Devinta tema
Vasario 19–25 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 9, 15; Pr 15, 6–21; Jer 34, 8–22; Ef 3, 14–19; Hbr 7, 27; Hbr 10, 10; Hbr 9, 22–28.
Įsimintina eilutė: „Vienintele atnaša Jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams.“ (Hbr 10, 14)
Mintis, kad pripažintą kaltu ir ant kryžiaus nužudytą žmogų derėtų garbinti kaip Dievą senovės protui buvo nepriimtina. Retas kryžiaus minėjimas romėnų literatūroje rodo jų pasibjaurėjimą šia mintimi. Žydus Įstatymas mokė, jog žmogus, kuris kabo ant medžio, buvo Dievo prakeiktas (Įst 21, 23).
Taigi pirmieji motyvai krikščioniškuose katakombų paveiksluose buvo povo (tariamai simbolizuojančio nemirtingumą), balandžio, atleto pergalės palmės šakos ir žuvies. Vėliau pasirodė kitos temos, Nojaus laivo; Abraomo, aukojančio aviną vietoje Izaoko; Danieliaus liūtų duobėje; išspjaunamo iš didžuvės Jonos; piemens, nešančio avį; arba stebuklų, pavyzdžiui, paralyžiuotojo išgydymo ir Lozoriaus prikėlimo. Tai buvo išganymo, pergalės ir globos simboliai. Kita vertus, kryžius perteikė pralaimėjimą ir gėdą. Vis dėlto būtent kryžius tapo krikščionybės simboliu. Tiesą sakant, Paulius Evangeliją tiesiog vadino „žodžiu apie kryžių“ (1 Kor 1, 18).
Šią savaitę žvelgsime į kryžių, koks jis nusakomas Laiške hebrajams.
I. KODĖL REIKĖJO ATNAŠŲ?
Hbr 9, 15 paaiškinama, kad Jėzaus mirties kaip atnašos tikslas buvo atpirkti „pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus“, kad Dievo tauta „gautų žadėtą amžinąjį paveldą“.
Senovės Artimuosiuose Rytuose sandora tarp dviejų asmenų ar tautų buvo rimtas reikalas. Ji apėmė prisaikdinimą pažadais. Ji reiškė prielaidą, kad dievai nubaus sulaužiusiuosius priesaiką. Dažnai šios sandoros buvo patvirtinamos gyvulio atnašavimu.
Pavyzdžiui, kai Dievas sudarė Sandorą su Abraomu, apeiga apėmė perkirstų gyvulių puses (Pr 15, 6–21). Šalys perėjo tarp skerdienos pusių pripažindamos, kad gyvuliai simbolizavo Sandorą sulaužiusios pusės likimą. Svarbu tai, kad tarp skerdienos pusių perėjo tik Dievas, norėdamas parodyti Abraomui, kad Jis nesulaužys pažado.
1. Palyginkite Pr 15, 6–21 ir Jer 34, 8–22. Ko šios eilutės moko apie Sandorą?
Sandora su Dievu suteikė Izraeliui galimybę žengti į Pažadėtą kraštą kaip į jų paveldą. Tačiau Sandora apėmė įsakų rinkinį ir aukuro šlakstymą krauju. Tai simbolizavo šalies, sulaužiusios Sandorą, likimą. Štai kodėl Laiške hebrajams parašyta: „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Hbr 9, 22).
Izraeliui sulaužius Sandorą, Dievas susidūrė su skaudžia dilema. Sandora reikalavo nusižengėlio mirties, tačiau Dievas mylėjo savo tautą. Jei Dievas tiesiog žiūrėtų į kitą pusę arba atsisakytų nubausti prasižengėlius, Jo įsakai niekada nebūtų vykdomi ir šis pasaulis panirtų į chaosą.
Tačiau Dievo Sūnus paaukojo save. Jis mirė mūsų vietoje, kad pašauktieji „gautų žadėtą amžinąjį paveldą“ (Hbr 9, 15. 26; Rom 3, 21–26). Tai yra, Jis ketino išlaikyti savo Įstatymo šventumą, tuo pačiu išgelbėdamas tuos, kurie sulaužė šį Įstatymą. Ir Jis tai galėjo padaryti tik per kryžių.
Kaip mes čia galime pamatyti, kodėl Įstatymas yra esminis Evangelijos žiniai?
II. ĮVAIRIOS ATNAŠOS
Jėzaus mirtis suteikė atleidimą nuo mūsų nuodėmių. Tačiau mūsų nuodėmių atleidimas apima daug daugiau nei mums tenkančios bausmės už Sandoros sulaužymą panaikinimą. Šis atleidimas apima kitus svarbius elementus. Štai kodėl Izraelio atnašavimo sistemoje buvo penkios skirtingos aukos. Kiekviena jų buvo būtina norint išreikšti Kristaus kryžiaus reikšmės turtingumą.
2. Perskaitykite Ef 3, 14–19. Ko Paulius meldė tikintiesiems?
Deginamajai aukai reikėjo sunaudoti visą gyvulį ant aukuro (Kun 1). Tai simbolizavo Jėzų, kurio gyvybė buvo panaudota dėl mūsų. Atpirkimui reikėjo viso Jėzaus pasišventimo dėl mūsų. Nors Jėzus buvo lygus su Dievu, Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą“ (Fil 2, 5–8).
Javų aukos buvo skirtos išreikšti dėkingumui už tai, kad Dievas pasirūpino savo tauta (Kun 2). Jos taip pat simbolizavo Jėzų, gyvybės duoną (Jn 6, 35. 48), per kurį mes turime amžinąjį gyvenimą.
Bendravimo aukos reikalavo bendro valgio su draugais ir šeima, kad būtų galima švęsti Dievo teikiamą gerovę (Kun 3). Jos simbolizavo Kristų, kurio auka suteikė mums ramybę (Iz 53, 5; Rom 5, 1; Ef 2, 14). Jos taip pat pabrėžia, kad turime dalyvauti Jėzaus aukoje valgydami Jo kūną ir gerdami Jo kraują (Jn 6, 51–56).
Auka už nuodėmę arba apvalymo auka suteikė nuodėmių atpirkimą (Kun 4, 1–5, 13). Ši auka pabrėžė gyvulio kraujo, simbolizavusio jo gyvybę, vaidmenį teikiant nuodėmių atpirkimą (Kun 17, 11) ir atkreipė dėmesį į Jėzaus kraują, kuris mus atperka iš mūsų nuodėmių (Mt 26, 28; Rom 3, 25; Hbr 9, 14).
Aukos už kaltę ar atlyginimo aukos (Kun 5, 14–6, 7) suteikė atleidimą tais atvejais, kai buvo įmanoma atlyginti žalą ar nuostolį. Tai mums sako, kad Dievo teikiamas atleidimas nepanaikina mūsų atsakomybės, jei įmanoma, atlyginti tiems, kuriems pakenkėme.
Šventyklos aukos mus moko, kad išganymo patyrimas yra daugiau nei tik Jėzaus kaip mūsų Pavaduotojo priėmimas. Mes taip pat turime „maitintis“ Juo, dalytis Jo teikiama nauda su kitais ir atlyginti žalą tiems, kuriems pakenkėme.
III. JĖZAUS – TOBULOJI AUKA
3. Perskaitykite Hbr 7, 27 ir Hbr 10, 10. Kaip šiose eilutėse aprašoma Jėzaus auka?
Levitų kunigai, kurių buvo daug, „nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti“ (Hbr 7, 23), priešpastatyti Jėzui, kuris gyvena amžinai ir „turi neatšaukiamą kunigystę“ (Hbr 7, 24–25). Levitų kunigai „kasdien“ (Hbr 7, 27) ir „kasmet“ (Hbr 9, 25) atnašavo dovanas ir aukas, „kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo“ (Hbr 9, 9; Hbr 10, 1–4).
Tačiau Jėzus pasiaukojo „vieną kartą“ „visiems laikams“, „paaukojęs vienintelę auką“ (Hbr 10, 10. 12–14), kuri nuvalo „mūsų sąžinę“ (Hbr 9, 14; Hbr 10, 1–10) ir sunaikina nuodėmę (Hbr 9, 26). Jėzaus auka viršija gyvulio aukojimą, nes Jėzus buvo Dievo Sūnus (Hbr 7, 26–28), tobulai įvykdęs Dievo valią (Hbr 10, 5–10).
Žodžiai, kad Jėzus aukojosi „vieną kartą“ „visiems laikams“, turi keletą svarbių reikšmių.
Pirma, Jėzaus auka yra visiškai veiksminga ir jos neįmanoma pranokti. Levitų kunigų aukos buvo kartojamos, nes jos nebuvo veiksmingos; kitaip „argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nusikaltimo?“ (Hbr 10, 2)
Antra, visos Senojo Testamento aukos buvo išpildytos ant kryžiaus. Taigi Jėzus ne tik apvalo mus nuo nuodėmės (Hbr 9, 14), bet ir pašventina (Hbr 10, 10–14), sunaikindamas nuodėmę mūsų gyvenime (Hbr 9, 26). Kad kunigai galėtų artintis prie Dievo šventykloje ir tarnauti žmonių labui, jie turėjo būti apvalyti ir pašventinti (Kun 8, 9). Jėzaus auka mus apvalo ir pašventina (Hbr 10, 10–14), kad galėtume artintis prie Dievo (Hbr 10, 19–23) ir tarnauti Jam kaip „karališkoji kunigystė“ (Hbr 9, 14; 1 Pt 2, 9).
Galiausiai, Jėzaus auka taip pat parūpina peno mūsų dvasinam gyvenimui. Ji yra pavyzdys, kurio turime laikytis. Taigi Laiškas hebrajams kviečia mus žvelgti į Jėzų, ypač į kryžiaus įvykius, ir sekti Jo pavyzdžiu (Hbr 12, 1–4; Hbr 13, 12–13).
Kryžius yra visos naudos, kurią Dievas mums teikia, pagrindas. Jis suteikia apvalymą nuo nuodėmės, pašventinimą tarnauti ir peną augimui. Kaip galime geriau patirti tai, kas mums suteikta Jėzuje?
IV. KRYŽIUS IR ATLEIDIMO KAINA
4. Perskaitykite Hbr 9, 22–28. Ką šios eilutės sako apie Kristaus darbą dangiškoje šventykloje?
Mintis, kad dangaus šventyklą reikia apvalyti, yra prasminga Senojo Testamento šventyklos kontekste. Šventykla yra Dievo valdžios simbolis (1 Sam 4, 4; 2 Sam 6, 2), o tai, ką Dievas daro su savo tautos nuodėme, turi įtakos su Jo valdžios teisumu susijusiam supratimui (Ps 97, 2). Kaip valdovas Dievas yra savo tautos teisėjas, ir tikima, kad Jis yra teisingas, išteisinantis nekaltus ir pasmerkiantis kaltuosius. Taigi, kai Dievas atleidžia nusidėjėliui, Jis prisiima teisinę atsakomybę. Šventykla, simbolizuojanti Dievo charakterį ir valdymą, yra užteršiama. Tai paaiškina, kodėl Dievas neša mūsų nuodėmes atleisdamas (Iš 34, 7; Sk 14, 17–19, originale „atleidžiantis“ [nōśēʾ] šiose eilutėse reiškia „nešantis“).
Izraelio šventyklos atnašavimo sistema iliustruoja šią mintį. Kai žmogus siekė atleidimo, jis atnašavo gyvulį savo vardu, išpažindavo virš jo savo nuodėmes ir jį paskersdavo. Gyvulio krauju buvo patepami aukuro ragai ir apšlakstoma pirmojoje šventyklos dalyje uždanga. Taigi nuodėmė simboliškai buvo perkeliama į šventyklą. Dievas paėmė žmonių nuodėmes ir pats jas nešė.
Izraelitų sistemoje apsivalymas nuo nuodėmių ar jų atpirkimas vyko dviem etapais. Per metus atgailaujantys nusidėjėliai šventykloje atnašaudavo aukas, kurios apvalė juos nuo jų nuodėmės, bet nuodėmė užteršdavo šventyklą, ji tekdavo pačiam Dievui. Metų pabaigoje, Permaldavimo dieną, kuri buvo teismo diena, Dievas apvalydavo šventyklą, apvalydamas teisinę savo atsakomybę, perkeldamas nuodėmes iš šventyklos atpirkimo ožiui Azazeliui, simbolizavusiam šėtoną (Kun 16, 15–22).
Ši dviejų dalių sistema, atsispindinti dvejose žemiškos šventyklos dalyse, kurios buvo padarytos pagal dangiškos šventyklos pavyzdį (Iš 25, 9; Hbr 8, 5), leido Dievui tuo pačiu metu rodyti gailestingumą ir teisingumą. Tiems, kurie išpažino savo nuodėmes metų laikotarpiu, rodė ištikimybę Dievui laikydamiesi iškilmingo poilsio ir marinosi Permaldavimo dieną (Kun 16, 29–31). Tie, kurie nerodė ištikimybės, bus pašalinti (Kun 23, 27–32).
Pagalvokite, su kuo susidurtumėte, jei tektų sulaukti teisėtos bausmės už nuodėmes. Kaip ši tiesa turėtų padėti suprasti, ką Kristus padarė dėl jūsų?
V. TEISMAS IR DIEVO CHARAKTERIS
5. Perskaitykite Rom 3, 21–26; Rom 1, 16–17; ir Rom 5, 8. Ką atpirkimas ant kryžiaus, kad būtų atleistos mūsų nuodėmės, atskleidžia apie Dievą?
Mūsų nuodėmių atleidimas reiškia du Jėzaus tarpininkavimo etapus dvejose dangiškosios šventyklos vietose. Pirma, Jėzus pašalino mūsų nuodėmes ir pats užnešė jas ant kryžiaus, kad atleistų kiekvienam, kuris Jį tiki (Apd 2, 38; Apd 5, 31). Ant kryžiaus Jėzus iškovojo teisę atleisti visiems, kurie Juo tiki, nes nešė žmonių nuodėmę. Jis taip pat pradėjo Naująją Sandorą, kuri leidžia jam Šventosios Dvasios dėka įdiegti Dievo Įstatymą tikinčiųjų širdyse (Hbr 8, 10–12; Ez 36, 25–27).
Antrąjį Jėzaus tarnystės etapą sudaro teismas iki atėjimo, kuris, pasak Laiško hebrajams, įvyks ateityje (Hbr 2, 1–4; Hbr 6, 2; Hbr 9, 27–28; Hbr 10, 25). Šis teismas prasideda nuo Dievo tautos ir aprašytas Dan 7, 9–27; Mt 22, 1–14 ir Apr 14, 7. Jo tikslas – parodyti Dievo teisumą atleidžiant savo tautai. Šiame teisme visata galės pamatyti jų gyvenimo įrašus. Dievas parodys, kas nutiko tikinčiųjų širdyje ir kaip jie priėmė Jėzų kaip savo Gelbėtoją bei priėmė Jo Dvasią savo gyvenime.
Kalbėdama apie šį teismą, E. Vait rašė: „Žmogus pats negali atsilaikyti prieš šiuos kaltinimus. Dievo akivaizdoje jis stovi nuodėmės suteptais drabužiais, išpažindamas kaltę. Bet mūsų Užtarėjas Jėzus pateikia veiksmingą prašymą vardan visų tų, kurie atgaila ir tikėjimu pašventė Jam savo sielą. Galingais Golgotos argumentais Jis gina jų bylą ir nugali jų kaltintoją. Jo nepriekaištingas paklusnumas Dievo Įstatymui, net iki kryžiaus mirties, suteikė Jam visą galią danguje ir žemėje, ir Jis maldauja Tėvo gailestingumo ir sutaikymo kaltam žmogui. … Nors reikia suvokti savo nuodėmingą būklę, turime pasikliauti Kristaus teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. Mes negalime atsilaikyti prieš šėtono kaltinimus. Tik Kristus gali veiksmingai už mus permaldauti. Jis gali nutildyti kaltintoją ne mūsų, o savo nuopelnų argumentais.“ („Testimonies for the Church“, 5 t., p. 471)
Kodėl kryžius ir Jėzaus tarnystė vardan mūsų rodo, kad į teismą turėtume žiūrėti pasitikėdami, bet nuolankiai ir atgailaudami?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 689–704 p.; p. 705–712.
Profesorius Jiri Moskala paaiškino šį teismą iki Atėjimo. Dievui „nereikia rodyti mano nuodėmių tarsi vitrinoje. Priešingai, Jis visų pirma rodys savo nuostabią keičiančią galingą malonę, o visos visatos akivaizdoje Jis, kaip tikras viso mano gyvenimo liudytojas, paaiškins mano nusistatymą Dievo atžvilgiu, mano vidinius motyvus, mąstymą, mano darbus, mano orientaciją ir gyvenimo kryptį. Jis visa tai parodys. Jėzus paliudys, kad padariau daug klaidų, kad sulaužiau Jo šventą Įstatymą, bet taip pat atgailavau, prašiau atleidimo ir buvau pakeistas Jo malonės. Jis paskelbs: ‘Mano kraujo pakanka nusidėjėliui Moskalai, jo gyvenimo kryptis dabar tenka Man, jo nusistatymas Mano ir kitų žmonių atžvilgiu yra šiltas ir nesavanaudiškas, jis yra patikimas, jis yra Mano šaunus ir ištikimas tarnas.“ (Toward a Biblical Theology of God’s Judgment: A Celebration of the Cross in Seven Phases of Divine Universal Judgment,” Journal of the Adventist Theological Society 15 (Spring 2004): p. 155)
„Ir atpirktieji, ir niekada nenusidėjusios būtybės Kristaus kryžiuje atras savo mokslą ir savo giesmę. Bus regima, kad šlovė, kuria spindi Jėzaus veidas, yra pasiaukojančios meilės šlovė. Golgotos šviesoje bus matyti, kad savęs atsižadančios meilės Įstatymas yra gyvybės Įstatymas žemei ir dangui; kad meilė, kuri ‘neieško sau naudos’, kyla iš Dievo širdies; ir kad charakteryje To, kuris gyvena šviesoje, prie kurios joks žmogus negali prisiartinti, apsireiškia Nuolankusis ir Švelnusis.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13)
Klausimai aptarimui:
1. Žmonės visada buvo linkę atnašauti Dievui įvairias aukas mainais į atleidimą ar išganymą. Vieni atnašavo didvyriškus atgailos darbus (ilgas keliones ir t.t.), kiti atnašavo viso gyvenimo tarnystę arba savęs išsižadėjimo darbus ir pan. Kaip tai reikėtų vertinti atsižvelgiant į Jėzaus auką ir Šventojo Rašto mokymą, kad po kryžiaus nebereikia aukos? (Dan 9, 27; Hbr 10, 18)
2. Tuo pačiu metu, koks yra aukos vaidmuo tikinčiojo gyvenime? Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad turime imti kryžių ir sekti Jį (Mt 16, 24), ar apaštalas Paulius, sakydamas, kad mes turėtume „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką?“ (Rom 12, 1) Kas sieja Jėzaus ir Pauliaus nurodymus? (Mt 16, 24; Rom 12, 1 ir Hbr 13, 15–16)