Pirma tema
Gruodžio 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 2, 3–4; 1 Pt 4, 14. 16; Hbr 13, 1–9. 13; 1 Kar 19, 1–18; Hbr 3, 12–14; Skaičių 13.
Įsimintina eilutė: „Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.“ (Hbr 10, 36)
Ar kada įsivaizdavote, ką reikštų išgirsti Jėzų ar vieną iš apaštalų pamokslaujant? Mes turime rašytines kai kurių jų pamokslų ištraukas ir santraukas, tačiau jose pateikiama tik ribota mintis, ką reiškė jų klausytis. Tačiau Dievas Šventajame Rašte mums išsaugojo bent vieną visą pamokslą – Pauliaus laišką hebrajams.
Paulius, Laiško hebrajams autorius, savo kūrinį įvardijo kaip „paraginimo žodį“ (Hbr 13, 22). Šis posakis buvo naudojamas pamokslui nusakyti tiek sinagogoje (Apd 13, 15), tiek krikščionių pamaldose (1 Tim 4, 13). Taigi teigiama, kad Laiškas hebrajams yra pats ankstyviausias mūsų turimas „visas krikščioniškas pamokslas“. Laiškas hebrajams buvo skirtas tikintiesiems, priėmusiems Jėzų, kurie vėliau patyrė sunkumų. Kai kurie buvo viešai išjuokti ir persekiojami (Hbr 10, 32–34). Kiti susidūrė su finansinėmis problemomis (Hbr 13, 5–6). Daugelis buvo pavargę ir pradėjo abejoti savo tikėjimu (Hbr 3, 12–13). Ar šiandien kas nors iš mūsų galime juos suprasti?
Tačiau apaštalas jaudinančiame pamoksle metė jiems iššūkį (ir, be abejo, mus), kad jie tvirtai tikėtų Jėzumi ir kreiptų žvilgsnį į Jėzų, dabar tarnaujantį dangiškojoje šventykloje.
I. ŠLOVINGA PRADŽIA
Norint suprasti pamokslą ir pritaikyti jo žinią sau, būtina suvokti įtikėjusiųjų istoriją ir jų aplinkybes, kai jie gavo laišką iš apaštalo.
1. Perskaitykite Hbr 2, 3–4. Koks buvo skaičiusiųjų Laišką hebrajams patyrimas, jiems atsivertus?
Šios eilutės reiškia, kad skaičiusieji Laišką hebrajams nebuvo girdėję pamokslaujant paties Jėzaus; jie Evangeliją išgirdo iš kitų evangelistų, kurie jiems paskelbė išganymo žinią.
Paulius taip pat sako, kad evangelistai jiems patvirtino žinią ir kad pats Dievas prisidėjo „liudijimo ženklais ir stebuklais“. Tai reiškia, kad Dievas ženklais ir kitais galingais darbais suteikė patirtinį Evangelijos patvirtinimą – įskaitant ir Šventosios Dvasios dovanų išliejimą. Naujajame Testamente tokie ženklai kaip stebuklingi išgydymai, demonų išvarymai ir dvasinių dovanų suteikimas dažnai lydėjo Evangelijos skelbimą naujose vietose.
Krikščionių bažnyčios pradžioje Dievas išliejo savo Dvasią apaštalams Jeruzalėje, kad jie galėtų paskelbti Evangeliją anksčiau jiems nežinomomis kalbomis ir daryti stebuklus (Apd 2, 3). Pilypas padarė panašių stebuklų Samarijoje (Apd 8), Petras Jopėje ir Cezarėjoje (Apd 9, 10), o Paulius – per visą tarnystę Mažojoje Azijoje ir Europoje (Apd 13–28). Šie galingi darbai buvo patirtinis įrodymas, patvirtinantis išganymo žinią – Dievo karalystės įkūrimą ir išgelbėjimą nuo pasmerkimo bei laisvę nuo piktų jėgų (Hbr 12, 25–29).
Dvasia ankstyviesiems krikščionims suteikė įsitikinimą, kad jų nuodėmės atleistos; taigi jie nebijojo teismo, todėl jie drąsiai melsdavosi, o religinis patyrimas buvo džiuginantis (Apd 2, 37–47). Dvasia taip pat išlaisvino tuos, kurie buvo pavergti piktų jėgų, o tai įtikino, kad Dievo galia pranoksta blogio jėgas ir atskleidė, kad jų gyvenime buvo įkurta Dievo karalystė.
Koks yra jūsų atsivertimas? Kaip jūs buvote įtvirtinti tikėjimu ir pasikliovimu Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju ir Viešpačiu? Kodėl kartais naudinga prisiminti, kaip Dievas pirmą kartą darbavosi jūsų gyvenime, kad jus atvestų pas save?
II. KOVA
Įtikėjusiesiems išpažinus savo tikėjimą Kristumi ir prisijungtus prie bažnyčios, jie nustatė riboženklį, skiriantį juos nuo likusios visuomenės. Deja, tai tapo konfliktų šaltiniu, nes atskyrimas netiesiogiai lėmė neigiamą nusistatymą jų bendruomenės ir jos vertybių atžvilgiu.
2. Perskaitykite Hbr 10, 32–34 ir Hbr 13, 3. Koks buvo skaičiusiųjų Laišką hebrajams patyrimas po jų atsivertimo?
Labai tikėtina, kad Laiško hebrajams skaitytojai žodžiais ir fiziškai nukentėjo nuo minios, sukurstytos priešininkų (pvz., Apd 16, 19–22; Apd 17, 1–9). Jie taip pat buvo įkalinti ir, galimai, sumušti, nes pareigūnai turėjo teisę ir bausti, ir įkalinti, dažnai nesilaikant atitinkamų teismo normų, kol renkami įrodymai (pvz., Apd 16, 22–23).
3. Perskaitykite Hbr 11, 24–26 ir 1 Pt 4, 14. 16. Kaip Mozės ir 1 Petro laiško skaitytojų patyrimas padeda mums suprasti, kodėl įtikėjusieji krikščionys buvo persekiojami?
Kęsti Kristaus paniekinimą paprasčiausiai reiškė susitapatinti su Kristumi ir iškęsti gėdą bei užgauliojimą, kurį nulemia šis susitapatinimas. Visuomenės priešiškumas krikščionims buvo jų išskirtinio religinio pasišventimo rezultatas. Žmones gali įžeisti religiniai papročiai, kurių jie nesupranta, arba tikintieji, dėl kurių gyvenimo būdo ir doros kiti gali jaustis kalti ar sugėdinti. Pirmojo šimtmečio viduryje Tacitas laikė krikščionis kaltais dėl „neapykantos žmonijai.“ ((Alfred J. Church and William J. Brodribb, trans., The Complete Works of Tacitus, (New York: The Modern Library, 1942) Annals 15.44.1.) Kad ir kokia būtų tiksli tokio kaltinimo priežastis, tikrai nepagrįsta, daugelis ankstyvųjų krikščionių, pavyzdžiui, tų, kuriems Paulius parašė šį laišką, kentėjo dėl savo tikėjimo.
Visi kenčia, krikščionys ar ne. Ką vis dėlto reiškia kentėti dėl Kristaus? Kiek kančių patiriame dėl Kristaus ir kiek jų sukelia mūsų pačių sprendimai?
III. PIKTYBĖ
Skaičiusiems Laišką hebrajams pavyko išlaikyti tikėjimą ir pasišventimą Kristui, nepaisant atmetimo ir persekiojimo. Tačiau konfliktas ilgainiui padarė žalos. Jie kovojo gerąją kovą ir nugalėjo, bet tai juos išvargino.
4. Perskaitykite Hbr 2, 18; Hbr 3, 12–13; Hbr 4, 15; Hbr 10, 25; Hbr 12, 3. 12–13; Hbr 13, 1–9. 13. Su kokiais iššūkiais tikintieji susidūrė?
Laiškas hebrajams mums pasakoja, kad skaitytojai ir toliau patyrė sunkumų. Žodiniai ir tikriausiai kitokio pobūdžio išpuoliai prieš jų garbę tęsėsi (Hbr 13, 13). Kai kurie tikintieji vis dar buvo kalėjime (Hbr 13, 3) – o tai galėjo finansiškai ir psichologiškai nualinti bažnyčią. Jie buvo pavargę (Hbr 12, 12–13) ir galėjo lengvai suglebti dvasia (Hbr 12, 3).
Asmenims ir bendruomenėms įprasta, kad praėjus pergalės jauduliui, psichologinė ir kitokia gynyba atsipalaiduoja ir tampa labiau pažeidžiama priešų kontratakai. Stiprybę, kurią asmuo ar bendruomenė sutelkia, kad įveiktų gresiančią grėsmę, sutelkti antrą kartą sunkiau.
5. Perskaitykite 1 Kar 19, 1–4. Kas nutiko Elijui?
„Tačiau reakcija, kuri dažnai pasireiškia po didelio tikėjimo ir šlovingos sėkmės, slėgė Eliją. Jis bijojo, kad ant Karmelio pradėta reforma gali būti netvari; ir jį užklupo prislėgtumas. Jis buvo išaukštintas iki Pisgos viršūnės; dabar jis slėnyje. Būdamas Visagalio įkvėptas, jis išlaikė didžiausią tikėjimo išbandymą; bet šiuo baimės laikotarpiu, ausyse skambant Jezabelės grasinimams, o šėtonui, matyt, vis dar laimint dėl šios nedoros moters planų, jis prarado pasikliovimą Dievu. Jis buvo itin išaukštintas, o reakcija buvo didžiulė. Pamiršęs Dievą, Elijas nepaliaudamas bėgo, kol visiškai išseko, vienišas.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 161)
Pagalvokite apie laikotarpį, kai savo krikščioniškame gyvenime pralaimėjote, ir pabandykite suprasti aplinkybes ir veiksnius, kurie prie to prisidėjo. Ką galėjote padaryti kitaip?
IV. IŠTVERMINGAI BĖGTI
Ką apaštalas patarė skaitytojams daryti, atsižvelgiant į jų aplinkybes? Ko naudingo galime išmokti iš Laiško hebrajams? Panagrinėkime, kaip Dievas padėjo Elijui atsigauti po baimės.
6. Perskaitykite 1 Kar 19, 5–18. Ką Dievas padarė, kad atkurtų savo tarno Elijo tikėjimą?
Pasakojimas apie Dievo santykius su Eliju po Karmelio įvykių žavi, nes parodo švelnų rūpestį ir išmintį, kaip Dievas tarnauja nuvargintiems, kuriems sunku atgauti tikėjimą. Dievas padarė keletą dalykų dėl Elijo. Pirma, Jis pasirūpino jo fiziniais poreikiais. Jis parūpino maisto ir leido pailsėti. Tuomet oloje Jis švelniai papeikė: – Ką tu čia veiki, Elijau? – ir padėjo giliau suprasti, kaip Jis dirba ir kaip įgyvendina savo tikslus. Dievas buvo švelniame tyliame dvelksme, o ne vėjyje, žemės drebėjime ar ugnyje. Tada Dievas pavedė Elijui atlikti darbą ir patikino.
7. Perskaitykite Hbr 2, 1; Hbr 3, 12–14; Hbr 5, 11–6, 3 ir Hbr 10, 19–25. Ką Paulius pasiūlė tikintiesiems daryti?
Laiške hebrajams galime rasti keletą apaštalo pamokymų skaitytojams, kad padėtų jiems atgauti pradines jėgas ir tikėjimą. Viena, ką pabrėžia autorius, yra rūpintis bendratikinčiųjų fiziniais poreikiais. Jis siūlo jiems būti svetingiems ir aplankyti kalinius, o tai reiškia, kad reikia patenkinti jų poreikius. Apaštalas ragina skaitytojus būti dosniais, prisimenant, kad Dievas jų neapleis (Hbr 13, 1–6). Paulius taip pat juos pabarė ir padrąsino. Jis perspėjo juos nepraplaukti „pro šalį“ (Hbr 2, 1) ir neturėti „netikėjimo piktybės“ (Hbr 3, 12), ir paragino juos augti tikėjimo pažinimu (Hbr 5, 11–6, 3). Jis taip pat atkreipė dėmesį į nuoseklaus dalyvavimo bažnyčios susirinkimuose svarbą (Hbr 10, 25). Apibendrindamas jis pasiūlė jiems ištvermingai bėgti, drąsinti vieniems kitus ir rodyti meilę bei daryti gerus darbus; jis taip pat aukštino Jėzų ir Jo tarnystę dangiškojoje šventykloje vardan jų (Hbr 8, 1–2; Hbr 12, 1–4).
V. DABAR DIENŲ PABAIGOJE
8. Perskaitykite Hbr 1, 2; Hbr 9, 26–28; Hbr 10, 25. 36–38; Hbr 12, 25–28. Ką čia pabrėžia Paulius, ypač dėl laiko?
Apaštalas pabrėžia labai svarbų elementą, kuris jo raginimui suteikia skubos – skaitytojai gyvena „dienų pabaigoje“ (Hbr 1, 2), o pažadai tuoj bus įvykdyti (Hbr 10, 36–38). Įdomu, kaip tyrinėsime, kad visame laiške Paulius lygina savo auditoriją su karta dykumoje, stovėjusia prie Kanaano sienos, pasirengusia įžengti į Pažadėtą kraštą. Jis jiems primena: „Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“ (Hbr 10, 37). Ir tada jis juos ragina: „Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“ (Hbr 10, 39). Šis paskutinis raginimas skaitytojams ir mums primena pavojus, kuriuos istoriškai Dievo tauta patyrė prieš pat Dievo pažadų išsipildymą.
Skaičių knygoje kalbama būtent apie tai. Biblijoje rašoma, kad du kartus prieš pat įžengimą į Pažadėtą kraštą Izraelis patyrė reikšmingų pralaimėjimų. Pirmasis kartas, užfiksuotas Skaičių 13 ir 14, pasakoja apie abejones, kurias keli vadovai paskleidė bendrijoje ir lėmė Izraelio netikėjimą. Todėl bendrija nusprendė paskirti naują vadovą ir grįžti į Egiptą tuo metu, kai jie jau ketino įžengti į Kanaaną.
Antrą kartą izraelitai įsipainiojo į jausmus ir Peoro Baalo garbinimą (Sk 24; 25). Nors Bileamas nesugebėjo prakeikti izraelitų, šėtonas seksualinėmis pagundomis nuvedė Izraelį į klaidinantį garbinimą ir nuodėmę, o tai lėmė Dievo apmaudą.
Apaštalas įspėja Laiško hebrajams skaitytojus dėl abiejų pavojų. Pirma, jis ragina juos tvirtai laikytis tikėjimo išpažinimo ir kreipti žvilgsnį į Jėzų (Hbr 4, 14; Hbr 10, 23; Hbr 12, 1–4). Antra, jis ragina juos nepasiduoti nedorumui ir godumui (Hbr 13, 4–6). Galiausiai jis ragina juos budėti ir paklusti vadovams (Hbr 13, 7. 17).
Atsižvelgiant į mūsų supratimą, susijusį su mirusiaisiais – kad vos mums užmerkus akis, kitas dalykas, kurį mes pamatysime, yra Antrasis atėjimas – kodėl mes galime pasakyti, kad visi žmonės gyvena „dienų pabaigoje“?
Tolesniam tyrinėjimui: Nepaisant visų gerų ir viltingų tiesų Laiške hebrajams, čia taip pat yra keletas įspėjimų, pasiekiančių kulminaciją 10–12 skyriuose.
Šiuose skyriuose yra bent dvi bendros detalės. Pirmiausia visi įspėjimai lygina dykumos kartą su Laiško hebrajams skaitytojais. Antra, įspėjimai ragina mus tikėti.
Dykumos karta matė nuostabią Dievo galią, išlaisvintą ženklais ir stebuklais Egipte. Jie taip pat girdėjo Dievą kalbant nuo Sinajaus kalno, Dešimt įsakymų. Jie naktį matė ugnies stulpą, o dieną – saugantį debesį. Jie valgė maną, duoną iš dangaus. Jie taip pat gėrė vandenį iš uolų, kur tik jie stovyklavo. Tačiau atėję prie Pažadėto krašto sienų, jie negalėjo pasitikėti Dievu. Jiems stigo tikėjimo, kuris yra pagrindas to, ko reikalauja Dievas. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6).
Paulius sako, kad mes, kaip ir dykumos karta, taip pat esame prie Pažadėto krašto sienų (Hbr 10, 37–39). Tačiau mūsų privilegijos ir atsakomybė yra didesnė. Negirdėjome Dievo kalbant nuo Sinajaus kalno, bet per Šventąjį Raštą matėme didesnį Dievo apreiškimą prie Siono kalno – Dievas kūne, Jėzus Kristus (Hbr 12, 18–24). Kyla klausimas, ar turėsime tikėjimo? Laiško autorius sąrašu ragina mus sekti puikias asmenybes, baigiant pačiu Jėzumi.
Klausimai aptarimui:
1. Ar įmanoma būti „kitokiu“ dėl savo krikščioniško įsipareigojimo ir vis dėlto nebūti apkaltintam „atsiskyrimu“ ir nepaisymu kitų? Jei taip, kaip?
2. Žodis „paraginimas“ Biblijoje gali reikšti priekaištus arba padrąsinimą. Kaip atsargiai turėtume priekaištauti atimtam žmogui?
3. Kokių panašumų randate tarp hebrajų skaitytojų ir Laodikėjos Apreiškimo 3, 14–22 bažnyčios patirties? Kuo mūsų patirtis šiandien, praėjus dviem tūkstančiams metų, yra panaši į jų patirtį ir ko galime pasimokyti iš panašumų?