Dvylikta tema
Kovo 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 12, 18–29; Iš 32, 32; Dan 7, 9–10. 13–22; Ag 2, 6–9. 20–22; Ps 15, 5; Ps 16, 8; Hbr 13, 15–16.
Įsimintina eilutė: „Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime.“ (Hbr 12, 28)
Hbr 12, 18–29 yra Laiško hebrajams kulminacija, ir ja apibendrinamas pagrindinis klausimas, pakartojant mintį, kuria šis laiškas prasidėjo – Dievas prabilo į mus per savo Sūnų, ir mes turime atidžiai kreipti į Jį dėmesį (Hbr 1, 1–2; Hbr 12, 25). Hbr 12, 22–24 Jėzaus apibūdinimas atspindi su Juo susijusius tvirtinimus Laiške hebrajams: Jėzus yra Naujosios Sandoros tarpininkas, o Jo kraujas teikia tikintiesiems išganymą. Jo kunigiškoji ir karališkoji tarnystė vardan mūsų yra priežastis dangaus gretoms švęsti. Ir galiausiai Hbr 12, 25–29 yra paskutinis ir aukščiausias raginimas – artinasi Dievo teismas. Jis atneš sunaikinimą Jo priešams, bet nuteisinimą ir karalystę Jo tautai (Hbr 12, 28–29).
Pabaigoje dar kartą patvirtinama Jėzaus pasiekimų ant kryžiaus svarba ir tikintiesiems parodomas Jėzaus pergalės užbaigtumas. Paulius naudojo Danieliaus 7 simbolius, kad skaitytojams primintų, jog Jėzus gavo karalystę iš Dievo, Teisėjo (Dan 7, 9–14), ir ketina pasidalyti savo karalyste su tikinčiaisiais, Aukščiausiojo šventaisiais, kuri jiems atiteks „amžinai ir per amžių amžius“ (Dan 7, 18).
I. JŪS ESATE PRISIARTINĘ PRIE SIONO
1. Perskaitykite Hbr 12, 22–24. Ką čia apibūdina Paulius?
Laiškas hebrajams patvirtina, kad esame prisiartinę prie Siono ir dalyvaujame didelėje šventėje. „Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio“ (Hbr 12, 22). Mes atėjome tikėjimu per mūsų atstovą Jėzų. Šioje šventėje randame nesuskaičiuojamą būrį angelų, patį Dievą ir Jėzų, kuris yra šventės centras. Mes dalyvaujame „danguje įrašytų pirmagimių“ sambūryje (Hbr 12, 23). Mūsų vardai įrašyti dangaus knygose, kur išvardijami Dievą išpažinę žmonės (Iš 32, 32; Ps 56, 9; Dan 12, 1; Mal 3, 16; Lk 10, 20; Apr 13, 8; Apr 17, 8).
Mes esame pirmagimiai, nes mes dalijamės tobulo Pirmagimio, Jėzaus, paveldu (Hbr 1, 6). Taigi mes ateiname ne kaip svečiai, bet kaip piliečiai (plg. su Fil 3, 20). Mes apibūdinami ir kaip ištobulintos teisiųjų dvasios (Hbr 12, 23). Šis simbolinis pasakymas nusako mūsų žmogišką prigimtį kaip visumą. Jis analogiškas žodžiams – „dvasių Tėvui“ (Hbr 12, 9), kuriais Dievas nusakomas kaip mūsų visų, turinčių dvasinę prigimtį, Tėvas.
Iškilmingas sambūris švenčia Jėzaus karališkojo valdymo, kunigiškos tarnystės ir Naujosios Sandoros pradžią. Laiške hebrajams Sionas yra vieta, kur rutuliojasi visi šie įvykiai. Trejose iš Hbr 1, 5–14 pateiktų psalmių apibūdinamas Sūnaus užimamas sostas, o Sionas yra vieta, kur tai įvyksta (Ps 2, 6–7; Ps 110, 1–2; Ps 102, 22– 29).
Sionas taip pat yra vieta, kur Sūnus buvo paskirtas kunigu „per amžius“ (Hbr 5, 6), cituojant Ps 110, 4. Pasak Psalmės 110, Sūnaus paskyrimas vyriausiuoju kunigu įvyksta Sione (Ps 110, 2). Galiausiai Laiške hebrajams teigiama, kad Jėzaus paskyrimas kunigu žymi ir Naujosios Sandoros pradžią (Hbr 7, 11–22). Taigi Sionas yra ir ta vieta, kur buvo patvirtinta Naujoji Sandora. Hbr 12, 22–24 aprašomas iškilmingas sambūris, įvykęs danguje, kai Jėzus užžengė dangun.
Kaip praktiškai galime švęsti Jėzaus, Jo kunigiškos tarnystės ir Naujosios Sandoros tikrovę savo gyvenime ir garbinime? Kodėl džiaugimasis šia didžia tiesa stipriną tikėjimą?
II. JŪS ESATE PRISIARTINĘ PRIE VISŲ TEISĖJO DIEVO
2. Perskaitykite Hbr 12, 23. Jei tai iškilmingas sambūris, kodėl Dievas apibūdinamas kaip Teisėjas? Kaip teisėjas gali būti iškilmingo sambūrio dalimi ar priežastimi? Taip pat perskaitykite Dan 7, 9–10. 13–22.
Hbr 12, 22–24 aprašytame iškilmingame sambūryje užsimenama apie būsimą teismą. Dievas, Teisėjas, pirmininkauja ir naudojamos knygos, o šio būsimo teismo rezultatas yra tas, kad Dievo tauta gauna karalystę (Hbr 12, 28).
Šis vaizdas primena didį teismą prieš Antrąjį atėjimą Danieliaus 7, kur aprašytame teisme Dievas, „Ilgaamžis“ (Dan 7, 9), sėdi ugnies liepsnų soste ir yra apsuptas tūkstančių bei miriadų (Dan 7, 10) angelų. Knygos atskleidžiamos (Dan 7, 10) ir teismas priima nuosprendį „Aukščiausiojo šventųjų naudai“, kurie tada paveldi karalystę (Dan 7, 22).
Hbr 12, 22–29 panašiai aprašomas teismas Sione, dangiškojoje Jeruzalėje, kur Dievą, visų Teisėją, supa tūkstančiai angelų. Čia taip pat minima ugnis (Hbr 12, 29). Minimos knygos, nes šventieji jose įrašyti (Hbr 12, 23), o tai reiškia šventiesiems palankų teismą.
Jėzus yra centre (Hbr 12, 24). Laiško hebrajams 2 Jis apibūdinamas kaip Žmogaus Sūnus, kuris buvo apvainikuotas „didybe ir garbe“, už kiekvieną iš mūsų paragavęs „mirties“ (Hbr 2, 9). Pasak Hbr 2, 10, „Žmogaus Sūnus“ (žr. Hbr 2, 6) kentėjo, kad galėtų „daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“; tai yra, kad tikintieji taip pat galėtų būti apvainikuoti „didybe ir garbe“. „Sūnus“ dabar tikinčiuosius atvedė į Sioną, dangiškąją Jeruzalę, pasinaudodamas Naujosios Sandoros privalumais (Hbr 12, 22–24), kur jiems žadama karalystė (Hbr 12, 28).
Taigi šis teismas tikrai yra gera žinia tikintiesiems, nes jame priimamas nuosprendis jų naudai. Šiame teisme jie išteisinami. Šis teismas nugali jų priešą – slibiną, kurį simbolizuoja baisūs žvėrys, praeityje persekioję tikinčiuosius (Danieliaus 7), kurie darys tai ir ateityje (Apr 13).
Kaip tai, ką šiandien tyrinėjome, padeda suprasti, kad trijų angelų skelbiamas Dievo teismas yra gera žinia šiam laikotarpiui? (Apr 14, 6–7; plg. su Įst 32, 36; 1 Met 16, 33 –35)
III. SUDREBINSIU DANGŲ IR ŽEMĘ
Aprašęs danguje vykstantį iškilmingą sambūrį, Paulius perspėja skaitytojus, kad jiems reikia paisyti Dievo balso, nes Dievas dar kartą sudrebins „ne tik žemę, bet ir dangų!“ (Hbr 12, 26) Paulius sako, kad nors Jėzus atsisėdo soste danguje, mūsų išganymas nebuvo užbaigtas. Turime budėti, nes ateityje vis dar bus svarbus įvykis.
3. Palyginkite Ag 2, 6–9. 20–22; Ps 96, 9–10; Ps 99, 1; Hbr 12, 26–27. Koks yra Dievo tikslas sudrebinant dangų ir žemę? Ką tai reiškia?
Senajame Testamente žemės sudrebinimas buvo įprastas Dievo Artumo simbolis, kai Jis pasirodydavo išlaisvinti savo tautą. Kai Debora ir Barakas kovojo su Sisera, Dievas vardan jų kovojo iš dangaus (Ts 5, 20). Ši kova apibūdinta kaip galingas žemės drebėjimas, žemės ir kalnų drebėjimas dėl Dievo Artumo (Ts 5, 4–5). Tas pats simbolis yra visame Senajame Testamente, kai Dievas pasirodo išlaisvinti engiamųjų (Ps 68, 8–9; Ps 60, 4; Ps 77, 18–19). Taigi sudrebinimas tapo Dievo teismo ženklu, kai Jis įtvirtina savo valdymą virš krašto tautų. Pranašai skelbė, kad tai įvyks Viešpaties dieną (Iz 13, 13; Iz 24, 18–23).
Laiške hebrajams dangaus ir žemės sudrebinimas reiškia Dievo priešų sunaikinimą. Tai Dievas pažadėjo Jėzui užėmus sostą. Dievas Jam tarė: „Sėskis Mano dešinėje, Aš patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų?“ (Hbr 1, 13) Taigi Jėzus nugalėjo priešą (Hbr 2, 14–16) ir atsisėdo į sostą (Hbr 1, 5–14), tačiau priešai dar nebuvo sunaikinti (Hbr 10, 11–14; 1 Kor 15, 23–25).
Visgi Dievas sunaikins šiuos priešus ateityje, kai Jis sudrebins dangų ir žemę. Dangaus ir žemės sudrebinimas reiškia žemiškų galių, persekiojančių Dievo tautą, sunaikinimą ir, svarbiau, dangiškųjų galių (šėtono ir jo angelų), kuriems paklūsta žemiškos galios ir kurie jas valdo, sunaikinimą.
Kodėl pažadas, kad vieną dieną bus įvykdytas teisingumas, o blogis, išplitęs mūsų pasaulyje, vieną dieną bus sunaikintas, yra itin viltingas pažadas mums visiems, ypač tiems, kurie tiesiogiai nukentėjo nuo pikto?
IV. NEPAJUDINAMA KARALYSTĖ
Dievas paskelbė, kad sudrebins „dangų ir žemę“, o tai reiškia, kad sunaikins priešiškas tautas. Tačiau kai kurie dalykai nebus sudrebinti, nebus sunaikinti.
4. Palyginkite Ps 15, 5; Ps 16, 8; Ps 21, 8; Ps 62, 3; Ps 112, 6 ir Hbr 12, 27. Kokie dalykai nebus sudrebinti?
Daugelis šiuolaikinių Hbr 12, 27 vertimų rodo, kad dangaus ir žemės sudrebinimas reiškia, jog jie bus sunaikinti ir pradings amžiams.
Tačiau Rašte akivaizdu, kad Dievas sukurs naują dangų ir naują žemę (Iz 65, 17; Apr 21, 1–4), o mes prisikelsime ir turėsime naują kūną (1 Tes 4, 13–17; Fil 3, 20) šioje žemėje. Taigi sudrebinimas reiškia kūrinijos apvalymą ir atnaujinimą, o ne visišką jos sunaikinimą. Tai, kas jau yra, bus sukurta iš naujo, ir bus ten, kur gyvens atpirktieji.
Tačiau kai kurie dalykai nebus sudrebinti. Įskaitant teisiuosius. Jie nebus sudrebinti, nes pasitiki Dievu. Kūrėjas palaiko juos ir garantuoja jų išlikimą.
Atkreipkite dėmesį, kad Laiške hebrajams pastovumas ir stabilumas siejami su Jėzumi. Hbr 1, 10–12 apie Jėzų parašyta: „Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs – Tavo rankų darbas. Jie išnyks, o Tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis, ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi tartum drabužį, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs“. Laiške hebrajams taip pat parašyta, kad Jėzaus kunigystė išlieka per amžius (Hbr 7, 3. 24), kaip ir atpirktųjų paveldas (Hbr 10, 34). Paskutiniame teisme nebus sudrebinti tie, kurie yra Jėzuje (Ps 46, 6).
Hbr 12, 28 taip pat parašyta, kad gausime „nepajudinamą karalystę“. Tai nuoroda į Dan 7, 18, kur parašyta, kad šventieji „paveldės karalystę amžinai“. Ši karalystė, kuri „niekada nebus sunaikinta“, minima Dan 2, 44. Ji priklauso Sūnui, tačiau Jis pasidalins ja su mumis. Apr 20, 4 parašyta, kad mes teisime piktąsias jėgas, kurios mus persekiojo (1 Kor 6, 3).
Kaip jums sekasi dabar, kalbant apie sudrebinimą? Jei ne itin gerai, kokius galite priimti sprendimus norėdami gauti pagalbos šioje svarbioje srityje? (žr. Ef 4, 14)
V. BŪKIME DĖKINGI
Ši Laiško hebrajams dalis baigiama nurodant, kad tinkamas atsakas Dievui už visus nuostabius dalykus, kuriuos Jis padarė dėl mūsų, yra rodyti dėkingumą deramai Jį garbinant.
5. Palyginkite Hbr 12, 28 ir Hbr 13, 15-16. Kaip mes galime deramai garbinti Dievą?
Esant Senosios Sandoros tvarkai, gyvulių aukojimas buvo būdas atgailauti ir dėkoti, tačiau šios aukos turėjo būti tik garbintojo širdies dėkingumo ir atgailos ženklas. Taigi Dievas Psalmėse ir per pranašus aiškiai pasakė, kad iš tikrųjų Jam patiko ne gyvulių kraujas, o maldininkų dėkingumas, geri darbai ir teisumas (Ps 50, 7–23; Iz 1, 11– 17).
Taigi Paulius kviečia mus garbinti Dievą dangaus šventykloje atnašaujant šlovinimo, išpažinties, padėkos ir gerų darbų aukas, o tai yra tikrasis Jį džiuginantis garbinimas. Mes atnašaujame šias aukas žemėje, tačiau jos priimamos kaip malonios Dievui danguje. Šis kvietimas apima visus su Jėzaus vardo išpažinimu susijusius autoriaus raginimus šiame laiške (Hbr 3, 1; Hbr 4, 14; Hbr 10, 23), kad mes ir toliau darytume gerus darbus (Hbr 6, 10–12; Hbr 13, 1–2. 16).
Pauliaus kvietimas skaitytojams deramai tarnauti Dievui (Hbr 12, 28) reiškia, kad tikintieji iš tikrųjų dabar yra kunigų tauta, kuri buvo ištobulinta ir pašventinta per Jėzaus auką (Hbr 10, 10–14. 19–23). Taip įgyvendinamas pirminis Dievo tikslas Izraelio atžvilgiu, kad jie būtų kunigų tauta, per kurią Jis galėtų paskelbti gerąją išganymo naujieną pasauliui (Iš 19, 4–6; 1 Pt 2, 9–10; Apr 1, 6; Apr 5, 10).
Hbr 13, 1–6 praktiškai aprašoma, ką reiškia daryti gera ir dalytis tuo, ką turime. Tai reiškia parodyti brolišką meilę, lygiai taip pat, kaip Jėzus parodė mums brolišką meilę (Hbr 2, 11–12). Tai reiškia būti svetingiems, aplankyti tuos, kurie yra kalėjime arba su kuriais buvo elgiamasi netinkamai (Hbr 13, 3), atmesti svetimavimą ir godumą.
Kodėl svarbu garbinti Dievą gerais darbais ir dalytis tuo, ką turime? Tuo pačiu metu, kaip realiausiai mūsų dvasinės aukos Dievui gali būti sugadintos? (Iz 1, 11–17)
Tolesniam tyrinėjimui: „Per tūkstantį metų tarp pirmojo ir antrojo prisikėlimo vyks bedievių Teismas. Apaštalas Paulius nurodo, kad tai įvykis, prasidedantis po Kristaus antrojo atėjimo. ‘Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.’ (1 Kor 4, 5) Pranašas Danielius skelbia, kad atėjo Ilgaamžis ir padarė nuosprendį Aukščiausiojo šventiesiems. (žr. Dan 7, 22) Šiuo metu teisieji viešpataus kaip Dievo karaliai ir kunigai. Apaštalas Jonas Apreiškime sako: ‘Aš pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti. […] jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su Juo tūkstantį metų.’ (Apr 20, 4. 6) Tai bus tuo laiku, kai, anot apaštalo Pauliaus, šventieji teis pasaulį. (1 Kor 6, 2) Kartu su Kristumi jie teis nedorėlius, lygindami jų poelgius su Įstatymo knyga, su Biblija, kiekvieną bylą spręsdami pagal darbus, atliktus gyvenant kūne. Tada pagal darbus bus skiriama bausmė, kurią nedorėlis turi iškęsti. Nuosprendis bus įrašytas prieš kiekvieną vardą mirties knygoje. Taip pat šėtoną ir piktuosius angelus teis Kristus ir Jo tauta. Apaštalas Paulius sako: ‘Ar nežinote, kad mes teisime angelus.’ (1 Kor 6, 3) Apaštalas Judas skelbia, kad ‘taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.’ (Jud 6).“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 571)
Klausimai aptarimui:
1. Ką šventųjų dalyvavimas nedorėlių teisme (1 Kor 6, 3; Judo 6) sako apie tai, koks skaidrus Dievas bus mūsų atžvilgiu, parodydamas mums savo gerumą ir teisingumą, kaip Jis išsprendė nuodėmės ir blogio klausimą?
2. Perskaitykite Iš 32, 32; Ps 56, 9; Ps 69, 29; Ps 139, 16; Iz 4, 3; Dan 12, 1; Mal 3, 16; Lk 10, 20; Apr 13, 8 ir Apr 17, 8. Šiose eilutėse minima Dievo knyga danguje. Kas įrašyta šioje knygoje? Kodėl svarbu, kad Dievas, pavyzdžiui, sužymėtų mūsų ašaras (Ps 56, 9)? Jei Dievas viską žino, koks yra tokios knygos ar įrašų tikslas?
3. Jūsų manymu, kodėl svarbu, kad Laiško hebrajams argumentas užsibaigia sąsaja su Danieliaus 7 pažadais? Kodėl šios sąsajos yra svarbios Jėzaus tarnystės danguje kontekste? Ko Danielius mus moko apie visų žemiškų ir puolusių dalykų pabaigą?