Antra tema
Sausio 1–7 d.
Šios svaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 1, 5–14; Lk 1, 30–33; Ps 132, 1–5; Hbr 2, 14–16; Hbr 5, 1–4; 1 Pt 2, 9; Hbr 8, 8–12.
Įsimintina eilutė: „Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje.“ (Hbr 8, 1)
Žydų dokumente, parašytame keli dešimtmečiai po Laiško hebrajams, apie 100 m. po Kristaus, yra malda: „Visa tai aš kalbėjau Tavo akivaizdoje, Viešpatie, nes Tu sakei, kad būtent mums sukūrei šį pasaulį. … O dabar, Viešpatie, štai šios tautos, kurios laikomos niekuo, valdo mus ir ryja. Bet mes, Tavo tauta, kuriuos Tu pavadinai savo pirmagimiais, uoliais Tau ir brangiausiais, esame atiduoti joms į rankas.“ (James H. Charlesworth, ed., The Old Testament Pseudepigrapha, vol. 1, [New York: Hendrickson Publishers, 1983], p. 536)
Laiško hebrajams skaitytojai tikriausia juto kažką panašaus. Jei jie buvo Dievo vaikai, kodėl jie patyrė tokias kančias?
Taigi Paulius rašė Laišką hebrajams, kad sustiprintų įtikėjusiųjų tikėjimą išbandymų metu. Jis priminė jiems (ir mums), kad Dievo pažadai bus įvykdyti per Jėzų, kuris sėdi Tėvo dešinėje ir netrukus mus parves namo. Tuo tarpu Jėzus tarpininkauja mums Tėvo palaiminimais. Taigi mes turime iki galo tvirtai laikytis tikėjimo.
I. JĖZUS YRA MŪSŲ KARALIUS
Pagrindinė Laiško hebrajams mintis yra ta, kad Jėzus yra Valdovas, sėdintis Tėvo dešinėje (Hbr 8, 1). Kaip Dievas, Jėzus visada buvo visatos valdovas. Bet kai Adomas ir Ieva nusidėjo, šėtonas tapo šio pasaulio valdovu (Jn 12, 31; Jn 14, 30; Jn 16, 11). Tačiau Jėzus atėjo ir nugalėjo šėtoną ant kryžiaus, susigrąžindamas teisę valdyti tuos, kurie priima Jį kaip savo Gelbėtoją (Kol 2, 13–15).
Pirmieji du Laiško hebrajams skyriai daugiausia dėmesio skiria Jėzaus paskelbimui karaliumi.
1. Perskaitykite Hbr 1, 5–14. Kas čia vyksta?
Šios eilutės išdėstytos trimis dalimis. Kiekvienoje dalyje pateikiama Sūnaus pasodinimo į sostą ceremonijos pusė. Pirma, Dievas priima Jėzų kaip savo karališką Sūnų (Hbr 1, 5). Antra, Dievas pristato Sūnų dangaus rūmams, kurie Jį garbina (Hbr 1, 6. 8), o Viešpats skelbia amžiną Sūnaus valdymą (Hbr 1, 8–12). Trečia, Dievas pasodina Sūnų į sostą – faktinis valdžios suteikimas (Hbr 1, 13–14).
Vienas iš svarbiausių Naujojo Testamento mokymų yra tai, kad Jėzuje Dievas įvykdė savo pažadus Dovydui (žr. 2 Sam 7, 8–16 ir Lk 1, 30–33). Jėzus gimė iš Dovydo giminės Dovydo mieste (Mt 1, 1–16; Lk 2, 10–11). Tarnystės metu žmonės dažnai vadino Jį Dovydo sūnumi. Jam buvo įvykdyta mirties bausmė pagal kaltinimą, kad Jis skelbėsi žydų karaliumi (Mt 27, 37). Petras ir Paulius skelbė, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, įvykdydamas Dovydui duotus pažadus (Apd 2, 22–36; Apd 13, 22–37). Jonas įvardijo Jėzų liūtu iš „Judo giminės“ (Apr 5, 5).
Laiškas hebrajams, žinoma, tam pritaria. Dievas įvykdė savo pažadus Dovydui Jėzuje: Dievas suteikė Jam prakilnų vardą (Hbr 1, 4), priėmė Jį kaip savo Sūnų (Hbr 1, 5), įsteigė Jo amžiną sostą (Hbr 1, 8–12) ir pasodino Jį dešinėje (Hbr 1, 13–14). Be to, pasak Hebrajams 4, Jėzus teikia žmonėms Dievo atilsį ir primena, kad Jėzus yra Dievo namų statytojas (Hbr 3, 3–4).
Taigi Jėzus yra teisėtas valdovas, kuris dėl mūsų ištikimybės kovoja su šėtonu, uzurpatoriumi.
Kaip guodžia, ypač išbandymų metu, žinojimas, kad Jėzus yra visatos valdovas?
II. JĖZUS YRA MŪSŲ TARPININKAS
Įdomi Senojo Testamento teologijos samprata yra ta, kad pažadėtas Dovydo giminės karalius atstovautų tautai Dievo akivaizdoje.
2. Palyginkite Iš 4, 22–23 su 2 Sam 7, 12–14; Įst 12, 8–10 su 2 Sam 7, 9–11; ir Įst 12, 13–14 su Ps 132, 1–5. 11–14. Kokius pažadus Izraeliui įvykdys pažadėtas Dovydo giminės karalius?
Izraelis buvo Dievo sūnus, ir Dievas jam suteiks vietą, kur jis ilsėsis nuo savo priešų. Dievas taip pat pasirinko vietą tarp izraelitų, kur gyvuos Jo vardas. Šie pažadai Izraeliui buvo perduoti pažadėtam Dovydo giminės karaliui. Jis bus priimtas kaip Dievo sūnus, Dievas suteiks jam poilsį nuo priešų ir jis pastatys Dievo šventyklą Sione, kur gyvuos Dievo vardas. Tai reiškia, kad Dievas įvykdys savo pažadus Izraeliui per pažadėtąjį Dovydo giminės karalių. Pastarasis atstovaus Izraeliui Dievo akivaizdoje.
Atstovo įtraukimas į Dievo ir Izraelio santykius leido įamžinti jų Sandoros santykius. Mozės Sandora reikalavo viso Izraelio ištikimybės, kad sulauktų Dievo apsaugos ir palaiminimų (žr. Joz 7, 1–13). Tačiau Dovydo Sandora užtikrino Dievo Sandoros palaiminimus Izraeliui dėka vieno asmens, Dovydo giminės karaliaus, ištikimybės.
Deja, Dovydo giminės karaliai dažniausia nebuvo ištikimi ir Dievas negalėjo palaiminti Izraelio taip, kaip norėjo. Senajame Testamente yra daug pasakojimų, kokie neištikimi iš tikrųjų buvo šie karaliai.
Gera žinia yra ta, kad Dievas siuntė savo Sūnų gimti kaip Dovydo Sūnui, ir Jis buvo visiškai ištikimas. Todėl Dievas galėjo įvykdyti Jame visus savo tautai duotus pažadus. Kai Dievas laimina karalių, nauda tenka visai jo tautai. Štai kodėl Jėzus yra Dievo palaiminimo mums Tarpininkas. Jis yra Tarpininkas tuo, kad yra kanalas, kuriuo teka Dievo palaiminimas. Galutinė mūsų išganymo viltis siejama tik su Jėzumi ir tuo, ką Jis padarė dėl mūsų.
Pagalvokite, kaip dažnai buvote neištikimi jums tenkančios Sandoros daliai. Ko tai mus moko, kaip dėl išganymo mes turime pasikliauti tik Jėzumi?
III. JĖZUS YRA MŪSŲ IŠVADUOTOJAS
3. Palyginkite 1 Sam 8, 19–20 ir Hbr 2, 14–16. Ko izraelitai ieškojo karaliuje ir kaip šie norai išsipildė Jėzuje?
Izraelitai norėjo, kad karalius būtų jų teisėjas ir vadovas mūšyje, nes pamiršo, jog Dievas yra jų karalius. Dievo visiškas tautos valdymo atkūrimas atėjo kartu su Jėzumi. Būdamas mūsų karaliumi, Jėzus veda mus kovoje su priešu.
Hbr 2, 14–16 Jėzus apibūdinamas kaip silpnų žmonių išvaduotojas. Kristus nugali velnią vienas prieš vieną kovoje ir išvaduoja mus iš vergijos. Šis aprašymas mums primena kovą tarp Dovydo ir Galijoto. Pateptas karaliumi (1 Sam 16), Dovydas išgelbėjo savo brolius nuo vergovės nugalėdamas Galijotą. Pagal kovos taisykles, nugalėtojas pavergs kitos šalies žmones (1 Sam 17, 8–10). Taigi Dovydas veikė kaip Izraelio išvaduotojas. Jis atstovavo izraelitams.
4. Perskaitykite Iz 42, 13 ir Iz 59, 15–20. Kaip Jehova save apibūdina šiose eilutėse?
Hbr 2, 14–16 užsimenama apie mintį, kad Dievas išgelbės Izraelį vienas prieš vieną kovoje. Atkreipkite dėmesį į šią Izaijo knygos eilutę: „Viešpats šitaip atsako: ‘Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Aš pats esu tavo reikalo gynėjas, Aš pats išvaduosiu tavo vaikus’“ (Iz 49, 25).
Būdami krikščionys, mes dažnai galvojame, kad dalyvaujame vienas prieš vieną kovoje su šėtonu. Skaitant Ef 6, 10–18 paaiškėja, kad taip, mes kovojame su velniu. Bet Dievas yra mūsų išvaduotojas, ir Jis eina į mūšį pirma mūsų. Mes esame Jo kariuomenės dalis; todėl mes turime naudoti Jo šarvus. Be to, mes nekovojame vieni. Efeziečiams 6 vartojama daugiskaita. Mes, kaip bažnyčia, apsivelkame šarvus ir kovojame kartu su mūsų išvaduotoju, pačiu Dievu.
Ką reiškia apsivilkti Dievo šarvus? Tai yra, kasdienėje kovoje su savimi, pagundomis ir pan., kaip mes galime pasinaudoti jėga, kuri Dievo galia leidžia mums likti ištikimiems?
IV. JĖZUS YRA MŪSŲ VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Hebrajams 5–7 pristatoma antroji Jėzaus funkcija. Jis yra mūsų Vyriausiasis Kunigas. Autorius paaiškina, kad tai įvykdo pažadą, kurį Dievas davė pažadėtam Dovydo giminės karaliui, kad jis bus „kunigas per amžius Melchizedeko būdu“ (Ps 110, 4; Hbr 5, 5–6).
5. Perskaitykite Kun 1, 1–9; Kun 10, 8. 11; Mal 2, 7; Sk 6, 22–26 ir Hbr 5, 1–4. Kokias funkcijas kunigas atliko?
Kunigai buvo paskirti žmonių vardu jiems atstovauti ir tarpininkauti jų santykiams su Dievu ir su Juo susijusiems dalykams. Kunigas buvo tarpininkas. Tai pasakytina apie bet kokią kunigystės sistemą – žydų, graikų, romėnų ar bet kurią kitą. Kunigas leidžia mums patirti santykius su Dievu, o viskuo, ką kunigas daro, siekiama palengvinti mūsų ir Dievo santykius.
Kunigas atnašauja aukas vardan žmonių. Žmonės negali asmeniškai atnešti šių aukų Dievui. Kunigas žino, kaip mes galime atnašauti tinkamą auką, kad mūsų dovanos būtų priimtinos Dievui arba kad jos galėtų užtikrinti apvalymą ir atleidimą.
Kunigai taip pat mokė žmones Dievo Įstatymo. Jie buvo Dievo įsakų mokovai ir buvo atsakingi už jų paaiškinimą ir taikymą.
Galiausiai kunigai taip pat privalėjo laiminti Jehovos vardu. Per juos Dievas tarpininkavo savo gerą valią ir žmonėms naudingą tikslą.
Tačiau 1 Pt 2, 9 matome ką kita. Mes – tikintys Jėzumi – esame vadinami karališkąja kunigyste. Šis vaidmuo reiškia neįtikėtinas privilegijas. Kunigai galėjo kreiptis į Dievą šventykloje. Šiandien mes galime pasitikėdami malda artintis prie Dievo (Hbr 4, 14–16; Hbr 10, 19–23). Taip pat yra svarbių pareigų. Privalome bendradarbiauti su Dievu Jo darbe išgelbėjant pasaulį. Jis nori, kad mes mokytume ir kitiems paaiškintume Dievo įstatus ir nurodymus. Jis taip pat nori, kad atnašautume gyrių ir gerus darbus, kurie Jam patinka. Kokia privilegija ir kokia atsakomybė!
Kokį skirtumą mūsų gyvenime turėtų nulemti tai, kad mes iš tikrųjų esame „karališkoji kunigystė“? Kaip ši tiesa turėtų paveikti mūsų gyvenimą?
V. JĖZUS TARPININKAUJA TVARESNEI SANDORAI
Hebrajams 8–10 daugiausia dėmesio skiriama Jėzaus, kaip Naujosios Sandoros tarpininko, darbui. Senosios Sandoros klausimas buvo tiesiog tai, kad ji buvo viso labo gerų dalykų, kurie ateis, numatymas. Jos nuostatos buvo skirtos paruošti, iliustruoti, darbą, kurį Jėzus atliks ateityje. Taigi kunigai simbolizavo Jėzų, tačiau jie buvo mirtingi ir nusidėjėliai. Jie negalėjo suteikti tobulumo, kurį įvykdė Jėzus. Jie tarnavo šventykloje, kuri buvo dangiškosios šventyklos paveikslas ir šešėlis (Hbr 8, 5).
Jėzus tarnauja tikrojoje šventykloje ir suteikia mums prieigą prie Dievo. Gyvulių aukojimas iš anksto numatė Jėzaus mirtį kaip auką mūsų labui, tačiau jų kraujas negalėjo apvalyti sąžinės. Tačiau Jėzaus mirtis apvalo mūsų sąžinę, kad galėtume drąsiai artintis prie Dievo (Hbr 10, 19–22).
6. Perskaitykite Hbr 8, 8–12. Ką Dievas pažadėjo mums Naujojoje Sandoroje?
Paskirdamas Jėzų mūsų Vyriausiuoju Kunigu, Tėvas pradėjo naują Sandorą, kuri įvykdys tai, ko negalėjo senoji. Naujoji Sandora suteikia tai, ką gali tik tobulas, amžinas, dieviškas žmogus Kunigas. Šis Vyriausiasis Kunigas ne tik paaiškina Dievo Įstatymą, bet ir įdiegia jį mūsų širdyse. Šis Kunigas atnašauja auką, suteikiančią atleidimą. Šis Kunigas mus apvalo ir keičia. Jis paverčia mūsų akmens širdį jautria (Ez 36, 26). Jis iš tikrųjų mus kuria iš naujo (2 Kor 5, 17). Šis Kunigas palaimina mus netikėčiausiu būdu, suteikdamas mums galimybę artintis prie paties Tėvo.
Dievas sumanė senąją Sandorą norėdamas nurodyti į ateitį, į Jėzaus darbą. Ji buvo graži savo sumanymu ir paskirtimi. Vis dėlto kai kurie neteisingai suprato jos tikslą. Nenorėdami palikti simbolių, šešėlių ir suvokti tiesų, į kurias simboliai kreipė dėmesį, jie nesuvokė nuostabios naudos, kurią jiems suteikė Jėzaus tarnystė.
„Kristus buvo šventyklos pamatas ir gyvenimas. Jos pamaldos simbolizavo Dievo Sūnaus auką. Kunigystė buvo įsteigta, kad simbolizuotų Kristaus kaip Tarpininko charakterį bei darbą. Visas apeiginių pamaldų planas liudijo apie Gelbėtojo mirtį, kad būtų atpirktas pasaulis. Šios aukos nebuvo veiksmingos, kol nebuvo užbaigtas didysis darbas, į kurį jos rodė per amžius.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 142)
Tolesniam tyrinėjimui: Nepaisant visų gerų ir viltingų Laiško hebrajams tiesų, taip pat yra keletas įspėjimų, pasiekiančių kulminaciją 10–12 skyriuose.
Šiuose skyriuose yra bent du bendri elementai. Pirmiausia, jie visi palygina dykumos kartą su Laiško hebrajams skaitytojais. Antra, jie ragina mus tikėti.
Dykumos karta matė nuostabią Dievo galią, apreikštą Egipte ženklais ir stebuklais. Jie taip pat girdėjo Dievą kalbant nuo Sinajaus kalno, Dešimt įsakymų. Naktį jie matė ugnies stulpą, o dieną – saugantį debesį. Jie valgė maną, duoną iš dangaus. Jie taip pat gėrė vandenį, kuris tryško iš uolų, kur tik jie įkurdavo stovyklą. Bet atvykę prie Pažadėto krašto sienų, jie nepasitikėjo Dievu. Jiems stigo tikėjimo, kuris yra pagrindas to, ko reikalauja Dievas. „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6).
Paulius sako, kad mes, kaip ir dykumos karta, taip pat esame prie Pažadėto krašto sienų (Hbr 10, 37–39). Tačiau mums tenka didesnės privilegijos ir atsakomybė. Negirdėjome Dievą kalbant ant Sinajaus kalno, bet per Šventąjį Raštą matėme didesnį Dievo apreiškimą – Dievą kūne, Jėzų Kristų (Hbr 12, 18–24). Kyla klausimas: ar turėsime tikėjimo? Autorius ragina mus sekti puikiomis asmenybėmis, užbaigiant pačiu Jėzumi.
Klausimai aptarimui:
1. Sužinojome, kad Jėzus yra mūsų išvaduotojas, kuris eina pirma mūsų į kovą su velniu. Kaip mes galime kovoti kartu, vieningai, kaip bažnyčia po mūsų Išvaduotojo? Kas užkerta kelią šiai vienybei? Kaip šėtonas gali susilpninti mus kaip bažnyčią? Kaip šėtonas silpnino Izraelį praeityje?
2. Kaip tikintieji, mes esame kunigų bendruomenė, kuriai vadovauja Dievas. Kaip jūsų vietinė bendruomenė gali atnašauti Dievui geresnes aukas ir gerus darbus? Būkite konkretūs ir praktiški.
3. Kuo mūsų padėtis panaši į dykumos kartos prieš pat jai įžengiant į Pažadėtąjį kraštą? Ko galime pasimokyti iš panašumų?