, ką jie reiškia.
Tarnaudami šventiesiems tikintieji parodo savo meilę Dievo „vardui“, tai yra pačiam Dievui. Tai nebuvo pavieniai darbai praeityje, bet ilgalaikiai, kurie tęsėsi ir dabar. Išskirtiniai darbai neatskleidžia tikrojo žmogaus charakterio. Svarbiausias meilės Dievui įrodymas yra ne „religinis“ poelgis, bet meilės darbai dėl kitų žmonių, ypač nepasiturintiems (Mt 10, 42; Mt 25, 31–46). Taigi Paulius tikinčiuosius ragina nepamiršti daryti gera (Hbr 13, 2. 16).
Perskaitykite Hbr 6, 12. Jis įspėja, kad jie neatbuktų ar neaptingtų, o tai apibūdina tuos, kuriems nepavyksta subręsti ir kuriems gresia pavojus nupulti (Hbr 5, 11; Hbr 6, 12). Gyvą viltį išlaiko ne intelektualūs tikėjimo pratimai, o meilės darbais išreikštas tikėjimas (Rom 13, 8–10).
Paulius nori, kad skaitytojai sektų pavyzdžiu tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus. Jis jau pateikė dykumos kartą kaip neigiamą pavyzdį tų, kurie dėl tikėjimo ir ištvermės stokos nepaveldėjo to, kas buvo pažadėta. Tada jis pateikia Abraomo pavyzdį (Hbr 6, 13–15), kuris „tikėjimu ir ištverme“ paveldėjo pažadus. Teigiamų pavyzdžių sąrašas prailginamas Hebrajams 11, o kulminacija pasiekiama kartu su Jėzumi Hebrajams 12 kaip didžiausiu tikėjimo ir kantrybės pavyzdžiu (Hbr 12, 1–4). Apr 14, 12 tikėjimas, ištvermė ir įsakymų laikymasis yra šventųjų savybės paskutinėmis dienomis.
Kartais mums tenka įspėti tuos, kuriuos mylime. Ko galime mokytis iš apaštalo, kai įspėjame ir drąsiname kitus?
V. JĖZUS – SIELOS INKARAS
Paulius užbaigia įspėjimą dėl atsimetimo ir padrąsinimą mylėti bei tikėti gražiu užtikrinimu Kristuje.
5. Perskaitykite Hbr 6, 17–20. Kaip Dievas garantavo mums savo pažadus?
Dievas savo pažadus mums garantavo keliais būdais. Pirma, Dievas savo pažadą užtikrino priesaika (Hbr 6, 17). Pasak Šventojo Rašto, Dievo priesaikos Abraomui ir Dovydui tapo galutiniu pasitikėjimo nuolatiniu Dievo palankumu Izraeliui pagrindu. Kai Mozė siekė užtikrinti Dievo atleidimą po atsimetimo su aukso veršiu, jis nurodė į Dievo priesaiką Abraomui (žr. Iš 32, 11–14; Pr 22, 16–18). Numanoma jo maldavimo stiprybė buvo ta, kad Dievo priesaika neatšaukiama (Rom 9, 4; Rom 11, 28–29).
Panašiai, kai psalmininkas užtarė Izraelį Dievo akivaizdoje, jis laikėsi Dievo priesaikos Dovydui. Dievas yra pasakęs: „Savo Sandoros su juo nelaužysiu, savo lūpų pažado nekeisiu. Visiems laikams prisiekiau savo šventumu, ir Dovydui niekada nemeluosiu. Per amžius gyvuos jo palikuonys; jo sostas bus kaip saulė Mano akyse, kaip mėnulis, visada ištikimas liudytojas dangaus skliaute“ (Ps 89, 35–38). Pasak Naujojo Testamento, abi priesaikos buvo įvykdytos Jėzuje, Abraomo ainijoje, kuris pakilo ir atsisėdo Dovydo soste (Gal 3, 13–16; Lk 1, 31–33. 54–55).
Antra, Dievas garantavo savo pažadus mums pasodindamas Jėzų savo dešinėje. Jėzaus žengimo į dangų tikslas yra patvirtinti tikintiesiems duotą pažadą, nes Jėzus įžengė „už mus kaip pirmtakas“ (Hbr 6, 20). Taigi įžengimas mums atskleidžia Dievo išgelbėjimo užtikrinimą mums. Dievas nuvedė Jėzų į šlovę dėl mirties kentėjimų už kiekvieną, kad galėtų „daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“ (Hbr 2, 9–10). Jėzaus buvimas Tėvo akivaizdoje yra „sielos inkaras“ (Hbr 6, 19), įtvirtintas Dievo soste. Dievo valdymo garbė laikėsi ant Jo pažado mums įvykdymo per Jėzų. Kokio didesnio užtikrinimo mums dar reikia?
Ką jaučiate galvodami apie Dievo jums duotą priesaiką? Kodėl vien ši mintis turėtų padėti jums būti užtikrintiems dėl išgelbėjimo, net jei jaučiatės neverti?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, p. 400–405; Su meile iš Dangaus, 2011, p. 662–669.
„Kova su savimi – pati sunkiausia kova, kokia tik gali būti. Kad nuslopintume savąjį ‘aš’ ir paklustume Dievo valiai, turime pakovoti su savimi. Bet be atsidavimo Dievui neįmanoma atsinaujinti šventam gyvenimui.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p. 43)
„Jonas troško tapti panašus į Jėzų, ir, keičiamas Kristaus meilės, jis darėsi kuklus bei nuolankus. Savasis ‘aš’ pasislėpė Jėzuje. Labiau už visus savo bendražygius Jonas atsidavė to nuostabaus gyvenimo jėgai. … Būtent gili Jono meilė Kristui įkvėpė jam nuolatinį troškimą būti šalia savo Mokytojo. Išgelbėtojas mylėjo visus Dvylika, tačiau Jono dvasia buvo imliausia. Jis buvo jaunesnis už kitus ir su vaikišku pasitikėjimu atvėrė savo širdį Jėzui. Taip jis pelnė didesnes Kristaus simpatijas, ir per jį žmones pasiekė giliausias dvasinis mokymas. … Jį pakeitęs šventumo grožis spinduliavo nuo jo krikščionišku skaistumu. Jis žvelgė į Gelbėtoją su meile ir begaline pagarba, kol vienintelis jo troškimas būti panašiam į Kristų ir bendrauti su Juo sustiprėjo, o jo charakteris ėmė atspindėti jo Mokytojo charakterį.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 404)
Klausimai aptarimui:
1. Jono, mylimojo mokinio, ir Judo Iskarioto gyvenimas išryškina svarbų kontrastą. Pamatęs Joną ir jo brolį, Jėzus juos pavadino perkūno sūnumis (Boanerges). Jonas turėjo rimtų ydų. Judas taip pat turėjo ydų, tačiau jos nebuvo dramatiškesnės ar rimtesnės už Jono. Kodėl Jonas tapo panašus į Jėzų, o Judas nusidėjo Šventajai Dvasiai? Koks buvo skirtumas?
2. Jėzus kviečia tikinčiuosius imti savo kryžių ir sekti Juo. Kuo skiriasi kryžiaus ėmimas ir pasidavimas aplinkinių užgauliojimui?
3. Kodėl Dievas reikalauja visiškai pavesti mūsų gyvenimą Jam? Koks yra laisvos valios ir išganymo santykis?