TEIŠSILAIKO BROLIŲ MEILĖ

PASKUTINĖMIS DIENOMIS – LAIŠKO HEBRAJAMS ŽINIA 2022 March 12

Trylikta tema
Kovo 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 13; Rom 12, 13; Ef 5, 3–5; 1 Pt 5, 1–4; Hbr 2, 9; Hbr 4, 16; Gal 2, 20.

Įsimintina eilutė: „Teišsilaiko brolių meilė.“ (Hbr 13, 1)

„Teišsilaiko brolių meilė“ (Hbr 13, 1). Visame laiške Paulius tvirtino, kad esame Vyriausiojo Kunigo Jėzaus šeimos nariai, Jo broliai ir seserys. Autorius nemano, kad skaitytojai yra tik grupė asmenų, kurie darbuojasi savo išganymui palaikydami santykius su Jėzumi, bet kad jie yra šeima ar namiškiai, išgelbėti kartu. Paulius Jėzaus darbą vardan mūsų apibūdino kaip brolišką meilę: „Jis nesigėdija juos vadinti broliais“ (Hbr 2, 11). Taigi tikintieji turėtų daryti vienas kito labui tai, ką Jėzus padarė dėl jų.

Šiame laiške broliška meilė ragina „vienas kitą“, kad „kas nors nenustotų Dievo malonės“ (Hbr 3, 13; Hbr 10, 24–25; Hbr 12, 15–17). 13 skyriuje ji apima daugybę elementų: svetingumą (Hbr 13, 2), kalinių ir tų, su kuriais buvo neteisingai elgiamasi, lankymą ir palaikymą (Hbr 13, 3), pagarbą santuokai (Hbr 13, 4), vengimą godumo (Hbr 13, 5–6), vadovų atsiminimą ir klausymą (Hbr 13, 7–17) bei meldimą už patį autorių (Hbr 13, 18–19).

I. RŪPINIMASIS DIEVO TAUTA

1. Perskaitykite Hbr 13, 1–2; Rom 12, 13; 1 Tim 3, 2; Tit 1, 8; 1 Pt 4, 9. Koks buvo svetingumo vaidmuo ankstyvojoje bažnyčioje?

Krikščionybė buvo keliauninkų judėjimas, dažnai priklausęs nuo krikščionių ir nekrikščionių svetingumo. Nurodymas nepamiršti „svetingumo“ tikriausiai reiškia ne tik nepriėmimą, bet ir tyčinį nesirūpinimą.

Paulius neturi omenyje svetingumo tik kitiems tikintiesiems. Skaitytojams jis primena, kad priimdami nepažįstamus žmones kai kurie nežinodami pasirūpino angelais (Hbr 13, 2). Tikriausiai jis turėjo omenyje trijų vyrų apsilankymą pas Abraomą ir Sarą (Pr 18, 2–15). Būti svetingu reiškia dalytis turtu ir kentėjimu su kitu asmeniu, kaip Jėzus darė dėl mūsų (Hbr 2, 10–18).

Broliškoji meilė kalintiesiems reiškė ne tik tai, kad tikintieji maldose prisiminė kalinius, bet ir palengvino jų dalią medžiagine bei emocine parama. Grėsė kalinčiųjų tyčinio nepasirūpinimo rizika. Teikusieji medžiaginę ir emocinę paramą visuomenės pasmerktiesiems tapatinosi su jais. Tam tikra prasme jie tapo „bendrininkai“ ir tapo pažeidžiami socialinės prievartos atžvilgiu (Hbr 10, 32–34).

Ragindamas Pauliaus naudoja simbolius ir kalbą, kad paskatintų skaitytojus prisiminti kalinius. Pirma, autorius sužadina pačių skaitytojų palaikymą praeityje įkalintiems broliams. Jie tapo „bendrininkai“ tiems, kurie buvo „išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui“ (Hbr 10, 33). Antra, smurto paminėjimas atkartoja Mozės pavyzdį, kuris „verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“ (Hbr 11, 25). Galiausiai Paulius įvardija broliškos meilės idealą. Jis primena skaitytojams, kad jie patys tebėra „kūne“ (Hbr 13, 3). Jie dalijasi ta pačia žmogiška būkle ir turėtų elgtis su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su jais, jei jie patys atsidurtų tokiose pačiose aplinkybėse; tai yra – kalėjime. Tada žmonės turėtų pasirūpinti kalinių medžiagine ir emocine parama, parodydami jiems, kad jie nebuvo apleisti.

Ką dar galime padaryti dėl kalinčiųjų, nesvarbu, ar bažnyčios narių, ar ne?

II. GODUMAS IR SEKSUALINIS AMORALUMAS

2. Perskaitykite Hbr 13, 4–5; Lk 16, 10–18; 1 Kor 5, 1; Ef 5, 3–5; Kol 3, 5. Kokios dvi blogybės susietos šiose eilutėse?

Paulius perspėja skaitytojus dėl seksualinio amoralumo ir godumo, nes tai buvo dvi didelės grėsmės broliškai meilei. Tiesą sakant, rašiusieji Naująjį Testamentą ir senovės dorovės sergėtojai pastebėjo ryšį tarp šių grėsmių.

Pauliaus raginimas gerbti santuoką reiškė vengimą visko, kas ją sumenkintų. Šis vengimas apėmė susilaikymą ir nuo santuokos priesaikos sulaužymo, ir nuo nepagrįstų skyrybų (plg. su Mt 19, 9). Raginimas laikyti santuokos patalą nesuteptą reiškia vengti santuokos išniekinimo per nesantuokinius seksualinius santykius. Žodis „ištvirkėliai“ Naujajame Testamente nusako visas seksualinio amoralumo formas (1 Kor 5, 9–11; 1 Kor 6, 9–10; Ef 5, 5; 1 Tim 1, 9–10; Apr 21, 8; Apr 22, 15). Be to, graikų-romėnų visuomenė buvo atsaini seksualinės etikos atžvilgiu. Dvigubi standartai buvo įprastas reikalas; jie leido vyrams pateisinti seksualinius santykius tol, kol jie buvo atsargūs. Tačiau Paulius perspėja, kad Dievas teis svetimautojus. Tikintieji neturėtų leisti socialiniams papročiams nustatyti jų etikos standartų.

„Meilė pinigams“ buvo viena iš pagrindinių graikų-romėnų pasaulio ydų. Tiesą sakant, kitame laiške Paulius „meilę pinigams“ įvardijo kaip visų blogybių šaltinį (1 Tim 6, 10).

Paulius ragino saugotis šios ydos keliuose laiškuose. Pirma, derėtų „tenkintis“ tuo, ką turime (taip pat 2 Kor 9, 8; Fil 4, 11–12). Be to, krikščionys turėtų tikėti ir priimti Dievo pažadą: „Niekada Aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hbr 13, 5). Šis pažadas buvo duotas Jo tautai keliose vietose ir galioja mums šiandien (Pr 28, 15; Įst 31, 6. 8; Joz 1, 5; 1 Met 28, 20). Tikintieji kviečiami reaguoti į Dievo pažadą Ps 118, 6: „Su manimi Viešpats, ir aš nebijau; ką gali žmonės man padaryti?“ Ši nuoroda į Psalmę 118 yra tinkama, nes psalmininkas čia išreiškė pasitikėjimą Dievu, nepaisant dėl netikinčiųjų patirtų kentėjimų.

Kaip šiuolaikinė visuomenė kenkia seksualiniam tyrumui ir tuo pačiu puoselėja žmogišką meilę pinigams? Kaip praktiškai galime geriau gintis nuo šių dviejų pavojingų ydų?

III. ATSIMINKITE SAVO VADOVUS

3. Perskaitykite Hbr 13, 7–17. Kokie turėtų būti mūsų santykiai su vadovais?

Hbr 13, 7–17 yra raginimas gerbti ir paklusti vadovams. Jis prasideda kvietimu „atsiminti“ tuos praeities vadovus, kurie jiems skelbė Dievo Žodį, ir baigiamas raginimu klausyti dabartinių vadovų (Hbr 13, 17). Praeities vadovai greičiausiai yra tie, kurie pirmą kartą paskelbė Žodį ir įkūrė bendruomenę. Kvietimas juos „atsiminti“ reiškia ne tik prisiminimą ar pagarbos parodymą. Paulius paaiškina, kad skaitytojai turi juos „atsiminti“, atsižvelgdami į jų elgesio rezultatus ir jų tikėjimą.

Pauliui didžiausias atminimo ir pagyrimo darbas yra jo pavyzdžio laikymasis. Tokiu būdu Paulius įtraukė bendruomenių įkūrėjus į ištikimų didvyrių sąrašą, kuriuos tikintieji turėtų atidžiai apmąstyti. Šiame sąraše yra Hebrajų 11 tikėjimo didvyriai, o tikro tikėjimo pavyzdys Jėzus Hebrajams 12. Autorius taip pat pažymi, kad Jėzus yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Hbr 13, 8). Jis yra priešprieša netikriems mokytojams, kurie keičiasi laikui bėgant ir kurių mokslas tampa įvairus ir svetimas (Hbr 13, 9).

Hbr 13, 7 kvietimas atsiminti vadovus yra pakartotas griežtesniais žodžiais skyriaus pabaigoje. Tikintieji raginami klausyti vadovų, nes jie budi sielų labui. Vadovai čia apibūdinami kaip ganytojai, kurie yra atsakingi už dvasinę bendruomenės gerovę, savo kaimenę ir duos Dievui apyskaitą dėl jų dvasinės būklės (taip pat žr. 1 Pt 5, 1–4; 1 Kor 3, 10–15). Be abejo, ši mintis turėtų būti taikoma ir visiems mūsų bažnyčios vadovams, taip pat visuose šiandienės bažnyčios lygiuose.

Kontekstas taip pat rodo, kad šie vadovai yra paklūstantys ganytojai, tarnaujantys Jėzui, didžiajam avių Ganytojui (Hbr 13, 20). Vadovų rūpestingumas ir ištikimybė bei narių paklusnumas ir pasitikėjimas kartu lems džiaugsmą. Tai gali reikšti, kad vadovai galės tarnauti bendruomenei „su džiaugsmu“, arba kad jie su džiaugsmu, o ne sielvartaudami pateiks Dievui su bendruomene susijusią ataskaitą.

Ką galite padaryti, kad sustiprintumėte ar pagerintumėte vadovų ir narių santykius savo bendruomenėje, taip pat su vadovais visame pasaulyje?

IV. SAUGOKITĖS ĮVAIRIŲ SVETIMŲ MOKSLŲ

4. Palyginkite Hbr 13, 9; Hbr 2, 9; Hbr 4, 16; Hbr 6, 19–20. Kaip įgyjama malonė? Kas sustiprina mūsų širdį?           

Klaidinančio mokslo ir valgių santykis, paminėtas Hbr 13, 9, tikriausia nėra susijęs su švariais ir nešvariais gyvuliais.

Kodėl?

Pirma, neatrodo, kad šiame laiške Paulius spręstų su švariais ar nešvariais gyvuliais susijusius klausimus. Apaštalų darbų 15 moko, kad ankstyvoji krikščionių bažnyčia patvirtino, jog tikintieji yra išgelbėti malone (Apd 15, 7–11), ir kad jie turėtų toliau laikytis kai kurių su maistu susijusių taisyklių (Apd 15, 19–20). Skirtumas tarp švarių ir nešvarių gyvulių bei kitų Rašto nuostatų neprieštarauja malonei. Tiesą sakant, Paulius teigia, kad Naujoji Sandora Įstatymą įdiegė į širdį (Hbr 8, 10–12). Tačiau autorius labai aiškiai nurodo, kad gyvulių atnašavimą ir levitų kunigų tarpininkavimą šventykloje pakeitė pranašesnė Jėzaus auka ir tarpininkavimas (Hbr 8, 4–5; Hbr 10, 1–18).

Antra, kontekstas rodo, kad Paulius kritikuoja skaitytojus ne dėl susilaikymo nuo tam tikrų valgių, o dėl to, kad jie valgiu tikėjosi pelnyti malonę (Hbr 13, 9). Jis tikriausiai įspėjo dėl dalyvavimo žydų apeiginiuose ar kultiniuose valgiuose, kurių buvo laikomasi pratęsiant gyvulių atnašavimą šventykloje ir kurie turėjo suteikti dvasinės naudos ar malonės. Bet malonė suteikiama ne per šiuos valgius; malonė ateina tik per Jėzaus Kristaus auką ir tarpininkavimą. Tikintieji turi „aukurą“ (Hbr 13, 10), Kristaus kryžių, nuo kurio jie gali valgyti (Jn 6, 47–58).

Laiške hebrajams „malonė“ ateina nuo Dievo sosto (Hbr 4, 16). Ši malonė, tarpininkaujama Kristaus, yra „saugus ir tvirtas“ „inkaras“, pritvirtintas prie paties Dievo sosto (Hbr 6, 19–20; plg. su Hbr 4, 16). Būtent šią malonę mes gauname per Kristaus auką, kuri suteikia stabilumo ir užtikrintumo mūsų širdžiai. Kai širdis bus „sustiprinta“ tokiu būdu, jos nesuvedžios svetimi mokslai (Hbr 13, 9) ir ji neatitols nuo Dievo (Hbr 2, 1).

Apmąstykite Kristaus auką. Kodėl tada mintis, kad kažką darydami pridedame prie šios aukos, prieštarauja Evangelijai ir malonei Jėzuje?

V. EIKIME PAS JĖZŲ UŽ STOVYKLOS

5. Palyginkite Hbr 13, 10–14; Mk 8, 34; Mt 10, 38; Lk 14, 27 ir Gal 2, 20. Ką reiškia eiti pas Jėzų už stovyklos?

Vieta už vartų buvo netyriausia visoje stovykloje. Ten buvo sudeginami aukojamų gyvulių likučiai (Kun 4, 12). Raupsuotieji taip pat gyveno už stovyklos (Kun 13, 46), ten buvo įvykdoma mirties bausmė piktžodžiautojams ir kitiems nusikaltėliams (Kun 24, 10–16. 23; 1 Kar 21, 13; Apd 7, 58). Šie nuostatai mokė prielaidos, kad stovykloje buvo Dievo Artumas. Viskas, kas netyra, buvo išmetama lauk, nes Dievas nenorėjo stovykloje matyti nieko nešvaraus ar nepadoraus (Sk 5, 3; Įst 23, 14).

Jėzus kentėjo ant kryžiaus už Jeruzalės (Jn 19, 17–20). Tai pabrėžia Jo gėdą (Hbr 12, 2). Jis buvo oficialiai pasmerktas kaip piktžodžiautojas, todėl buvo Izraelio atmestas ir sulaukė mirties bausmės už miesto (Mk 14, 63–64; žr. Kun 24, 11. 16). Jėzus buvo išvestas už stovyklos ribų kaip gėdingas, nešvarus ar netyras (Hbr 12, 2). Tačiau Paulius ragina tikinčiuosius sekti Jėzų už vartų, ištveriant gėdą, kurią Jis patyrė (Hbr 12, 2; žr. Hbr 13, 13). Šiuo keliu žengė Mozė, vietoj Egipto turtų pasirinkęs „Mesijo paniekinimą“ (Hbr 11, 26).

Paradoksalu, tačiau Laiške hebrajams teigiama, kad Dievo Artumas dabar yra už stovyklos. Sekimas Jėzumi už stovyklos reiškia ne tik Jo paniekinimo ar gėdos prisiėmimą, bet ir Jo pasitikimą (Hbr 13, 13), kaip ir tiems izraelitams, norėjusiems susitikti su Viešpačiu, išeinantiems už stovyklos dykumoje, kai Mozė išnešė Dievo palapinę po įvykių su aukso veršiu (Iš 33, 7). Šis pasakojimas rodo, kad Jėzaus atmetimas taip pat reiškė Dievo atmetimą, kaip Izraelio atveju su aukso veršiu (Iš 32, 33). Taigi kančios ir gėdos kelias yra ir kelias pas Dievą.

Paulius ragina skaitytojus sekti Jėzų kaip savo „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Hbr 12, 2), netiesiogiai kviesdamas juos laikyti dabartinius kentėjimus laikinu auklėjimu, kuris duos „taikingų teisumo vaisių“ (Hbr 12, 11). Jie palieka sugedusį miestą ar stovyklą ieškodami „būsimojo“, kurio statytojas yra Dievas (Hbr 13, 14; Hbr 11, 16).

Ką reiškia sekti Jėzų „už stovyklos“? Kokios yra gyvenimo tikint Jėzų pusės, kurios gali sukelti paniekinimą ar „gėdą“ iš aplinkinių?

Tolesniam tyrinėjimui: „Nužengus Šventajai Dvasiai… [tikintieji] mėgavosi bendravimu su šventaisiais. Jie buvo švelnūs, rūpestingi, išsižadantys savęs ir pasirengę bet kokiai aukai dėl tiesos. Savo kasdieniniame bendravime vienas su kitu jie atskleidė meilę, kurią jiems parodė Kristus. Nesavanaudiškais žodžiais ir darbais jie stengėsi įžiebti tą meilę kitų širdyse. Tačiau po truputį viskas keitėsi. Tikintieji pradėjo ieškoti blogybių kituose. Susikoncentravę į klaidas, leidę įsismelkti negerai kritikos dvasiai, jie pametė iš akių Gelbėtoją bei Jo meilę. Jie pradėjo griežčiau laikytis išorinių apeigų ir daugiau dėmesio skirti teorijai negu tikėjimo praktikavimui. Geisdami pasmerkti kitus, jie nebematė savo pačių klaidų. Jie prarado brolišką meilę, kuria taip džiaugėsi Kristus, o liūdniausia buvo tai, kad jie patys to nesuprato. Jie nesuvokė, kad laimė ir džiaugsmas apleidžia jų gyvenimą ir kad išstūmę iš savo širdžių Dievo meilę, jie veikiai atsidurs tamsoje. Jonas, pastebėjęs, jog Bažnyčioje blėsta broliška meilė, priminė tikintiesiems apie jos svarbą. Jo laiškai Bažnyčiai persmelkti šios minties. Mylimieji, mylėkite vieni kitus, – rašė jis, – nes meilė yra iš Dievo ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p. 407)

Klausimai aptarimui:

1. Krikščioniškas gyvenimas dažnai laikomas asmeniniais, individualiais Jėzaus ir tikinčiojo santykiais. Tačiau tai tik viena krikščioniško gyvenimo pusė. Kodėl svarbu prisiminti, kad Dievas veda mus kaip grupę? Kokios yra mano pareigos grupei? Ko galiu tikėtis iš grupės?

2. Kas geriausiai parodo, kad broliškoji meilė bendruomenėje yra stipri? Būkite pasirengę sudaryti sąrašą klasėje.

3. Kas yra tikroji broliška meilė? Kokios yra jos savybės, nulemiantys veiksniai ir rezultatai? Kaip jūs ją atskirtumėte nuo netikros broliškos meilės?